Graikų skulptūra I: įvadas


Kas yra graikų skulptūra?



Senojoje graikų kalboje nėra žodžio, kurio reikšmė atitiktų dabartinio žodžio „menas“ prasmę. Buvo žodis techne – „amatas“. Graikų supratimu skulptoriai buvo tokie pat amatininkai kaip ir batsiuviai. Antikos laikais mūzos galėdavo įkvėpti poetus, muzikantus, šokėjus, bet ne skulptorius ar dailininkus. Pastaruosius globojo praktinių ir techninių amatų sergėtojai -  Atėnė ir Hefaistas.  
Devynios mūzos: poezijos, istorijos, elegijos, muzikos, tragedijos, himnų (iškalbos), šokių ir choro, komedijos ir idilijos, astronomijos ir geometrijos.
Atėnė ir Hefaistas - buvo meistrystės globėjai, todėl jiems atiteko globoti ir skulptorius su dailininkais

Archainiu laikotarpiu Graikijoje nebuvo jokių “galerijų”, meno rinkos ar kolekcininkų. Visi kūriniai turėjo savo konkrečią paskirtį ir meistrai juos darydavo pagal konkrečius užsakymus. Šventyklose be iždo buvo saugomos ir relikvijos (pvz., Heraklio skydas, herojų kaulai, Medūzos Gorgonės dantis ir t. t.). Šitaip palaipsniui formavosi kažkas panašaus į mūsų muziejus. Pirmasis statinys, kuriame buvo demonstruojami paveikslai (gal ir kiti meno kūriniai) buvo Atėnų Akropolio pinoteka (432 m. pr. Kr.).

                               Net klasikiniame periode graikai dar neturėjo tokios meno sampratos, kaip mes. Jiems menas tiesiogiai siejosi su religija, morale, pilietiškumu. Tai paveikė ir menus, ir filosofiją. „Meno vardan meno“ tais laikais buvo labai nedaug - juvelyrika, kažkiek indai, baldai. Sokratas pirmasis iškėlė klausimą, „kas yra grožis“. Bet jis klausė, ne „kas yra gražu“, o „kas yra grožis“. Jam grožis tiesiogiai siejosi su morale, teisingumu, tiesa. Iš kitos pusės būtent Atėnuose kristalizavosi tai, kas vėliau bus vadinama menu. 
 Abstraktus estetizmas pirmiausiai pasireiškė vazų tapyboje. Nors tai buvo pats „pigiausias“, menkiausiai vertinamas „menas“, tačiau būtent keramika buvo bene pirmoji „komercinio“ meno forma. Vazose funkcionalumas ėmė derėti su estetika ir galiausiai estetika tapo net svarbesnė.Pasakojant antikos meno istoriją tradiciškai visų pirma akcentuojamas jos laipsniškas išlaisvėjimas nuo Egipto tapybai ir skulptūrai būdingų hierarchinių formulių ir vis stiprėjantis natūralizmas vaizduojant žmogaus kūną. Realistinio stiliaus susiformavimas  laikoma svarbiausia graikų meno vertybe.  



Išlikusių skulptūrų yra labai nedaug


Beveik visos graikų skulptūros žuvo – didžioji dalis išlikusių antikinių skulptūrų yra romėnų laikais darytos graikų skulptūrų kopijos. Romėnų laikais buvo padaryta dešimtys (jei ne šimtai) tūkstančių graikiškų originalų kopijų. Meistrai mokėjo nuimti formas tiesiog nuo originalų, o po to tomis formomis kopijas reprodukuodavo. Graikijoje skulptūros buvo kalamos iš marmuro, liejamos iš bronzos, sidabro, aukso, raižomos iš medžio ir dengiami dramblio kaulu. Tokios skulptūros turėjo didelę materialinę vertę, todėl vėliau buvo naikinamos, perlydomos ar paverčiamos statybinėmis kalkėmis (viduramžiais antikinių šventyklų ir skulptūrų marmuras masiškai buvo deginamas, siekiant gauti kalkes ir kalkinį skiedinį).  Taip iš šimtų tūkstančių bronzinių senovės graikų skulptūrų išliko tik 36. Iš kuklesnių medžiagų (gipsas, stiukas) padarytoms romėnų kopijoms tikimybė išlikti buvo kur kas didesnė. II a. keliautojas Pausanijas rašė, kad Rodo saloje jis matė 3000 bronzinių skulptūrų, dar daugiau tokių skulptūrų  jis aptiko Olimpijoje, Atėnuose, Delfo mieste.

