Helenizmo filosofija: stoikai

Stoikai buvo pagrindiniai dviejų „senųjų“ mokyklų – Akademijos ir Likėjaus peripatetikų – varžovai. Jų monistinė materialistinė sistema buvo šių idealistinių sistemų priešingybė. Platono, Aristotelio ir stoikų sistemos išsirikiuoja taip, kad kiekviena iš jų pasinaudoja savo pirmtakės idėjomis, bet kiekviena vėlesnė yra vis mažiau idealistinė. Etikoje stoikams didžiausią įtaką darė kinikai, o būties teorijoje ankstyvieji gamtos filosofai (Mileto mokykla) ir Herakleitas. 

Stoikų mokyklą įkūrė Zenonas iš Kitijo (336 – 264 m. pr. Kr.). Zenonas pradžioje priklausė kinikams, bet apie 300 m. pr. Kr. įkūrė savo mokyklą, kuri gyvavo apie 500 metų. Zenono Kitioniečio nereikėtų painioti su Zenonu Elėjiečiu (490 – 430 m. pr. Kr.). 

Stoikų filosofinis sąjūdis prasidėjo dėl tų pačių priežasčių ir tuo pat metu (IV a. p. Kr.), kaip ir Epikūro hedonistinis judėjimas. Šios dvi populiariausios helenizmo filosofinės kryptys buvo visiškos priešingybės vienai kitai, bet abi buvo pabrėžtinai individualistinės. Epikūro filosofija (ypač kalbant apie etiką) labiau tiko polio krizės akivaizdoje į ieškojimus pasinėrusiems pasiturintiems intelektualams, o neturtingus labiau žavėjo stoiko Zenono idėjos. 

Zenono ankstyvoji koncepcija, nukreipta į žemuosius sluoksnius, buvo pakankamai radikali, tačiau po Zenono mirties ji palaipsniui transformavosi, įgydama valdantiesiems sluoksniams priimtinesnes formas. Epikūriečiai save laikė išminčiais, o stoikai, ypač ankstyvieji, išminčiais vadino tik nedaugelį žmonių, panašių į Sokratą ar Diogeną. Stoikai save laikė „kvailiais“, tuo pabrėždami, kad individualios pažinimo galimybės yra ribotas ir kad realybės visame jos sudėtingume, kaip visumos, pažinti neįmanoma. Tačiau įsijungiant į stoikų gretas vis gausesniems valdančiųjų sluoksnių atstovams, toks kategoriškas visų priskyrimas prie „kvailių“ pasirodė socialiai nepriimtinas. Be to, tobulybės siekimo neigimas neskatino nei filosofinių studijų, nei noro praktiškai siekti stoikų skelbiamos dorovės. 

Stoicizmas darė didelę įtaką nuo pat helenizmo iki vėlyvosios antikos. Stoikai tikėjo, jog žmonėse turi dominuoti protas – jis turi valdyti aistras. O pagrindinis dalykas, kurio individas turi siekti (panašiai manė ir skeptikai), yra dorovingas gyvenimas. Stoikų visuotinės brolybės vizija, stiprus pareigos jausmas, nuolatinės treniruotės ugdant sugebėjimą ištverti skausmą ir kančias vėliau labai imponavo romėnams.

Stoikai pavadinti nuo Atėnų Stoa poikile (“margoji stoja”). Zenonas savo kalboms ir diskusijoms šią vietą pasirinkdavo neatsitiktinai. Šioje stojoje valdant 30 tironų diktatūrai buvo nužudyta 1400 Atėnų piliečių. Šios prabanga neišsiskiriančios vietos pasirinkimas demonstravo ne tik Zenono požiūrį į turtą, bet kartu simboliškai deklaravo neišsakytą protestą prieš žemųjų sluoksnių ignoravimą.
Labiausiai stoikai vertino etiką, todėl filosofijos sudėtines dalis (logiką, fiziką ir etiką) simboliškai suskirstė taip: “Logika atitinka saugančią mūrinę tvorą, fizika yra aukštyn besistiepiantis medis, o etika – tai sodo vaisiai”. 

