Graikų skulptūra III: griežtasis klasikinis stilius

„Griežtasis stilius“ (severe style)

Realistinis stilius graikų skulptūroje susiformavo V a. pr. Kr. Pirmą kartą žmonijos istorijoje skulptoriai sugebėjo visiškai tikroviškai, tiksliai atskleisti nuogo vyro kūno anatomiją, ant moterų kūnų natūraliai krentančias drabužių klostes, įstengė išreikšti judesio ir (kas ypatingai svarbu) rimties būsenos niuansus. Ryžtingas posūkis realizmo ir natūralizmo link įvyko 490 – 479 m. pr. Kr., tačiau iki 450 m. pr. Kr. graikų skulptūrose dar jautėsi archainio stiliaus kanonų įtaka – kiek dirbtinis statiškumas, nenatūralumas. Tai, taip vadinamasis, „griežtasis realizmas“ (severe style). Antrojoje V a. pr. Kr. pusėje realizmas įgavo naują kokybę ir iš „griežtojo realizmo“ transformavosi į klasikinį realistinį stilių. 

„Griežtojo stiliaus“ skulptūrose dingo „archainė šypsena“. Skulptoriai žmonių ir dievų veiduose pabrėždavo nebe „laimingumą“, o rimtumą, susikaupimą, ramybę ir tik labai retais atvejais - nerimą. Graikų menininkai buvo įsitikinę, kad žmogaus kūną formuoja dvasia, todėl siekė individo išorės ir jo vidinės dvasinės harmonijos. Skulptūromis buvo išreiškiamas idealas, t. y. visomis prasmėmis (fiziškai, dvasiškai, racionaliai) tobulas, harmoningas, subalansuotas žmogus.  

Berniukas, 480 m. pr. Kr.
Naturalizmas, tobulumas, rimtis
Rimtis: Chatsworth Head (Apolonas), rasta 1836 m. prie Kipro
Vyro anatomija: 460-450 m. pr. Kr., The Choiseul-Gouffier Apollo)

Atėnuose „griežtojo stiliaus“ darbų nebuvo sukurta daug, nes tuo metu polius didžiąją resursų dalį turėjo skirti ne menui, o kovai su persais. Todėl, pirmojoje V a. pr. Kr. pusėje, pereinant nuo archainio prie realistinio stiliaus, pirmu smuiku griežė ne Atėnų meistrai.

Kalbant apie moterų figūras, reikia pažymėti, kad archainio ir „griežtojo stiliaus“ skulptūrose moterys dar buvo vaizduojamos su sunkesniu rūbu – chitonu, o V a. pr. Kr. antrojoje pusėje skulptūrose chitoną vis dažniau imta keisti lengvesniu, plonesnio audinio iš Jonijos atkeliavusiu moterišku drabužiu - peplu. Drabužio pasikeitimas realistinio stiliaus moterų figūrose nebuvo atsitiktinis. Lengvos peplo draperijos priglusdavo prie kūno, tokiu būdu išryškindamos moteriškas linijas. Tai rodo, kad graikų mene po truputį, atsargiai imama žavėtis ir moteriško kūno grožiu. Toks stilius, kai pro audinio klostes matosi ir moteriškas kūnas, vadinamas wet drapery stile. Graikų skulptoriai draperijų faktūra, ritmika, dinamika išreikšdavo bendrą skulptūros nuotaiką, siužeto emocinį kontekstą. Draperijos, pereinant nuo „griežtojo“ į „klasikinį“ stilių, vaidino vis svarbesnį vaidmenį. Klasikinio periodo skulptūrose draperijos įgijo savarankišką tūrį ir egzistavo kone skyrium nuo kūno.

