Graikų skulptūra VI: Mironas ir Praksitelis


Mironas (480-440 m. pr. Kr.)

Tiksli gimimo ir mirimo data nėra žinoma. Kūrė maždaug 480 – 440 m. pr. Kr.

Originalų neišliko. Amžininkų labiausiai buvo vertinamas už bronzines atletų skulptūras, nors kūrė ir dievų atvaizdus. Iš visų V a. pr. Kr. dirbusių skulptorių geriausiai mokėjo pavaizduoti judesį. Mirono darbai išsiskyrė realizmu, anatomijos išmanymu, sudėtingomis, dinamiškomis kompozicijomis. 

Žymiausios jam priskiriamos skulptūros – “Disko metikas” ir “Atėnė, metanti fleitą silenui Marsijui”. Dirbo ir Dzeuso šventykloje Olimpijoje.


„Disko metikas“ (460-450 m. pr. Kr.)

Greičiausiai skulptūra nulieta arba olimpiados nugalėtojo garbei arba kaip votyvinė skulptūra, atsidėkojant dievams už pergalę olimpinėse varžybose. Likusios tik romėnų laikų marmurinės kopijos. Kopijos viena nuo kitos šiek tiek skiriasi. Iš šių marmurinių kopijų XIX a. buvo padaryta daug gipsinių kopijų. 

Skulptūroje užfiksuota stabilumo (statikos) akimirka tarp dviejų dinamiškai labai aktyvių fazių – „užsimojimo“ ir disko paleidimo. Nepaisant dinamiškos pozos, atleto figūra atrodo labai harmoningai, subalansuotai.

„Disko metikas“ yra apvaliosios skulptūros pavyzdys, kai apžiūrint iš bet kurios pusės figūra atrodo organiškai, bet tuo pačiu vis kitaip. Kiekvienas rakursas išryškina skirtingas atleto pasirengimo išmesti diską fazes. 

Kaip ir būdinga „griežtojo“ stiliaus skulptūroms, atleto veide nėra jokios įtampos – rimtis ir ramybė. Raumenys taip pat pavaizduoti ne įtempti, o atpalaiduoti. 

Iki dabar nesibaigia ginčai, ar skulptūroje tiksliai užfiksuotas „tikroviškas“ judesys, ar Mironas jį pakoregavo siekdamas maksimalios meninės išraiškos. Sportininkai teigia, kad metant diską, tokios pozos, tokios kūno padėties, kokia pavaizduota skulptūroje, praktiškai nebūna. Bet nepaisant visko, figūra atrodo labai efektingai ir meniškai įtaigiai.

Skulptūra turi keletą variantų, kurie skiriasi detalėmis
Skulptūra yra "Apvalioji" - gerai (ir skirtingai!) atrodo įvairiais rakursais)
Veide nėra jokios įtampos - olimpinė ramybė
1938 m. prieš olimpines rungtynes Miunchene, prie skulptūros pozavo ir Hitleris


“Atėnė, metanti fleitą silenui Marsijui” (460 m. pr. Kr.)

Originalas stovėjo Atėnų Akropolyje, bet neišliko. Apie skulptūrinę kompoziciją galima spręsti iš atvaizdų vazose, monetose, reljefuose, tekstinių aprašymų ir romėnų kopijų fragmentų.  

Silenas Marsijus buvo šaltinių ir miškų pusdievis (pusiau arklys, pusiau žmogus), Dioniso auklėtojas. Mitas pasakoja, kad Atėnė, norėdama pamuzikuoti, sukūrė dvigubą fleitą – aulą. Kai pamėgino groti, pamatė, kad išsipūtę skruostai kenkia jos dieviškam grožiui. Deivė sviedė fleitą ant žemės. Tačiau Marsijui aistringas aulo garsas patiko ir jis norėjo numestą instrumentą pakelti. Skulptūra vaizduoja tą akimirką, kai silenas, persmelktas nueinančios, bet staiga atsisukusios Atėnės smerkiamo žvilgsnio, atšoka nuo „draudžiamo vaisiaus“. Graikų kultūroje, dėl savo garso išgavimo specifikos, aulas buvo laikomas „žmogiškuoju“, o ne „dieviškuoju“ instrumentu.

