Helenizmo filosofija: Skeptikai

IV a. pr. Kr. sofistų sąjūdis išblėso, Jų idėjas perėmė skeptikai. Skepticizmas – tai  paskutinė didžioji helenizmo epochos filosofinė kryptis, atsiradusi maždaug tuo pat metu, kaip stoicizmas ir epikūrizmas, t. y. IV - III a. pr. Kr. sandūroje. Skeptikai teigė, kad žmonės negali objektyviai pažinti pasaulio, nes pažinimas yra ribotas ir subjektyvus. Pasaulio nesuvokiamumui, tiesos kriterijaus nebuvimui apibrėžti skeptikai naudojo terminą akatalepsija (acatalepsy). Skeptikai kritiškai vertino („revizavo“) visus to meto filosofinius mokymus ir nuo visų kitų mokyklų laikėsi atokiau. Žodis „skepsis“ pažodžiui reiškia “dairymasis”. Skeptikai visus kitus vadino „dogmatikais“ („teigiančiais“), o save – „susilaikančiais nuo sprendimų“. 

Skeptikai savo idėjas daugiausiai dėstė žodžiu. Išimtis – romėniškojo skepticizmo atstovas Sekstas Empirikas, vėlyvajame periode mėginęs susisteminti empirizmo idėjas. 


Pirmtakai

Skepticizmo pirmtakais buvo sofistai ir vėlyvieji elėjiečiai. Pirmuosius skeptikus nuo sofistų skyrė geras šimtmetis, tačiau idėjų požiūriu jie buvo artimi. Skepticizmo apraiškų galima rasti sofisto Protagoro (486 – 411 m. pr. Kr.) teiginiuose. Jam priskiriama mintis, kad „žmogus yra viso ko matas“, atitinka skeptikų reliatyvizmą pažinimo srityje. ("Man is the measure of all things, of things that are that they are, of things that are not that they are not.")

Apie Protagorą žinoma nedaug, nes atėniečiai jį paskelbė „bedieviu“, išvarė iš poliaus, o jo raštus sudegino. Anot Diogeno Protagoras teigęs, jog žmogaus gyvenimas per trumpas, kad sužinoti kažką apie dievus. Panašaus požiūrio laikėsi ir skeptikai. ("As to the gods, I have no means of knowing either that they exist or do not exist. For many are the obstacles that impede knowledge, both the obscurity of the question and the shortness of human life.")

Skeptiškas dievų atžvilgiu buvo ir žymus komedijų autorius Aristofanas (448-380 m. pr. Kr.). Jis yra sakęs: "Open your mouth and shut your eyes, and see what Zeus shall send you." Arba: "Shrines! Shrines! Surely you don't believe in the gods. What's your argument? Where's your proof?"

Sokrato, kurį galima priskirti sofistams, teiginys „Žinau, kad nieko nežinau“, tinka ir skeptikams. Skepticizmo pradininkas Pironas Sofoklį papildė sakiniu – „aš ir to nežinau“.


Skepticizmo raida

3 skepticizmo raidos etapai:
  1. Ankstyvasis (IV-III a. pr. Kr.). Pironas ir jo mokinys Timonas. Didžiausias dėmesys praktiniams etikos klausimams - ataraksija. Kvestionuota bet kokio absoliutaus žinojimo galimybė. Skeptiškas požiūris į teorinius apibendrinimus.
  2. Platoniškosios akademijos skepticizmas (III – II a. p. Kr.). Arkesilajas, Karneadas, Kleitomachas ir kt. Arkesilajas (315-240) ir Karneadas (213-128) pasuko Platono „naująją“ Akademiją skepticizmo pusėn. Kitaip nei Pironas, antrosios kartos skeptikai didžiausią dėmesį skyrė teoriniams klausimams. Iš dalies remdamiesi Platono filosofija jie polemizavo su stoikais ir epikūriečiais. 
  3. Vėlyvasis skepticizmas (II a. pabaiga – III a. pradžia – jau mūsų eros). Ainesidemas, Agripa, Sekstas Empirikas. Stengėsi susisteminti skepticizmo teorijas. Daugelis šio laikotarpio skeptikų buvo iš „empirinės“ gydytojų mokyklos (pozityvistinis empirizmas). 
Nors skepticizmas išsaugojo svarbiausius savo tikėjimo principus, tačiau savo raidoje patyrė permainų, todėl išskiriamos dvi skepticizmo atmainos: rigoristinė ir moralistinė.


