Graikų keramika: raudonfigūrė

Kaip Atėnuose suklestėjo keramika. Peisistratas (Atėnų tironas 560 – 528 m. pr. Kr.) sumažino mokesčius ir įvedė neapmokestinamas paskolas, kad net nepasiturintys piliečiai galėtų imtis savo verslo. Ši reforma labai greitai atgaivino Atėnų žemės ūkį. Kokybiško aliejaus ir vyno buvo pagaminama tiek, kad reikėjo ieškoti, kur jį realizuoti - sparčiai ėmė vystytis prekyba. Su prekyba išaugo eksportui reikalingų indų poreikis - taip suklestėjo keramikos verslas. Atėnuose atsirado net atskiras rajonas, pavadintas Kerameiku (Kerameikos), kuriame buvo įsikūrusios puodžių dirbtuvės. Atėnų puodžiai nukonkuravo visų kitų Graikijos regionų keramikus. Iš esmės didžioji dalis visų klasikiniu laikotarpiu graikų naudotų vazų buvo pagaminta būtent Atėnų Kerameike.

Head of an athlete, so-called Peisistratos. Marble. After a Greek original of the first half of the 5th century B.C. Rome, Villa Albani.
Peisistratas (560 – 528 m. pr. Kr.)
Kerameikos rajonas Atėnuose
Kerameikos

Raudonfigūrė kermika atsirado Atėnuose apie 530 m. pr. Kr.. Noras vaizduoti realistiškiau, privertė meistrus atidėti juodafigūrėse vazose naudotus rėžtukus ir vėl imtis geometriniame stiliuje naudotus teptukus. Gaminant raudonfigūres vazas keramikai darė viską atvirkščiai nei gaminant juodafigūres vazas. Pirmiausia jie nusipiešdavo būsimų figūrų kontūrus, paskui ypatingu skystu moliu padengdavo visą likusį vazos paviršių (išskyrus figūras). Išdegus vazą, rausvo degto molio spalvos figūrų plote, teptuku išpiešdavo smulkiausias detales, stengdamiesi kuo tikroviškiau pavaizduoti sudėtingus judesius, o geriausiuose pavyzdžiuose net ir nuotaikas. Tokia technika tapytos vazos atrodydavo realistiškiau dar ir todėl, kad rausvos figūros tarytum iškildavo juodame indų fone. 

Raudonfigūrėse vazose nežymios kūno detalės, smulkios rūbų klostės, plaukų sruogos, garbanos, blakstienos, antakiai, nagai būdavo perteikiami lengvais potėpiais. Atgijo figūrų veidai. Piešinys tapo tikroviškesnis ir įvairesnis. Teptukas – daug subtilesnis įrankis, nei raižiklis. Lankstesnėmis teptuko linijomis galima buvo tikroviškiau vaizduoti žmonių kūnus bei drabužius. Kartais vazų dekoratoriai naudodavo net vieno plauko teptukus. Nepaisant to, emocijos buvo daugiausiai išreiškiamos per judesį (panašiai, kaip Giotto viduramžiais pavaizdavo Kristaus nuplakimą):

2. Emocijos per judesi



Raudonfigūrėje keramikoje kompozicijos darėsi vis sudėtingesnės, rakursai įvairesni, buvo mėginama vaizduoti kūnų apimtis, tūrius, perspektyvą. Geriausi meistrai pradėjo vaizduoti iš nugaros trim ketvirčiais pasuktą kūną bei žvelgiant tam tikru rakursu “sutrumpėjusias” galūnes. Ilgainiui ir akis veido profilyje pradėjo piešti taisyklingai. Tiesa, dar ilgai buvo vengiama trimis ketvirčiais arba anfas (iš priekio) pasukti veidą – galvos dažniausiai likdavo pasuktos profiliu.

Jei juodafigūrėje keramikoje dominavo mitologiniai siužetai, tai raudonfigūrėje - ėmė daugėja žanrinių scenų, vaizduojančių atletus, puotas, buitį. Vaizduojamos sudėtingos kompozicijos ir scenarijai:


V a. pr. Kr. keramikai, greičiausiai nusižiūrėję nuo skulptorių, pradėjo vaizduoti prie moterų kūno prigludusius permatomus drabužius (wet drapery style),  pro kuriuos gerai matomos nuogo kūno formos. Nuogas moters kūnas graikų mene pirmiausiai atsirado būtent vazų tapyboje. Tai įvyko V a. pr. Kr. pabaigoje. Maždaug nuo 430 m. pr. Kr. atėniečių vazų ir antkapinių paminklų ikonografijoje moterys tapo vienu svarbiausių vaizdavimo objektu. 

Žodis “tapyba” ne visai tinka raudonfigūrei technikai, nes joje beveik nėra spalvų, o įvairaus ryškumo tonų ne daugiau, negu galima išgauti pieštuku linijiniame piešinyje.

Raudonfigūrės keramikos pradininkais laikomi Eufonijas, Eutimidas, Fintijas, Smikras. Vėliau garsėjo Oltas, Epiktetas, Duris, Brigas, Polignotas. Didžiąją dalį išlikusios raudonfigūrės keramikos galima priskirti klasikiniam graikų meno periodui.

IV a. pr. Kr. išaugus mieste gyvenančių žmonių skaičiui, molinių indų, vazų poreikis taip pat išaugo, ir tapytos keramikos meistrai nebeatlaikė paprastos (tapyba nepuoštos) puodžių produkcijos konkurencijos. Figūrinių vazų vis mažėjo, kol galiausiai figūromis puoštų vazų meistrai visiškai atsisakė verslo, nes jam reikėjo daug juodo, kruopštaus darbo, o pelnas buvo menkas. Prabangiai ištapytas vazas turtingų miestiečių namuose palaipsniui pakeitė sidabriniai, bronziniai, variniai indai ir vazos. Iš taurių metalų padarytų indų paplitimas bylojo apie kylantį miestiečių pragyvenimo lygį.

Prabangios keramikos meistrai kurį laiką dar mėgino blizgančiais keramikinių vazų paviršiais mėgdžioti metalinių vazų paviršius, bet galiausiai konkurencine kovą pralaimėjo ir graikų puošniosios keramikos laikai IV a. pabaigoje baigėsi. Ilgiausiai puošniai dekoruota keramika išsilaikė Didžiojoje Graikijoje (Italijos Pietūs ir Sicilija). Ten iš graikų keramikos tradicijas perėmė romėnai. 

Comments