Helenizmo filosofija: Hedonistai (Kirėniečiai ir Epikūrininkai)


KIRĖNIEČIŲ mokykla


Kirenieniečių filosofijos mokykla, kurios pradininkas buvo Aristipas iš Kirėnės, suformulavo hedonizmo sampratą. Kirėniečiai pirmieji giliai ir įvairiais aspektais apmąstė kančios ir malonumų dialektiką. Jie galvojo. kad anapusinis pasaulis nėra pažinus, nes net ir objektyvųjį pasaulį kiekvienas žmogus suvokia individualiai. Todėl neverta gilintis į tai, kas yra toliau asmens suvokimo ribų. Reikia siekti asmeninio pozityvaus santykio su aplinkiniu pasauliu, t. y. malonumų. Emocinis malonumas jiems yra viso ko kriterijus, o mąstymas - instrumentas siekiant optimalios savijautos.

Aristipas iš Kirėnės, 435 – 360 pr. Kr., Platono (427 – 347 pr. Kr.) bendraamžis

Aristipas pirmiausiai susipažino su Protagoro, o vėliau su Sokrato pažiūromis. Buvo Sokrato mokinys, bet liko artimesnis sofistams. Iš sofistų ir Sokrato jis perėmė supratimą, kad praktiniai dalykai yra svarbesni nei teoriniai. Toks požiūris buvo būdingas ir kinikams bei stoikams

Aristipas buvo visiška Antisteno priešybė. Antistenas gyveno skurde, o Aristipas buvo aukštuomenės žmogus, propagavęs hedonizmą. Aristipas filosofijos istorijoje buvo vienas nuosekliausių hedonistų. Jis kažkuria prasme „apvertė“ Sokrato etiką. Sokratas teigė, kad tik moralinis gėris teikia malonumą, o Aristipas – kad tik malonumas yra gėris.

Aristipas iš tolimos Kirėnės atvyko į Graikiją kaip  olimpinių varžybų dalyvis. Naudodamasis proga nuvyko į Atėnus susipažinti su Sokratu. Sokratas ir jo aplinka padarė tokį įspūdį, kad Aristipas nusprendė namo nebegrįžti. Atėnuose gyveno iki Sokrato proceso pabaigos. Paskutinę Sokrato gyvenimo dieną Aristipo šalia mokytojo nebuvo – Aristipas buvo išvykęs į Argentą.

Nepaisant to, kad Aristipas laikomas Sokrato mokiniu, jo pažiūros daug kur radikaliai skyrėsi nuo mokytojo. Aristipas neatsisakė nei prabangos, nei moterų dėmesio, nei kitų kūniškų malonumų. Atėnuose visi žinojo apie jo ir gražuolės kurtizanės Lais santykius. Sokratas, pasak Platono, irgi mėgo išgerti, bet žinojo saiką ir niekada nepasigerdavo. Sokratas nesijautė nepatogiai, gyvendamas savo turtingų mokinių sąskaita (ypač gyvenimo pabaigoje), tačiau niekada neėmė mokesčio už mokslus. Mokesčio už mokslus neėmė ir jo mokiniai, tame tarpe ir  Platonas. Aristipas šios taisyklės nesilaikė – jo, kaip sofisto, paslaugos buvo apmokamos.

Aristipas konfrontavo su kitais Sokrato mokiniais. Jis ne kartą dalyvavo disputuose su Platonu, Ksenofanu ir susilaukė aistringos pastarųjų kritikos. Aristotelio teigimu, Aristipas buvo harmoninga, subalansuota asmenybė. Net karščiausiuose debatuose jis sugebėdavo išlikti ramus, visada kontroliuodavo savo emocijas. 

Žinoma Aristipo frazė: „Žmogus turi sugebėti valdyti, o ne būti valdomas“. Tai tinka ir emocijoms, ir malonumams. Pasak Aristipo, reikia neperžengti ribų ir ne tapti priklausomam nuo malonumų. Virš visko jis vertino laisvę. Laisvę rinktis sau geriausius sprendimus. 


