Helenizmo filosofija: Kinikai

"Švento Antano gunddymas", Jorome Boch, 1250 m.
Nors sofistai su Protagoru  priešakyje ir Sokratas buvo priešingose filosofinėse pozicijose, atsirado žmonių, kurie jų pažiūras sujungė. Sėkmingiausiai tai pavyko padaryti kinikų mokyklos įkūrėjui Antistenui ir kirėniečių mokyklos, kuri propagavo hedonizmą, pradininkui Aristipui. Abu šie filosofai tradiciškai laikomi sokratikais, nors iš tiktųjų jų pažiūrose daugiau Protagoro reliatyvizmo. 

IV a. pr. Kr. kinikų idėjos buvo labai paplitusios. Maždaug po 100 metų jų pasaulėžiūra kiek modifikavę perėmė stoikai. Kirėniečių hedonizmą savo ruožtu perėmė Epikūras. Vėlyvieji stoikai savo pažiūromis nuo kinikų jau mažai kuo skyrėsi. Galiausiai įsivyravo nuostata, kad „tikras filosofas“ turi gyventi skurde ir tenkintis intelektualiniu gyvenimu. Šias idėjas perėmė ir ankstyvoji krikščionybė. 

Kinikų mokykla egzistavo iki VI a.



Antistenas, 445 – 365 m. pr. Kr.


Antistenas buvo sofisto Gorgijo ir Sokrato mokinys, kinikų mokyklos įkūrėjas. Diogenas teigė, kad Antistenas parašė 10 veikalų. Išliko tik trumpos citatos.

Antistenas gimė ir gyveno Atėnuose. Buvo vergės sūnus, todėl neturėjo piliečio teisių. Anksčiau tarp graikų filosofų toks socialinis statusas buvo retenybė, tačiau tarp kinikų Antistenas nebuvo išimtis. Pvz., Diogeno tėvas irgi buvo bankrutavęs ir nuskurdęs. Todėl nieko nestebino, kad kinikai propagavo asketizmą, aukštino žmogaus prigimtį, o ne išorines gėrybes, nes jų ir taip neturėjo. 

Pirmieji kinikai priklausė skurdžiausių žmonių ratui, todėl labiausiai vertino ne turtą, o laisvę ir nepriklausomybę. Žmones, kurie iš tikrųjų tapdavo nepriklausomais nuo išorinio pasaulio, kinikai vadino išminčiais. Tokio žmogaus pavyzdžiu jie laikė ir Sokratą

Antistenas Atėnų Kinosargo (“judrus šuo”) mokykloje mokė beturčių ir užsieniečių, neturinčių pilietybės, vaikus. Diogenas teigė, kad Antisteno pravardė buvo „šuo“,  todėl ir jo mokinius kinikus  vadino „šunimis“. Kukli Antisteno mantija ir lazda tapo savotiška kinikų „uniforma“. 

Antistenui didelę įtaką darė jo mokytojas Sokratas. Legenda pasakoja, kad jaunystėje Antistenas kiekvieną dieną iš gretimo kaimo į Atėnus atkulniuodavo pėstute dalyvauti išminčiaus disputuose. Antistenas iš Sokrato perėmė dialogo klausinėjant metodą. 

Antistenas dalyvavo Sokrato teismo procese ir po jo mirties daug  prisidėjo prie to, kad Sokrato kaltintojai būtų nuteisti. 

Antiplatonizmas. Antistenas su Platonu pastoviai konfliktavo, nes atstovavo radikaliai priešingą pasaulėžiūrą. Antistenas kritikavo Platono idėjų teoriją ir pripažino, kad egzistuoja tik atskiri daiktai, o ne jų bendrybės (idėjos) kažkur transcendentiniame pasaulyje: “Aš aiškiai matau arklį, bet ne arkliškumą”. Remdamasis sensualistine pažinimo teorija Antisenas buvo linkęs į materializmą.

Etika

Etika buvo Antisteno filosofijos pamatas. Iš Sokrato Antistenas perėmė įsitikinimą, kad svarbiausias dalykas yra dora. Lyginant su dora, žinojimas nėra toks svarbus, nes jis, kaip mokė Protagoras, yra reliatyvus. Sokratas priešingai teigė, jog visos dorovinės problemos kyla iš tikrojo žinojimo stokos. Pasak Sokrato, būtent išmintis yra dorovės pamatas.

