Originalų neišliko. Amžininkų labiausiai buvo vertinamas už bronzines atletų skulptūras, nors kūrė ir dievų atvaizdus. Iš visų V a. pr. Kr. dirbusių skulptorių geriausiai mokėjo pavaizduoti judesį. Mirono darbai išsiskyrė realizmu, anatomijos išmanymu, sudėtingomis, dinamiškomis kompozicijomis. 

Žymiausios jam priskiriamos skulptūros – “Disko metikas” ir “Atėnė, metanti fleitą silenui Marsijui”. Dirbo ir Dzeuso šventykloje Olimpijoje.

Greičiausiai skulptūra nulieta arba olimpiados nugalėtojo garbei arba kaip votyvinė skulptūra, atsidėkojant dievams už pergalę olimpinėse varžybose. Likusios tik romėnų laikų marmurinės kopijos. Kopijos viena nuo kitos šiek tiek skiriasi. Iš šių marmurinių kopijų XIX a. buvo padaryta daug gipsinių kopijų. 

Skulptūroje užfiksuota stabilumo (statikos) akimirka tarp dviejų dinamiškai labai aktyvių fazių – „užsimojimo“ ir disko paleidimo. Nepaisant dinamiškos pozos, atleto figūra atrodo labai harmoningai, subalansuotai.

„Disko metikas“ yra apvaliosios skulptūros pavyzdys, kai apžiūrint iš bet kurios pusės figūra atrodo organiškai, bet tuo pačiu vis kitaip. Kiekvienas rakursas išryškina skirtingas atleto pasirengimo išmesti diską fazes. 

Kaip ir būdinga „griežtojo“ stiliaus skulptūroms, atleto veide nėra jokios įtampos – rimtis ir ramybė. Raumenys taip pat pavaizduoti ne įtempti, o atpalaiduoti. 

Iki dabar nesibaigia ginčai, ar skulptūroje tiksliai užfiksuotas „tikroviškas“ judesys, ar Mironas jį pakoregavo siekdamas maksimalios meninės išraiškos. Sportininkai teigia, kad metant diską, tokios pozos, tokios kūno padėties, kokia pavaizduota skulptūroje, praktiškai nebūna. Bet nepaisant visko, figūra atrodo labai efektingai ir meniškai įtaigiai.

Originalas stovėjo Atėnų Akropolyje, bet neišliko. Apie skulptūrinę kompoziciją galima spręsti iš atvaizdų vazose, monetose, reljefuose, tekstinių aprašymų ir romėnų kopijų fragmentų.  

Silenas Marsijus buvo šaltinių ir miškų pusdievis (pusiau arklys, pusiau žmogus), Dioniso auklėtojas. Mitas pasakoja, kad Atėnė, norėdama pamuzikuoti, sukūrė dvigubą fleitą – aulą. Kai pamėgino groti, pamatė, kad išsipūtę skruostai kenkia jos dieviškam grožiui. Deivė sviedė fleitą ant žemės. Tačiau Marsijui aistringas aulo garsas patiko ir jis norėjo numestą instrumentą pakelti. Skulptūra vaizduoja tą akimirką, kai silenas, persmelktas nueinančios, bet staiga atsisukusios Atėnės smerkiamo žvilgsnio, atšoka nuo „draudžiamo vaisiaus“. Graikų kultūroje, dėl savo garso išgavimo specifikos, aulas buvo laikomas „žmogiškuoju“, o ne „dieviškuoju“ instrumentu.

Atėnės emocijos išreiškštos rankos judesiu, o ne mimika. Veidas, kaip ir pridera „griežtajam“ stiliui, išlieka ramus, tarytum nedalyvaujantis šioje scenoje. Atėnės „civilizuota“ savitvarda ir racionalumas kontrastuoja su Marsijaus „laukiniu“ emocionalumu ir ekspresija. Sileno emocijos išreikštos giliomis raukšlėmis kaktoje. Aukštesnės Atėnės figūra yra vertikali, o kiek mažesnio sileno kūnas sukomponuotas laikantis įstrižainės. Tai sustiprina kontrastą tarp dviejų, skirtingas prigimtis ir idealus atstovaujančių, personažų.