Po Sokrato mirties Aristipas išvyko į Sirakūzus ir buvo įtakingas karaliaus Dioniso I aplinkos žmogus. Sirakūzuose apie 400 m. pr. Kr. jis atidarė savo mokyklą, kurioje mokėsi ir jo duktė Aretė. Aristipo duktė, viena iš kelių helenizmo epochoje pripažintų filosofių Po tėvo mirties Aretė vadovavo jo mokyklai. Ji buvo ir savo sūnaus, Aristipo Jaunojo (Aristippus the Younger), mokytoja. Duktė ir anūkas susistemino Aristipo mokymą, kuris imtas vadinti kirėniečių hedonistine filosofija. Paties Aristipo veikalų neišliko. 

Kažkokiomis aplinkybėmis Aristipas buvo patekęs į Persijos imperatoriaus Darijaus I brolio nelaisvę ir atsidūrė Rode. Gyvenimo pabaigoje jis vėl sugrįžo į tėvynę, į Kirenę.

Aristipo etika:
  1. Malonumas yra vienintelis gėris
  2. Malonumas yra laikina būsena, todėl laimė yra tokių dalinių malonumų visuma. Neteisinga būtų atsisakyti dabartinio malonumo dėl būsimos laimės – reikia griebti malonumą, koks tik pasitaiko.
  3. Malonumas yra kūniškos prigimties. „Kūniškas malonumas yra gyvenimo tikslas“.
  4. Malonumas yra pozityvi būsena. Kentėjimo ir nemalonumo nebuvimas dar nėra malonumas. 
  5. Viskas yra gera, kas teikia malonumą. Malonumai skiriasi intensyvumu. „Malonumas skiriasi nuo malonumo tik tuo, kad yra vienas už kitą malonesnis“.

Aristipas turėjo gausų būrį pasekėjų, kurie jo radikalų hedonizmą kiek pakoregavo:
  • Teodoras Ateistas pripažino, kad tikrasis gėris ir gyvenimo tikslas yra ne trumpalaikės malonumo būsenos, o pastovus džiaugsmas. 
  • Po Aristipo buvo įvesta „dvasinių malonumų“ sąvoka ir pripažinta, kad kūniški malonumai nuo pastarųjų skiriasi kokybiškai. 
  • Anikeris skatino hedonistus tarnauti draugystei, meilei, tėvynei, nes tai teikia aukščiausią malonumą. Jo teorijoje malonumas paradoksaliai nustojo būti vieninteliu gėriu.
  • Pesimistas Hegesijas atsižadėjo pozityvaus malonumo sampratos ir teigė, kad gyvenimo tikslu reikėtų laikyti rūpesčių ir liūdesio nebuvimą. Jis, panašiai kaip kinikai, propagavo „atsižadėjimo“ ideologiją: norint išvengti rūpesčių ir liūdesio, reikia atsisakyti gėrybių, turtų, šlovės, pasidaryti abejingu viskam, net gyvenimui ir mirčiai.
Kirėniečių doktrinas maždaug po 100 metų perėmė Epikūras.




Epikūrizmas


Epikūrizmas - filosofinė sistema, kuri dar labiau nei stoicizmas nutolo nuo idealizmo ir buvo iki kraštutinumo blaivios ir pozityvios mąstysenos reiškėja. Etikoje ji skelbė hedonizmą, fizikoje (būties teorijoje) – materializmą, o logikoje (pažinimo teorijoje) – sensualizmą. Teorinę filosofiją ji padarė visiškai pavaldžią praktiniams tikslams. Daugiausiai dėmesio skyrė etikai. Epikūras šią sistemą sukūrė tuo pat metu kaip ir Zenonas stoicizmą. Epikūriečiai buvo ketvirta didžioji filosofijos mokykla po Platono, Aristotelio ir stoikų.

Epikūriečių pirmtakai buvo atomistai ir kirėniečiai. Iš Mileto mokyklos ir Demokrito Epikūras perėmė materialistinę ir mechanistinę fiziką, o iš kirėniečių – hedonistinę etiką ir sensualistinę logiką (pažinimo teorija). Epikūras savo sistemą pilnai išplėtojo ir užbaigė, todėl jo pasekėjai vėlesniais laikais mažai ką begalėjo prie jos pridėti.

Epikūro mokykla gyvavo iki IV a., tačiau pakito labai nežymiai. Epikūrizmu rėmėsi ir Horacijus (I a.). Lukrecijaus poema „Apie daiktų prigimtį“ yra išsamiausias senojo epikūrizmo paminklas.

