Jurgis Mačiūnas

JurgisMačiūnas (1931-1978) – tai bene vienas iš daugiausiai pasaulio meno istoriją paveikusių Lietuvių.

Šeima, ankstyvieji metai, išsilavinimas

Beje, nors jo šaknys yra lietuviškos, bet jo motina Leokadija lietuviškai nemokėjo (jos tėvas buvo lietuvis karininkas, iškomandiruotas į Armėniją, o vėliau užauginęs Leokadiją Tbilisyje).  Jurgio šeima davė jam tikrai gerus pagrindus tapti pasaulinio garso genijumi. Motina buvo viena iš pirmųjų Kauno balerinų, vėliau dirbo Aleksandro Kerenskio (vieno iš Rusijos vasario revoliucijos lyderių – po šios revoliucijos sekė spalio revoliucija) asmenine sekretore, Svetlanos Alilujevos (Stalino dukters) mašininke. Tėvas, Aleksandras Mačiūnas, nors reikšmingos įtakos sūnui ir neturėjo (mirė kai jam buvo 14), bet savo genais tikrai nepablogino situacijos – buvo inžinierius, išsilavinimą gavęs Berlyne, dirbo Siemens-Schuckert kompanijoje, o 1949 JAV įkūrė Lietuvių inžinierių ir architektų draugiją. Beje, studijuodamas buvo pasiekęs keletą metų išsilaikiusi Vokietijos alpinizmo rekordą.

Pirmoji Jurgio motinos santuoka buvo nesėkminga, tačiau teatre ją įsižiūrėjo Jurgio tėvas, ir po kurio laiko sugebėjo pervilioti sau. Pirmiausia gimė Jurgio sesuo Nijolė, o 1931 m. – ir Jurgis. Iš pradžių šeima gyveno turtingai, Jurgis mokėsi Aušros berniukų gimnazijoje, kur susipažino su Vytautu Landsbergiu. Būdamas 5-6 metukų, per Lietuvos radiją tiesiogiai grojo Mocarto turkišką maršą – vaiko gabumai buvo labai ryškūs.

Jurgis buvo labai ligotas, todėl visą gyvenimą turėjo nuolatos vartoti vaistus. Būdamas 3 metų susirgo tuberkulioze. Buvo labai bjauraus charakterio, valdingas, todėl draugavo tiktai su žmonėmis, kurie jo klausė (taigi, arba su silpnesniais arba su jaunesniais). Jam buvo 9 metai kai prasidėjo II pasaulinis karas, o 1941 m. jis susirgo apendicitu. Operaciją jam atliko lauko sąlygomis, be nuskausminimo, o baisiausia – kad berniukas taip ir neprarado sąmonės. Nuo to laiko Mačiūnas paniškai bijojo gydytojų (beje, kaip ir Andy Warholas).

Rusams artėjant, 1944 m. šeima pasitraukė į Vokietiją (tėvas dirbo Vokiečių kompanijoje, todėl turėjo geras galimybes). Ten jie pakliuvo į dipukų (DP, angl., „displaced persons“, o lietuviai vaikams sakydavo „Dievo paukšteliai“) stovyklą. Joje Jurgis lankė lietuvių gimnaziją, kurioje mokėsi vidutiniškai, tačiau matematika, piešimas ir architektūra jam puikiai sekėsi. Gimnazijoje jis padarė identišką šeimos vasarnamio Kulautuvoje modelį, kur net plytelių spalva ir apdaužymai idealiai atkartoti (Jurgio atmintis buvo fenomenali).

1948 metais visa šeima pasitraukė į JAV, kur Jurgis nuo 1949 iki 1960 metų užsiėmė studijomis: studijavo meną, dizainą ir architektūrą Cooper koledže, architektūrą ir muzikologiją Karnegio institute, meno istoriją Niujorko dailiųjų menų institute. Jurgis puikiai sistemindavo visą informaciją, kokią gaudavo. 1955-1960 m. jis sukūrė meno istorijos žemėlapį, kuriame vaizdavo meno judėjimus, stilius, mokyklas laike ir erdvėje bei jų sąsajas. Nors projektas taip ir liko nebaigtas, 1966 m. jis išleido tris avangardinio meno istorijos versijas.

