Helenizmo filosofija: stoikai Zenonas Kitionietis ir Chrysipas


Zenonas iš Kitijo (Kipras), apie 336 – 264

Zenonas Kitionietis
Zenono Kitioniečio krateris Mėnulyje
Nors gimė Kipre, bet jo kilmėje galima ieškoti rytietiškų, o gal ir semitiškų bruožų (Kitijas buvo finikiečių miestelis). Apie Zenoną Kitionietį tikrų duomenų nėra daug. Panašu, kad pradžioje jis sėkmingai vertėsi jūros prekyba, bet vis labiau domėjosi filosofija. Sulaukęs 22-iejų pirmą kartą atvyko į Atėnus ir palaipsniui įsisuko į įvairialypį miesto intelektualinį gyvenimą. 

Legenda pasakoja, kad kai Atėnų agoroje jis paklausęs, kur galima rasti žmogų panašų į Sokratą, kaip tik pro šalį ėjęs kinikas Kratetas ir žmogus nurodęs būtent į jį. Iš daugelio filosofinių mokyklų, kurios tuo metu veikė Atėnuose, Zenonui priimtiniausi pasirodė būtent kinikai. Kratetas tapo jo mokytoju, o pirmieji Zenono tekstai buvo parašyti kinikų dvasioje. Nors buvo pasiturintis, bet nelabai stiprios sveikatos, Zenonas, kaip gyvenimo būdą, pasirinko kinikų propaguojamą asketizmą. 

Apie 300 m. pr. Kr. Atėnų Margojoje kolonadoje (Margojoje stojoje) Zenonas įkūrė savo mokyklą, kurioje dėstė kiek pakeistas („patobulintas“) kinikų etines pažiūras. Pradžioje jo mokinius vadino „zenoniečiais“, bet vėliau, kadangi diskusijos vykdavo stojoje, juos imta vadinti stoikais. Savo mokyklai Zenonas vadovavo 35 metus.  Legenda pasakoja, kad filosofas mirė staigia mirtimi, suklupęs ant Margosios stojos laiptų.

Zenonas filosofijos istorijoje išliko kaip nekalbus, į vienatvę linkęs išminčius, todėl vaizduojamas kiek paniuręs ir susikrimtęs. Kaip ir kinikai gyveno kuklų nepasiturinčio žmogaus gyvenimą. Nors Atėnuose buvo žymus ir gerbiamas (apdovanotas aukso vainiku), savo gimtojo polio pilietybės neatsisakė.

Zenono veikalai neišliko. Apie jo idėjas žinome iš citatų kitų filosofų darbuose.

Vienas iš Mėnulio kraterių yra pavadintas Zenono Kitioniečio vardu.


Chrysipas iš Soli (Sicilija), 280/281 – 208/205


Chrysipas laikomas antruoju (po Zenono Kitioniečio) stoicizmo mokyklos autoritetu. Jis buvo puikus rašytojas – parašė daugiau kaip 700 veikalų, iš kurių išliko tik kitų cituoti  fragmentai. Legenda pasakoja, kad Chrysipas neidavo miegoti neparašęs 500 eilučių. Tiek daug rašydamas įvairiomis temomis jis paruošė dirvą eklektikų mokyklai. 

Chrysipas pasižymėjo nepaprasta erudicija, dialektiko meistriškumu, sistemintojo sugebėjimais. Jis galutinai suformavo stoicizmo filosofiją, susistemino mokyklos doktriną, sukūrė kanoną, kurio, su mažais nukrypimais, buvo laikomasi, tol kol gyvavo stoikų mokykla. Senovėje buvo paplitusi frazė: „,Be Chrysipo nebūtų Stojos“.

Nuo 232 iki 205 m. pr. Kr. Chrysipas vadovavo Zenono įkurtai stoikų mokyklai. Įvertinę jo veiklą, miestiečiai po mirties Kerameike (keramikų rajonas Atėnuose) jam pastatė paminklą. 

Chrysipas gimė Sicilijoje. Jaunystėje daug sportavo, buvo laikomas perspektyviu ilgų distancijų bėgiku. Kai karalius nusavino jo paveldėtą turtą, Chrysipas išvyko į Atėnus, kur susidomėjo filosofija. Lankė platonikų Akademiją, Zenono stoikų mokyklą, bet galiausiai pasuko link stoicizmo. stoicizmo. Tapęs brandžiu filosofu toliau tobulino stoicizmą, jo doktrinas gynė nuo kitų mokyklų, tame tarpe ir platonikų, kritikos.

Kaip visi pirmieji stoikai, Chrysipas solidarizavosi su vargingaisiais ir vengė didikų draugijos. Jis atsisakė vykti iš Atėnų į to meto intelektualinį centrą Aleksandriją, nes „nenorėjo tarnauti valdovams“. 

Viena legenda pasakoja apie keistą Chrysipo mirtį. Filosofas neva miręs iš juoko, kai jo girtas asilas niekaip negalėjo suryti figų.






Comments