Diogenas stoikų mokslą lygino su kiaušiniu: lukštas – logika, baltymas – etika, trynys – fizika. 


Žmogaus egzistencijos ir laimės problemos visada buvo stoikų dėmesio centre, o vėlyvuoju laikotarpiu tik tai jiems ir rūpėjo. Fizika buvo eklektiškiausia stoicizmo dalis. Vėlyvieji stoikai išvis jos neplėtojo, apsiribodami tik kosminės teologijos problemomis. Pasak stoikų pasaulį sudarė keturi pirminiai elementai ir Aristotelio penktoji būtis – pasaulio protas (logas). 

Stoikai pirmieji iš esmės pradėjo tirti žodžių kilmę (etimologiją) ir reikšmes. Jie buvo įsitikinę, kad galima atsekti kiekvieno žodžio kilmę. Tiesa, dabartinių kalbininkų požiūriu jie yra pateikę ir ganėtinai keistų, o kartais ir juokingų etimologijų. Tačiau stoikai labai daug padarė gramatikos mokslo raidai: jiems priklauso gramatinė terminologija, linksnių mokslas, fleksijos teorija, jie laikomi sintaksės kūrėjais. Stoikų teorinių samprotavimu pagrindu atsirado kalbos filosofija.

Stoicizmo raida:
  1. Ankstyvasis stoicizmas (Ankstyvoji Stoja): Zenonas Kitionietis (336-264) - mokyklos įkūrėjas. Chrysipas (280/281 – 208/205) - sistemos ištobulintojas; “Jei ne Chrisipas, nebūtų ir stoicizmo”.
  2. Vidurinysis stoicizmas (Vidurinioji Stoja): Siekė sušvelninti senojo stoicizmo etinį rigorizmą (griežtumą): Panaitijas iš Rodo (180-110) – jo dėka graikų filosofija įsigalėjo Romoje. Poseidonijas (135-50) – taip pat skelbė stoicizmo idėjas Romoje. Abiem vis didesnę įtaką darė Platonas ir Aristotelis. Pvz., Panaitijas perėmė Aristotelio mintį apie pasaulio amžinumą ir visiškai nebeminėjo kosminio gaisro, labai būdingo pirmiesiems stoikams. Viduriniosios Stojos filosofijoje jaučiamas religinio misticizmo pagilėjimas, lyginant su senąją Stoja.
  3. Vėlyvasis-romėniškasis stoicizmas: Seneka, Epiktetas, Markas Aurelijus (ieškoti prie Romos filosofijos).
  4. Buvo dar ir ketvirtas - „liaudiškojo“ stoicizmo variantas, sparčiai plitęs I – IV a. žemiausiuose Romos sluoksniuose. Jis buvo labai artimas religijai ir padarė didelę įtaką krikščionybei. Stoikų monoteizmas, ugnies pavidalu pasirodanti šventoji dvasia, pasaulinė bendruomenė, žmonių lygybės idėja, šaukimas pasitraukti nuo politikos į dvasinio tobulėjimo vienatvę betarpiškai įėjo į krikščionybės pagrindus.


Stoicizmo Logika, retorika, gramatika, pažinimo ir suvokimo teorijos.


Terminą „logika“ pirmieji panaudojo būtent stoikai. Pradžioje šis žodis reiškė beveik tą patį, ką Platonui „dialektika“, t. y. pažinimo metodą. Vėliau logikos termino prasmė išsiplėtė. Logika tapo mokslu apie protą ir kalbą, apie ženklą ir tai, ką jis reiškia. Kaip mokslas apie kalbą, logika apėmė retoriką ir gramatiką. Tačiau svarbiausia logikos dalis liko dialektika – mokslas apie reikšmių teisingumą. Logika stoikams buvo svarbi - 311 iš 703 Chrisipo veikalų buvo skirti būtent logikai.

Logos yra pasaulinis protas, kuris persmelkia neapibrėžtą materiją, taip sąlygodamas jos raidą. Visuose daiktuose glūdi “logos sėklos”, kuriose slypi tų daiktų raidos kodas. Tačiau transcendentinių idėjų, kaip jas suprato Platonas, stoikų supratimu nėra. Naujagimio siela yra “švarus popieriaus lapas” (tabula rasa). 

