Graikų teatras: įvadas

Vaidybos elementai, nekasdienių drabužių dėvėjimas, kaukės būdingos daugelio tautų senovinėms teatralizuotoms religinėms apeigoms. Ritualinis teatrinis veiksmas anksčiausiai, apie 2600 m. pr. Kr., dokumentuotas senovės Egipte. Tačiau tikrojo dramos teatro pradininkais laikomi graikai. Antikinis graikų dramos teatras anksčiausiai, apie VI a. pr. Kr. vidurį, atsirado Atėnuose. Iš čia jis buvo „eksportuotas“ į kitus graikų polius.

Antikinis graikų teatras, skirtingai nuo dabartinio teatro, buvo ne pasaulietinė pramoga, o dievui Dionisui skirtų religinių apeigų sudėtinė dalis. Pirmieji graikų teatrai statyti būtent prie šventyklų: Atėnuose pirmasis teatras atsirado šalia Dioniso, o Epidauro teatras – šalia medicinos dievo Asklepijaus šventyklos. Graikai teatrą traktavo kaip vietą, kurioje žmonės buvo „gydomi“. Sofoklis, vienas žymiausių graikų dramaturgų, buvo Asklepijaus šventyklos žynys.

Dioniso teatras (17 tūkst. vietų) įrengtas prie Akropolio, šalia Dioniso šventyklos:
Sofoklis - vienas žymiausių dramaturgų ir Alklepijaus šventyklos žynys:
 
Graikijoje pirmą kartą žmonijos istorijoje religinė bendruomenė religinių apeigų metu tapo teatrinio veiksmo auditorija.  



Dioniso kultas 

Dionisas buvo Dzeuso ir mirtingos moters Semelės vaikas - vienintelis Olimpo dievas, pradėtas mirtingos moters įsčiose. Pasak mitų, Hera, keršydama eilinei Dzeuso meilužei, apsimetusi sene įkalbėjo Semelę paprašyti Dzeuso pasirodyti tokiu, koks jis yra iš tikrųjų. Po ilgų dvejonių Dzeusas pasirodė žaibo-perkūno pavidalu ir pražudė Dioniso besilaukiančią Semelę - ji sudegė nuo jo žaibų karščio. Tačiau dievų valdovas išgelbėjo Dioniso embrioną, įsisiūdamas jį į savo šlaunį. Heros kerštas tuo nesibaigė. Kai Dionisas užaugo, Hera jam atėmė protą. Jis tol klajojo po Egiptą, Siriją, Indiją (tai liudija jo rytietišką kilmę), kol Frigijos deivė Kibelė, kuriai būdingas panašus į Dioniso kultas, jį išgydė ir įšventino į misterijas. Kibelės kulto dvasininkai koribantai (šventikai-eunuchai) ją garbindavo orgijose šokdami, gerdami, dainuodami. Apimti ekstazės jie net žalodavo save ir savo kraują aukodavo deivei-gimdyvei. Tokių švenčių metu būdavo įšventinami ir nauji eunuchai. Kiek žinoma, Graikijoje Dionisijose žmonių kraujas ir kūno dalys dievams nebuvo aukojamos. 

Dionisas iš Hado karalystės parsivedė savo motiną Semelę, ir ji tapo Olimpo kalno deive nauju vardu Tionė. Todėl Dionisas siejamas ne tik su gamtos atgimimu, bet ir su prisikėlimu. 

Pasak mitų, nuo mažiausiai 16-os moterų Dionisas susilaukė ne mažiau kaip 30 vaikų. Jo vaikai buvo ganėtinai skirtingi. Pvz., Afroditė jam pagimdė ir Tris gracijos, ir ypatingu grožiu neišsiskiriantį geismų ir vaisingumo dievą Priapą.

Jupiteris ir Semelė, Luca Ferrari
Kibelė - didžioji motina
Gracijos - Afroditės ir Dioniso dukterys. Iškarpa iš Boticheli paveikslo "Primavera"
Priapas - Afroditės ir Dioniso sūnus. Matyt, į tėvą.