Dauguma išlikusių graikų skulptūrų - tai romėnų kopijos iš pigių medžiagų.
Išliko tiktai 36 originalios graikų skulptūros.
Labiausiai pasisekė toms skulptūroms, kurios buvo užverstos arba paskendę...

Krikščionybės triumfas, Romos žlugimas 476 m., ikonoklazmas Bizantijoje ne tik fiziškai naikino pagoniškos antikos paveldą, bet išeliminavo ir pagonišką, t. y. su stabmeldyste asocijuotą turinį. Tik XIII a., kai Italijoje imta domėtis praeities palikimu, pradėta rinkti, ieškoti ir kolekcionuoti antikinį meną. Jaunasis Mikelandželas didžiavosi, kad jo kūrinius per klaidą palaikydavo antikiniais. 

Graikų skulptūros buvo naikinamos ne tik vėlesniais laikais. Dideli pavojai imperatorių ir karalių statuloms grėsė ir antikos laikais. Dėl greitai besikeičiančių politinių sąlygų statulos buvo naikinamos ir priešiškai nusiteikusių amžininkų. Kokio nors „svarbaus“ asmens politinis pasmerkimas amžininkus įpareigodavo naikinti ir visas jo statulas. Tai - nieko naujo, jau kalbėjome ir apie Tutanchamono tėvo Echnatono paveldo naikinimą...




Nuogas kūnas


Graikų skulptūros išskirtinumas – labai didelis dėmesys vyro nuogam kūnui. Daugelyje antikinių kultūrų klestėjo monumentali skulptūra, bet niekur, net Egipte, taip nesuklestėjo nuogo kūno kultas. Tobulas kūnas graikams buvo daugiau, nei vien kūnas. Nuogu vyro kūnu graikai vaizdavo ir tobulą dieviškumą, ir tobulą žmogiškumą. Senojo testamento teiginys, jog Dievas sukūrė žmogų pagal savo pavidalą, ko gero, geriausiai atsispindėjo būtent graikų skulptūroje. Graikams aforizmas „sveikame kūne sveika siela“ turėjo gilią moralinę, etinę, estetinę prasmę.

Nežinant graikų skulptūrų sukūrimo konteksto, nežinant kokiam tikslui skulptūros buvo skirtos, nematant visos kompozicijos visumos, dažniausiai net neįmanoma pasakyti, ką skulptūra vaizduoja – dievą ar mirtingą žmogų, nes ir dievai, ir mirtingi žmonės iš esmės buvo vaizduojami taip pat.  

Graikų vyrų kūno nuogumas neturėjo nieko bendro su erotika (tuo labiau pornografija). Visuomenėje, kur atletai visada, net ir viešai, sportuodavo nuogi, o vyrų apranga dažnai būdavo minimali, vyrų nuogumas buvo labai natūralus dalykas. Patriarchalinėje kultūroje nuogas vyro kūnas buvo idealaus grožio ir tobulumo išraiška. Šekspyras tai įvardino fraze „žmogus yra viso ko matas“. Graikams tas žmogus - „viso ko matas“ buvo tobulas vyras. Moters kūnu graikų skulptoriai domėjosi kur kas mažiau. Vergai, kaip ir moterys, demonstruoti savo, kad ir labai tobulo, nuogo kūno negalėjo, nes buvo „netobuli“.

Gamta ir gyvūnai graikų vaizduoti retai. Svarbiausia kūrybos tema – žmogus (dažniau – vyras). Kadangi graikų supratimu grožis turėjo būti tobulas, universalus ir amžinas, jie ne tik architektūroje, bet ir skulptoroje nusistatė žmogaus vaizdavimo kanonus, privalomas proporcijas, simbolines pozas. Šie kanonai pradėti laužyti tik V a. pr. Kr., formuojantis ir plėtojantis naujam realistiniam vaizdavimo stiliui.

Graikų skulptūroje dominavo 3 temos: mūšių scenos, mitologinės scenos, valdovų ir karvedžių figūriniai portretai. 

Nuogas moters kūnas pradėtas vaizduoti tiktai IV a. pr. Kr. Iki to laiko net deivė Atėnė buvo su drabužiais
Gyvūnai nebuvo vertybė patys savaime. Jie būdavo atvaizduojami tiktai žmogaus veiklos/gyvenimo kontekste:


Skulptūros ir kanonų raida


Skulptūros ištakos ateina iš falinių konstrukcijų menhyrų ir jų "apdirbtų" variantų - obeliskų:

Menhyras
Obeliskas
Karnako-luksoro obeliskas

Pirmosios nedidelių mastelių skulptūros-stabai – xoanon - būdavo drožiamos, skaptuojamos iš medžio arba lipdomos ir degamos iš molio (terakota). Iki mūsų dienų išliko tik iš akmens padarytų medinių xoanon skulptūrėlių kopijos:
Xoanon figura, 1900-1800 BC, kalkakmenis