Žinių kilmę stoikai suprato sensualistiškai. Suvokiniai ir vaizdiniai yra pirminis žinojimo šaltinis. Protas juos paverčia sąvokomis. Apmąstant su sąvokomis susijusius reiškinius, atsiranda patirtis. Visos patirtys „nugula“ sieloje. Siela jas prisimena. Apibendrinta patirtis virsta žinojimu (žiniomis). Siela yra patirtimi grįsto žinojimo saugykla. Stoikai suprato, kad ne visomis aplinkybėmis, ne visais pojūčiais protas gali pasikliauti. Kokiomis aplinkybėmis ir kaip pojūčiai mus klaidina padeda nuspręsti protas, remdamasis ta pačia patirtimi. Kiekvieną gyvenimo akimirką per pojūčius ir vaizdinius gaudamas vis naujos informacijos, protas be perstojo kaupia patirtį, o tuo pačiu „koreguoja“ pasaulio vaizdinį. 

Legenda pasakoja, kad skirtingus suvokimo ir pažinimo lygmenis Zenonas simboliškai išreiškė delnu: 
  • delnas su plačiai  praskleistais  pirštais - suvokimas 
  • delnas su sulenktais  pirštasi – sutikimas
  • stipriai suspaustas kumštis – supratimas
  •  kumštis stipriai suspaustas kitos rankos pirštais - žinojimas
Pirmieji stoikai galvojo, kad siela („išminties talpykla“) nėra nemirtinga – ji miršta kartu su kūnu. Tiesa, Chrysipo manymu tobulesnės sielos, pvz., išminčių, po kūno mirties išlieka ilgiau. Vėlyvosios Stojos laikais pradėta kalbėti apie sielos nemirtingumą. 

Čia verta prisiminti vieno iš Sofistų - Protagoro - realityvizmą: 
Nėra visuotinių tiesų, nes kiekvienas žmogus daiktus ar reiškinius suvokia individualiai. Daiktų (reiškinių) sukeliami įspūdžiai nuolatos keičiasi, todėl tie patys daiktai (reiškiniai) skirtingais atvejais tam pačiam žmogui, sukelia skirtingas reakcijas ir pojūčius. „Žmogus yra visų daiktų matas“. Be to, pvz., liga yra ir gera, ir bloga; bloga ligoniui, bet gera gydytojui. Nėra nieko objektyvaus, kas visiems žmonėms būtų vienodai teisinga. Tiesa yra tik pavienių individų ar žmonių grupių nuomonės. Vadinasi, reliatyvios ir objektyviai nepagrindžiamos yra ir visos gamtamokslinės žinios.

Čia galite pasiklausyti įdomaus eksperimento: šiame garso faile pateiktas žodis, kuris, prklausomai nuo jūsų ausų sandaros, skamba arba kaip "laurel", arba kaip "yani":




Fizika - būties teorija


Stoikai grįžo prie pirmųjų graikų gamtos filosofų materialistinių pažiūrų. Jiems visata buvo vienalytė, amžina, nuolat kintanti ir materiali. Anapus jos nėra nieko. 

Stoikų fizika rėmėsi Herakleito ir Anaksagoro teorijomis. Herakleitas kalbėjo apie energiją (eterį, ugnį) kaip viso ko pagrindą, o Anaksagoras tą energiją pavadino dievišku Protu (nous) ir paskelbė jį pirmine kosmoso priežastimi ir tvarka. Dalelę tos energijos (dieviško Proto) turi ir žmogaus siela. Nei Herakleitas, nei Anaksagoras nekalbėjo apie antgamtinį pasaulį ir apie tikslingą dievišką pasaulio kūrimo planą. Tokių pažiūrų laikėsi ir stoikai.

Stoikai pripažino Herakleito dialektiką ir priešybių vienybės bei priešybių transformacijos viena į kitą idėjas. Kaip ir Herakleitas jie tvirtino, kad materija vėsdama arba, atvirkščiai,  gaudama energijos, keičia savo būvius. Šie virsmai yra nuolatiniai ir amžini. 