Krikščionybės eroje epikūrizmo tradicija buvo nutraukta. Krikščionybei epikūrininkų mokslas buvo didžiausia erezija. XV a. Lukrecijaus poema buvo rasta vienuolyne ir epikūrizmas Renesanso epochoje buvo atgaivintas.

Epikūras gyveno graikų polinės struktūros galutinio suirimo metu. Poliai buvo nedidelės savarankiškos valstybės, kuriose buvo greitai reaguojama į piliečių poreikius, o laisvieji piliečiai, savo ruožtu, ganėtinai aktyviai reiškėsi poliaus valdyme.

338 m. p. Kr. Pilypas Makedonietis sutriuškino padriką graikų polių pasipriešinimą ir prijungė visą Graikiją prie Makedonijos, o 334 m. pr. Kr. jo sūnus Aleksandras Makedonietis pradėjo invaziją į Rytus, kurdamas didelę imperiją. Imperinis mąstymas, imperinis valdymas, teritorijų dydis naikino piliečių pilietiškumo jausmą. Kiekvienas savo nuožiūra galėjo rinktis, kur jam geriau gyventi, o pasirinkęs, vis labiau rūpinosi savimi ir savo šeima. Visą tai stiprino individualizmą, o bendruomeniškumą keitė asmeninės naudos strategijos.


Epikūras Samietis (Epikurus of Samos), 341 - 270

Amžininkai Epikūrą laikė trečiuoju didžiu antikos filosofu greta Platono ir Aristotelio. Diogenas Laertijas teigė, kad  Epikūras parašė virš 300 veikalų ir 40-ies iš jų įvardijo pavadinimus. Iš jo raštų išliko vos 3 laiškai, trumpas veikalas „Svarbiausios mintys“ ir Herkulanume rasti jo opus magnus (37 knygų veikalo „Apie gamtą“) fragmentai. 

Visa laimė, kad Epikūro filosofija žavėjosi Lukrecijus, kuris, remdamasis jo filosofija,  apie 50 m. pr. Kr. parašė filosofinę poemą “Apie daiktų prigimtį”. Dėti visišką lygybės ženklą tarp Epikūro ir Lukrecijaus negalima, nes pastarajam darė įtaką ir kiti mąstytojai. Bet Lukrecijau poemos pagrindas buvo Epikūro filosofija.

Mokė, kad žmonės turi siekti laimės, nebodami nei mirties, nei dievų. Vėlesniais laikais visai nepelnytai Epikūrą ir jo pasekėjus imta laikyti paprasčiausiais malonumų ieškotojais. Iš tikrųjų jie manė, kad kelias į laimę eina per susivaldymą, ramybę, pasiaukojimą. 

Hedonizmas paprastai siejamas du Epikūru, nors hedonizmo pradininkais buvo kireniečiai - Aristipas. Epikūro mokymas buvo tolimesnė hedonizmo raidos stadija.

Epikūras gimė Samo saloje, nors jo abu tėvai buvo iš Atėnų (į salą emigravo 4 metai iki Epikūro gimimo). Samo saloje vaikinas 4 metus mokėsi filosofijos pas Pamfilijų, Platono Akademijos absolventą.



Epikūro sodai
18-os Epikūras atvyko į Atėnus atlikti privalomos karinės tarnybos. Atėnuose jo domėjimasis filosofija dar labiau sustiprėjo. Jis lankė disputus įvairiose filosofinėse mokyklose, tame tarpe  ir Akademijoje. 

32 metų (309 m. pr. Kr.) Lesbo saloje Epikūras įkūrė savo filosofijos mokyklą.  306 m., pr. Kr.,  nusipirkęs žemės Atėnuose, mokyklą perkėlė į filosofijos centrą. Epikūro mokykla vadinosi  “Sodo filosofų” mokykla (arba „Epikūro sodai“). Tai buvo dar viena žymi Atėnų filosofijos mokykla šalia  Platono Akademijos, Aristotelio Likėjaus, kinikų, stoikų ,skeptikų, Teofrasto mokyklų.  Savo mokyklai Epikūras vadovavo iki gyvenimo pabaigos. 

Epikūričiai, panašiai kaip ir pitagoriečiai, sudarė vieningą bendraminčių „broliją“, į kurią lygiomis teisėmis įėjo ne tik moterys, bet ir vergai. „Epikūro sodų“ mokykla buvo pirmoji filosofijos mokyklą, į kurią moterys buvo priimamos ne išimties tvarka. Žymiausia epikūrietė buvo Temista (Themista). 