Pagrindiniai principai

Skeptikų mokykla įkūręs Pironas Elidietis (apie 365-275) tvirtino, kad nėra dalykų, apie kuriuos būtų galima žinoti viską, todėl pagrindinis žmogaus tikslas turėtų būti dorinis tobulėjimas. Pironas manė, kad kiekvienam teiginiui galima rasti lygiavertį priešingą teiginį, todėl viskas yra reliatyvu. “Nieko tikrai negalima žinoti”. Tiesos kriterijaus nėra - yra tik tikimybės. Pirono skepticizmo atskaitos taškas buvo susilaikymas nuo greitų sprendimų ir sielos ramybės paieškos. Idealiu atveju skeptikas turėtų nusišalinti ir nuo veiklos, tačiau tai neįmanoma, todėl jis turi gyventi pagal tai, “kaip pataria kasdienė patirtis”.


Pirono tropai

Teiginiai prieš galimybę pažinti daiktus:
  • Ir gyvūnai ir žmonės į tuos pačius dalykus reaguoja skirtingai. Kas vienam gėris, kitam gali būti blogis. Kas vienam yra normalu, kitam – nenormalu.
  • Tie patys daiktai skirtingais pojūčiais suvokiami skirtingai – nėra jokio pagrindo kažkuriam iš pojūčių teikti pirmenybę.
  • Tie patys daiktai, priklausomai nuo suvokėjo būsenos, suvokiami skirtingai. 
  • Žmonių sprendiniai apie daiktus, reiškinius priklauso nuo jų išsilavinimo, įpročių, tikėjimo, įsitikinimų.
  • Ne tik skirtingi žmonės, bet ir skirtingos bendruomenės (tautos) tuos pačius dalykus vertina skirtingai (dievai, gyvenimo būdas, teisingumas, grožis ir t.t.)
  • Tie patys daiktai, priklausomai nuo jų padėties, atstumo, konteksto suvokiami skirtingai. Pvz., irklas, panardintas į vandenį atrodo kreivas, daugiakampis bokštas žiūrint iš toli - apvalus, spalvos atspalviai ir intensyvumas priklauso nuo spalvinio konteksto, akmuo vandenyje lengvas, sausumoje - sunkus, toli esantys daiktai atrodo maži ir t.t..
  • Kiekybė keičia suvokimą. Pvz., saikingas kiekis vyno ar maisto yra gerai, padauginus – blogai. Smėlis, kai jo mažai – šiurkštus, kai jo daug – švelnus. Retai vykstantys dalykai stebina, dažnai – ne. Ir t. t..
  • Jei daiktai ar reiškiniai tarpusavyje susiję, negali pažinti vieno nepažinęs kito. Pvz., nesusipažinęs su tėvais, nepažinsi vaiko. Ir atvirkščiai.

Išvada – suvokimas yra santykinis. Jis priklauso ir nuo subjekto, ir nuo objektyvių sąlygų. Skeptikas turi vengti kategoriškų apibendrinimų. Tai daryti jam turi padėti įprotis kiekvieną reiškinį mėginti pažinti iš įvairių, viena kitai prieštaraujančių, pusių.


Nepasitikėjimas sąvokomis

Objektas, kurį pažįstame sąvokomis yra rūšis, tačiau jokia sąvoka neapibūdina visų savo rūšies individų savybių. Pvz., medis yra ir kadagys ir kaštonas. Vadinasi joks objektas netapatus sąvokai ir sąvokomis nieko nepažįstame. Nei dedukcija, nei indukcija taip pat nėra tikslūs. Pvz., indukcija būna pilnoji arba nepilnoji. Pilnoji yra neįmanoma, nes būtų begalinė ir todėl nerealizuojama. Nepilnoji yra nieko verta, nes vienas priešingas atvejis gali paneigti jos išvadas.


Teologija ir kosmologija

Visais teologiniais klausimais viešpatauja nuomonių skirtumai. Vieni mano, kad dievai yra kūniški, kiti – kad nekūniški, vieni – kad dievai yra imanentiški pasauliui, kiti – kad transcendentiniai. Niekaip neįmanoma nuspręsti ir patikrinti, kuri nuomonė teisinga. Dievybės gerumo ir kančios problema. Skleisti visuotinę malonę dievybė arba nori ir gali, arba gali, bet nenori, arba nori, bet negali, arba nenori ir negali. Trys paskutinės galimybės nesuderinamos su dieviškąja prigimtimi, o pirmoji prieštarauja faktams, būtent blogio buvimo faktui.

Vis dėlto skeptikai netvirtino, kad dievybės nėra, nes jos nebuvimo įrodymai tokie pat nepakankami kaip ir buvimo įrodymai. Belieka pripažinti, kad nieko apie tai nežinome, ir susilaikyti nuo sprendimų.