Antistenas, kaip ir Sokratas, pasisakė prieš hedonizmą, kuris nuo IV a. pr. Kr. vis labiau įsigalėjo. Antistenas pabrėžė nelaimių, nesėkmių (net skausmo), kaip pozityvaus, asmenybę brandinančio ir formuojančio momento svarbą. Aristenas manė, kad kūniški, materialiniai malonumai priešingi tikrajai laimei. Eudaimoniją (laimę) jis siejo su dvasiniais dalykais.

Kinikai teigė, kad dora yra viena ir vienoda visiems, todėl visus žmones laikė lygiais, nepriklausomai nuo jų kilmės ir turtų. Kaip ir Protagoras jie pasisakė už moterų ir vergų teises, kritikavo visas socialines ir valstybines institucijas, nepripažino valstybių sienų, save laikė pasaulio gyventojais „kosmopolitais“. 

Kinikai garsėjo tuo, kad ignoravo klasinės visuomenės tradicijas, papročius, mandagumo taisykles. Iš čia greičiausiai atsirado žodis „cinikas“. Cinikai, kaip kadais kinikai, neigia papročius, griauna stereotipus, kalba apie tai, apie ką neįprasta kalbėti, daro tai, kas visuomenėje šiaip jau nepriimta daryti.

Žanas Žakas Ruso
Levas Tolstojus (1897 m.)
Kinikai ypatingai vertino asmeninę laisvę ir skatino būti kuo mažiau priklausomais nuo sociumo. Jie apskritai galvojo, kad civilizacija neigiamai veikia žmones, todėl pasisakė už pirmapradę harmoniją su gamta. Kinikai gyveno darnoje su gamta, ne kinikai – darnoje su visuomene, įstatymais, kultūra. Naujaisiais laikais panašias idėjas skelbė Ž. Ž. Ruso, L. Tolstojus ir kt.. 

Antistenas kategoriškai neigė politeizmą, kuris tuo metu buvo dominuojanti religija. Panašiai kaip Protagoras, Antistenas manė, kad apie Dievą, kaip kažkokią pirmapradę jėgą, nieko neįmanoma pasakyti, nes net jei jis ir yra, jis žmonėms nepažinus. 




Diogenas Sinopietis (apie 412-323), gimė Sinopėje, mirė Korinte.


Nicolas-André Monsiau, ”Alexander and Diogenes”, Musée des Beaux-Arts, Rouen, France, 1818.
 Žymiausias kinikas, nors jam nepriskiriamos jokios originalios filosofinės idėjos. Jokių Diogeno raštų neišliko, nors antikos autorių tekstuose minima, jog jis parašęs virš 10 veikalų ir 7 dramas. 

Diogenas išgarsėjo elgetišku gyvenimo būdu ir ekscentriškomis keistenybėmis. Apie jį šimtmečiais sklido keisčiausi pasakojimai ir anekdotai. Kiek jie buvo išgalvoti, kiek pagrįsti -  neaišku.

Diogenas gimė Sinopėje, jonėnų kolonijoje prie Juodosios jūros. Diogeno tėvas buvo bankininkas, turėjo monetų kalyklą. Kalykloje dirbo ir Diogenas. Kai kilo tarptautinis skandalas (paaiškėjo, kad Sinopėje gaminami pinigai neatitinka savo vertės - juose per mažai vertingojo metalo), Diogenas, netekęs viso turto, turėjo iš miesto bėgti, o tėvas bankrutavo.
 
Kai Diogenas atsidūrė Atėnuose, jis savo būstą įsitaisė dideliame moliniame inde, šalia agoros (turgavietės).

Nesutariama, ar Diogenas buvo tiesioginis Antisteno mokinys, ar tik jo idėjų perėmėjas. Viena iš teorijų teigia, kad Diogenas kaltinęs Antisteną, už tai, kad tas nuosekliai nesilaikęs savo paties skelbtų asketizmo principų. Diogeno manymu, kinikų etika ne tik reikalavo išsižadėti materialių turtų, bet apskritai ignoruoti civilizaciją. Gali būti, kad ne Antisteno „judriojo šuns“ gimnazija, o Diogeno „šuniškas gyvenimas“ davė pavadinimą visai filosofijos krypčiai. 