Nepaisant oponentų prasimanymų ir įvairiausių vėlesnių laikų paskalų, Epikūras buvo tauraus būdo, labai doras žmogus, gyveno kukliai ir sąmoningai vengė prabangos. Nei šeimos, nei vaikų neturėjo. Nors, panašiai kaip pitagoriečiai, propagavo vegetarizmą, mirė nuo inkstų akmenligės. Epikūro mirtis buvo labai skausminga. Užsikimšus šlapimo kanalams prasidėjo viso kūno dizenterija.


Fizika - būties teorija

Lyginant visus antikos filosofus, Epikūro pasaulio modelis artimiausia dabartinei mokslinei pasaulėžiūrai. Epikūras rėmėsi Leukipo ir Demokrito atomizmu. Atomistai teigė, kad visi kūnai susideda iš daugybės be galo mažų nedalomų dalelyčių – „atomų“. Atomų yra įvairių – jie skiriasi dydžiu, forma ir nuolatos juda: „Ir juda tie atomai nepaliaujamai per amžius“. Atomai turi savybę jungtis į įvairiausius sudėtingus darinius. Būtent tokiu pavidalu juos fiksuoja mūsų pojūčiai. Demokritas teigė, kad juntamos atomų savybės yra subjektyvios, t. y. pasaulis suvokiamas individualiai. Jam pritarė ir Epikūras. Be atomų, kurie sudaro kūnus (atomų junginius) yra ir erdvė (tuštuma). Visata sudaryta tik iš atomų ir erdvės. Atomų aibė ir tuštuma begaliniai.

Demokritas teigė, kad judėdami sunkiausi atomai koncentruojasi pasaulio centre, o lengvesni - periferijoje. Epikūras su tuo nesutiko. Jo manymu, jokio pasaulio centro nėra – pasaulis yra begalinis. Epikūro supratimu Demokrito visatos centro idėja iš principo prieštaravo begalybės idėjai. Pasak Epikūro, visatoje egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė pasaulių: „pasauliai irgi begaliniai: ir panašūs į mūsų pasaulį, ir nepanašūs“. Epikūras, panašiai kaip šiuolaikinė kvantinė fizika, teigė, kad atomai, nesutikdami erdvėje pasipriešinimo, juda neįtikėtinai dideliais greičiais. Ir kas nuostabiausia, jis konstatavo, kad ir didieji (sunkieji), ir mažieji (lengvieji) atomai skrieja tuo pačiu greičiu. „Juk ir sunkūs atomai nelėks greičiau už mažus [] nė maži nelėks greičiau už didelius“.


Determinizmas

Demokritas laikėsi griežto mechaninio determinizmo, kuris teigė, kad „niekas negimsta iš nieko“ ir viskas turi savo priežastį. Demokrito teorijoje atsitiktinumui vietos nebuvo. Sprendžiant iš Lukrecijaus raštų, manoma, kad Epikūro determinizmas nebuvo toks griežtas – jis pripažino ir atsitiktinumą. „Kai kurie dalykai atsitinka iš būtinybės, kai kurie – atsitiktinai, o kai kurie – mūsų valia“. Epikūras pirmasis, ir tai labai svarbu, atsitiktinumą pagrindė teoriškai, remdamasis tuo pačiu atomų judėjimu. Pasak Epikūro, begaliniai atomų srautai, skriedami milžiniškais greičiais, susiduria ir todėl nuolatos nukrypsta nuo tiesiaeigio judėjimo. Tai pagimdo begalę atsitiktinių susijungimo kombinacijų, kurių negalėtų būti, jei atomai judėtų tik tiesiai. 

Helenizmo epochai einant į pabaigą, vis daugiau filosofinių mokyklų suko link idealizmo, atsisakydami materializmo ir determinizmo. Nuo II a. p. Kr. epikūriečiai liko vieninteliai, kurie nuosekliai laikėsi mokslinių pažiūrų, todėl I. Kantas pagrįstai teigė, kad „epikūriečiai buvo geriausi gamtos filosofai iš visų graikų mąstytojų“. 


