Helenizmo tapyba ir terakotos skulptūrėlės


Mozaikos ir freskos


Nors neišliko nei vieno pavyzdžio, manoma, kad kaip ir naujaisiais laikais, antikoje populiariausia buvo sąlyginai nedidelio formato „molbertinė“ tapyba. Molbertai buvo žinomi nuo Egipto laikų. Juos naudojo graikai ir romėnai. Tokio formato darbai greičiausiai buvo tapomi ant medinių panelių, jas prieš tai impregnavus ir uždėjus gruntą. Žinių apie tai, kad antikos laikais buvo tapoma ant drobės, nėra. Pirmieji paveikslai ant drobės aliejiniais dažais žinomi nuo 15 a. pradžios.

Apie helenistinę sienų tapybą daugiausiai žinoma iš freskų ir mozaikų rastų Pompėjoje, Herkulanume ir viloje Boscoreale. Tai miestai ir gyvenvietės, kurios 79 m. buvo sugriautos ir užlietos lava, išsiveržus Vezuvijaus ugnikalniui. Klasikinės Graikijos ir helenizmo laikų freskų išliko nedaug. Tačiau kai 1977 m. Makedonų karališkame kapinyne buvo atrastos dvi nepaliestos kapavietės, kuriose buvo ir freskų, pamatyta, kad panašiai kaip ir skulptūroje, klasikinė ir helenistinė tapyba darė didelę įtaką romėnų menui. Tai tinka ir kalbant apie stilių, ir apie techniką, ir apie siužetus. Romėnai mielai kopijavo ne tik žymiausias graikų skulptūras, bet ir jų tapybos šedevrus.

Kokios helenistinio stiliaus freskos puošė romėnų namus, geriausiai iliustruoja nedidelių vilų, kurios buvo įsikūrusios Vezuvijaus papėdėje, freskos. Kai kurios vilos 8 m. gylyje buvo atkastos tik 1977 m.. Nepaisant to, kad tai nėra prabangios vilos (kai kurių atrijuje net nėra impluvijaus - baseino), jų apdaila ir freskų kokybė kelia nuostabą. Dabar šios freskos eksponuojamos žymiausiuose pasaulio muziejuose.

Vezuvijaus aukos. Ertmes pelenuose užpildžius gipsu, galima gauti žmonių figūras

Vilos puošybos fragmentas
Freskų fragmentai Metropolitan muziejuje

Kaip ir skulptūrų mene freskose bei mozaikose išskiriamos 3 pagrindinės kryptys: dinamiškas helenistinis barokas, realizmas ir neoklasicizmas. 

Lyginant su klasikiniu periodu helenizmo tapyboje daugiau gamtos, gyvūnų, fantastinių būtybių, erotinių scenų. Dažniau sutinkamos ir mitologinės meilužių poros: nimfos - satyrai, Afroditė – Ipolitas ar Afroditė – Adonis, Dionisas – Ariadnė ir t.t. 

Iš istorinių šaltinių žinome, kad realistinėje helenizmo laikų tapyboje buvo siekiama labai tikroviško piešinio ir atvaizdo. Pvz., apie tapytojus Dzeuksidą ir Parasiją (V - IV a. pr. Kr. sandūra) su nuostaba buvo kalbama, kad jų darbuose nutapytos natūros negalima buvo atskirti nuo realios tikrovės.

Vienas žymiausių helenizmo tapytojų buvo Aleksandro Makedoniečio dvaro tapytojas Apelis (Apelles). Garsiausias jo darbas – didelio formato Aleksandro, pavaizduoto Dzeuso pavidalu, portretas Efeso Artemidės šventykloje. Apie tapytoją išliko daug jo, kaip menininko, tobulumą išryškinančių legendų, bet nei vieno originalaus darbo. Renesanso tapytojai tapė siužetus ale Apelis remdamiesi tais pasakojimais (pvz., Botičelio „Veneros gimimas“, „Apelio šmeižtas“). Manoma, kad žymioji mozaika, vaizduojanti Aleksandro ir Darijaus III kovą, padaryta irgi kopijuojant vieną iš Apelio paveikslų. 