Jurgis Mačiūnas ir muzika

Muzika Jurgiui buvo labai svarbi gyvenimo dalis. Jo skonis kito: iš pradžių patiko Romantizmas (pavyzdžiui, Čaikovskio simfonija Nr. 6,Patetine). Vėliau – Debusi, Ravelis, Stravinskis. Vėliau – Šionbergas. Po to – elektroninė muzika, John Cage. Vėliau jo skonis pradėjo „grįžti atgal“, netgi į ankstesnius laikus negu kad pradėjo – mirdamas (kai dažnai kančiose gulėdavo  embriono poza) Mačiūnas klausėsi Burgundijos mokyklos muzikos, Monteverdi.

Teigiama, kad prieš mirtį Jurgis Mačiūnas padarė 25 minučių įrašą, į kurį sudėjo visą savo mėgiamiausią muziką, ir testamentu nurodė draugams jį perklausyti. Padaręs šį įrašą, Mačiūnas muzikos daugiau nebesiklausė.

Veikla

Jurgis Mačiūnas suprato, kad postmodernus menas visuomenei yra visiškai nesuprantamas. Todėl jis mėgino šį meną „aiškinti“. Kartu su Almu Šalčiumi (žurnalistu) mėgino išleisti žurnalą „Fluxus“ (reiškia – tėkmė, kaita, laisvinamieji vaistai). Žurnalą turėjo padėti išleisti „Lietuvių kultūros klubas“, tačiau deja prieš tai Jurgio ir Almo Šalčiaus atidarytoje galerijoje (AG galerija) apsilankė KGB darbuotojai, mėginę Jurgį užverbuoti. Nors užverbavimas nepavyko, šis faktas, kaip ir tai kad Jurgis atvirai žavėjosi SSRS santvarka (mat buvo naivus idealistas), atšaldė „Lietuvių kultūros klubą“. Žurnalas išleistas nebuvo, laikraštyje „Dirva“ atsirado karikatūra tapatinanti Fluxus su SSRS šnipais, o Jurgis taip supyko ant Lietuvių draugijos, kad pasikeitė vardą ir nuo to laiko vadinosi George.


Po nepavykusio bandymo išleisti žurnalą, Mačiūnas su Almu Šalčiumi atsidėjo „AG gallery“ projektui. Jurgis pats darė remontą patalpose, šalia ir miegodavo, užsikvėpavo tinko dulkių, ir gavo baisų astmos priepuolį. Išgelbėjo tiktai eksperimentiniai vaistai, nuo kurių retėja kaulai. Galerijos atidarymas buvo „savotiškas“ – paskutinę akimirką paaiškėjo, kad galerijai darbus turėjęs atnešti menininkas iš tiesų nieko neatneš. Todėl Jurgis su Meku patys per naktį „pripiešė“ paveikslų – pritaškė dažų ant šlapių drobių.

Galerija teišsilaikė 5 mėn. (iki 1961 birželio), bet joje ir per tą laiką įvyko daug įdomių dalykų:

  •  Jurgis savo lėšomis taip pat išlaikė muzikos ansamblį, kuris atlikdavo tiktai Renesanso muziką, ir tik instrumentais, pagamintais pagal Renesanso technologijas.
  • Jurgio draugas La Monte Young parašo ir atlieka „Poema kėdėms, stalams, suolams ir t.t.“ – minėti objektai stumdomi po kambarį keliant triukšmą. Modernus atlikimas šiais laikais – čia.
  • Mačiūno ansamblis padarė koncertą, kurio vienintelis garsas – tai kvintos intervalas. Žmonės iš koncerto pamažu skirstėsi, tačiau buvo du žiūrovai, kurie išsėdėjo ištisas 3 valandas.
  • Bankroto proga Jurgis padarė ypatingą parodą: gavo didelį maišą medžiaginių lėlyčių ir jas išbarstė ant laiptų, vedančių į galeriją (ji buvo 2 aukšte). Galerijai buvo atjungta elektra, todėl šviesos nebuvo. Atėjusieji į parodą turėjo lipti laiptas tamso, jie klupo ant lėlyčių, ir krito nuo laiptų.

Galerijai bankrutavus Jurgiui reikėjo bėgti nuo kreditorių, todėl jis įsidarbino architektu JAV kariuomenės bazėje Vokietijoje, Wiesbaden mieste. Ir prieš pradedant kalbėti apie tai, ką jis ten darė, reikia suprasti, kokia buvo esminė Mačiūno filosofija.