Atėnės emocijos išreiškštos rankos judesiu, o ne mimika. Veidas, kaip ir pridera „griežtajam“ stiliui, išlieka ramus, tarytum nedalyvaujantis šioje scenoje. Atėnės „civilizuota“ savitvarda ir racionalumas kontrastuoja su Marsijaus „laukiniu“ emocionalumu ir ekspresija. Sileno emocijos išreikštos giliomis raukšlėmis kaktoje. Aukštesnės Atėnės figūra yra vertikali, o kiek mažesnio sileno kūnas sukomponuotas laikantis įstrižainės. Tai sustiprina kontrastą tarp dviejų, skirtingas prigimtis ir idealus atstovaujančių, personažų. 

Skulptūros kompozicija: Atėnė vertikali (stabilumas), o Marsijus - įstrižas (dinamika, laukiniškumas)
Kiek kitokia romėnų kopija
Visiškai ramus, civilizuotas Atėnės veidas
Susiraukęs Marsijaus Sileno veidas



Praksitelis (390-332 m. pr. Kr.)


Praksitelis (Pracsiteles) iš graikų kalbos vardas verčiamas – „tas, kuris pabaigia savo darbus“. Žymiausias IV a. pr. Kr. graikų skulptorius. Amžininkų tarpe Praksitelį labiausiai išgarsino jo apsinuoginusios Afroditės: Milo, Arlio ir Knido. Dirbo kartu su tapytoju Nicias, kuris buvo atsakingas už skulptūrų polichromiją.

Augo skulptorių-architektų giminėje. Jo senelis buvo žymus skulptūrų meistras Feidijo laikais. Tėvas taip buvo žymus skulptorius ir architektas. Helenizmo laikų tekstuose taip pat minimi skulptoriai su tokiu vardu.

Iš savo amžininkų išsiskyrė tuo, kad skulptūras dažniausiai liejo ne iš bronzos, o kalė iš marmuro. Taikė ne Polikleito 7-ių, o 8-ių galvų kanoną, t. y. jo figūros buvo 8-ių galvų dydžio.


Skirtingai nei Lisipas, savo kūryboje neakcentavo dinamiškumo. Visos Praksitelio skulptūros tarytum ilsisi atsirėmusios į kokią nors atramą (kontraposto principas). Emocijos išreiškiamos ne tiek per judesį, kaip per detales, pvz., veido ar kaklo raukšlės. 


“Hermis ir mažasis Dionisas”

Skulptūra rasta 1877 m. kasinėjant Olimpiją. Ar ši skulptūra yra originalas, ar kopija (gal net helenizmo laikų) – nesutariama. Dabar skulptūra eksponuojama Olimpijos muziejuje. Skulptūra vaizduoja kaip Hermis, Dzeuso įsakymu, neša mažąjį Dionisą pas nimfas, kur jis bus auklėjamas. Skulptūrai pasirinkta poilsio akimirką, kurios metu kelionių dievas žaidžia su Dionisu, rodydamas jam vynuogių kekę. Manoma, kad pakeltoje dešinėje rankoje, kuri neišliko, Hermis laikė būtent vynuogių kekę.

Apolonas, žaidžiantis su driežu (Apollo Sauroktonos)

Žymiausios šios skulptūros romėnų kopijos yra Luvre, Vatikane ir Liverpulyje. Yra ir bronzinė šios skulptūros kopija. 
Ką Apolonas laikė iškeltoje rankoje, ką simbolizuoja driežas, koks siužetas iš Apolono mitologijos čia vaizduojamas – diskusijų objektas.

Apolonas, atsirėmęs į medį (Lycean Apollo)

Ar tai tikrai Praksitelio skulptūros kopija, neaišku. Ką simbolizuoja užmesta ant galvos ranka, ką Apolonas laikė kairiojoje, su kuria atsirėmęs į medžio kamieną – taip pat diskusijų objektas.