Mozaika vaizduojanti Aleksandrą Makedonietį. Tai IV a. pr. Kr. pabaigos paveikslo, vaizduojančio Aleksandro ir Darijaus III mūšio sceną, kopija atlikta mozaikos technika. Mozaika padaryta apie I00 m. pr. Kr.. Originalas priskiriamas legendiniams Aleksandro Makedoniečio tapytojui Apeliui (Apelles). 

Kampanien 2013
Aleksandro Makedoniečio kova su Dariujum III (Apeles paveikslo kopija)
Fragmentas, kuriame matosi detalumas ir realizmo lygis

Keletas kitų pavyzdžių:
Heraklis randa savo sūnų Telefą. Freska iš Herkulanumo. Tai romėnų II a. p. Kr. Paveikslo arba freskos kopija. Manoma, kad originalas buvo nutapytas Pergame. Telefas laikomas Pergamo įkūrėju. Jį, pamestą kūdikį, išmaitino laukiniai žvėrys. Moters figūra simbolizuoja Arkadijos kalnus. Už jos satyras su pano fleita. Šalia arkadijos vaisių krepšys – gerovės simbolis.


Lyginant su Rytų ir Egipto menu, graikai vėliau ėmė vertinti gamtovaizdžio grožį (peizažai). 


Iki helenizmo laikų  mažai dėmesio kreipta į erdvinį piešinio komponavimą, tačiau helenizmo laikais jau buvo sprendžiamos perspektyvos problemos.

Kalbant apie realistinį natūralizmą, šioje srityje aukščiausią meistriškumą pasiekė II - I a. pr. Kr. Delo mozaikų meistrai. Tai gerai iliustruoja šio "Sparnuoto genijaus" ranka, laikanti padėklą - tokiu rakursu realistiškai vaizduoti ranką - tikrasis meistriškumas.





Zeugma mozaikos


2000 m. Turkijos pietuose netoli Gaziantep miesto buvo pastatyta užtvanka, kurios vandenys turėjo užlieti senąjį helenizmo laikų Zeugma miestą. Šio miesto apylinkės tarp nelegalių prekiautojų antikiniu paveldu buvo žymios radinių gausa. Kol Eufrato vandenys 6 mėnesius kilo per dieną po 10 cm, iš užsienio ėmė plaukti finansinė ir specialistų pagalba, siekiant gelbėti antikinį paveldą. Galiausiai vandens lygis buvo pristabdytas ir archeologai skubiai ėmėsi darbų. Darbai užtrūko 10 metų. 

Buvo rasta daug palyginti labai gerai išsilaikiusių mozaikų datuojamų III-II a. pr. Kr.. Sienų freskų kokybė, lyginant su mozaikomis, blogesnė. Po to, kai mozaikos buvo perkeltos į joms specialiai pastatytą muziejų, kasinėjimų teritoriją 2011 m. užliejo vanduo.

Antikinis Zeugmos miestas turėjo iki 3000 namų ūkių, t. y. apie 70 000 – 80 000 gyventojų. 

2011 m. atidaryto Zeugmos muziejaus antikinių mozaikų bendras plotas - 1700 kv/m. Tai pati didžiausia antikinių mozaikų kolekcija pasaulyje. Antras pagal didį mozaikų muziejus yra Tunise - Bardo National Museum. 

Zeugmos mozaikos išsiskiria aukšta atlikimo kokybe, realistiniu stiliumi, perspektyvos ir gelmės tikroviškumu, spalvų ir atspalvių įvairove, mozaikų kiekiu, jų masteliais ir meistrų parašais.