Mačiūno filosofija

Mačiūnas buvo vienas iš geriausių John Cage mokinių, turbūt už jį dar radikalesnis. Jo filosofijos centras – tai anti-menas. Jurgis manė, kad profesionalių menininkų nebereikia. Taip kaip Liuteronų reformacija laužė katalikišką pasaulį, teigdama jog nebereikia išpažinties ir vienuolių (mat žmogus pats sau yra kriterijus ir su dievu gali bendrauti tiesiogiai), taip Mačiūnas norėjo įrodyti, kad mes visi galime būti kūrėjais. Mačiūnas iš esmės to ir siekė – paversti kiekvieną būti kūrėju.

Bet Mačiūno neįmanoma suprasti nesuprantant Cage, todėl trumpai apie jį. Dar prieš tai, kai John Cage tapo kompozitoriumi (jis tuo metu dirbo mokesčių inspekcijoje), muzikoje prasidėjo lūžis. Muzikos menas, iki to laiko bandęs pavaizduoti „harmoningą“ pasaulį, pradėjo kalbėti apie tai, kad pasaulis yra kaip tik – disharmoniškas. Pasaulyje nėra jokios dominuojančios temos, o vienu metu jame esančios temos tarpusavyje nedera. Pasaulyje vienu metu kažkas: miršta, mylisi, šlapinasi, valgo, miega, šoka, ir t.t.

Pirmasis kompozitorius, pradėjęs kurti muziką apie disharmonišką pasaulį, buvo CharlesIves (1874-1954). Jis savo muzika atsiribojo nuo harmoningų žmogaus emocijų, bet susikoncentravo į pasaulį tokį, koks jis išties yra – disharmoniškas, nenuspėjamas, neturintis dominuojančios temos:

Vėliau į sceną įžengė Henry Cowell (1897-1965). Jis pirmasis pradėjo kurti muziką „paruoštiems“ instrumentams – t.y., klasikiniais instrumentais būdavo naudojamasi ne taip, kaip įprasta, arba jie yra specialiai perdaromi:

  • Eolo arfa (1923) – pianistas spaudžia klavišus, bet kartais perbraukia per fortepijono stygas nagais.
  • Šmėkla (1925) – yra daug kūrinio atlikimo versijų, bet esminė jų dalis – per fortepijono stygas braukiama ištisomis rankomis, paspaudus pedalus.

Henry Cowell buvo John Cage (1912-1992) mokytojas. Cage muzikos revoliuciją stūmė dar toliau – jo teigimu, bet koks garsas gali būti muzika. Pasak Cage, didžiausią įvairovę muzikoje gali suteikti ne natos aukštis ar ilgis (tai yra įprastiniai muzikos parametrai, kuriais naudotis yra mokoma muzikos mokyklose), bet tembras. Tai labai išplečia muziką, nes jai nebereikia turėti apibrėžtų instrumentų – užtenka bet kokių objektų:

Kitas Cage revoliucijos aspektas – jis pripažino kad tyla taip pat yra garsas. Analogija būtų – kad „Nulis“ – taip pat yra skaičius. Šiam teiginiui iliustruoti, jis sukūrė kūrinį 4:33 (1952) – tai yra tiek laiko tylos. Šis kūrinys muzikoje turbūt yra panašus daiktas į 1951metų Raušenbergo paveikslus „White paintings“. Beje, savotiškai, šiuo muzikos kūriniu Cage save įvarė į kampą - o ką gi po to daryti? Ką toliau kurti? Pats prasmingiausias dalykas kaip ir pasakytas.

Vėliau Cage pradėjo kurti kompozicijas „be logikos“, taip, kad jas sudarytų visiškas atsitiktinumas. Tokios muzikos klausytojas jaučiasi beviltiškai, nes negali atgaminti jokių jos elementų, rasti jokių pasikartojimų – o šito mes instinktyviai siekiame, kai klausomės muzikos. Tačiau pasaulis juk yra sukurtas ne pagal žmogaus logiką (kuri sistemina viską ką mato), ir yra per didelis kad žmogaus protas jį suvoktų. Tokių kūrinių partitūros natų atrodydavo kaip Miro arba Masson automatizmo darbai:


Paskutiniai Cage kūriniai buvo „eurooperos“ – grojama opera, dažnai kelios vienu metu, vietomis šokinėja akrobatai, kartais įsiterpia solistai dainuoja temą iš kitos operos, ar vietos, groja magnetofonai. Kaip sako Cage – „kadaise Europa siuntė mums savo operas. Dabar aš jas grąžinu visas iškart“. Šionbergas, pas kurį Cage mokėsi, jį apibūdino taip „John Cage yra ne kompozitorius, o išradėjas“.