900 – 700 m. pr. Kr. laikotarpiui priskiriami xoanon, simbolizavo žmogų-dievą. Seniausi tokio tipo stabai buvo panašūs į menhyrus (vaisingumą, vyrišką seksualinę galią simbolizuojantys stulpai). Vėliau xoanon skulptūrose vis labiau būdavo išryškinama žmogaus figūra. Tokie abstraktūs stabai-stulpai aptinkami įvairiose senosiose kultūrose. Graikų išskirtinumas tas, kad nuo abstrakčių formų (geometrinis stilius) per kelis šimtmečius laipsniškai buvo pereita prie realistinio vaizdavimo. Graikų kurų ir korų figūros yra xoanon stabų raidos rezultatas. Savo ruožtu, akmeniniai kurai ir koros – tarpinė skulptūros raidos stadija pereinant prie realizmo. Archainiais laikais apeigų metu xoanon figūrėlės būdavo perrengiamos. Lygiai taip pat kaip būdavo perrengiama Atėnės Promachės skulptūra Panatėnajų švenčių metu. Tai rodo, kad senaisiais laikais xoanon figūros buvo suprantamos ir traktuojamos taip pat, kaip vėlesniais laikais realistiškesni dievybių atvaizdai. 

Iki VII a. pr. Kr. graikų skulptūrai didelę įtaką darė kultūriškai labiau pažengusios Artimųjų Rytų šalys, o nuo VI a. pr. Kr. vaizduojamajame mene iniciatyvą perėmė patys graikų meistrai, palaipsniui savarankiškai plėtodami realistinį vaizdavimo stilių. Iki VII a. pr. Kr. kurai ir koros būdavo kalamos iš minkšto kalkakmenio arba smiltainio. Nuo VII a. pr. Kr. vidurio, pradėjus naudoti grūdintos geležies įrankius, graikai skulptūras ėmė kalti ir iš marmuro. Dažniausiai būdavo naudojamas geros kokybės baltas marmuras, kurio Graikijoje buvo daug. Tik Didžiojoje Graikijoje (graikų kolonijos pietų Italijoje ir Sicilijoje), kur marmuro nebuvo, skulptūros ir toliau kaltos iš kalkakmenio ir smiltainio.  

Laokoontas, 3a. pr. Kr., kopija
Satyras (faunas), 2a. pr., kopija
Pirmieji marmuriniai laidojimo paminklai ir votyvinės (skirtos įžadams arba padėkai) skulptūros (kurai, koros) pradėtos kalti apie 625 m. pr. Kr., o marmuriniai votyviniai reljefai ir antkapiai – VI a. pr. Kr. viduryje. Taigi, marmuriniai reljefai, lyginant su skulptūromis, „vėlavo“ apie 75 metus.

Nuo V a. vidurio iki romos laikų vaizdavimas įgavo vis daugiau realizmo bruožų. Tai labai gerai atspindi skulptūriniai portretai:
Poseidonas, 460-450 BC
Idealizuotas vyriškas kūnas
Dar šiek tiek stilizuotas išraiškos, veido bruožų vaizdavimas (460-450 BC)
Realistinis vaizdavimas, bet dar šiek tiek idealizuotas žmogus (III a. pr. pabaiga)
Romėniškas pcichologinis portretas (100 m. pr. Kr)




Gamybos technika


Akrolitas

Kombinuota smiltainio, marmuro, medžio technika padarytos skulptūros vadinamos akrolitine skulptūra arba akrolitas. Tokia technika atliktose skulptūrose žmonių figūrų matomosios kūno dalys dažniausiai darytos iš marmuro, o uždengtosios - iš pigesnio kalkakmenio arba medžio. Akrolitas buvo paplitęs Didžiojoje Graikijoje, nes ten nebuvo kokybiško marmuro - marmurą laivais plukdydavo iš Graikijos. 

Chrizoelefantinės skulptūros

Dar viena ankstyvosios graikų skulptūros rūšis – chrizoelefantinės skulptūros. Tokia technika atliktos skulptūros buvo daromos iš medžio, o medis dengiamas dramblio kaulu. Dramblio kaulu dažniausiai dengtos žmonių figūrų matomosios kūno dalys.

