Ką sovietų sąjunga padarė menui?

Vis nerimstant nostalgijai apie gerus ramius sovietinius laikus, kai dešros visi turėjo, ir buvo, jeigu nelabai turtingi, tai užtat bent "lygūs" (cha!), neblogai yra prisiminti, koks buvo sovietinis menas. Geriausia tą daryti - palyginant to paties laikotarpio menininkų darbus "ten" ir "čia". 

Prašom - pradedame nuo Lietuvių sovietinių menininkų darbų chronologijos:

1950, V. Dilka. Kolukio steigiamasis susirinkimas

1957, P. Sergijevicius. Lauku valymas.

1962, V. Mackevicius. J. Stimburio portretas

1969, S. Veiveryte, Plienas

1972, S. Dziaukstas, Suviai is misko. 1972

Pradėję 1950 m. nuo realizmo, Lietuvos menininkai šiaip ne taip iki 1972 m. nusikapanojo iki šiek tiek labiau stilizuotų formų (taip vakaruose tapė dar tarpukariu - žr., pavyzdžiui, Art Deco stilių). 

Ar menininkai dėl to kalti? Greičiausiai - ne. Didelė dalis jų patyrė spaudimą grįžti nuo pažangaus meno prie realistinio, ir netgi turėjo iš naujo mokytis realistiškai tapyti (nes Lietuvoje jau buvo užaugusi modernių menininkų karta, kuriai idealaus realistinio tapymo nebereikėjo). labai geras pavyzdys - tai Vytautas Kairiūkštis.

Ar vieninteliai Lietuviai taip kentėjo? Toli gražu ne. Štai pavyzdys iš Vokietijos. Beveik tais pačiais (1951 ir 1952) metais, rytų ir vakarų Berlyne buvo statomi paminklai. Štai jie:

1952, Rytų Berlynas
Paminklas Tarybiniam kariui
1952, Vakarų Berlynas
Paminklas "Oro tiltui", kuris leido išgyventi Berlyno blokadą.






O tuo metu vakaruose... O kam - vakarai? Paimkime - VENESUELĄ (!). 

1955 m. Karakaso universiteto kiemą papuošė tuo metu dar jauni, tačiau vėliau - nepaprastai garsūs menininkai - ištisa jų plejada. prašom:

Vasarely - Tribute to Malevitch

Jean Arp, Cloud Shepherd 

Pascual Navarro

Henri Laurens, L'Amphion

Fernand Léger, mozaika


Comments