Gyvoji ir negyvoji gamta

Pasak atomistų, gyvąją ir negyvąją gamtą sudaro kokybiškai skirtingų atomų junginiai. Gyvas organizmas negali atsirasti tiesiog iš negyvo. Gyvybę sudarantys atomai yra energetiškai visai kitokios kokybės. Gyvybė negali atsirasti bet kur ir bet kada. Jai reikalingos tam tikros sąlygos, kurios ne visada egzistavo. Ar taip tikrai mąstė Epikūras, nežinia, tačiau Lukrecijus, kuriam dar nebuvo žinomas mikroorganizmų pasaulis, manė, kad žemė pavasarį pati iš savęs gimdo įvairius gyvius. Senaisiais laikais Žemė buvusi ypatingai gyvybinga – Lukrecijaus laikais ji tesugeba išsaugoti tai, kas kažkada gimė, o nauji gyvybės pavidalai atsiranda labai retai.

Žmones taip pat pagimdė žemė. Ta prasme jų kilmė nėra kažkuo išskirtinė. Pirmykštis žmonių gyvenimas nesiskyrė nuo žvėrių. Ilgainiui žmonės išmoko statytis namus, žaibas jiems atskleidė ugnies paslaptį, gamtoje jie rado išsilydžiusių metalų, perprato augalų auginimo dėsnius ir t. t. Tarp gyvių prasidėjusi kova už būvį vertė arba prisitaikyti arba išnykti. Čia Lukrecijaus (Epikūro) teiginiuose galima įžvelgti Darvino evoliucijos teorijos pradmenis. Darvinas „Rūšių kilmės“ įžangoje citavo Aristotelį, o Lukrecijaus (ar Epikūro) nepaminėjo.  


Religija

Epikūras, remdamasis atomistais, tikino, kad siela yra materiali, bet ji yra kitokios nei kūnas prigimties. Ypatingai maži ir energetiški sielos gyvieji atomai kaip šiluma yra pasklidę po visą kūną. „Siela yra kūnas, susidedąs iš švelnių dalelyčių, išsklaidytų po visą atomų sambūrį, bet labai panaši į dvelkimą, turinti kažkokią karščio priemaišą“. Ši materiali siela yra neatsiejama nuo kūno ir žūsta kartu su juo. Kaip ir Demokritui Epikūrui siela yra mirtinga. 

Skirtingai nei atomistai, Epikūras nebuvo ateistas. Jam atrodė, kad dievai yra, bet jie visiškai nesikiša į pasaulio reikalus – „jie yra anapus patys sau“. Jie neturi jokios įtakos nei pasaulio raidai, nei kokiai nors lemčiai. Todėl nėra jokio pagrindo dievų bijoti. 


Logika (pažinimo teorija)

Apie kūnų egzistavimą sužinome pojūčiais. Juslinis suvokimas yra tiesos kriterijus. “Tiesa yra tai, ką mes iš tikrųjų regime arba, padedant stebėjimui, sugriebiame mąstymu”. Proto suformuotos nuomonės laikomos teisingomis, kai jos patvirtinamos juslėmis. Tuščia erdvė logiškai būtina, nes egzistuoja judėjimas; juslinis suvokimas to nepaneigia, nes jaučia patį judėjimą. Visi kūnai nuo savo paviršiaus nuolat siunčia plonyčius savo atvaizdus, kurie paveikia jutiminę sielos dalį ir sukelia įvairius pojūčius. Iš pojūčių teorinių apibendrinimų dėka atsiranda sąvokos. Taigi, Epikūras pažinimo procese pirmenybę atiduoda jutimams ir jų apibendrinimui. Tai kartais jį suklaidina: „Saulės ir Mėnulio, ir kitų žvaigždžių dydis <...> yra toks, koks atrodo“.

Sąvokos, sprendinių teorijos, silogizmai įrodymai definicijos, klasifikacija 0 visa, kas nuo Aristotelio laikų įėjo į logikos problematiką, Epikūro nedomino. Jam tik rūpėjo atskirti melą nuo tiesos. Taip suprastą logiką jis vadino kanonika (graikiškai „matas“, „kriterijus“). 

Pažinti galime tik per jusles – įspūdžiai yra kiekvieno pažinimo matas ir kriterijus. Apie nejuntamus dalykus galime spręsti tik per tarpininkus, pasiremdami įspūdžiais. Epikūras net nevengė absurdiškos minties, kad sapnai ir pamišėlių haliucinacijos taip pat yra teisingos. Iki Epikūro niekas niekada nebuvo taip toli nuėjęs sensualizmo link.