Bronza

Taikant realistinį vaizdavimo metodą, labai kietas ir lengvai trupantis marmuras nebuvo pati dėkingiausia medžiaga. Todėl nuo V a. pr. Kr. skulptoriai statulas pradėjo vis dažniau lieti iš bronzos, prieš tai kruopščiai sumodeliavę figūras molyje. Nedidelių skulptūrėlių liejimo, šalinant vašką, technika iš Sirijos į Graikiją atkeliavo dar VII a. pr. Kr., bet tik V a. pr. Kr., formuojantis realistiniam vaizdavimo stiliui, ši technika pradėta intensyviai eksploatuoti ir tobulinti. Įvairius daiktus liejantys meistrai greitai įsitikino, kad lieti iš bronzos kur kas patogiau nei iš vario. Bronzos lydymosi temperatūra žemesnė. Bronza lėčiau stingsta ir labiau pasiduoda deformacijai. Be to, sustingusią bronzą lengviau apdoroti. Bronza – lydinys, kurį sudaro 90% vario ir 10% alavo.

Graikai pasidaryti bronzos lydinį ir iš jo lieti iečių, strėlių antgalius išmoko anksti - III tūkst. pr. Kr.. Tačiau liejimo iš bronzos techniką taikyti skulptūroms pradėjo tik apie 500 m. pr. Kr.. Kur kas anksčiau graikų meistrai išmoko daryti skulptūras iš plonų vario arba bronzos lakštų. Iš lakštų suformuotos atskiros figūros dalys būdavo kniedėmis sutvirtinamos ir sujungiamos į vientisą skulptūrą. Graikų meistrai taip pat mokėjo plona skarda  aptraukti medines skulptūras ir reljefus. 
III tukst. BC, is ploksciu, apskardintas medis

Strėlių liejimo iš bronzos schema:
Skulptūrų liejimas iš bronzos cire perdue (“dingusi vaško forma”) metodu yra ganėtinai sudėtingas procesas. Pirmiausiai iš molio ar gipso būdavo padaromas modelis. Vėliau jis būdavo dengiamas vašku, o vaškas dar vienu molio sluoksniu. Visą tai degant, išsilydęs vaškas per liejimo vamzdelius (liečių sistemą) ištekėdavo lauk, sudarydamas tuštumą tarp pirmosios formos ir viršutinio molio sluoksnio. Į tuštumas vietoje ištekėjusio vaško būdavo pilama išlydyta bronza. Ištekėjusio vaško storis atitikdavo būsimos skulptūros sienelės storį. Formai atšalus, viršutinis ir vidinis molio (gipso) sluoksniai būdavo pašalinami. Tokia technika liejamos skulptūros būdavo tuščiavidurės ir lengvos. Joms sunaudojama, palyginti, nedaug brangaus metalo. Liejant dideles skulptūras, atskiras jos dalis (galvą, torsą, rankas, kojas) dažniausiai liedavo atskirai ir tik vėliau sulituodavo į vientisą figūrą. 

Liejant netiesioginiu būdu, būdavo padaromos formos, kurias naudodavo keliskart. 

Jei vidinį išdegusio molio (gipso) sluoksnį palikdavo, skulptūra būdavo stabilesnė, bet tuo pačiu ir sunkesnė.  




Tyrinėjimas


Nepaisant to, kad antikiniu paveldu susidomėta jau vėlyvaisiais viduramžiais, iki Apšvietos laikotarpio (klasicizmo) apie antikinį meną, tame tarpe ir apie antikinę skulptūrą, žinota nedaug. Pirmąją tikrąją dailės istoriją, “Senovės meno istorija”, 1764 m.. parašė Johann Joachim Winckelmann (1717-1768). Jis pagrinde rėmėsi tuo metu atkastų romėnų miestų – Herkulanumo ir Pompėjos - tyrinėjimais. Winckelmann pirmasis suklasifikavo Antikos meną periodais, apibrėžė skirtumus tarp graikų ir romėnų dailės, iškėlė stiliaus raidos idėją. Jo veikalai tapo neoklasicistinės estetikos pagrindu.
Moksliniai (archeologiniai) kasinėjimai Atėnuose, Olimpijoje, Delfuose, Pergame prasidėjo jau gerokai po to, kai 1832 m. graikai išsikovojo nepriklausomybę. Įsijungus į antikinio meno paieškas mokslininkams, palaipsniui ėmė keistis požiūris į paveldą ir jo išsaugojimą. 
Iki tol į antikines skulptūras buvo žiūrima ganėtinai „liberaliai“: savavališkai, pagal savo skonį keičiamos tam tikros originalų detalės, figų lapeliais ar draperijomis dangstomas graikiškas „nuogumas“, keičiamos pozos, kūno formos ir t.t.. Pvz., Praksitelio Knido Afroditės kopija tik 1932 m. neteko švininių klosčių, kuriomis buvo pridengtas jos apnuogintas kūnas. 

Comments