Su pasaulio sąrangos klausimais vaizdelis toks pats prieštaringas kaip ir teologijoje su dievybe.


Etika

Visas žmonių mąstymas ir gyvenimas pagrįstas prieštaravimais - etika taip pat. Nėra nieko, kas visų būtų laikoma gėriu. Niekas net nežino, kas visumoje yra gėris, niekas nemoka jo apibrėžti. Nėra nieko, kas iš prigimties būtų geras, kaip kad liepsna kaitri, o ledas šaltas. Bet kokia dorybė tam tikromis sąlygomis virsta savo priešybe. Kaip tokioje neapibrėžtyje gyventi? Skeptikai teigė, kad praktikoje kiekvienam žmogui natūralūs jo potraukiai ir papročiai. Jie gali daugiau ar mažiau sutapti su kitų potraukiais ir papročiais. Jokių griežtų taisyklių čia nėra ir būti negali.


Skepticizmo reikšmė

Skeptikai norėjo parodyti žmogaus sprendinių netikrumą ir paneigti melą. Todėl labai kritiškai peržiūrėjo visas filosofines sistemas ir pažiūras. Jie pašalino daug laisvų sprendinių ir klaidų. Jie buvo savotiška savo epochos „teorinė sąžinė“. Jie sustiprino įrodymams ir apskritai mokslui keliamus reikalavimus. Autentiškas skepticizmas buvo atnaujintas tik naujaisiais laikais, tačiau niekada daugiau nebesusiformavo gausesnė ir  įtakingesnė skeptikų stovykla. Skepticizmo atradimais naudojosi kriticizmo šalininkai (pvz., Descartes, Hume, Millis), tačiau jie nedarė iš tokių griežtų išvadų kaip skeptikai.


Pironas, 365 – 275. Pironas laikomas skepticizmo pradininku. Senovėje ši filosofijos kryptis buvo vadinama „pironizmu“.


Pironas raštų nepaliko, nes manė jog žinojimo įgyti neįmanoma. Jo teiginius užrašė mokinys Timonas. Vėlesni skeptikai Pironą vertino kaip pitagorininkai Pitagorą.  Nors ir išplėtotos vėliau, daugelis skepticizmo idėjų buvo priskiriama mokytojui. 

Turėjo tapytojo profesiją ir tik būdamas brandaus amžiaus atsidėjo filosofijai. Manoma, kad dalyvavo Aleksandro M. žygiuose Azijoje. Ten susitiko su indų filosofais, šventaisiais, asketais ir daug ką iš jų perėmė. Taip pat jam didelę įtaką darė Demokrito mokymas.

Grįžęs iš žygių Azijoje Pironas apsigyveno Elidėje ir ten įsteigė mokyklą. Savo gyvenimu jis užsitarnavo visuotinę pagarbą. Elidės gyventojai atleido filosofą nuo mokesčių ir išrinko vyriausiuoju žyniu. Atėnai jam suteikė pilietybę. Materialine prasme Pironas gyveno kukliai, kaip Rytų asketas.

Kadangi, Pirono manymu, daiktų ir reiškinių pažinti negalima, reikia koncentruotis į sielos ramybę – ataraksiją. Filosofijos paskirtis – mokyti žmones laimingai gyventi. Laimė (eudaimonika) pasiekiama per ataraksiją (ramybę). 

Pirono etinės pažiūros buvo artimos budizmui. Kiekvienas norintis pasiekti laimės, turi išsiaiškinti, koks yra pasaulis (daiktai, reiškiniai) ir koks turi būti mūsų santykis.su juo. 

Tačiau problema tame, jog tikrovė objektyviai nėra pažini – viskas subjektyvu ir reliatyvu. Todėl tikrovės atžvilgiu reikia laikytis abejingai, t. y. išsivaduoti iš troškimų ir aistrų, visur ir visada išlaikyti nesudrumstą dvasios ramybę (siekti atarakcijos). „Abejingumas tikrovei“ nereiškia pasyvumą. „Abejingumas“ gyvenimui ir kančiai – Rytų išminties kvintesencija – buvo naujovė, kurią Pironas įnešė į graikų filosofiją.

Kadangi žmonės negali teisingai pažinti nei daiktų, nei reiškinių, jie turėtų susilaikyti nuo kategoriškų sprendimų, nes sprendiniai gali būti neteisingi. Toks susilaikymas ir suteiks ramybę ir laimę. Pironas buvo sofistinių samprotavimų ir diskusijų priešas. Jis apskritai labiau gilinosi į gyvenimo praktiką ir buvo nusistatęs prieš abstraktų mąstymą.

