Graikų keramika: juodafigūrė 620 – 480 m. pr. Kr.

Mažosios Azijos vakarinių pakrančių, Egėjo jūros salų, Pietų Italijos pakrančių kolonizacija buvo naudinga ir metropolijų, ir kolonijų ekonomikai, nes labai pagyvino prekybą. Transportuojant įvairūs produktai buvo pilstomi į indus, todėl tose graikų apgyvendintose teritorijose, kur buvo aptikta kokybiško, indams žiesti tinkamo molio, suklestėjo keramikos gamyba. Pradžioje dominavo Korinto, Rodo salos ir Jonijos (Nikso, Paro salos) indų ir vazų meistrai. Vėliau, VI a. pr. Kr., išgarsėjo Atikos indai, nurungę svarbiausią konkurentą Korintą. 

Juodafigūrė keramika orientalistinio stiliaus įtakoje susiformavo Korinte VII a. pr. Kr. pabaigoje.  Antikos laikais Korinte pasirodžiusi juodafigūrė keramika buvo tokia pati sensacija, kaip Europoje XVII pasirodęs porcelianas. Iš korintiečių šį stilių ir technologijas perėmė Lakonijos (Laconia) ir pietų Italijos meistrai. Tačiau aukščiausio tobulumo juodafigūrė keramika pasiekė Atėnuose. Atėnuose gamintos vazos skiriasi savo tamsiai oranžiniu molio atspalviu.

Nors iš pavadinimo „juodafigūrė keramiką“ reiktų suprasti, kad visos tokio stiliaus vazose tapomos figūros turėtų būti juodos, tačiau tikrovėje spalvų skalė buvo įvairesnė. Pvz., moterų kūnai galėjo būti dažomi balkšvai, o jų drabužiai ir aksesuarai - rausvai. Dažnai balta spalva, ypač ritualinės paskirties induose, būdavo nudažomi paukščiai, gyvūnai, simboliniai daiktai. Kolorito prasme korintiečių keramika buvo įvairesnė, o atėniečiai didesnį dėmesį skyrė laisvesnei kompozicijai, realistiškiau išraižytoms detalėms. 



Gaminimo metodas


Nors tiksliai atkartoti juodafigūrės keramikos gaminimo proceso nepavyksta, bet jis atrodė maždaug taip. Paruoštos vazos paviršiuje anglimi būdavo nupiešiamas piešinys. Figūra, kuri išdegus bus juoda, padengiama ypatingu specialios cheminės sudėties gerai išvalytu skystu moliu. 

Pirmame indų degimo fazėje temperatūra būdavo pakeliama iki 800 laipsniu, o oro sklendės, kad patektų deguonis, atidaromos. Vaza įgaudavo rudai rausvą spalvą. Antrojoje fazėje į pakurą būdavo įdedama drėgnų malkų (arba žalių lapų), oro padavimo sklendės uždaromos, o temperatūra keliama iki 950 (960) laipsnių. Šio proceso metu visa vaza pajuoduodavo, o figūros, ištapytos kitokiu moliu, įgaudavo blizgų, į glazūrą panašų paviršių. Trečiojoje degimo fazėje oro sklendės vėl būdavo atidaromos, o temperatūra mažinama iki 800 laipsnių. Blizgus paviršius taip ir likdavo juodas, o likusi vaza vėl atgaudavo rausvą spalvą. Visos 3 degimo fazės užtrukdavo 8-12 valandų. 

Atvėsinus vazą ji būdavo išraižoma. Šviesesnis molis, esantis po blizgiu juodu figūrų paviršiumi, išryškindavo detales.  Jei prireikdavo, dekoruotojai kai kurias figūrų dalis, pvz., moterų kūnus, nudažydavo kitos cheminės sudėties moliu. Dar kartą degant, naujai nudažytos vietos įgaudavo kitokius atspalvius (baltą, oranžinį, rusvą). 

Juodafigūrėje keramikoje domėjimasis žmonių figūromis stiprėjo, o geometrinių frizų, atskiriančių scenas, mažėjo. Kai kurių didesnių vazų mitologinėse scenose priskaičiuojama iki 200 figūrų. Vis labiau dominuojant pasakojamajam vaizdavimo principui,  mitologinių temų repertuaras nuolatos plėtėsi. To meto vazų dekoratoriai, kaip ir dramaturgai, rašytojai, naudojo herojinius mitus kaip metaforą, siekiant atskleisti žmonių kasdienio gyvenimo bei politikos problemas. Keičiantis politinėms santvarkoms, keisdavosi ir pagrindiniai herojai. Taip VI a. pr. Kr. pabaigoje šalia Heraklio vis populiaresnis buvo Tesėjas, simbolizavęs naują Atėnų demokratiją.
Odisėjas kiklopo Polifemo oloje
Working Title/Artist: Neck-amphoraDepartment: Greek & Roman ArtCulture/Period/Location: HB/TOA Date Code: Working Date: 540–530 B.C.photography by mma, Digital File DP230073.tifretouched by film and media (jnc) 4_18_12
Heraklis
Storage Jar with Herakles Attacking a Centaur; Attributed to the Medea Group (Greek (Attic), active 530 - 510 B.C.); Athens, Greece; 530 - 520 B.C.; Terracotta; 34 × 22.1 cm (13 3/8 × 8 11/16 in.); 88.AE.24
Tesėjas (herojus, pakeitęs Heraklį įsigalėjus Atėnams)
Working Title/Artist: LekythosDepartment: Greek & Roman ArtCulture/Period/Location: HB/TOA Date Code: Working Date: 550-530 B.C.Digital Photo File Name: DT264.tifOnline Publications Edited By Steven Paneccasio for TOAH 12/20/2013
Buitinė scena (jos vaizduojamos retai)

