Graikų skulptūra II: archainė skulptūra

Vystantis civilizacijai ir kylant pragyvenimo lygiui, sekant Egipto ir Mesopotamijos įtaka, Graikijoje nuo 700 m. pr. Kr. statulos pradėtos vis dažniau kalti iš akmens. 

Archainiu laikotarpiu Graikijoje „pasaulietinio“ žanro skulptūrų nebuvo. Visos skulptūros turėjo konkrečią „taikomąją“ paskirtį. Jomis buvo puošiamos šventyklos, agoros, statulos statytos kapinėse, kuriamos olimpiadų nugalėtojams, skulptūromis buvo atsidėkojama dievams už pergales mūšiuose, įvairiose sportinėse žaidynėse, meninio pobūdžio varžybose (votyvinės skulptūros).  

Archainiais laikais buvo paplitę 2 pagrindiniaiskulptūrų tipai:
  • Kuras – nuogo jauno vyriškio-dievybės figūra. 
  • Kora – mergina-dievybė su rūbais. Skirtingai nei nuogi kurai, koros vaizduotos su peplu – tradiciniu graikų moterų rūbu. Kartais jos būdavo vaizduojamos kaip moterys aukojančios dievams.
Kurų ir korų statulos pasirodė apie 700 m. pr. Kr.. Kaip ir Egipte jos buvo kuriamos pagal standartinius kanonus, todėl atrodė dirbtinai statiškos. Šio laikotarpio skulptūrose į žmogaus kūną dar žiūrėta ne kaip į organišką visumą, o kaip į atskirų kūno dalių, pateiktų pagal nusistovėjusias taisykles (kanonus), junginį. Visos kūno dalys – ausys, plaukai, akys, kelių girnelės, šonkauliai ir t.t. – vaizduoti kanonizuotai ir stilizuotai, todėl kūnai atrodė kiek „kampuoti“ ir negrabūs.

Lady of Auxerre, 650 - 625 pr. Kr.
Ilgai manyta, kad kurai - tai Apolono atvaizdai. Iš tiesų tik keletas kurų vaizduoja Apoloną arbą kokį kitą konkretų dievą. Teisingiau būtų kurus interpretuoti kaip abstrakčią dievybę žmogaus pavidalu arba kaip dieviškai tobulą žmogų. Kurai buvo ne tik votyvinės (įžadų) skulptūros, bet ir statytos žuvusiems kariams kapinėse. Jokių portretinių bruožų kurai neturėjo.

Strangford Apollo, 500-490 BC

Per visą VII a. pr. Kr. kurų ir korų figūros išliko frontalios, statiškos. Tik VI a. pr. Kr. jos palaipsniui ėmė vaduotis iš „sąstingio“. 

VII a. pr. Kr. akmeninės kurų ir korų figūros nebuvo didelės. Vėliau, įvaldžius skulptūros amato subtilybes, graikų statulų masteliai po truputį ėmė didėti – atsirado ir 3 metrų kurai, o Nakso salos gyventojai Delo šventyklai padovanojo net 8 metrų akmeninį gigantą! 

Kurų viena koja buvo perkelta į priekį, imituojant žingsnį, o koros taip ir liko frontalioje pozoje. 

580 m. pr. Kr.
„Žengiančio į priekį“ vyriškio kanonas buvo perimtas iš egiptiečių. Tiesa, žengiantys į priekį faraonai rankas laikė prispaudę prie klubų, o kūno svorio centras buvo paliktas ant užpakalinės kojos. 
Menkaure (faraonas su žmona)
Graikų kurų svorio centras  buvo perkeltas „tarp abiejų kojų“, o rankos kiek sulenktos per alkūnes ir labiau atpalaiduotos. Visa tai - mažytis žingsnis natūralumo link, kurio egiptiečių menas taip ir „neįstengė“ padaryti.
525 m. pr. Kr.
Kartu su figūros natūralumu tikslesniu svorio centru, "atsipalaidavo" ir figūrų rankos - jos tapo išraiškingesnės:

530-520 m. pr. Kr.

 Korų figūrose dažniausiai būdavo sulenkta tik viena ranka, o kita prispausta prie klubų. Tokiu būdu moterų figūros atrodė labiau „suvaržytos“, „įsitempusios“, „statiškos“. Tačiau VI a. pr. Kr. antrojoje pusėje pradėjo laisvėti ir moterų figūros – jos darėsi vis labiau natūralesnės ir organiškos. Tokie skirtingi moterų ir vyrų figūrų kanonai atitiko skirtingą moterų ir vyrų statusą antikinėje graikų visuomenėje.