Poseidonas, Okeanas  ir Tetija (Oceanus and Tethys). Prašomas žemdirbystės deivės Demetros (viena iš Dzeuso meilužių) Poseidonas sukūrė gražiausią gyvūną – žirgą. Pasak Heziodo, Okeanas ir jo žmona Tetija turėjo 3000 sūnų ir 3000 dukrų – potamai ir okeanidės. Visi jie buvo upių, ežerų ir šaltinių globėjai. Vyriausias sūnus buvo Eufrato globėjas – Achelas (Achelous). Dažniausiai jis vaizduojamas su dviem ragais. Kai Achelas susirėmė su Herakliu, jis pasivertė jaučiu. Heraklis Achelui nulaužė ragą, bet dvikovos nelaimėjo. Galiausiai priešininkai sutarė, kad Heraklis atiduos Achelui jo ragą, o tas, mainais, padovanos Herakliui Gausybės ragą. Zeugmos miestas, kuriame yra mozaikų muziejus, stovi ant Eufrato krantų. Pagal kitą variantą Gausybės ragą Dzeusas kaip padėką padovanojo jį išauginusiai ožkai Amaltėjai.
 
Bendras mozaikos vaizdas
 
Demetra ir poseidono žirgai
 
Okeanas ir jo žmona-sesuo Tethys

Demetra ir Persefonė. Persefonė – Hado žmona ir mirusiųjų pasaulio karalienė bei pavasario pranašė. Ji siejama su prisikėlimu, atgimimu, vegetacija. Persefonės pagrobimo mitas paaiškina sezonų kaitą.
Dzeusas buvo pažadėjęs požemių valdovui Hadui savo ir Demetros dukrą Persefonę, bet pažadą vykdyti vis delsė. Hadas neapsikentęs Persefonę pagrobė. Demetra, netekusi dukters, taip liūdėjo, kad Žemėje ėmė nykti gamta. Dzeusas nusiuntė pas Hadą Hermį ir tas susitarė (nebūtų pirklių globėjas), kad kiekvienais metais trims mėnesiams Persefonę Hadas išleis aplankyti motiną. Mozaikoje Demetra įrėminta dviejų kvadratų. Skaičius 4 – žemės skaičius, o 8 briaunos simbolizuoja mėnesius, kuriuos Persefonė turi praleisti su Hadu. Pagal kitą mito versiją Hadas pas motiną išvykstančiai Persefonei davė granatą (santuokos simbolis) su 6-iomis sėklomis. Tai turėjo priminti Persefonei, kad po 6 mėnesių ji privalo grįžti pas vyrą į požemius. Jei jį to nesilaikys, Hadas jos nebeišleis pas motiną. Persefonė, kaip ir gamta, tvirtai laikėsi pažado. Persefonė ir Hadas – vienintelė dievų pora nesusilaukusi vaikų. Jų pora simbolizuoja ir mirtį. 
Demetra
Demetra - kitas rakursas. 

Erotas ir Psichė. Psichė buvo tokia graži, kad ėmė sklisti kalbos, jog ji nuostabesnė už pačią Afroditę. Tai išgirdusi Afroditė pasikvietė sūnų Erotą ir liepė jam padaryti taip, kad Psichė įsimylėtų patį negražiausią vyrą. Nuvykęs pas Psichę, Erotas pats beprotiškai įsimylėjo ir padarė taip, kad toji prarado sielos ramybę ir protą. Psichės tėvai nuėjo pas orakulą, o tas išpranašavo, kad jų dukra tapsianti žmona dievo, kuriam paklusta visi kiti dievai, ir liepė dukterį nakčiai palikti ant kalno vieną. Naktį galingas vėjas nunešė Psichę į Eroto rūmus. Erotas pasirodydavo tik naktį ir Psichė ilgai negalėjo nustatyti, kas tas vyras, su kuriuo ji praleidžia naktis. Apie tai, kas yra jos meilužis ji sužinojo tik tuomet, kai klastą atskleidusi Afroditė ėmė ją persekioti. Psichę išgelbėjo kiti dievai ir galiausiai buvo iškeltos vestuvės. Ištekėjusi už Eroto Psichė tapo nemirtinga.
Psiche ir Erotas
Atkreipkite dėmesį į 3D efektą rėmelyje

