Mironas (480-440 m. pr. Kr.) Tiksli gimimo ir mirimo data nėra žinoma. Kūrė maždaug 480 – 440 m. pr. Kr. Originalų neišliko. Amžininkų labiausiai buvo vertinamas už bronzines atletų skulptūras, nors kūrė ir dievų atvaizdus. Iš visų V a. pr. Kr. dirbusių skulptorių geriausiai mokėjo pavaizduoti judesį. Mirono darbai išsiskyrė realizmu, anatomijos išmanymu, sudėtingomis, dinamiškomis kompozicijomis. Žymiausios jam priskiriamos skulptūros – “Disko metikas” ir “Atėnė, metanti fleitą silenui Marsijui”. Dirbo ir Dzeuso šventykloje Olimpijoje. „Disko metikas“ (460-450 m. pr. Kr.) Greičiausiai skulptūra nulieta arba olimpiados nugalėtojo garbei arba kaip votyvinė skulptūra, atsidėkojant dievams už pergalę olimpinėse varžybose. Likusios tik romėnų laikų marmurinės kopijos. Kopijos viena nuo kitos šiek tiek skiriasi. Iš šių marmurinių kopijų XIX a. buvo padaryta daug gipsinių kopijų. Skulptūroje užfiksuota stabilumo (statikos) akimirka tarp dviejų dinamiškai labai aktyvių fazių – „užsimojimo“ ir disko paleidimo. Nepaisant dinamiškos pozos, atleto figūra atrodo labai harmoningai, subalansuotai. „Disko metikas“ yra apvaliosios skulptūros pavyzdys, kai apžiūrint iš bet kurios pusės figūra atrodo organiškai, bet tuo pačiu vis kitaip. Kiekvienas rakursas išryškina skirtingas atleto pasirengimo išmesti diską fazes. Kaip ir būdinga „griežtojo“ stiliaus skulptūroms, atleto veide nėra jokios įtampos – rimtis ir ramybė. Raumenys taip pat pavaizduoti ne įtempti, o atpalaiduoti. Iki dabar nesibaigia ginčai, ar skulptūroje tiksliai užfiksuotas „tikroviškas“ judesys, ar Mironas jį pakoregavo siekdamas maksimalios meninės išraiškos. Sportininkai teigia, kad metant diską, tokios pozos, tokios kūno padėties, kokia pavaizduota skulptūroje, praktiškai nebūna. Bet nepaisant visko, figūra atrodo labai efektingai ir meniškai įtaigiai.
“Atėnė, metanti fleitą silenui Marsijui” (460 m. pr. Kr.) Originalas stovėjo Atėnų Akropolyje, bet neišliko. Apie skulptūrinę kompoziciją galima spręsti iš atvaizdų vazose, monetose, reljefuose, tekstinių aprašymų ir romėnų kopijų fragmentų. Silenas Marsijus buvo šaltinių ir miškų pusdievis (pusiau arklys, pusiau žmogus), Dioniso auklėtojas. Mitas pasakoja, kad Atėnė, norėdama pamuzikuoti, sukūrė dvigubą fleitą – aulą. Kai pamėgino groti, pamatė, kad išsipūtę skruostai kenkia jos dieviškam grožiui. Deivė sviedė fleitą ant žemės. Tačiau Marsijui aistringas aulo garsas patiko ir jis norėjo numestą instrumentą pakelti. Skulptūra vaizduoja tą akimirką, kai silenas, persmelktas nueinančios, bet staiga atsisukusios Atėnės smerkiamo žvilgsnio, atšoka nuo „draudžiamo vaisiaus“. Graikų kultūroje, dėl savo garso išgavimo specifikos, aulas buvo laikomas „žmogiškuoju“, o ne „dieviškuoju“ instrumentu. Atėnės emocijos išreiškštos rankos judesiu, o ne mimika. Veidas, kaip ir pridera „griežtajam“ stiliui, išlieka ramus, tarytum nedalyvaujantis šioje scenoje. Atėnės „civilizuota“ savitvarda ir racionalumas kontrastuoja su Marsijaus „laukiniu“ emocionalumu ir ekspresija. Sileno emocijos išreikštos giliomis raukšlėmis kaktoje. Aukštesnės Atėnės figūra yra vertikali, o kiek mažesnio sileno kūnas sukomponuotas laikantis įstrižainės. Tai sustiprina kontrastą tarp dviejų, skirtingas prigimtis ir idealus atstovaujančių, personažų.