Graikų skulptūros centre – visas žmogaus kūnas. Graikų kūrėjams atrodė savaime suprantama, kad turi būti vaizduojama visa žmogaus figūra. Galvos atvaizdui graikai neteikė reikšmės. Biustų antikinės Graikijos mene nebuvo. Pvz., romėnų reikalavimai buvo kiek kitokie – jiems asmenybei išreikšti užtekdavo ir biusto arba hermos (keturkampis, į apačią siaurėjantis akmeninis stulpas su skulptūriniu atvaizdu arba biustu); žmogaus figūros redukavimas, paliekant tik galvą, atitiko seną italikų tradiciją. Tuo tarpu graikams buvo labai svarbus visas kūnas. 

Akims graikų meistrai skyrė ypatingą dėmesį. Archajinės statulos žvelgė tiesiai į stebėtoją, kartais kreipėsi į jį ir užrašu, iškaltu ant postamento arba ant pačios figūros.


„Jaunuolis, nešantis jautį“. Skulptūra rasta Atėnų nekropolyje. Greičiausiai ji buvo užkasta persų invazijos metu, o Periklio laikais atkasta. Vaizduoja vyriškį, nešantį aukoti jautuką.  



Archainė šypsena


575 m. pr. Kr. kurų ir korų figūrose atsirado ir į amžiaus vidurį ėmė dominuoti, taip vadinama, “archainė šypsena”. Ši šypsena „reiškė“ ne momentinį džiugesį, akimirkos nuotaiką, o tai, kad vaizduojamasis yra „klestintis“, „gyvenantis gerai“. 





Įdomu, kad statulos su tokia šypsena buvo statomos ir žuvusiems kariams. Pvz., vienoje iš Aeginoje esančių šventyklų (Temple of Aphaia), timpane, su tokia šypsena vaizduojamas žūstantis karys. 



Su panašia (kiek mįslingesne) šypsena budistų kultūroje gali būti vaizduojamas Buda. 



Šypsena gali reikšti stebėtinai daug, ir būti labai, labai skirtinga:

VI a. pr. Kr.: Graikų archainė šypsena...

II a.: Budos "ramybės" šypsena...

XIX a. Mefistofelio šypsena...

Markas Antokolskis, "Mefistofelis", 1884 m.
XXI a. Žurnalo viršelio šypsena...

 

Graikų menui pasukus link realizmo, „archainė šypsenas“ darėsi vis natūralesnė, o klasikinio periodo skulptūroje (maždaug nuo 480 m. pr. Kr.) archainės šypsenos apskritai nebeliko – ją pakeitė „rimties“, „susikaupimo“. „ramybės“ veido išraiška.

Kol buvo nuolat kartojami nusistovėję simboliniai žmonių figūrų tipai, senieji meistrai nebuvo orientuoti į realistinį natūralumą. Tačiau VI a. pr. Kr. pabaigoje atsirado skulptūros, kuriose jau stengtasi žmogaus kūną pavaizduoti kaip organišką visumą. Šiam tikslui pasiekti meistrai pradėjo detaliau studijuoti gyvus modelius. 



Skulptūra graikų gyvenamojoje aplinkoje


VI a. pr. Kr. antrojoje pusėje vis daugiau skulptūrų ir skulptūrinių reljefų buvo perkeliama į architektūrą. Senosios šventyklos, pastatytos iš džiovinto dumblo plytų ir medžio buvo per trapios, kad galėtų išlaikyti iš akmens kaltus skulptūrinio dekoro elementus. Akmeninėmis skulptūromis galima buvo puošti tik iš akmens blokų pastatytas šventyklas. Todėl logiška, kad akmeninėmis skulptūromis ir iš akmens kaltais reljefais pradėtos puošti akmeninės šventyklos. Kiek žinoma, pirmoji tokia šventykla buvo Artemidės šventyklą Korfe (sala prie V. Graikijos krantų). 


Kitaip nei mūsų dienomis, senovės Graikijoje apvalioji skulptūra ir skulptūriniai reljefai buvo labai paplitę. Jais puošdavo ne tik šventyklas, bet ir agoras, stojas, kitus, visuomeninius statinius, kapines. 

Archainio periodo pabaigoje atsirado keletas naujo tipų skulptūrų:

VI a. pr. Kr. pabaigoje susiformavo sparnuotosios Nikės (Pergalės deivė) tipas.

Apie 500 m. pr. Kr. susiklostė sportinių varžybų nugalėtojo tipas. Tokios skulptūros jau buvo liejamos iš bronzos. Statulų atletams iškilmingas atidarymas būdavo palydimas viešai skaitomomis pergalės odėmis, dedikuotomis Dzeusui ir nugalėtojui.

Apie 500 m. pr. Kr. Atėnuose ir kitų didesnių miestų agorose pradėti statyti paminklai piliečiams, atlikusiems žygdarbius vardan tėvynės kovose su persais.

IV a. pr. Kr. Atėnai ėmė užsakinėti bronzinius atvaizdus norėdami pagerbti miestui nusipelniusius geradarius (generolus, valstybės vyrus, intelektualus, kartais ir svetimšalius).