Vaizduojant įvairias scenas stengtasi pasiekti piešinio ir vazos formos vienovės, t. y.  vaizduojamų figūrų linijų išlinkimai buvo derinami su vazos formos linkiais. Pvz., pailgos formos lekituose dažniausiai vaizduotos stovinčios figūros.



Vaizdavimo kanonai

Juodafigūrėje keramikoje žmonių figūros dažniausiai dar vaizduotos iš profilio (išimtį sudarė medūzos gorgonės, satyrai, kentaurai arba figūros žmonių, ieškančių stebėtojo užuojautos). Silueto profilyje akys piešiamos tarytum “iš priekio”: vyrų - apvalios, o moterų - migdoliškos. Dar daug kanonizuotų pozų: pvz., bėgančio žmogaus kojos specifiškai  sulenktos per kelius, alkūnės atmestos aukštyn. Net amžius vaizduojamas kanoniškai: vyrų barzda reiškia brandą arba aukštą socialinę padėtį, o žili plaukai ar praplikusi galva – senyvą amžių. Moterų amžius išreiškiamas labai retai, dažniausiai senų matronų pavidalu. Retai naudojami sudėtingesni rakursai. Jausmai daugiausiai išreiškiami judesiais – tik retkarčiais surauktais antakiais ar sukastais dantimis. 

VI a. pr. Kr. kai kurie meistrai pradėjo jaustis besą individualūs kūrėjai ir ėmė užrašinėti ant vazų savo vardus.  Pirmoji vaza su autoriaus vardu  datuojama 580 m. pr. Kr.. Vazas galėjo ir žiesti, ir tapyti vienas asmuo, bet dažniausiai meistrai specializuodavosi. Kartais ant vazų aptinkami abiejų meistrų vardai, kartais - tik vienas.

Juodafigūrės vazos buvo gaminamos dar ir V a. pr. Kr, bet kai Atėnuose apie 530-520 m. pr. Kr. atsirado raudonfigūrė keramika, juodafigūrė keramika palaipsniui užleido vietą dar realistiškesniam vaizdavimo būdui. Tiesa, dėl neišaiškintų priežasčių, Atėnuose per Panatėnajų šventes vykdavusias sporto varžybas nugalėtojams visą laiką teikdavo tik juodafigūres vazas. 

Achilas ir Ajaksas, 540 m. pr. Kr.. meistras Exekias. Teigiama, kad šis meistras vienodai gerai buvo įvaldęs ir raudonfigūrių vazų techniką. Yra jo darbo to paties siužeto bilingva.

Vaizduojamas Achilas ir Ajaksas, žaidžiantys kauliukais prieš pat Trojos mūšį; jų ginklai ir amunicija paruošti. Herojai nori išsiaiškinti, kam šį kartą palankus likimas. Graikai mėgo burti, mėgo žaisti atsitiktinumo principu pagrįstus žaidimus  ir tikėjo, kad tokiu būdu galima nuspėti savo lemtį.

Achilui iškrito 4, o Ajaksui – 3. Achilas žaidimą laimėjo, bet mūšyje buvo sužeistas ir mirė, Ajaksas siekė, kad Achilo ginklai atitektų jam, bet jie atiteko Odisėjui. Ajaksas galiausiai nusižudė. Tai galima buvo numanyti žaidžiant kauliukais... 



Francois Vase, 570-565 m. pr. Kr.. 66 cm aukščio vaza, naudota vynui su vandeniu maišyti, kurios dekorą sudaro 6-ios frizų juostos, o jose - 270 graikų mitologinių personažų (žmonių ir gyvūnų). Pavaizduotos scenos iliustruoja ne vieną, bet įvairius mitus. Vaza buvo rasta 1845 m. centrinėje Italijoje. Ant jos dugno užrašyta: “Ergotimos mane padarė, Kleitias mane ištapė”. Ši vaza buvo geriausiai išsilaikęs juodafigūrės vazos pavyzdys, bet 1900 m. muziejaus darbuotojas susikivirčijęs su administracija sudaužė vazą į 638 gabalėlius. Kai kurių vietų pilnai atstatyti nepavyko.


Comments