“Poilsiaujantis satyras” (Resting Satyr)

Ši kopija  priskiriama Praksitelio mokyklai.

The Resting Satyr. Marble. Roman copy of the 2nd cent. A.D. after a Praxiteles’ model ca. 340-330 B.C. Inv. No. 474. Copenhagen, New Carlsberg Glyptotek



Knido Afroditė

Žymiausias Praksitelio darbas. Tai pirmas kartas kai graikų skulptūroje moteriškas kūnas buvo pavaizduotas visiškai nuogas. Amžininkų tarpe šis darbas sukėlė nevienareikšmiškus vertinimus. Skulptūra buvo skirta šventyklai, bet vaizdavo maudytis besiruošiančią apsinuoginusią deivę. Vykdydamas užsakymą, Praksitelis žinojo, kad skulptūra stovės ne šventyklos naose (uždaroje erdvėje), o šventyklos kieme, todėl ją galima bus apžiūrėti iš visų pusių. Atitinkamai skulptūra ir buvo sukurta.

Legenda pasakoja, kad gavęs užsakymą, Praksitelis padarė 2 skulptūras. Vienoje Afrodidė buvo apsinuoginusi iki pusės, o kitoje – visiškai nuoga. Užsakovai išsirinkę pusiau apsinuoginusią. Skulptorius atmestą variantą pasiūlė Knido miestui. Gandas apie „apsinuoginusią“ deivę pasklido po visą Graikiją ir už jos ribų. Knido miestas tapo garsus būtent todėl, kad turėjo šią skulptūrą. Kai karalius Nikomedas (King Nicomedes) pasiūlė mainais į Afroditės skulptūrą panaikinti Knido poliaus išaugusias skolas, miestiečiai tai daryti atsisakė.

Antikiniai tekstai teigia, kad nudažyta skulptūra atrodė tokia tikroviškai, kad net seksualiai jaudindavo vyrus. Šios skulptūros dėka Knidas tapo viena iš antikos turistų labiausiai lankomų vietų.

Įdomu, kad Afroditė vaizduojama atliekanti kasdienį ritualą – ruošiasi maudytis. Tai rodo, kad į graikų religinės paskirties meną ima skverbtis kasdienės scenos ir buitis.

Išliko tik romėnų kopijos. Originalas iš Knido buvo perkeltas į Konstantinopolį, o ten 532 m. maišto metu buvo sunaikintas. Visose kopijose deivė vaizduojama kiek kitokioje pozoje, todėl pasakyti, kaip atrodė originalas, neįmanoma. Tai padaryti sunku dar ir todėl, kad jau antikos laikais buvo žinoma 51 šios garsios skulptūros kopija. Manoma, kad arčiausiai originalo yra „Colonna Venus“. Luvre esanti Afroditės galvos kopija taip pat gali būti labai artima originalui.

Deivės nuogumas šokiravo ne tik graikus. Mūsų laikais viena iš Praksitelio Afrodičių kopijų tik 1932 m. neteko alavo klosčių, droviai gaubusių jos šlaunis. Žinoma, kad Liudvikas XIV liepė skulptoriui Girardonui atlikti vieną pirmųjų „plastinių operacijų“ – pakeisti Arlio Veneros (irgi Praksitelio kopija) pozą, krūtinės formą ir sutrumpinti drabužį, pritaikant skulptūrą prie to meto skonio.

Pusiau apsinuoginęs variantas
Visiškai nuoga "Knido afroditė". Šis variantas laikomas pats artimiausias originalui
Iki 1932 m. dešinėje esantis skulptūros variantas buvo dengiamas alavo drabužiais.
Skulptūra buvo "Apvalioji" - tobula iš visų pusių
Kadangi Afroditė ranka prisidengia savo apnuogintą kūną, romėnai ją vadino „Droviąja Venera“ (Venus Pudica). 

Luvre esanti Afroditės galva taip pat laikoma labai artima originalui

Comments