Moteru kūno vaizdavimas po draperijomis (460 m. pr. Kr., Ludovisi throne, Aphrodite)
"Wet drapery" stilius (lengvas audinys, peplas, išryškina moters figūrą)

Graikų klasikinio laikotarpio skulptūrose poza, saikingi gestai tapo tiek pat reikšmingi kaip ir anatomija. Skulptoriai suprato, kad ne tik proporcijos, bet judesių, pozų savitumas (pvz., eisena) gali esmingai išreikšti vaizduojamojo asmens savybes ir būseną. Todėl. lyginant su archainėmis skulptūromis, „griežtojo stiliaus“ skulptūrose rankų judesiai tapo išraiškingesni, o pozos įvairesnės, natūralesnės. 

Ne tik „griežtojo stiliaus“, bet ir klasikinio periodo (V a. pr. Kr. antroji pusė) mene emocijos buvo reiškiamos santūriai. Net laidotuvių stelose skausmas būdavo perteikiamas kukliu galvos palenkimu, o ne ekspresyvia mimika ar gestais. Be to, valdomos emocijos išreiškiamos ne veido mimika, o būtent kūno plastika – poza, judesiu. Graikų skulptūra savo raidoje vystėsi nuo archainės statikos link laisvumo, charakteringumo, emocionalumo, bet ekspresyvias išraiškos formas įgavo tik helenizmo laikais. 

Judesio statika (Poseidonas arba Dzeusas, 209 cm, originalas - rastas žvejų-nardytojų 1928 m.)
Skulptūra atsidūrė jūros dugne romėnų laikais gabenant ją į Romą. Kadangi netoli tos vietos, kur rasta skulptūra,  kadais buvo Poseidono šventykla, skulptūra taip ir pavadinta.
Emocija reiškiama per judesi (antkapio fragmentas, Atėnai)
Emociju santurumas (460 m. pr. Kr., The Mourning Athena)
Veido rimtis

Jei archainėse skulptūrose dievai ir žmonės būdavo vaizduojami labai panašiai, tai „griežtajame stiliuje“ po truputį ėmė ryškėti skirtumai (diferenciacija) tarp dievų atvaizdų ir žmonių. Pavyzdžiui, Apoloną vaizduojančios figūros turėjo ilgesnius plaukus, o atletai išsiskyrė trumpomis šukuosenomis. Nepaisant archainių kanonų ignoravimo, ir klasikinėje skulptūroje meistrai dar laikėsi tam tikrų kanonų: poetai arba mąstytojai paprastai būdavo vaizduojami sėdintys, aristokratai – raiti, o karaliai – stovintys prabangioje kvadrigoje, lenktynių arba karo vežime.




Demokratijos įtaka realistinio stiliaus raidai

V a. pr. Kr. pradžioje graikai pirmieji pradėjo vaizduoti konkrečius individualizuotus asmenis. Iki tol menininkams žmogaus asmenybė nebuvo įdomi - archainiame mene portretų nebuvo. Egipto mene irgi buvo tik žmonių tipai, bet ne konkrečių individų individualūs atvaizdai. Nepaisant išorinio panašumo, faraonų portretai vaizduodavo Ramzį II (ar kokį kitą valdovą) ne kaip charakteringą asmenį, o kaip valdžios atstovą, kaip sudievintą žmogų. 

Meno istorikai graikų realistinio meno formavimąsi ir raidą sieja su nauja iki tol nežinoma socialine sąranga - demokratine santvarka. Kanonizuotos, tipizuotos, stilizuotos figūros (kurai, koros) būdingos „karališkajam“ valdymo laikotarpiui. Kartu su demokratija, su kitokiu požiūriu į individą pradėjo plėtotis ir realistinio meno principai.  Net jei demokratija nebuvo pagrindinė priežastis formuojantis realistiniam stiliui, šio stiliaus raidai ji tikrai turėjo didelės įtakos.