Dioniso - vaisingumo, augmenijos derlingumo, vynuogininkystės dievo - kultas buvo žinomas dar Kretos laikais (2000 m. pr. Kr.). Kultas buvo siejamas su stichinėmis gamtos ir iracionaliosiomis, sunkiai kontroliuojamomis žmogaus vidinio pasaulio jėgomis. Todėl Dioniso kultui buvo būdingas transas, siautulys, orgijos. 

Kaip 420 m. pr. Kr. rašė Euripidas: "Dievas, Dzeuso sūnus, ieško malonumų puotose ir myli Porosą, turtų davėją, dievą lepinantį jaunuolius, o tiems, kuriems mažiau pasisekė, tokius pat malonumus duoda vynu, kuris pašalina nelaimes".

Bet Dionisas palaiminga ekstaze apdovanodavo tik tuos, kurie mokėjo saikingai naudotis jo dovanomis. Nesugebantys paisyti saiko ir savęs kontroliuoti buvo žiauriai baudžiami. Atminties ir sąmonės praradimas, alkoholizmas, pamišimas, besaikis seksualinis potraukis (nimfomaniją) buvo siejami su Dionisu, bet traktuojami kaip bausmė už negebėjimą tinkamai garbinti Dionisą. Tačiau neapsigaukite - baudžiami buvo ir tie, kurie kovojo prieš Dionisą ir jo teikiamą palaimą. Pvz., karalius Likurgas, mėginęs sunaikinti vynuogynus, Dioniso buvo apsvaigintas, apsvaigęs išprievartavo savo motiną, vėliau, išprotėjęs, nužudė žmoną ir sūnų. Dionisas beprotį Likurgą sumaitino gepardams. 


Dionisijos - vaizduojamos ant antikinės vazos
Attic red-ware vase with ithyphallic
Transas ir orgijos, falinė simbolika - Dionisijų palydovas. Vėliau šioje dvasioje atsiras komedija.
Karalius Likurgas - viena iš daugelio Dioniso aukų, nubaustas už bandymą naikinti vynuogynus

Senieji Dioniso kulto ritualai buvo labai triukšmingi: daug trankios muzikos, siautulio, šokių, nešvankių dainų, erotikos ir sekso. Pagrindiniai Dioniso palydovai buvo Silenas, satyrai ir menadės. Silenas dažniausiai vaizduotas nutukęs, girtas, negalintis savarankiškai paeiti, todėl vežamas asilu. Satyrai – ožio, eržilo ir žmogaus hibridai – simbolizavo alkoholio įaudrintus, seksualiai agresyvius vyrus, nesugebančius tramdyti savo laukinės, gyvuliškos prigimties. Satyrai dažniausiai vaizduoti persekiojantys transo būsenoje besiplaikstančias Menades. 

Rubenso "Silenas" (apie 1620)
Satyrai
Menadė - su medumi varvančiu skeptru bei gepardu rankose

Menadės dažniausiai vaizduotos su gepardo kailiu, gyvatėmis ir gebenės lazda (thyrsos skeptru). Jos turėjo mistinių galių. Menadei skeptru trenkus į žemę, prasiverždavo vyno šaltinis, nagais dreskiant žemę, ištrykšdavo pienas, nuo jų skeptro varvėjo medus. Nenudegdamos rankų menadės galėjo delnuose nešti ugnį. Jos buvo aršios kovotojos ir nuožmiai gynė Dionisą. Būtent menadės sudraskė Apolono kultą šlovinusį Orfėją (Dioniso kultas buvo laikomas apoloniško kulto priešingybe). 