Platonas Diogeną vadino išprotėjusiu Sokratu, o Diogenas savo ruožtu niekino Platoną. Legenda pasakoja, kad Diogenas vidury dienos vaikščiodavo po Atėnus su žibintu, “ieškodamas idealaus žmogaus“. Tokiu būdu jis tyčiojosi iš Platono idėjų filosofijos ir jo “šešėlių oloje” alegorijos. 

Diogenes Searching for an Honest Man, attributed to J. H. W. Tischbein (c. 1780)
Neaiškiomis aplinkybėmis Diogenas buvo pagrobtas į nelaisvę ir parduotas į vergiją. Taip jis atsidūrė Korinte. Legenda pasakoja, kad kai vergų turguje jo paklausė, ką jis moka daryti, Diogenas atsakęs: “Įsakinėti”. Gali būti, kad žodis „įsakinėti“ reiškė mokyti, nes kita legenda pasakoja, kad Diogenas Korinte tapo mokytoju ir už gerą tarnybą galiausiai buvo paleistas į laisvę.

Diogenes, Lovis Corinth - 1891-1892
Dar viena legenda pasakoja, kad Korinte Diogenas buvo susitikęs su Aleksandru Didžiuoju. Žinomi keli šio susitikimo variantai. Viename teigiama, kad po trumpo pokalbio filosofas paprašęs imperatoriaus “neužstoti saulės”. Aleksandras atsakęs, kad jei jis nebūtų Aleksandras, tikrai būtų Diogenas. Diogenas į tai atsakęs, kad jei jis nebūtų Diogenas, vis tiek būtų Diogenas.

Antrajame variante pasakojama, kad Aleksandras Diogeną radęs prie žmonių kaulų krūvos. Kai karvedys paklausęs, ką filosofas čia veikiąs, Diogenas atsakė: „Bergždžiai mėginu atskirti tavo tėvo kaulus nuo jo vergų kaulų, nes jie niekuo nesiskiria“. Šis pasakojimas metaforiškai byloja apie Diogeno pasaulėžiūrą, o ne apie realų atsitikimą, nes nepaliesta karališka Pilypo II kapavietė buvo atkasta tik 1977 m.


Teigiama, kad sėdėdamas šalia šventyklos ir traiškydamas utėles Diogenas kalbėjo: "Thus does Diogenes sacrifice to all the gods at once."  Kita radikaliai ateistinė citata skamba taip: "When I look upon seamen, men of science, and philosophers, man is the wisest of all things. When I look upon priests, prophets, and interpreters of dreams, nothing is so contemptible as a man."

Legenda pasakoja, kad Diogenas atsainiai žiūrėjo į savo mirtį. Jis sakęs, kad jam visiškai nesvarbu, kas bus daroma su jo lavonu. Jo kūnas gali net būti išmestas už miesto sienų, kur juo pasimėgaus laukiniai žvėrys. Po Diogeno mirties jo atminimui buvo pastatyta kolona, o ant jos - šuo. Apie nepadorų Diogeno elgesį buvo sukurta daug pasakojimų ir anekdotų. Niekas niekada nesužinos, kiek juose yra tiesos, o kiek pramanų. Diogenas kaltintas už tai, kad agoroje viešai valgė (tai buvo neįprasta!!!), keikėsi, spjaudėsi, šlapinosi, tuštinosi, masturbavosi... 

Antikos laikais masturbacija nebuvo smerkiama. Šumeriečiai manė, kad masturbacija didina potenciją. Egiptiečių dievas Atumas masturbuodamasis sukūrė visatą, o Nilo potvyniai ir atoslūgiai buvo interpretuojami kaip jo ejakuliacija. Vaisingumo švenčių metu faraonai masturbuodavosi į Nilo vandenis. Tuo tarpu Graikijoje viešas masturbavimasis nebuvo priimtinas – toks elgesys asocijavosi su vergais, nes pastarieji sunkiau susirasdavo partnerius ir apskritai mažiau paisė padorumo normų. 