Graikų mene palaipsniui nuo skulptūrų dievams pereita ir prie skulptūrų žmonėms. Realizmas ir humanizmas įtakodami vienas kitą žengė koja kojon.



Polichromija


Pirmosios antikinės skulptūros su polichromijos likučiais buvo rastos jau XIX a. pradžioje ir kuo toliau, tuo daugiau tokių skulptūrų ar jų fragmentų randama. Bet beveik porą šimtų metų meno istorikų polichromijos idėja buvo atmetama kaip neįtikėtina. Tik XX a. pabaigoje moksliniais tyrimais buvo įrodyta, kad graikai skulptūrose tikrai naudojo polichromiją. Polichromiškai buvo dekoruojamos ir marmurinės, ir vėliau realistinio stiliaus bronzinės skulptūros. Drauge su skulptoriais dirbdavo ir tapytojai. Finansine išraiška ir skulptorių, ir tapytojų dekoratorių darbas buvo vertinamas beveik taip pat. Tai rodo, kad graikams polichromija buvo reikšmingas dalykas.

Archainio periodo skulptūros dažniausiai būdavo dažomos enkaustikos būdu (tapymas įkaitintu bičių vašku). Įkaitintą natūralų bičių vašką sumaišydavo su pigmentu ir gautus dažus tepdavo ant skulptūros paviršiaus. Tokie dažai būdavo atsparūs karščiui, nekeisdavo spalvos, neblukdavo, netamsėdavo, greitai džiūdavo, išsiskyrė atsparumu ir ilgaamžiškumu. 

Graikai mėgo ryškias spalvas. Korų ne tik lūpos, bet ir plaukai galėjo būti nudažomi raudonai. Drabužių raštai – įvairiomis natūraliomis spalvomis. 




Dažniausiai pasitaikantys siužetai


Kentauromachija. Mitologinė kentaurų ir lapitų kova. Pakviesti į vestuvių puotą, kentaurai elgėsi „gyvuliškai“. Pasigėrę, nevaldydami savo geidulių, jie ėmė priekabiauti prie lapitų moterų. Žmonių pasiekta pergalė simbolizavo civilizacijos triumfą virš barbarybės.

Gigantomachija. Tema išpopuliarėjo VI a. pr. Kr. (tame tarpe ir vazų tapyboje). Gigantai, motinos žemės Gėjos sūnūs, atstovavo senąją dievų kartą, kuri asocijavosi su žeme ir moteriškuoju pradu. Olimpo dievai, su kuriais gigantai stojo į žūtbūtinę kovą, atstovavo naująją dievų kartą, sietiną su dangumi ir vyriškuoju pradu. Tradiciškai mituose gigantai vaizduoti su gyvačių uodegomis, bet nuo V a. pr. Kr. jie galėjo būti vaizduoti apsirengę kailiais, t. y. atrodyti kaip „laukiniai“, „necivilizuoti“. Pasikeitęs vaizdavimo kanonas rodo, kad ir šį mitą galima interpretuoti, kaip barbariškumo ir civilizuotumo priešpriešą. 

Amazonomachija. Šiame siužete vaizduojamos mitinės karingų moterų genties ir atėniečių kovos. Amazonės dažnai aprengiamos rytietiškai - persiškos kelnės, frygiškos kepuraitės. Jų pagrindinis ginklas lankas – irgi ne graikiškos kilmės. Siužetas išreiškia iš rytų nuolatos gresiantį pavojų, o tuo pačiu ir senosios matrilinijinės kultūros “necivilizuotumą”.

Šie trys siužetai yra atvaizduoti Atėnų akropolio Partenono metopuoseVisi šie siužetai rodo, kad labiau pažengę graikai vis labiau ėmė jausti skirtumą tarp savęs ir aplinkinių tautų, kurias vadino barbarais. Helenai save tapatino su civilizacija, kultūra, pažanga. Barbarai jiems asocijavosi su pirmykščiu laukinio žmogaus būviu.

Antkapiai. VI a. pr. Kr. antkapiais buvo aukšti akmeniniai stulpai – stelos su sfingėmis viršuje. Netrukus stelos imtos puošti reljefais, vaizduojančiais mirusįjį. Paprastai būdavo iškalama viena figūra, nors pasitaikydavo ir išmčių. Reljefai vaizduodavo mirusiuosius, bet konkretaus žmogaus portretinių bruožų figūros dar neturėjo. Jose simboliškai būdavo fiksuojamas tik velionio amžius ir profesiją. Pvz., jaunuolio kapą dažniausiai papuošdavo atleto figūra, brandaus amžiaus vyro – kario, senyvo amžiaus – ant lazdos rymantis žmogus, lydimas šuns.

Comments