Vystantis civilizacijai ir kylant pragyvenimo lygiui, sekant Egipto ir Mesopotamijos įtaka, Graikijoje nuo 700 m. pr. Kr. statulos pradėtos vis dažniau kalti iš akmens. Archainiu laikotarpiu Graikijoje „pasaulietinio“ žanro skulptūrų nebuvo. Visos skulptūros turėjo konkrečią „taikomąją“ paskirtį. Jomis buvo puošiamos šventyklos, agoros, statulos statytos kapinėse, kuriamos olimpiadų nugalėtojams, skulptūromis buvo atsidėkojama dievams už pergales mūšiuose, įvairiose sportinėse žaidynėse, meninio pobūdžio varžybose (votyvinės skulptūros). Archainiais laikais buvo paplitę 2 pagrindiniaiskulptūrų tipai:
Kurų ir korų statulos pasirodė apie 700 m. pr. Kr.. Kaip ir Egipte jos buvo kuriamos pagal standartinius kanonus, todėl atrodė dirbtinai statiškos. Šio laikotarpio skulptūrose į žmogaus kūną dar žiūrėta ne kaip į organišką visumą, o kaip į atskirų kūno dalių, pateiktų pagal nusistovėjusias taisykles (kanonus), junginį. Visos kūno dalys – ausys, plaukai, akys, kelių girnelės, šonkauliai ir t.t. – vaizduoti kanonizuotai ir stilizuotai, todėl kūnai atrodė kiek „kampuoti“ ir negrabūs.
Per visą VII a. pr. Kr. kurų ir korų figūros išliko frontalios, statiškos. Tik VI a. pr. Kr. jos palaipsniui ėmė vaduotis iš „sąstingio“. VII a. pr. Kr. akmeninės kurų ir korų figūros nebuvo didelės. Vėliau, įvaldžius skulptūros amato subtilybes, graikų statulų masteliai po truputį ėmė didėti – atsirado ir 3 metrų kurai, o Nakso salos gyventojai Delo šventyklai padovanojo net 8 metrų akmeninį gigantą!
Archainė šypsena 575 m. pr. Kr. kurų ir korų figūrose atsirado ir į amžiaus vidurį ėmė dominuoti, taip vadinama, “archainė šypsena”. Ši šypsena „reiškė“ ne momentinį džiugesį, akimirkos nuotaiką, o tai, kad vaizduojamasis yra „klestintis“, „gyvenantis gerai“. Įdomu, kad statulos su tokia šypsena buvo statomos ir žuvusiems kariams. Pvz., vienoje iš Aeginoje esančių šventyklų (Temple of Aphaia), timpane, su tokia šypsena vaizduojamas žūstantis karys. Su panašia (kiek mįslingesne) šypsena budistų kultūroje gali būti vaizduojamas Buda. Šypsena gali reikšti stebėtinai daug, ir būti labai, labai skirtinga:
Graikų menui pasukus link realizmo, „archainė šypsenas“ darėsi vis natūralesnė, o klasikinio periodo skulptūroje (maždaug nuo 480 m. pr. Kr.) archainės šypsenos apskritai nebeliko – ją pakeitė „rimties“, „susikaupimo“. „ramybės“ veido išraiška. Kol buvo nuolat kartojami nusistovėję simboliniai žmonių figūrų tipai, senieji meistrai nebuvo orientuoti į realistinį natūralumą. Tačiau VI a. pr. Kr. pabaigoje atsirado skulptūros, kuriose jau stengtasi žmogaus kūną pavaizduoti kaip organišką visumą. Šiam tikslui pasiekti meistrai pradėjo detaliau studijuoti gyvus modelius. Skulptūra graikų gyvenamojoje aplinkoje VI a. pr. Kr. antrojoje pusėje vis daugiau skulptūrų ir skulptūrinių reljefų buvo perkeliama į architektūrą. Senosios šventyklos, pastatytos iš džiovinto dumblo plytų ir medžio buvo per trapios, kad galėtų išlaikyti iš akmens kaltus skulptūrinio dekoro elementus. Akmeninėmis skulptūromis galima buvo puošti tik iš akmens blokų pastatytas šventyklas. Todėl logiška, kad akmeninėmis skulptūromis ir iš akmens kaltais reljefais pradėtos puošti akmeninės šventyklos. Kiek žinoma, pirmoji tokia šventykla buvo Artemidės šventyklą Korfe (sala prie V. Graikijos krantų). Kitaip nei mūsų dienomis, senovės Graikijoje apvalioji skulptūra ir skulptūriniai reljefai buvo labai paplitę. Jais puošdavo ne tik šventyklas, bet ir agoras, stojas, kitus, visuomeninius statinius, kapines. Archainio periodo pabaigoje atsirado keletas naujo tipų skulptūrų:
Graikų mene palaipsniui nuo skulptūrų dievams pereita ir prie skulptūrų žmonėms. Realizmas ir humanizmas įtakodami vienas kitą žengė koja kojon. Polichromija Pirmosios antikinės skulptūros su polichromijos likučiais buvo rastos jau XIX a. pradžioje ir kuo toliau, tuo daugiau tokių skulptūrų ar jų fragmentų randama. Bet beveik porą šimtų metų meno istorikų polichromijos idėja buvo atmetama kaip neįtikėtina. Tik XX a. pabaigoje moksliniais tyrimais buvo įrodyta, kad graikai skulptūrose tikrai naudojo polichromiją. Polichromiškai buvo dekoruojamos ir marmurinės, ir vėliau realistinio stiliaus bronzinės skulptūros. Drauge su skulptoriais dirbdavo ir tapytojai. Finansine išraiška ir skulptorių, ir tapytojų dekoratorių darbas buvo vertinamas beveik taip pat. Tai rodo, kad graikams polichromija buvo reikšmingas dalykas. Archainio periodo skulptūros dažniausiai būdavo dažomos enkaustikos būdu (tapymas įkaitintu bičių vašku). Įkaitintą natūralų bičių vašką sumaišydavo su pigmentu ir gautus dažus tepdavo ant skulptūros paviršiaus. Tokie dažai būdavo atsparūs karščiui, nekeisdavo spalvos, neblukdavo, netamsėdavo, greitai džiūdavo, išsiskyrė atsparumu ir ilgaamžiškumu. Graikai mėgo ryškias spalvas. Korų ne tik lūpos, bet ir plaukai galėjo būti nudažomi raudonai. Drabužių raštai – įvairiomis natūraliomis spalvomis. Dažniausiai pasitaikantys siužetai Kentauromachija. Mitologinė kentaurų ir lapitų kova. Pakviesti į vestuvių puotą, kentaurai elgėsi „gyvuliškai“. Pasigėrę, nevaldydami savo geidulių, jie ėmė priekabiauti prie lapitų moterų. Žmonių pasiekta pergalė simbolizavo civilizacijos triumfą virš barbarybės. Gigantomachija. Tema išpopuliarėjo VI a. pr. Kr. (tame tarpe ir vazų tapyboje). Gigantai, motinos žemės Gėjos sūnūs, atstovavo senąją dievų kartą, kuri asocijavosi su žeme ir moteriškuoju pradu. Olimpo dievai, su kuriais gigantai stojo į žūtbūtinę kovą, atstovavo naująją dievų kartą, sietiną su dangumi ir vyriškuoju pradu. Tradiciškai mituose gigantai vaizduoti su gyvačių uodegomis, bet nuo V a. pr. Kr. jie galėjo būti vaizduoti apsirengę kailiais, t. y. atrodyti kaip „laukiniai“, „necivilizuoti“. Pasikeitęs vaizdavimo kanonas rodo, kad ir šį mitą galima interpretuoti, kaip barbariškumo ir civilizuotumo priešpriešą. Amazonomachija. Šiame siužete vaizduojamos mitinės karingų moterų genties ir atėniečių kovos. Amazonės dažnai aprengiamos rytietiškai - persiškos kelnės, frygiškos kepuraitės. Jų pagrindinis ginklas lankas – irgi ne graikiškos kilmės. Siužetas išreiškia iš rytų nuolatos gresiantį pavojų, o tuo pačiu ir senosios matrilinijinės kultūros “necivilizuotumą”. Šie trys siužetai yra atvaizduoti Atėnų akropolio Partenono metopuose. Visi šie siužetai rodo, kad labiau pažengę graikai vis labiau ėmė jausti skirtumą tarp savęs ir aplinkinių tautų, kurias vadino barbarais. Helenai save tapatino su civilizacija, kultūra, pažanga. Barbarai jiems asocijavosi su pirmykščiu laukinio žmogaus būviu. Antkapiai. VI a. pr. Kr. antkapiais buvo aukšti akmeniniai stulpai – stelos su sfingėmis viršuje. Netrukus stelos imtos puošti reljefais, vaizduojančiais mirusįjį. Paprastai būdavo iškalama viena figūra, nors pasitaikydavo ir išmčių. Reljefai vaizduodavo mirusiuosius, bet konkretaus žmogaus portretinių bruožų figūros dar neturėjo. Jose simboliškai būdavo fiksuojamas tik velionio amžius ir profesiją. Pvz., jaunuolio kapą dažniausiai papuošdavo atleto figūra, brandaus amžiaus vyro – kario, senyvo amžiaus – ant lazdos rymantis žmogus, lydimas šuns. |