Diogeno sindromas. Tai psichinė liga, kuri pasireiškia besaikiu šiukšlių kaupimu, prasta asmenine higiena, purvu namuose, socialiniu užsisklendimu, visišku gėdos nebuvimu ir priešinimusi bet kokiai pagalbai. Asmenys, sergantys Diogeno sindromu, pradeda iškreiptai suvokti realybę, tampa įtarūs, neretai agresyvūs, laikosi atokiai nuo kitų, o kai kas nors bando sutvarkyti netvarką, kurioje jie gyvena, labai pyksta. Sindromas būdingas vyresnio amžiaus žmonėms. Apie Diogeno sindromą kaip apie psichinę ligą pradėta kalbėti 1966 m.


Kratetas (365 – 285) iš Tėbų ir jo žmona Hiparchija (gimė apie 350-330 - ...). Abu - Diogeno mokiniai. 


Kiek sumoderninta Krateno iliustracija
Ribera, 1636
Kratetas gimė ir augo Tėbuose. Tėvui mirus paveldėjo didelį turtą, tačiau susižavėjęs kinikų etinėmis idėjomis turtą išdalino ir išvyko į Atėnus gyventi kaip asketas. 

Istorikas Plutarchas (46-120 m.) buvo parašęs Krateto biografiją, bet ji neišliko, todėl su turto išdalinimu ne viskas iki galo aišku. Pirmoji versija, kad Kratetas turtą išdalino Tėbų skurdžiams. Antroji, kad pinigus atidavė bankininkui, kuris turėjo juos saugoti iki suaugę Krateto sūnūs pareikš savo valią. Jei jie, sekdami tėvo pavyzdžiu, turto atsisakytų, bankininkas jų dalią turėtų išdalinti nepasiturintiems Tėbų gyventojams. Jei ne – turėtų grąžinti sūnums.

Įdomu, kad Krateto brolis Pasiklis (Pasicles) taip pat tapo žymiu filosofu ir taip pat gyveno asketišką gyvenimą.

Kratetas rašė įvairaus pobūdžio tekstus: filosofinius traktatus, dramas, lyriką. Iš viso to išliko tik trumpi fragmentai. Iš tų fragmentų ir jo mokinių pasisakymų žinoma, kad Krateto propaguojamas asketizmas jau nebuvo toks radikalus kaip Diogeno. Jis pasisakė prieš prabangą, teigė, kad paprastas maistas yra pats sveikiausias, tačiau negyveno skurde. 

Kratetas garsėjo savo pozityvumu, optimizmu, nekandžiu humoro jausmu, gebėjimu su visais sutarti ir taikiai spręsti net giliai įsisenėjusius žmonių tarpusavio konfliktus. Atėnuose Kratetas buvo labai gerbiamas. 

Susipažinęs su savo mokinio seserimi Hiparchija, jis ją vedė, nors pasiturintys jaunosios tėvai prieštaravo tokiai sąjungai. (Apie piršlybas skaityti žemiau – „Hiparchija“).

To meto atėniečių akimis žiūrint ši sutuoktinių pora buvo labai keista. Keisčiausia buvo net ne kadais pasiturinčiai gyvenusių žmonių asketiškas gyvenimo būdas, o Krateto ir Hiparchijos tarpusavio santykiai. Vyras ir žmona bendravo kaip lygus su lygiu ir visas problemas sprendė tarpusavyje tardamiesi. Tai buvo būsimos, tik I a. kiek labiau paplitusios „santuokos iš meilės“ modelis, kuris helenizmo epochai dar buvo svetimas. 
 
Pora susilaukė vaikų. Kiek jų buvo, nežinia.  Istoriniuose šaltiniuose minima, jog Kratetas vieną savo sūnų, po to kai jis buvo inicijuotas į vyrus, vedžiojo į viešnamį, kad vaikinas susipažintų su kūniško gyvenimo paslaptimis. Dukrai jis prieš santuoką taip pat leidęs kurį laiką gyventi su išrinktuoju nesusituokus, kad jaunieji įsitikintų, ar tikrai vienas kitam tinka. Toks moters elgesys graikų patriarchalinėje visuomenėje buvo nesuvokiamas.


Kratetas buvo Zenono iš Kitijo, stoikų mokyklos įkūrėjo, mokytojas ir didžiausias autoritetas. Apie Krateto gyvenimą daugiausiai žinoma būtent iš Zenono pasakojimų. 