Taigi, dabar galime susieti tai, apie ką visą laiką kalbėjome:

Marcel Duchamp (1887-1968)

 

John Cage       (1912-1992)

 

Jurgis Mačiūnas (1931-1978)

Bet kuris objektas gali būti meno kūrinys

>>>>>>>>>>>>>


Bet kuris garsas gali būti muzika

>>>>>>>>>>>>>

Bet kuris žmogus gali būti menininkas

 

Mačiūnas savo filosofija sujungė Duchamp ir Cage mintis, ir žengė dar žingsnį į priekį: žmogus gali visą savo gyvenimą, kiekvieną veiksmą kurį atlieka, ar daiktą, kurį sukuria, atlikti ir kurti kaip meno kūrinį. Klausimas yra tiktai kaip žmogus susikoncentruoja į tai, ką daro. Gali šluoti, galima kurti MS Excel modelį, galima rašyti knygas – nesvarbu, ką darai, jeigu darai tai su tinkama koncentracija, būsena. Apie tai labai gražiai kalbama Michaelio Ende knygoje „Mažoji momo“, kurioje Beppo „Šlavikas“ aiškina mergaitei, kaip reikia šluoti teisingai: „Niekada negalvok apie visą gatvę, supranti? Reikia susikoncentruoti tiktai į artimiausią žingsnį, artimiausią įkvėpimą, artimiausią brūkštelėjimą šluota, o po to – į kitą, ir vėl į kitą. Į nieką daugiau.“

O „profesionalūs“ menininkai pagal tokį supratimą yra tiesiog veltėdžiai apsimetėliai. Tokiais juos Jurgis Mačiūnas ir laikė.




Fluxus

Kaip tam tikras sistemingas judėjimas Fluxus prasidėjo Jurgiui Mačiūnui pabėgus nuo kreditorių į Wiesbaden‘ą Vokietijoje 1961 metais. Kaip sakė Jonas Mekas, „Jurgis man užsispyrusiai tikino, kad Fluxus nėra menas ar meno judėjimas: Fluxus yra gyvenimo stilius, gyvenimo būdas“. Mačiūnas šiuo požiūriu yra tas pats kas Bretonas buvo siurrealistams, Marinetti - futuristams, o Degelevas – choreaografams. 90% savo atlygio Mačiūnas aukojo Fluxus – nuomavo patalpas, pirkdavo rekvizitą, maistą, organizuodavo „veiksmą“.

Fluxus kurdavo trumpus, lengvus, suprantamus koncertus/pasirodymus, kuriuose būdavo nemaža humoro dozė. Labai svarbi jų sąlyga – kad žmogus juos galėtų padaryti pats. Taigi, Fluxus buvo kaip laboratorija, kurioje menininkai galėjo daryti bet ką – svarbu kad atitiktų minėtus kriterijus. Todėl tam tikru metu į šį judėjimą daugiau ar mažiau jungėsi visi geriausi kūrėjai, kurie po to tęsė postmodernizmo vystymą. Fluxus manifestas (1963), aiškiai parodo, kodėl Jurgis pasirinko žodį Fluxus.

  1.  Viduriavimas, apsivalymas – išvalyti pasaulį nuo „negyvo meno“;
  2. Tekėjimas, tvinimas – užtvindyti pasaulį nauju menu, požiūriu į kūrybą;
  3. Medžiaga, skatinanti maišymąsi, susilydymą (pvz., metalų su mineralais) – sumaišyti skirtingus kūrėjus, jų idėjas, į vieningą frontą.

Wiesbaden‘e Jurgis suorganizavo apie 14 Fluxus pasirodymų. Vėliau nuvažiavo į Paryžių, Kopenhagą. Iš pradžių, koncertuose labai mažai kas dalyvaudavo, tačiau Wiesbaden‘e jis vieną kartą prikalbino  televiziją filmuoti pasirodymą. Ten Mačiūnas atliko savo interpretaciją Philip Corner's „Piano Activities“ tiesiog supjaustė ir sudaužė fortepijoną.


Kilo didelis skandalas, po kurio (teigiama) Mačiūno motina 2 savaites gėdijosi išeiti iš namų. Tačiau nuo tada apie Fluxus sužinojo jau daug žmonių. Beje, po daugelio metų liko daug labai skirtingų interpretacijų, ką norėjo pasakyti Jurgis ir jo kompanija. Vieni teigia, kad jie kūrė naujus garsus (lūžtančio pianino garsai, trūkstančios stygos, etc.). Kiti sako – kad simboliškai rodė priešpriešą tam klasikiniam menui, jo autoritetui. Tas fortepijonas – o juk fortepijonas yra kultūros, muzikos, aukštuomenės simbolis – kainavo 5 dolerius, buvo išmestas, ir nereikalingas.  Tai kodėl jo negalima sulaužyti? Kas čia tokio šventvagiško?