Dioniso kultui buvo priskiriami ir kentaurai – pusiau vyrai, pusiau eržilai. Jie taip pat dažnai vaizduoti su vynuogių kekėmis ir gebenių šakomis (prie gebenių graikai pririšdavo vynuogienojus, kad nokdamos  apsunkusios kekės nesiektų žemės).
Menadės su satyrais iš pradžių kovodavo...
... Tačiau galiausiai pasiduodavo...
13.202, 8/27/02, 12:07 PM,  8C, 5110x11480 (23.3224/400), 88%, Default Settin,   1/8 s, R56.1, G42.0, B62.0
Menadė žudo Orfėją



Nuo ditirambų prie dramos

V a. pr. Kr. Atėnuose teatro spektakliai buvo vaidinami tik du kartus per metus, per dievo Dioniso garbei rengiamas šventes – Didžiąsias ir Mažąsias Dionisijas. Didžiosios Dionisijos, kaip gamtos atgimimo šventė, švęstos pavasarį (kovo pabaigoje-balandžio pradžioje), o Mažosios, kaip derliaus nuėmimo šventė – lapkričio pabaigoje-gruodžio pradžioje. Iškilmingiausios būdavo Didžiosios Dionisijos. Jos trukdavo 5-6 dienas. Šios religinės šventės metu buvo rodomos tik naujos dramos. Per Mažąsias Dionisijas mažesniuose Atikos miesteliuose būdavo vaidinami per Didžiąsias Dionisijas rodyti spektakliai. Nuo 433 m. pr. Kr. vaidinimai Atėnuose pradėti rodyti per dar vienas šventes - Lėnajas.

Graikų teatro užuomazga – ditirambai (ekstazinio pobūdžio unisonu giedami himnai). Nuo seno ditirambai giedoti einant aplink Dioniso, vyno ir žemdirbystės dievo, altorių. Dioniso kultas buvo žinomas dar Kretos civilizacijos laikais, bet archainiais laikais į Graikiją atkeliavo iš Artimųjų Rytų. Aristotelio teigimu tragedija atsirado būtent iš ditirambų, o komedija – iš falinių dainų (Fertility rites). Dabartiniai tyrinėtojai teatro atsiradimą sieja ne tik su Dioniso kultu, bet ir su kitiems dievams skirtais misterijų vaidinimais.

VII-VI a. pr. Kr. Atėnuose ditirambus giedodavo 50 vyrų choras - po penkis vyrus iš dešimties tribų (genčių). Chorui pritardavo pučiamasis instrumentas – aulas. Eidami ratu aplink Dioniso altorių, vyrai vaidindavo Dioniso palydovus satyrus, todėl būdavo apsisiautę ožių kailiais, ant galvos turėjo ragus, vainikus, barzdas, uodegas. Žodis „tragedija“ reiškia „ožio daina“ (“tragos” - “ožys”, „odė“ – “daina”). Kai nuo 534 m. pr. Kr. buvo pradėtos rengti dramų (dramaturgų) varžybos, ožys būdavo aukojamas pirmąją Didžiųjų Dionisijų dieną, o paskutiniąją dieną nugalėtojas, kaip prizą, taip pat gaudavo ožį.

Ditirambų tradicija buvo paplitusi visoje Graikijoje. VI a. pr. Kr. būtent ditirambų tradicijos rėmuose ėmė rastis dramos elementai – tarp giesmių būdavo įterpiami choro vadovo korifėjaus ir choristų dialogai.  

Graikų teatro pradininku tradiciškai laikomas Tespidas. Manoma, kad šis iš Ikarijos į Atėnus atvykęs poetas, dramaturgas, aktorius 534 m. pr. Kr. laimėjo pirmąsias dramaturgų varžybas (tuomet Atėnus valdė Peisistratas). Svarbiausias Tespido nuopelnas buvo tas, kad jis be choro ir korifago, įvedė vieną vaidintoją (protagonistą), kuris atsakinėjo į chorvedžio (korifėjaus, korifago) ir choro klausimus. 