Scena, kai Kratenas įtikinėja Hiparchiją jo nevesti. Jie pavaizduoti XVII a. drabužiais.
Hiparchija. Kinikų filosofė, Krateto žmona. Jos pasiturintys tevai nebuvo atėniečiais, bet persikėlė gyventi į didesnį miestą. Hiparchijos vyresnysis brolis Metroklas (Metrocles) studijavo Aristotelio Lkėjuje. Ten jis susipažino su kinikų filosofija ir tapo to meto žymiausio Atėnų filosofo Krateto mokiniu. Hiparchija susipažino su Kratetu simpoziumo metu, kurį tėvų namuose surengė brolis. Pažintis baigėsi tuo, kad galiausiai mergina prieš tėvų valią, grasindama nusižudyti, ištekėjo už Krateto ir kartu su juo ėmė praktikuoti asketišką gyvenimo būdą, visiškai priešingą tam, kurį gyveno tėvai.

Legenda pasakoja, kad tėvai prašę Kratetą perkalbėti jų dukrą ir filosofas mėginęs tai padaryti. Jis nusirengė prieš merginą savo kuklius kiniko drabužius, numetė juos jai po kojomis ir pasakė: „Štai tavo jaunikis ir jo kraitis“.  Hiparchija savo apsisprendimo nepakeitė. Ji iškeitė prabangius tėvų namus į gyvenimą gatvėje su vyru-kiniku, kurį mylėjo. 

Žmonės jų santuoką vadino kinogamija (cynogamy) – „šuniška pora“. Hiparchija dėvėjo vyriškus drabužius, su vyru jie glaudėsi stojose, portikuose, po Atėnus sklido kalbos, kad pora  santykiavo nesislapstydami dienos šviesoje. Vaikus Hiparchija irgi gimdė ne namie. 

Kinikai ignoravo to meto tradicijas. Pasak vienos iš legendų, kai Hiparchija simpoziume filosofui Teodorui Ateistui ėmė dėstyti, kad kinikai deklaruoja laisvę ir savęs moralinėmis normomis nevaržo, Teodoras nieko neatsakė, bet visų akivaizdoje  pakėlė Hiparchijos apsiaustą, tuo norėdamas pasakyti, kad moterims čia ne vieta. Hiparchija į tokį grubų elgesį nereagavo. Teodoras paliko simpoziumą. 

Vyriškas graikų simpoziumas. Moters vaidmuo - linksminti vyrus muzika ir serviruoti maistą.
Pagal to meto normas moterys simpoziumuose nedalyvaudavo. O jei ir dalyvaudavo, tai tik kaip vergės patarnautojos, heteros-palydovės ar šokėjos, muzikantės, dainininkės - vyrų linksmintojos. Apie tai, kad moterys gali lygiomis teisėmis dalyvauti rimtuose vyrų disputuose nebuvo kalbos. Todėl Hiparchija ir buvo tapatinama su lengvo elgesio moterimis. Graikijoje moterys, kurios viešose vietose būdavo kartu su vyrais, vadintos „heteromis“. Tai galėjo būti ir prostitutės, ir filosofų „palydovės“, kartu dalyvaudavusios jų simpoziumuose. Į visas jas visuomenės požiūris buvo neigiamas.

Kratetas skatino Hiparchiją domėtis filosofija. Viename laiške jis rašė, kad Hiparchija neturėtų gaišti laiko ausdama drobes jų drabužiams, nors aplinkiniai ją už tai ir pagirtų. Savo laiką jai reikėtų skirti tam, kas labiausiai patinka - filosofijai. Juk vyrą ji pamilusi irgi dėl filosofijos.

Auginant vaikus Kratetas siūlė jų taip pat nelepinti: nuo kūdikystės prausti šaltu vandeniu, supti vėžlio kiaute, saikingai maitinti paprastu maistu.

Stoikų mokyklos įkūrėjas Zenonas iš Kitijo buvo Kratero mokinys ir gerai pažinojo Hiparchiją. Manoma, kad stoikų pažiūroms apie šeimą, meilę, seksą didelę įtaką padarė Krateto ir Hiparchijos bendravimo modelis.

Ši santuokinių pora buvo pirmieji kinikai, kurie turėjo turtą, visuomeninę padėtį, bet savo valia viso to atsisakė. Todėl krikščionybės laikais Kratetas ir Hiparchija buvo pavyzdys, kaip galima atsisakyti žemiškų turtų vardan dvasinio tobulėjimo. 