Kūnai savyje turi pasyviuosius ir aktyviuosius elementus, kurie atitinka Aristotelio medžiagą ir formą. Herakleitas aktyvųjį visatos pradą vadino energija, Anaksagoras – nous, Aristotelis – forma, o stoikai – pneuma. Arietotelio forma turėjo dvasinę prigimtį, o stoikų plazmos pavidalo pneuma buvo materiali, bet skirtingai nei Herakleito energija, ji veikė tikslingai, todėl jai būdinga tai, ką Anaksagoras vadino nous (protu). 

Pneuma veikia ne atsitiktinai, o tikslingai ir ta prasme yra panaši į Platono ir Aristotelio dieviškąjį pradą. Atomistai (Leukipas, Demokritas) rėmėsi visuotinio mechaninio atsitiktinumo teorija, o stoicizmas laikėsi Platono ir Aristotelio finalizmo (ėjimo į tobulybę) idėjos. Nors ir materiali, pneuma, iš esmės, turėjo visas Platono ir Aristotelio sielos savybes. Jai, kaip ir sielai, buvo būdingas racionalumas, todėl ją galima būtų vadinti ir protu (logos), bet materialiu. Stoikų nuomone dievas yra ne anapus pasaulio, o jame pačiame kaip pneuma. Tai - stoikų panteizmas. Stoikus galima laikyti panteistais, nes jie teigė, kad “jei Dievas yra, tai jis yra visas pasaulis”.

Dieviškojo prado ar kosminio proto savybių turinti pneuma ne vienoda koncentracija yra pasklidusi visoje gyvojoje ir negyvojoje gamtoje, todėl  ją reikia laikyti pasaulį vienijančiu esminiu sąrangos elementu. Pneuma yra gyvybės ir pasaulio vieningumo šaltinis, nors didžiausias pneumos koncentracija yra būtent protaujančiose būtybėse. Tačiau protas, kaip tikslingai veikianti pneuma, būdinga ne  vien žmonėms. Žmonių mintys paklūsta tiems patiems visuotiniems dėsniams kaip ir visa gamta (tame tarpe ir negyvoji). Šis požiūris buvo ypač svarbus stoikų etikai ir pažinimo teorijai.

Siela. Pneuma  yra ir žmogaus sielos pagrindas. Siela turi 8 pavidalus: 5 pojūčiai, reprodukcinė energija, kalbos galia ir „nukreipianti, vadovaujanti“ galia, kuri, pasak Chrysipo, koncentruojasi ne galvoje, o, kaip ir pas egiptiečius, krūtinėje. Siela nėra nemirtinga. Mirus ir suirus kūnui, palaipsniui suyra ir jame buvusi siela. Kuo siela tobulesnė, tuo ji išsilaiko ilgiau. Ilgiausiai po mirties išsilaiko išminčių sielos. Vėlyvosios stojos laikais pradėta kalbėti apie nemirtingą sielą.

Kosmogonija. Struktūriškai visata yra rutulio formos, apsupta beribės tuštumos. Joje susiklosto 4 sluoksniai – ugnies, oro, vandens ir žemės. Pirmapradė kuriančioji ugnis (pneuma) iš šių sluoksnių, kaip elementų, kuria daiktus. Dėl svorio žemė ir vanduo smelkiasi į visatos centrą, o oras ir ugnis nuo centro tolsta. Savo ruožtu ugnis ir oras yra veikiantieji, o vanduo ir žemė – veiksmą patiriantieji elementai. Ta kuriančioji ugnis bus ir pasaulio pabaigos priežastis, nes jo laukia kosminis gaisras, po kurio raida vėl prasidės iš naujo.  Tai pasaulio cikliškumo idėja, kurią stoikai perėmė iš pitagoriečių. Viduriniosios Stojos filosofai, pvz. Panaitijas, iš Aristotelio perėmė mintį apie pasaulio amžinumą ir kosminio gaisro nebeminėjo. 