1963 m. Jurgis grįžo į JAV, nes dėl nuolatinių ligų kontraktas su JAV armija Vokietijoje buvo nutrauktas. Jam nuolat trūkdavo pajamų, nes visą organizavimą ir finansavimą jis ėmė savo atsakomybėn (o rėmėjų tikrai daug neatsirasdavo...). Kad sutaupytų pinigų, jis atsisakė nuomoto būsto, o gyveno sename automobilyje. Mačiūnas savotiškai tuo didžiavosi– jis gyrėsi, kad Niujorke gyvena už mažiau negu 2 dolerius. Ir prasimanydavo įvairių gudrybių – pavyzdžiui, išsiuntė laiškus iš Niujorko į Europą konservų gamintojams, apsimesdamas verslininku, ir paprašė pavyzdžių. Gavo jų daugybę – tai tuos konservus ir valgė.

1965 metais įvyko fluxus skiliimas. Nesantaiką įžiebė tai, kad 1964 m rugsėjį Mačiūnas suorganizavo piketą prieš Stockhausen‘o kūrinio Originale atlikimą (I dalisII dalis), organizavo prieš koncertą agituojančių lapelių dalijimą. Ne visi Fluxus judėjimo nariai su tuo sutiko, ir nemažai jų atskilo nuo Fluxus.

Kaip sakė Jonas Mekas, „Jurgis yra genijus, absoliutus idealistas. Tačiau absoliutūs idealistai– tai diktatoriai, antihumanistai, nes jie tarnauja tiktai savo idėjai“. Todėl Mačiūnui tikrai būdavo sunku ilgainiui sutarti su žmonėmis, kadangi kalbant apie fluxus idėjas jis neidavo į jokius kompromisus. Fluxus vienijo daugybę skirtingų menininkų, ir kai geriausieji iš jų surasdavo savo vagą (kiekvienas vis kitą), jie nuo Mačiūno toldavo.

SoHo, kitos utopijos, ir Mačiūno mirtis

Po Fluxus skilimo, Jurgis Mačiūnas susikoncentravo į SoHo projektą, kurio tėvu yra laikomas. Jis sugalvojo pirkti senas industrines patalpas ir versti jas į meno dirbtuves. Dar iki Mačiūno, tokie menininkai kaip pavyzdžiui Pollack panašias patalpas nuomodavosi, tačiau ne masiškai. Tokių namų jis sukūrė apie 15 vienetų. 

Mačiūnas organizavo gyvenamųjų pastatų statybą ir pardavimą/nuomą, nors pagal bendrąjį planą jie buvo komercinės paskirties. Iš esmės tai buvo nelegali veikla. Kad išvengtų kvietimo į teismą, Mačiūnas slapstėsi nuo policijos ir antstolių. Pvz., savo pusrūsio duris apkalinėjo spaustuvės peiliais, kad nestumtų petimis. Jurgio draugai vis siųsdavo atvirutes iš užsienio, kurios neva būdavo nuo Mačiūno – kad valdininkai galvotų jog Mačiūnas yra išvykęs iš šalies.

1975 metais Jurgis neatsiskaitė už darbą elektrikams (mat turėjo pretenzijų darbo kokybei), o šie pasamdė „torpedas“, kurie Mačiūną smarkiai sumušė: 4 sulaužyti šonkauliai, pradurtas plautis, išmušta akis. Būtų turbūt užmušę, tačiau kažkokia moteris ėjo pro šalį.

Mačiūnas turėjo ir kitų utopinių idėjų, pavyzdžiui, nusipirkti ir perdaryti laivą (buvo jau nužiūrėjęs seną eskadrinį minininką), kuriuo plaukiotų menininkų komanda. Taip pat norėjo įkurti salą, kurios pusę nupirktų turtingi žmonės, o likusią dalį tie turtingieji atiduotų menininkams, kad šie galėtų ten kurti be valstybės cenzūros.