VI a. pr. Kr. graikų filosofai dar stengėsi išspręsti gamtos, o ne žmogaus problemą. Šiuos rėmus V a. pr. Kr. sulaužė demokratiškai valdomi Atėnai. Filosofai vis daugiau dėmesio ėmė skirti nebe gamtai, o žmogui. Būtent Atėnų mąstytojai asmenybei suteikė ypatingą suverenią vietą pasaulyje. Atsiradus šiam naujam požiūriui, atėniečių jau nebetenkino tradicija, kai tipizuotą statulą su asmeniu siejo tiktai užrašas. Demokratijos įsigalėjimas patvirtino laisvo piliečio pranašumą ir įtvirtino kitokią savimonę. Palaipsniui žmogus tapo “visų daiktų matu”. Demokratinėje visuomenėje atkaklūs ir gabūs galėjo iškilti ir užimti aukščiausias pozicijas, pasikliaudami vien savo sugebėjimais, o ne kilme (kaip buvo anksčiau).




Skulptūros technologija


„Griežtojo stiliaus“ skulptūros dažniausiai būdavo liejamos iš bronzos, o ne kalamos iš marmuro, kaip kad buvo archainiais laikais.

Akių, krūtinės spenelių vietose meistrai inkrustuodavo spalvotus akmenis, spalvotą stiklą, spalvotą metalą. Blakstienų ir antakių vietoje kruopščiai įstatydavo plonas vario vielutes. Kartais net plaukus išliedavo iš kitos spalvos lydinio. Papildomos detalės (vainikai, papuošalai), būdavo taip pat daromos iš spalvotų metalų ir pritvirtinamos paskiausiai.

„Vežėjas iš Delfų“

Pirmąja skulptūra, kurioje pastebimas aiškus posūkis nuo archainės skulptūros link „griežtojo“ realizmo, laikomas „Vežėjas iš Delfų“ („The Charioteer of Delph“). Originali iš bronzos lieta skulptūra rasta 1896 m. Delfuose. Manoma, kad tai didesnės kompozicijos – kvadrigos – elementas. Iš įrašo skulptūroje matyti, kad tai Gelo tirono Polizalijaus (Polyzalus) dovana-padėka Apolonui, laimėjus karo vežimų lenktynes Delfuose. Graikijoje su karalių (ar kitų aristokratų) žirgais ir vežimais lenktynėse dalyvaudavo lengvesni jaunuoliai. Būtent toks vaikinas greičiausiai pavaizduotas šioje skulptūroje. Tradiciškai lenktynėse vežėjai dalyvaudavo nuogi. Šiuo atveju jaunuolis apsirengęs. Gali būti, kad jis yra vergas – vergai savo nuogo kūno demonstruoti neturėjo teisės, net jei tas kūnas ir būdavo „tobulas“. 

Šis originalas išliko tik todėl, kad 375 m. pr. Kr. buvo užpiltas žemės drebėjimo metu. Be vežėjo figūros išliko ir vežimo bei žirgų kojų fragmentai. 

Ši skulptūra ypatinga ne tik tuo, kad yra vienas pirmųjų realistinio stiliaus pavyzdžių, bet ir todėl, kad išliko variu inkrustuotos lūpos, iš plonų sidabro vielučių padaryti antakiai, stiklo akys. Šios detalės meno istorikams atskleidė kaip ir kokiomis priemonėmis graikai savo skulptūrose siekė visiško natūralumo įspūdžio.


Kvadrigos elementai


Jaunuolio veido išraiška - rami susikaupusi, savimi užtikrinta. Greičiausiai jis važiuoja "pergalės ratą", ne lenktyniauja
Skulptūros išskirtinumas - išsilaikiusios stiklo akys
Antakiai ir blakstienos - padaryti iš atskirų vielelių




Kontrapostas

Siekdami išreikšti ramybę, atsipalaidavimą, laisvę, graikų skulptoriai išrado kontrapostą. 