Achilas. Achilas buvo Tesalijos karaliaus Pelėjo ir jūrų deivės Tetidės sūnus. Norėdama savo sūnų padaryti nemirtingą, motina panardino kūdikį į Stikso upės vandenis. Vėliau suprato, kad padarė klaidą – kulnas už kurio laikė Achilą, liko vienintelė pažeidžiama sūnaus kūno vieta. Tetidė žinojo, kad jei sūnus išvyks į Trojos karą, ten ir žus. Todėl liepė eiti į karaliaus Likomedo rūmus ir persirengus mergina pasislėpti tarp karaliaus dukterų. Odisėjas, sužinojęs, kad Achilas slapstosi dvare, apsimetė pirkliu ir atnešė merginoms patrauklių prekių, bet tarp jų padėjo ir prabangų auksinį kardą. Achilas, įsistebeilijęs į ginklą, išsidavė. Mozaika vaizduoja išvykstantį į Troją Achilą. Achilas galėjo rinktis. Jis žinojo: jei į karą nevyks, gyvens ilgai ir laimingai, jei vyks – pelnys amžiną šlovę. Didvyris pasirinko didvyrio likimą. Įdomu, kad kol Achilas slapstėsi Likomedo dvare, viena iš dukterų „spėjo“ nuo jo pastoti. 

 
Persėjas ir Andromeda. Poseidonui aukojama Andromeda buvo prirakinta jūros pakrantėje prie uolos, kurią saugojo pabaisa. Ten ją pamatė Persėjas ir įsimylėjo. Merginos tėvui jis pažadėjo išlaisvinti dukterį, jei tėvas sutiks Andromedą atiduoti į žmonas. Persėjas užmušė pabaisą, bet tuomet merginą nuo Persėjo gelbėti suskubo Andromėdos giminės. Giminaičius Persėjas pavertė akmenimis, parodęs jiems medūzos galvą.  

Portretai

Ornamentai - akivaizdu kad helenizmo laikotarpiu menininkai naudojo optinės iliuzijos technikas, kurias vėliau iš naujo atrado optikos menininkai - B. Riley, pavyzdžiui.

Keletas kitų įdomių pavyzdžių:

Dionisas medžioja leopardą, II a. pr. Kr., Delos
Papuga is Pergamo, II a. pr. Kr. 
Virtuvės grindų ornamentas iš Pergamo, II a. pr. kr. Patogu.



Tapyba - karališkos makedonų kapavietės


PIlypo II dramblio kaulo portretas
Pilypo II priemirtinis vaizdas
Geriausios būklės autentiškos helenizmo laikų freskos yra makedonų karališkoje kapavietėje. 1977 m. senosios Makedonijos karalystės sostinės Aigai karališkų kapaviečių teritorijoje, kuri driekiasi apie 3 km, ir kurioje yra virš 300 kapaviečių, buvo atkastos dvi visiškai nepaliestos kapavietės. Viena priklausė Aleksandro Didžiojo tėvui Pilypui II, o kita -  Aleksandro Didžiojo sūnui (nuo karalienės Roksanos) Aleksandrui IV.

Pilypas II buvo nužudytas 336 m. pr. Kr. per savo dukters vestuves, kai kartu su užsienio diplomatais lankėsi teatre. Karalių nužudė vienas iš septinių jo asmens sargybinių. Pasikėsinimas buvo iš anksto suplanuotas, bet žudikui pasprukti nepavyko. Kokia buvo nužudymo priežastis, neaišku. Istorijos bėgyje buvo pateikta daug versijų, bet nei viena nėra argumentuotai įrodyta. Dažniausiai minimos nužudymo versijos: politinė žmogžudystė; vidinės dvaro intrigos, vyrų-meilužių tarpusavio sąskaitos. 