Apie tuos pačius daiktus skirtingi  žmonės turi skirtingą suvokimą, nes objektai pažįstami per tarpininkus – objektų atvaizdus, kurie atsiskiria nuo objektų, ir per sprendinius (sprendimus darome remdamiesi jausmais). Atvaizdai pakeliui pakinta, susidurdami su kitų objektų atvaizdais. Priedo, jutimo organai ne vienodai gerai „praleidžia“ visus atvaizdus. Ta pati teorija, iš kurios Demokritas darė išvadą apie subjektyvumą, jo mokiniui pasitarnavo suvokimo subjektyvumui paaiškinti.

Iš sprendimų ir patirties randasi sąvokos. Jų susidarymui turi įtakos atmintis, vaizduotė, mintis. Jie formuojasi iš atsitiktinumo, analogijos, panašumo ir sintezės. 

"Fabulous persuasion in faith is the approbation of feigned ideas or notions; it is credulous belief in the reality of phantoms."

"...Men, believing in myths, will always fear something terrible, everlasting punishment as certain or probable. ...Men base all these fears not on mature opinions, but on irrational fancies, so that they are more disturbed by fear of the unknown than by facing facts. Peace of mind lies in being delivered from all these fears."

"A man cannot dispel his fear about the most important matters if he does not know what is the nature of the universe but suspects the truth of some mythical story. So that without natural science it is not possible to attain our pleasures unalloyed."

"Either God wants to abolish evil, and cannot; or he can, but does not want to. ...If he wants to, but cannot, he is impotent. If he can, but does not want to, he is wicked. ...If, as they say, God can abolish evil, and God really wants to do it, why is there evil in the world?"


Etika

Etika yra epikūrizmo branduolys. Pagrindinis klausimas: kas yra laimė ir kaip ją galima pasiekti? Epikūro atsakymas paprastas: laimė yra patirti malonumą, o nelaimė – patirti kančią. Laimei pakanka kančios nebuvimo. Pats gyvenimas, kaip toks, jau yra laimė, kol nepatiriame nemalonumų, kančios ar skausmo. Epikūro hedonizmas rėmėsi ne tradiciniais malonumais, kaip tam tikromis maloniomis afekto būsenomis, o sielos ramybe – ataraksija. Ataraksija – tai teisingas gyvenimas be nerimo. Epikūras malonumus skirstė į „aktyvius“ ir „pasyvius“. Jo supratimu, tikrosios laimės pagrindas yra „pasyvieji“ malonumai.

Jei žmonės sąmoningai pasirenka kančias ir skausmą, tai daro vardan didesnio malonumo ateityje. Neįmanoma gyventi laimingai, negyvenant išmintingai ir teisingai. Kaip ir daugeliui po sokratinių filosofinių mokyklų, epikuriečiams etine prasme svarbiausia yra išmintingumas ir jausmų valdymas. Epikūras manė, kad tikėjimas metempsichoze ir periodiniu visa ko kartojimusi yra klaidingas. Gyvenimas yra laikinas ir vienkartinis. Tai buvo tik į dabartį orientuota etinė doktrina.

Epikūras malonumą suskirstė į vidinį (gyvenimo malonumas) ir išorinį (poreikių tenkinimas). Šie du malonumai nėra lygiaverčiai. „Didžiausią malonumą patiria tas, kuris turi mažiausiai poreikių“. Reikia nuslopinti savyje pirminį instinktą, kuris skatina siekti kiekvieno pasitaikančio malonumo. Klaidingos nuomonės atsisakymas padeda nugalėti nerimastį, kuri žalinga ataraksijai. 

Žmonių poreikius Epikūras suskirstė į 3 pagrindines rūšis: 
  1. Natūralūs ir būtini (valgyti, gerti); 
  2. Natūralūs ir nebūtini (valgyti rinktinį maistą); 
  3. Niekiniai, atsirandantys dėl neteisingo požiūrio (garbės, šlovės vaikymasis).
Anot Epikūro, žmogaus laimės pagrindas yra sąmonės laisvė, t. y. žinojimas, jog jis pats gali pasirinkti vienokį ar kitokį sprendimą. Priemonės: dora ir protas:

"Nėra tokio gyvenimo, kuris būtų laimingas, nebūdamas protingas, doras ir teisingas, lygiai kaip protingas, doras ir teisingas gyvenimas negali nebūti laimingas“. 
„Ne puotos, ne šventinės eitynės, ne meilės pasismaginimai, ne smaguriavimo prie apkrautų stalų ir ne pomėgiai daro gyvenimą malonesnį, o blaivus protas, kuris atmeta klaidingas nuomones, keliančias sieloms daugiau nerimo“.