Kontrapostas – specifinė stovinčios figūros poza, kai viena žmogaus kūno pusė yra „laikančioji“, o kita  - „slegiančioji“. Pečiai ir klubai kiek pasukti į priešingas puses, viena koja laiko visą kūno svorį, kita, laisvai sulenkta per kelį, liečia žemę pirštų galais. Liemuo atloštas atgal, viena ranka nuleista žemyn, kitoje kas nors laikoma. Kontraposto poza vaizduojamos figūros viena pusė yra stabili, veikiama įtampos, o kita – atsipalaidavusi. Tokiu būdu išgaunama harmonija tarp stabilumo ir atsipalaidavimo. Polikleito kontrapostas išsiskirė tuo, kad figūra vaizduojama tarpinėje stadijoje tarp stabilumo ir pasirengimo judėti į priekį. Sulenkta koja gali būti traktuojama ir kaip žingsnis, ir kaip noras užimti stabilią vertikalią poziciją.

Pirmoji skulptūra, kurioje aptinkamas kontrapostas yra 480 m. pr. Kr. „Berniuko“ statula, Statula priskiriama skulptoriui Kritios, todėl dar vadinama „Kritio berniuku“ („Kritios Boy“), Skulptūra yra vos 86 cm. aukščio. Figūros torsas 1865 m. rastas Atėnų damboje tarp nuolaužų ir šiukšlių, kurias 480 m. pr. Kr. supylė atėniečiai, valydami miestą po persų invazijos. Įdomu, kad figūros galva rasta tik po 23 metų. 

Kadangi savo teoriniame veikale kontrapostą pirmasis aprašė skulptorius Polikleitas, jis vadinamas „Polikleto kontrapostu“ ("Canon of Polyclitus"), nors šią pozą graikų meistrai taikė gerokai iki Polikleito.

Balansas tarp stabilumo ir judesio (Doryphoros (Ietininkas)
Berniuko skulptūra (480 m. pr. Kr.) - seniausias kontraposto pavyzdys
David. 1501-1504. Marble. Post-restoration.    Image send to Ryan Jensen (Transaction : 632552156688906250)    © Scala / Art Resource, NY / Art Resource
Mikelandželo "Dovydas": kontraposto tradicijos perimtos iš graikų
Leonardo Davinči "Leda ir gulbė" (1508 m.) - taip pat naudojamas kontrapostas






Riace kariai (Riace warriors)

Originalios karių skulptūros rastos jūros dugne šalia Riace miestelio 1972 m. Po rekonstrukcijos pristatytos publikai 1981 m. Abi skulptūros rastos toje pačioje vietoje keleto dienų skirtumu. 

Manoma, kad figūra A padaryta 460-450 m. pr. Kr, o figūra B – 430-420 m. pr. Kr. Skulptūras darė ne tas pats meistras. Atsižvelgiant į abiejų skulptūrų kokybę, galima teigti, kad anatomijos vaizdavimo prasme graikų meistrai apie 450-uosius metus pr. Kr. pasiekė nepriekaištingą lygį. Abiejų karių raumenys šiek tiek hipertrofuoti, pailgintos kojos, pagilintas tarpas, dalinantis krūtinę ir nugarą į dvi simetriškas dalis, bet tokiu būdu išgautas „tobulo“ kūno vaizdas.

A karys gali būti Mirono darbo, o B – Fidijo mokinio Alkamenes.

Abi figūros natūralių mastelių, bet ganėtinai didelės: A – 203 cm., o B – 196,5 cm. 

Sprendžiant iš rankų pozicijos, abu kariai turėjo laikyti skydus ir kažkokius ginklus. Vienas karys tikrai buvo su šalmu. Bet nei skydų, nei ginklų, nei šalmų nardytojai nerado.

Akių obuoliai padaryti iš kalcito, speneliai ir lūpos – iš vario, dantys – sidabriniai. 

Skulptūra A ir B, tobulas kontrapostas. 
Kalcito akys, sidabriniai dantys
Kaip galėjo atrodyti skulptūros realybėje su polichromija




Keletas polichromijos pavyzdžių

Nors jau ne kartą apie tai kalbėjome, pateikiame dar keletą polichromijos pavyzdžių (kad nepamirštume, jog graikų skulptūros iš tiesų buvo labai spalvingos ir realistiškos):



Comments