Protagonistas, kaip taisyklė, būdavo toks personažas, kuris patrs to nežinodamas, padarydavo kažkokį netinkamą, dievų smerkiamą poelgį. Korifėjus ir choras, gindami tiesą ir teisingumą, aiškindavosi protagonisto poelgio priežastis ir tai tapdavo svarbiausiu sceninio veiksmo motyvu. Ne veltui graikai aktorių-protagonistą vadino „atsakinėtoju“ arba „aiškintoju“. 

Tespido dramose korifėjas (korifagas,) kalbėjo dievų vardu. Tokiu būdu Tespidas tapo pirmuoju neįšventintu asmeniu (ne šventiku), išdrįsusiu imtis viešo dievų minčių reiškėjo vaidmens. Tai rodo Atėnų visuomenėje augantį individualizmo lygį ir liberalesnį požiūrį į dievus ir religiją apskritai. 

Dievai klasikinėse graikų dramose pasirodydavo tik išimtinais atvejais, nes buvo tikima, jog akistata su dievais mirtingiems žmonėms atnešdavo pražūtį.

Taigi, teatrą teatru padarė ir nuo religinių apeigų atskyrė 3 dalykai:
1. Nuo  unisonu giedančio choro atsiskyrę korifejus (korifagas) ir aktorius protagonistas. 
2. Tarp jų dialogų forma emocionaliai perteikiamas dramatinis konfliktas.
3. Emociškai į veiksmą įsitraukę, bet patys jame nedalyvaujantys, žiūrovai.

Atėnuose Didžiosios Dionisijos, kaip ir kitos svarbiausios graikų religinės šventės, prasidėdavo šventine procesija ir aukojimų ritualais. Kitą dieną nuo pat ankstyvo ryto piliečiai traukdavo į teatrą. Kad graikų teatras buvo religinis, o ne pasaulietinis, rodo teatro vaidinimams skirtos aikštelės - orchestros - viduryje stovėjęs Dioniso aukuras. 

Prieš kiekvieną vaidinimą žynys ant šito aukuro paaukodavo paršiuką ir jo krauju šlakstydamas susirinkusius į teatrą. Turtingesni poliaus gyventojai prie aukuro sunešdavo aukojamas materialines gėrybes: vazas, ginklus, tauriuosius metalus. Po to pasirodydavo kareiviškai apsirengę našlaičiai, kurių tėvai buvo žuvę už polių ir kuriuos polius išlaikė (maitino, lavino). Našlaičiams buvo skirtos specialios garbingos vietos už pirmoje eilėje sėdėjusių šventikų, politinių ir karo vadų, polio svečių. Taip buvo rodoma pagarba žuvusiems už polių. 

Aukuras Dionisui orchestros viduryje
Paršelio aukojimas
Aukojamas ir ožys - dionisijų simbolis

Atėniečiai į teatrą eidavo kaip į apeigas. VI a. pr. Kr. pabaigoje įėjimas į teatrą buvo nemokamas. Vėliau, siekiant nors kažkiek kompensuoti dramų pastatymo išlaidas, buvo renkamas nedidelis 2-iejų obolų mokestis. Periklio laikais neturtingiesiems piliečiams įėjimą į teatrą apmokėdavo polis. 

Per Didžiąsias Dionisijas į Atėnus pažiūrėti dramų žmonės atvykdavo iš visos Atikos. Mieste užsidarydavo dirbtuvės, parduotuvės, valstybinės įstaigos, nevykdavo pamokos. Periklio laikais už užstatą giminės į teatrą iš kalėjimo galėdavo atsivesti nuteistuosius. Į teatrą būdavo įleidžiami net vergai. Todėl galima suprasti, kad Dioniso teatras Atėnuose turėjo talpinti apie 17 000 žiūrovų.

Kadangi dramos (trilogijos) užtrukdavo iki 9 valandų, žmonės, kad būtų patogiau sėdėti, atsinešdavo pagalvėles, patiesalus. Per pertraukas jie valgydavo atsineštą maistą, vaišindavo kitus, dalindavosi įspūdžiais, diskutuodavo. 