Greitai po susidūrimo su „torpedomis“, Mačiūnas perėjo prie kito projekto – įkurti bendruomenę sename dvare kaime. Jis nusipirko dvarą prie New Marlborough miestelio (apie 200 km nuo Niujorko) ir apie vienerius metus jį remontavo. Menininkai tenai nevažiavo – jis buvo pernelyg toli nuo Niujorko. Būdamas čia sutiko savo gyvenimo meilę – poetę Billie Hutching, su kuria 1978 m. susituokė, organizuodamas Fluxus-vestuves.

Ceremonijos vinis buvo, kad nuotaka ir jaunikis apsikeičia drabužiais skambant Monteverdi „Madrigalui“. Vyras tampa moterimi, o moteris – vyru. Po 3 mėnesių Mačiūnas mirė nuo vėžio, gerokai kankindamasis. Jo skausmo išraiška atskleista „Fluxpost“ plakate 1977 metais – žmonės, šiepiantys dantis:


Kūrybos pavyzdžiai

Fluxus „kūriniai“ buvo labai įvairūs. Kadangi tai buvo daugiau filosofija, o ne menas, tai jie nėra apriboti konkrečia technika.

Įvairūs objektai:

Įvairios akcijos:           

  • Mačiūnas gamino ir kolekcionavo „partitūras“ (kaip jis pats vadino) – tai beje parodo kiek jam muzika buvo artima. Tai buvo performansų scenarijai – įvykių sąrašas, ką reikia padaryti, kad įvyktų fluxus pasirodymas.
  • „Šlapinimosi varžybos“ – kur pasiskirstoma komandomis pagal šalis, ir laimėdavo tie, kas šlapindavosi ilgiausiai.
  • Akcija – lipimas į autobusą. Žmonės stotelėje lipa pro galines duris ir išlipa per priekines, ir niekaip neleidžia vairuotojui uždaryti durų.
  • Taikinys: žmogus turi šlapintis iš aukštai, taikydamas į kibirą, jei pataiko – suskamba garsas.

Filmai – jų Fluxistai kūrė nemažai, žemiau yra tiktai pora žymiausių pavyzdžių:

Artype (1966) 

primena pirmąjį futuristinį/kubistinį filmą „
Mechaninis baletas
 
Flux film No. 3 "End after 9"


Žodžių žaismas, iš tiesų filmas pasibaigia, kai pasirodo „9“

Keletas paskutinių Mačiūno darbų:
  • Fluxusfest presents: 12! Big names (1975). Tai skrajutė, kvietimas į filmą, kuriame 5 minutes rodomos užrašytos garsių žmonių pavardės didelėmis raidėmis.
  • 1 metai (1973-74) – Mačiūno sunaudotų daiktų pakuočių kolekcija.
  • Mėšlo kolekcija (1976)
  • Prijuostės: žarnynas (1973) ir Milo Venera (1973). Šie daiktai naudoti jo akcijoje, kai New Jersey universiteto koplyčioje Jurgis organizavo Mišių parodiją: paplotėliai buvo padaryti taip, kad juos valgę žmonės viduriavo, vynas – toks, kad jo gėrę žmonės šlapindavosi raudonai arba mėlynai, kunigai aprengti kaip gorilos, kartas nuo karto paleidžiami paukštukai paleisti, bet jei kuris tik sučiulba – kunigas turėjo į jį šauti, mechaninis paukštis, kuris gale mišių visus palaimino apdrėbdamas išmatomis. Koplyčią beje po to iš naujo pašventino. Tai žmonės ten buvo užsidėję tokias prijuostes, veneros, žarnyno.
Aplink Fluxus būriavosi jauni energingi žmonės, kurie vėliau (7-8 dešimtmetyje) tapo labai garsūs kūrėjai. Kai kas mano, kad Fluxus esmė būtent buvo postūmis jauniems menininkams pradėti kurti kitaip. Čia ir yra Mačiūno palikimas – nauja kryptis, banga, drąsos pliūpsnis, laužiantis modernizmo rėmus, kuriantis post-modernizmo meną. Jo sukurta bendruomenė vienijo daugybę kūrybingų žmonių, ir jie savotiškai vienas kitą privertė „pasitempti“. Tačiau įdomu tai, kad iš to nėra likę kažko „parodomo“. Jurgis keitė pasaulėžiūrą, filosofiją, bet iš esmės nekūrė nieko materialaus. Atvirkščiai, jam nesinorėjo kurti kažkokių objektų, nes bet koks jau sukurtas kūrinys yra „miręs“. 

Fluxus esmė – tai gyvas kūrybinis momentas. Būti menininku reikia kiekvieną gyvenimo akimirką.

Comments