Determinizmas ir laisvė. Pasak stoikų niekas pasaulyje nevyksta atsitiktinai. Viskas turi savo priežastį, nors labai dažnai žmonės jos perprasti nesugeba. Be priežasties neįmanomas joks judėjimas. Pasekmės–priežasties principą Chrysipas įvardino paprastu žodžiu – „likimas“. Jis manė, kad daug ką galima numatyti, perpratus pasaulio veikimo principus, bet skeptiškai žiūrėjo į  racionaliais argumentais nepagrįstas orakulų pranašystes.

Jei nuolat kintančiame pasaulyje niekas nevyksta be priežasties, tuomet iškyla klausimas, ar egzistuoja individuali laisvė kaip tokia. Chrysipo atsakymas – „taip“. Kiekvienas, kiekvieno žmogaus veiksmas, poelgis turi įtakos tolimesnei įvykių raidai, tačiau priežasties-pasekmės principo tai nekeičia. Todėl individuali atsakomybė už savo gyvenimą ir jo kokybę išlieka.



Etika

Stoikai manė, kad kosmose, gyvojoje ir negyvojoje gamtoje, tai reiškia ir žmoguje veikia tos pačios jėgos ir tie patys dėsniai, kuriuos valdo pneuma, kaip tikslingai veikianti dieviška proto valia. Todėl  žmonės turėtų remtis natūralia prigimtimi, t. y. gyventi, neprieštaraujant prigimtiniams gamtos dėsniams.

Stoikai tikėjo, kad viskas pasaulyje turi savo priežastis ir pasekmes, todėl bet koks nukrypimas nuo natūralumo galiausiai pasireiškia didesnėmis ar mažesnėmis nelaimėmis ir kančiomis. Gyvenimas turi atitikti gamtos, o tai reiškia ir žmogaus prigimtį. Ši darna yra dorybės esmė. Pagal stoikus gyventi dorai ir gyventi pagal prigimtį yra tas pats. Gyventi pagal prigimtį, reiškia gyventi protingai, t. y. perpratus natūralius gamtos dėsnius. Ne aistros, o protas veda į eudaimoniją (tobulą laimę). Laimės pagrindas yra išmintis, įgyta per patirtį.

Ryšys tarp išminties, dorybės, nepriklausomybės ir laimės buvo bendras po sokratinės etikos bruožas. Tačiau niekas racionaliajam etikos aspektui neskyrė tiek dėmesio kaip stoikai. Todėl stoikus galima vadinti moralistais. Griežtumas, su kuriuo stoikai ketino diegti į gyvenimą doros principus, susilaukė plačiausio atgarsio – todėl jis ir vadinamas stoicizmu. 

Ar žmogus jaučiasi laimingas, ar – ne, priklauso nuo emocijų. Todėl stoikams buvo labai svarbu, kad žmonės išmoktų protu valdyti emocijas ir jas nukreipti reikiama linkme. Nekontroliuojamos emocijos – viena didžiausių blogybių. Apie tai, kaip jas reikia valdyti, Chrysipas parašė atskirą veikalą, kuris, deja, neišliko. Viena esminių taisyklių - neleisti emocijoms „įsibėgėti“. Kuo žmogus labiau emocionaliai įsiaudrina, tuo jam sunkiau sekasi save kontroliuoti. Išminčius, kuriam būdingas absoliutus gėrio žinojimas, yra valingas, todėl gyvenimo aistros negali paveikti jo dvasinės būsenos. Išminčius rūpinasi vidiniu gėriu – dorybe. 

Norint būti laimingu žmogui reikėtų vengti 4 afektų: gašlumo, pavydo, liūdesio ir baimės. Šie efektai yra tarytum sielos liga. Jų galima išvengti protu. Pats blogiausias iš aukščiau išvardintų afektų yra liūdesys. Jis niekada neturėtų įsibrauti į išminčiaus sielą.  Taip pat reiktų kontroliuoti pavydą, godumą, troškimus ir geidulius.