Egoizmas ir altruizmas. Visi kilnūs epikūrininkų priesakai buvo pagrįsti protingu egoizmu, o altruizas niekam niekada nereikalingas. Visuomenei nereikia nesuinteresuotų gyventojų, geriausi gyventojai yra suinteresuoti egoistai, tik, žinoma, jei jie protingi. Epikūro manymu, politinė veikla trikdo gyvenimo tėkmę. “Jeigu norite būti laimingi, gyvenkite pasislėpę; slėpk savo gyvenimą”.

Epikūras padarė didelę įtaką romėnų poetų Lukrecijaus ir Horacijaus pažiūroms. Pirmieji krikščionys griežtai kritikavo Epikūrą ir jo sekėjus, bet jais labai žavėjosi Didro, Holbachas, Marx’as.

Epikūrininkai ir stoikai ragino žmogų ieškoti atramos savyje, o ne išoriniame pasaulyje, ne valstybėje ar visuomenėje. Jei klasikiniais laikais idealas buvo tobulas, savo valstybei atsidavęs pilietis, tai dabar – šiek tiek atsiribojęs išminčius, sielos ramybę pasiekęs žmogus. Epikūrininkai siūlė sielos ramybę – ataraksiją – įgyti atsiribojus nuo visuomenės reikalų, nuo nereikalingų kasdienybės dalykų. Stoikai, savo ruožtu, sielos ramybę vadino apatėja – aistrų išrovimu ir nejautra tam, kas vyksta aplinkui.

Dvasiniai malonumai - svarbesni, nei kūniški. Viena „aukščiausių“ malonumo formų dievų, mirties ir pomirtinio gyvenimo baimės įveikimas. Padėti tokių baimių atsikratyti gali tik protas. 

Kas žmogų daro nelaimingą:
  1. Negalėjimas pasiekti laimę
  2. Kančia. Pati kančia mažiau kamuoja žmogų, nei jos baimė.
  3. Dievai
  4. Mirtis
Žmogaus laimė labiau priklauso ne nuo sąlygų ir aplinkybių, o nuo paties žmogaus. Žmogus yra paliktas pats sau ir pats yra atsakingas už savo laimę. 

Mirtis. Pasak Epikūro, žmonės nepagrįstai bijo mirties. „Mirtis mums yra niekas. Kol egzistuojame mes, mirties nėra, kai yra mirtis, nebėra mūsų. Kartu su mirtimi baigiasi jausmai ir suvokimas, todėl mirtis nėra nei malonu, nei skausminga.“


Titas Lukrecijus Karas (Titus Lucretius Carus), 99 – 55 m. pr. Kr. Romėnų poetas ir filosofas

Parašė didaktinę poemą „Apie daiktų prigimtį“ (poema nebaigta). Poemoje dėstė Demokrito atomistines-ateistines ir Epikūro hedonistines pažiūras. Po Lukrecijaus savižudybės nebaigtą poemą išleido Ciceronas. Poema buvo rasta 1417 m. viename iš Vokietijos vienuolynų.

Poemą „Apie daiktų prigimtį“ sudaro 6 knygos:
  1. Materialistinė atomistinė dialektika (niekas iš niekur neatsiranda ir nedingsta)
  2. Apie artėjančią pasaulio pabaigą
  3. Apie mirtingą materialią sielą ir jusles
  4. Apie jutimus ir jausmus
  5. Apie pasaulio, žmonių atsiradimą ir vystymąsi
  6. Apie dangaus reiškinius
  7. Nebaigta – apie ligas ir jų priežastis
Apie patį Lukrecijų žinoma labai nedaug. Sprendžiant iš išsilavinimo ir iš to, kad jis gerai pažinojo Romos aristokratų gyvenimą, Lukrecijus buvo aristokratiškos kilmės. 






Comments