Hiparchija nebuvo vienintelė moteris filosofė to meto Graikijoje:

Manoma, kad Pitagoro žmona Theano (Theano of Croton) ir trys jo dukros – Damo, Myra ir Arginote – taip pat buvo filosofės. 

Periklio antroji žmona Aspasija (Aspasia) retorikos mokė patį Sokratą. 
Pericles and Aspasia supervise the works of Phidias (Photo by: Leemage/UIG via Getty Images)
Žymiausios helenizmo laikų moterys-pitagorietės buvo Aesara (Aesara of Lucania) ir Timyša iš Spartos (Timycha). Yra išlikęs Aesaros veikalo „Apie žmogaus prigimtį“ („On Human Nature“) fragmentas. 
Teigiama, kad dvi moteris į savo Akademiją buvo priėmęs ir Platonas. Vieną iš jų, Diotimą iš Mantinėjos (Diotima of Mantinea), Sokratas vadino pranaše. Platono aplinkos filosofės, kaip ir Hiparchija, rengėsi vyriškai, bet, atrodo, dar nedalyvaudavo simpoziumuose.


Viena iš pirmūjų istorikių moterų: Pamphile of Epidaurus, I a. po Kr.


Atėnų neoplatonikų mokykla didžiavosi filosofe Adesija (Aedesia).
Kirėniečių hedonistinės mokyklos įkūrėjo Aristipo duktė Aretė iš Kirėnės taip pat buvo žymi filosofė. Mirus tėvui ji vadovavo jo įkurtai kirėniečių mokyklai. 
Žymios Epikūro filosofinės mokyklos atstovės buvo Leontion ir Themista. 
Agnodikė (Agnodice) buvo pirmoji mums žinoma profesionali medikė graikė. Šio amato ji mokėsi Egipte. Sugrįžusi į tėvynę ilgai slėpė savo lytinę tapatybę – rengėsi kaip vyras, trumpai kirposi plaukus. Išaiškėjus klastai Agnodikė buvo teisiama. Ją išgelbėjo išgydytų žmonių balsai.

Visi šie faktai rodo, kad moters padėtis, moteriškumo samprata helenizmo epochoje palaipsniui keitėsi. Tai akivaizdžiai matyti ir vaizduojamajame mene. Naujaisiais laikais, iki pat XX a., moterys aktyviau filosofijoje nesireiškė. 



Paralelės su Apšvietos laikotarpiu

1650 – 1800 m. buvo pornografijos aukso amžius Prancūzijoje. Pornografinės literatūros ir karikatūrų pagalba buvo kritikuojamos visos to meto blogybės: dvarų gyvenimas, klierikai, požiūris į paprastą žmogų, moterų priespauda ir t.t.. Tuo metu tokio pobūdžio literatūra (nesvarbu – antireliginė, politiškai maištinga ar nešvanki-pornografinė) buvo vadinama „filosofine“ arba „libre“ (laisvamaniška). Tokio pobūdžio tekstuose seksas tarnavo kaip ginklas, atakuojant Bažnyčią, karūną ir visas kitas socialines prievartos formas. XIX a. pradžioje, anksčiau buvusi maištinga, tokia literatūra palaipsniui subulvarėjo ir tapo triviali. 

Filosofai La Metri, Helvecijus, Didro, Holbachas laikėsi pozicijos, kad moterys, prieš kovodamos už savo socialines teises, pirmiausiai turi išsireikalauti teises į savo kūną ir jo teikiamus malonumus. Švietėjų nuomone pačios moterys, o ne Bažnyčia turi spręsti, kas joms gerai, o kas – ne. Todėl seksas ir maištingoji filosofija tuo metu vaikščiojo „susikabinę rankomis“. Buvo manoma, kad „laisva meilė nulemia laisvą galvojimą“. 

Maištingos erotinės – „filosofinės“ literatūros prisirinko tiek daug, kad Paryžiaus Nacionalinėje bibliotekoje 1836 – 1844 buvo atidarytas „Pragaro“ knygų skyrius, kuris eiliniam skaitytojui buvo neprieinamas iki 1980 m. Panašūs skyriai XIX a. viduryje buvo atidaryti Londone, Niujorke ir kituose didesniuose miestuose.



Comments