Atėnuose (ir kituose poliuose) religija ir politika tiesiogiai siejosi su teatru. Dideli teatrų statiniai būdavo naudojami polių susirinkimams - asamblėjoms. Yra teigiančių, kad teatre vyrai susėsdavo tokiomis pačiomis grupėmis (eilėmis) kaip ir žygiuodami į karą. Taigi dar viena teatro funkcija (be to, kad dramomis buvo įtvirtinami bendri etiniai moraliniai principai) buvo burti ir vienyti polio bendruomenę. Atėnų valdžia rūpinosi teatru, kaip veiksminga moralinio visuomenės ugdymo forma. 

Kadangi visi šventai tikėjo tuo ką matė, apeiginio teatrinio veiksmo poveikis būdavo labai stiprus. Amžininkų liudijimu Aischilo dramos “Eumenidės” metu, scenoje pasirodžius erinijoms (trys keršto ir bausmės deivės - romėnų furijos), žiūrovus apėmė tokia panika, kad vaikai alpo, o dalis nėščių moterų persileido… Vizualiniais efektais sukelti ekoplepsį (išgąstį ir baimę) ypač garsėjo Aischilas.

Aristotelis, apibendrindamas graikų dramaturgijos patirtį, pirmasis pabandė įvertinti žiūrovų išgyvenimus ir reakcijas. Pasak jo, įsijautusi į herojų pergyvenimus, publika mintyse susitapatindavo ir kartu su jais netiesiogiai pergyvendavo baimę, gailestį, kitas emocines būsenas. Dramų fabula įtraukdavo žmones į galimas gyvenimiškas situacijas, į kurias Likimas jų kol kas dar neįstūmė. Geros dramos nepalikdavo žiūrovų abejingais. Intensyvius emocinius pergyvenimus, kuriais tarytum būdavo dvasiškai apsivaloma, Aristotelis pavadino katarsiu.

Atėnuose Didžiųjų Dionisijų teatrinė tradicija tęsėsi apie 200 metų, tačiau IV a. pr. Kr. pabaigoje religinis graikų teatras pamažu prarado sakralinę aurą ir ryšį su Dioniso kultu. Helenizmo laikais spektakliai, jau labiau kaip pasaulietinė pramoga, buvo statomi ne tik per Dionisijas, bet ir švenčiant, minint karines pergales, kitomis progomis.


Mitai

Graikų teatre, kaip galima suprasti iš aprašymo, buvo kalbama išimtinai apie dievus, jų mitologiją. Mitai - pasakojimai, kuriais senovės žmonės aiškino gamtą, istorinius įvykius, papročių kilmę. Antikos žmonės mitus vertino taip pat kaip krikščionys Bibliją.

Žodis “mytho” Homero laikų graikų kalboje apytiksliai reiškė „ritualizuotas kalbos aktas“.

Tradiciškai graikų mitologija skirstoma į tris pagrindinius etapus:
  1. Dievų amžius (archajinė ir klasikinė mitologija). Archajinė (chtoninių („chton“ – žemė) pabaisų viešpatavimas) - susiformavo Mikėnų civilizacijos laikais. Klasikinė (Olimpo dievų, nugalėjusių chtoniškuosius monstrus, istorijos) - formavosi XI-IX a. pr. Kr. (graikų “tamsieji viduramžiai”).
  2. Amžius, kai žmonės ir dievai gyveno kartu.
  3. Didvyrių amžius, kai dievų veikla buvo ribota.
Šiuolaikiniams graikų mitologijos tyrinėtojams bene įdomiausias yra dievų amžius, tuo tarpu senovės ir klasikinės Graikijos laikų autoriai pirmenybę teikė didvyrių amžiui, pvz., Homero „Odisėja“ ir „Iliada“.

“Iliada” buvo užrašyta apie 750-730 m. pr. Kr., “Odisėja” – apie 720-700 m. pr. Kr.. Maždaug tuo pat metu parašytos ir Heziodo poemos. 
Comments