Pironas buvo vyresnis už Zenoną ir Epikūrą ir savo mokslą ėmė skelbti anksčiau nei pastarieji, todėl greičiau ne jie, o jis padarė įtaką stoicizmui ir epikūrizmui. Platonui mirus Pironas turėjo  nemažos įtakos Atėnų Akademijai.


Kiti skeptikai

Timonas iš Flijunto (apie 325 – 235 m. pr. Kr.). Pirono mokinys, todėl priskiriamas pironistams. Priešingai nei Pironas, daug rašė. Ir ne tik filosofinius traktatus, bet ir tragedijas, komedijas, satyrinius eilėraščius. Būtent Timonas užrašė Pirono idėjas. Savo laiku Timonas buvo labiau žinomas kaip literatas, tačiau iš 30 jo komedijų ir 60 dramų išliko tik fragmentai. Žymiausias Timono literatūrinis kūrinys yra satyra „Silloi“, kurios taip pat išliko tik fragmentai. Joje poetas su ironija ir humoru, kaip ir pridera skeptikams, vertina žymiuosius filosofus (buvusius ir amžininkus)  ir jų teiginius. Timonas dar vaikystėje tapo našlaičiu. Pradžioje vertėsi kaip teatro šokėjas, vėliau susidomėjo filosofija ir išvyko mokytis į Megarą. Iš ten, išgirdęs apie Pironą, nuvyko į Elidę. Vėliau kelis kartus keitė gyvenamąją vietą, kol galiausiai apsistojo Atėnuose. Pragyvenimui užsidirbdavo mokydamas retorikos ir filosofijos. Turėjo šeimą ir mažiausiai vieną sūnų, kuris tapo žymiu mediku ir filosofu. Kažkuriame gyvenimo etape neteko vienos akies, todėl save pravardžiavo „kiklopu“. 

Arkesilajas, (316 – 241 m. pr. Kr.). Antrosios arba Viduriniosios Akademijos įkūrėjas. Atnešė į kadais Platono įsteigtą mokyklą skepticizmo dvasią. Todėl šis Akademijos raidos etapas dar vadinamas Akademijos skepticizmu. Arkesilajas, kaip ir Pironas, tekstų nerašė. Jo mintis užrašė mokinys Lakidas. Sprendžiant iš Lakido tekstų, Arkesilajas pasižymėjo elegantiškumu ir nebuvo toks ironiškas kaip Timonas. Arkesilajas buvo peripatetiko Teofrasto mokinys. Akademija ir Likėjus varžėsi dėl šio talentingo filosofo. Akademija patraukė jį į savo pusę, o jis patraukė Akademiją į Pirono pusę. Arkesilajas abejojo pasaulio objektyvaus pažinimo galimybe. Pagrindiniai jo oponentai buvo stoikai, tikėję, kad pasaulis yra pažinus. Karneadas iš Kirenės (Šiaurės Afrika), 214 – 129 m. pr. Kr. Anksti migravo į Atėnus, kur galiausiai buvo paskirtas vadovauti Akademijai. Panašiai kaip ir Arkesilajas filosofinių tekstų nerašė. Jo mintis užrašė mokinys Kleitomachas. 

Sekstas Empirikas, II a. pr. Kr. pab. – III a. pr. Kr. pradž. Apie vėlyvuosius skeptikus nėra biografinių žinių. Iš jų raštų išliko tik 3 Seksto Empiriko veikalai (du iš jų pilni). Iš šių tekstų galima susidaryti ganėtinai aiškų vaizdą apie vėlyvąjį skepticizmą. Sekstas Empirikas manė, kad filosofijos tikslas – išlaisvinti žmones iš dogmatizmo ir padėti siekti laimės. Jis kritikavo gramatiką, retoriką, geometriją, aritmetiką, astronomiją, muzikos teoriją, etiką dėl jų dogmatiškumo. Sekstas spekuliatyvius samprotavimus apie transcendentinius dalykus laikė beprasmiais. Skeptikas negali nieko pasakyti apie reiškinių priežastis. Jis nieko nežino apie dievus. Supranta, kad tai, kas laikoma gėriu ar blogiu – susitarimo ir kultūrinės tradicijos dalykai. Todėl skeptikas neperša jokio gyvenimo būdo, neišaukština asketizmo. Sekstas buvo už „taikomąjį“ žinojimą ir skirtingai nei Pironas propagavo utilitaristinį požiūrį į gyvenimą. 

Comments