Pilypo II kapavietės įėjimą puošė dorėninis portikas. Virš jo - 5,6 m ilgio freska, vaizduojanti medžioklės scenas. Kadangi tai išorinė kapavietės freska, ji per laiką beveik sunyko. 
Įėjimas
Portikas
Rekonkonstruotas portikas - medžioklės scenos

Pilypo II kapavietėje buvo du kambariai. Viename rasti karaliaus, o kitame – karalienės Medos kremuoti palaikai. Palaikai sudėti aukso dėžėse (urnose), o pačios dėžės -  nedideliuose marmuriniuose sarkofaguose. Pilypo II palaikai buvo sudėti auksinėje 11 kg. dėžėje. Toje pačioje dėžėje rastas aukso vainikas, imituojantis ąžuolo šakas, ir diadema. Karaliaus kambaryje buvo keli šarvų komplektai, įvairūs ginklai, buities daiktai, laidotuvėms skirti reikmenys. Prabangiausi šarvai padaryti iš aukso ir dramblio kaulo plokštelių. Karalienės kambaryje buvo mažesnė auksinė dėžė su kremuotais karalienės palaikais ir auksinių gėlių vainikas.  

Urna ir vainkas
Ąžuolo vainikas iš viršau

Aleksandro IV kapavietė irgi buvo nepaliesta. Joje taip pat du kambariai – karaliaus ir karalienės. Pati kapavietė kiek mažesnė nei Pilypo II. Kremuoti Aleksandro IV palaikai buvo sudėti į sidabrinį indą (hidriją). Ant hidrijos auksinis ąžuolo vainikas. Kapavietės sienas puošė tapytas frizas, vaizduojantis karo vežimų lenktynes.  

Abejose kapavietėse rasti sudegintų prabangiai dekoruotų lovų likučiai. Greičiausiai karališkos šeimos asmenys buvo kremuojami paguldyti į ritualines lovas.



Freskos vilose prie Vezuvijaus


Kaip minėta, Helenistinės vilos buvo nepaprastai gausiai dekoruotos freskomis. Praktiškai visas sienų plotas buvo užpildytas jomis:
Working Title/Artist: Fresco wall painting in a cubiculum (bedroom) from the Villa of P. Fannius Synistor at BoscorealeDepartment: Greek & Roman ArtCulture/Period/Location: HB/TOA Date Code: 04Working Date: 40-30 B.C.Digital Photo File Name:DP251186.TIFOnline Publications Edited By Michelle Ma for TOAH 10_13_15
Miegamojo rekonstrukcija, Villa of P. Fannius Synistor at Boscoreale
Miegamojo rekonstrukcija
http://www.metmuseum.org/art/collection/search/247017Miegamojo rekonstrukcija

Vilų sienų puošybų kokybė nenusileido puikiems renesanso natiurmortams ar portretams:
 
Bedroom, Villa of P. Fannius Synistor
Working Title/Artist: Seated woman playing a kithara: From Room H of the Villa of P. Fannius Synistor at BoscorealeDepartment: Greek & Roman ArtCulture/Period/Location: HB/TOA Date Code: Working Date: 40-30 B.C.Digital Photo File Name:DP118092.tifOnline Publications Edited By Michelle Ma for TOAH 10_07_15
40-30 BC, Villa of P. Fannius Synistor at Boscoreale



Terakotos skultūrėlės


Tikroviškumo tendencijos būdingos ir  nedidelio formato (dažniausiai apie 30 cm) terakotinėms statulėlėms. Panašios statulėlės iš molio gamintos ir archaikos bei klasikos laikais, tačiau tada jos dažniausiai turėjo votyvinę paskirtį, t. y. buvo aukojamos šventykloms ko nors dievų prašant ar už ką nors dėkojant. Helenizmo laikais jos tapo privačių namų interjero puošybos elementu. Tokios statulėlės stovėjo kambariuose ir kiemeliuose kaip savarankiškas interjero objektas arba jomis būdavo papuošiamos vazos, lempos bei kiti privačių namų interjero daiktai. Savotiškai keramikinių skulptūrėlių mada atsikartos rokoko laikotarpio porceliano kultūroje.

Comments