Helenizmo filosofija: Įvadas

Helenizmo laikais Atėnai išsaugojo filosofijos centro statusą, tačiau graikų kultūra tapo policentriška: Atėnai liko konservatyvūs, o naujosios kultūros generatoriais tapo Aleksandrija, Pergamas ir Rodas. 

Graikų kultūra, kuri ilgai vystėsi daugiau-mažiau savarankiškai, nuo Aleksandro Didžiojo laikų artimiau susidūrė su svetimomis kultūromis ir iš dalies joms pasidavė. Helenizmo pradžioje kultūra buvo dar grynai graikiška, o helenizmo pabaigoje ji tapo graikiškų ir romėniškų, rytietiškų ir vakarietiškų, europietiškų ir azijietiškų pradų junginiu. 

Helenistinio laikotarpio žymiausi filosofai nebebuvo etniniai graikai, bet graikiškumo persvara filosofijoje buvo milžiniška. Tarp helenistinės ir ankstesnės klasikinės graikų filosofijos yra daugiau panašumų nei skirtumų. Svarbiausios helenizmo mokyklos atsirado dar Atėnuose IV - III a. pr. Kr. sandūroje. Tik nuo II a. pr. Kr. Atėnų filosofinė aplinka ėmė nykti, o nauji centrai susikūrė Aleksandrijoje, Romoje, tačiau ir ten dar ilgai plėtotos atėniečių idėjos.

Helenizmo laikais specialieji mokslai, kuriuos Aristotelis dar mėgino jungti prie filosofijos, atsiskyrė. Helenizmo epochos pradžioje dar vyravo filosofinė kultūra, o jai įpusėjus greta filosofijos lygiavertę vietą užėmė specialieji mokslai.

Filosofija taip pat liovėsi būti vieninga. Joje palaipsniui atsiskyrė logika (pažinimo teorija), fizika (būties teorija) ir etika (gėrio teorija). Platonas ir Aristotelis tarp šių sričių dar išlaikė pusiausvirą, o helenistinėje filosofijoje vis didesnis dėmesys buvo skiriamas etikai. Tam įtakos turėjo stiprėjantis individualizmas, kuriam, savo ruožtu, didelę įtaką darė ne tik besiplėtojanti civilizacija (miestų ir didmiesčių kultūra), bet ir polių jungimasis į stambius imperinius darinius. Kadaise turėjęs apčiuopiamą įtaką savo poliaus valdymui, todėl į bendruomeniškumą orientuotas vyras-pilietis, helenizmo laikais vis daugiau mąstė apie savo ir savo asmeninę laimę, nes centralizuotoje karaliaus valdomoje valstybėje jo politinis svoris buvo menkas.

Filosofijoje poslinkis nuo būties pažinimo link etikos neįvyko staiga. Graikų filosofija VII a. pr. Kr. prasidėjusi nuo gamtos pažinimo ir kosmologijos tik sofistų, Sokrato laikais (V-IV a. pr. Kr. sąvartoje) po truputį ėmė krypti etikos pusėn. Helenizmo filosofai vis dažniau kalbėjo apie ataraksiją - dvasinę ramybę, kaip pirminę eudaimonijos (laimės) sąlygą.

Helenizmo filosofijos kelią nužymėjo keletas svarbiausių aspektų:
  • Naujos filosofijos kryptys. Pirmiausia tai cinizmas, stoicizmas ir epikūrizmas (visoms būdingas etikos sureikšminimas). Vėliau dar iškilo skepticizmas ir eklektizmas. 
  • Polinkis visas teorijas jungti su kitomis, todėl niekada eklektizmas neturėjo tiek daug pasekėjų kaip šiuo periodu. Eklektiniai pasaulėžiūrai didelės įtakos turėjo kosmopolitizmas ir imperinė tautų maišymosi politika.
  • Prasiplėtęs filosofinių sąvokų ir terminų arsenalas. Subjektas, objektas, sąmonė, savimonė, suvokimas, akivaizdumas, kriterijus, poelgis, morališkai neutralus dalykas, moralinė intencija ir t.t.. Klasikinė graikų filosofija sugebėjo išsiversti be visų šių sąvokų. Labiausiai naujos filosofinės terminologijos srityje pasidarbavo stoikai.
Nuo I a. pr. Kr. vis labiau dominuojant romėnų kultūrai ir filosofinėms mokykloms keliantis į italikų žemes, filosofijoje palaipsniui nuo senosios graikų kalbos buvo pereinama prie lotynų. Lotynų kalbą, kaip pagrindą, filosofijoje naudojame ir šiandien. 
Comments