Yra du būdai pasiekti laimę: arba įveikti išorines aplinkybes, arba tapti nuo jų nepriklausomu. Stoikai rinkosi pastarąjį kelią - jei neįmanoma įveikti pasaulio, reikia įveikti save. Jie siekė laimės atsižadėdami. Stoikų supratimu išminčius yra tas, kuris daug ko atsižada. Laimingi ne tie, kurie daug turi, o tie, kuriems mažai reikia. Tačiau, skirtingai nuo kinikų, stoikai neskatino būti skurdžiais ir iš principo atsisakyti visų turtų. Turtas nėra blogis, bet jis neturi būti savitikslis dalykas. Užsitarnautas turtas yra vertybė, įgytas nedorai – blogis.

Stoikams priskiriama įžvalga, kad visos išorinės gėrybės laimės požiūriu nėra itin vertingos. Dvasinės vertybės yra pranašesnės už kūniškąsias - siela, o ne kūnas yra „tikroji žmogaus vertė“. Kūnas nėra visai bevertis, tačiau jo vertė, lyginant su sielos verte, visai menka. Turtas, galia, šlovė, kūniškas grožis nėra laimės pagrindas. Galima būti laimingu ir be jų. Į šiuos dalykus reikia žiūrėti neutraliai – jie neturi kelti nei aistrų, nei pasišlykštėjimo. Išminčius juos ignoruoja, todėl yra nepriklausomas. 



Valstybė


Ankstyvieji stoikai (Zenonas, Kleantas, Chrysipas) ankstyvajame savo veiklos periode buvo atsiskyrėliai, tačiau vėliau savo pažiūras keitė teigdami, kad išminčiai turi būti visuomeniškai aktyvūs, nevengti valstybinių pareigų, net fizinio darbo. Palyginimui, epikūriečiai  politinį visuomeninį gyvenimą ir toliau nuosekliai ignoravo. Kinikai taip pat buvo individualistai, nepaisę jokių visuomeninių autoritetų.

Stoikų etika iš esmės buvo visuomeninė. Pasak jų, individo laimė gali būti pasiekta tik bendruomenėje. Kas gyvenime vadovaujasi proto, išminties ir doros principais, tas neįžvelgs asmeninių ir visuomeninių interesų priešiškumo. Kiekvienas žmogus priklauso kokiai nors grupei ir turi jai įsipareigojimų. Tos pareigos apjuosia jį tarsi vis didėjantys koncentriniai ratai, kurių centras yra jis pats. Šeima, giminaičiai, draugai, tauta ir galiausiai žmonija. 

Žmonija buvo stoikų dorovinis principas. Stoikai, perėmę kinikų kosmopolitines pažiūras, svajojo likviduoti tautinių valstybių sienas, pačiose valstybėse panaikinti bet kokius tautinius apribojimus ir tokiu būdu nutraukti helenų bei barbarų priešpriešą. Ta prasme stoikų idealai buvo realizuoti Romos imperijos laikais.

Stoikai svajojo panaikinti skirtumus tarp vergvaldžių ir vergų, graikų ir barbarų, vyrų ir moterų. Jų utopinėje valstybėje visi turėjo rengtis (atrodyti) vienodai. Aprangoje vyrų ir moterų kūno dalys neturėtų būti pabrėžiamos. 

Siekdami visiško bendrumo (brolybės) jausmo, pirmieji stoikai buvo pasišovę gyventi bendrai atsisakant tradicinių šeimų: „Mes kaip tėvai vienodai mylėsime visus vaikus, o pavydas dėl neištikimybės išnyks“. Stoikai manė, kad tarp žmonių gali susiformuoti artimesni santykiai nei tarp giminių, tačiau kai šias radikalias idėjas pamėgino realizuoti praktikoje, pamatė, jog viskas yra kur kas sudėtingiau, nei jiems atrodė. Helenizmo laikais toliau besiplėtojantis individualizmas ir hedonizmas iš esmės prieštaravo tokio pobūdžio bendruomeniškai moralei. Tai supratę stoikai ėmė įrodinėti, kad siekimas moters, kuri priklauso kitam, griauna žmonių bendrumą ir bendravimą, todėl yra priešingas prigimčiai. Vidurinės stojos filosofai jau buvo abejingi žmonių lygybės koncepcijai. Jie priėmė Platono luomų teoriją kaip normą.
Comments