Praksitelis (390-332 m. pr. Kr.)
Skirtingai nei Lisipas, savo kūryboje neakcentavo dinamiškumo. Visos Praksitelio skulptūros tarytum ilsisi atsirėmusios į kokią nors atramą (kontraposto principas). Emocijos išreiškiamos ne tiek per judesį, kaip per detales, pvz., veido ar kaklo raukšlės.
Knido Afroditė Žymiausias Praksitelio darbas. Tai pirmas kartas kai graikų skulptūroje moteriškas kūnas buvo pavaizduotas visiškai nuogas. Amžininkų tarpe šis darbas sukėlė nevienareikšmiškus vertinimus. Skulptūra buvo skirta šventyklai, bet vaizdavo maudytis besiruošiančią apsinuoginusią deivę. Vykdydamas užsakymą, Praksitelis žinojo, kad skulptūra stovės ne šventyklos naose (uždaroje erdvėje), o šventyklos kieme, todėl ją galima bus apžiūrėti iš visų pusių. Atitinkamai skulptūra ir buvo sukurta. Legenda pasakoja, kad gavęs užsakymą, Praksitelis padarė 2 skulptūras. Vienoje Afrodidė buvo apsinuoginusi iki pusės, o kitoje – visiškai nuoga. Užsakovai išsirinkę pusiau apsinuoginusią. Skulptorius atmestą variantą pasiūlė Knido miestui. Gandas apie „apsinuoginusią“ deivę pasklido po visą Graikiją ir už jos ribų. Knido miestas tapo garsus būtent todėl, kad turėjo šią skulptūrą. Kai karalius Nikomedas (King Nicomedes) pasiūlė mainais į Afroditės skulptūrą panaikinti Knido poliaus išaugusias skolas, miestiečiai tai daryti atsisakė. Antikiniai tekstai teigia, kad nudažyta skulptūra atrodė tokia tikroviškai, kad net seksualiai jaudindavo vyrus. Šios skulptūros dėka Knidas tapo viena iš antikos turistų labiausiai lankomų vietų. Įdomu, kad Afroditė vaizduojama atliekanti kasdienį ritualą – ruošiasi maudytis. Tai rodo, kad į graikų religinės paskirties meną ima skverbtis kasdienės scenos ir buitis. Išliko tik romėnų kopijos. Originalas iš Knido buvo perkeltas į Konstantinopolį, o ten 532 m. maišto metu buvo sunaikintas. Visose kopijose deivė vaizduojama kiek kitokioje pozoje, todėl pasakyti, kaip atrodė originalas, neįmanoma. Tai padaryti sunku dar ir todėl, kad jau antikos laikais buvo žinoma 51 šios garsios skulptūros kopija. Manoma, kad arčiausiai originalo yra „Colonna Venus“. Luvre esanti Afroditės galvos kopija taip pat gali būti labai artima originalui. Deivės nuogumas šokiravo ne tik graikus. Mūsų laikais viena iš Praksitelio Afrodičių kopijų tik 1932 m. neteko alavo klosčių, droviai gaubusių jos šlaunis. Žinoma, kad Liudvikas XIV liepė skulptoriui Girardonui atlikti vieną pirmųjų „plastinių operacijų“ – pakeisti Arlio Veneros (irgi Praksitelio kopija) pozą, krūtinės formą ir sutrumpinti drabužį, pritaikant skulptūrą prie to meto skonio.
|