Kinetinis menas: įvadas

Kinetinis menas - dailės forma, iškelianti judėjimą kaip esminį principą. Šiuolaikinio kinetinio meno pradininkais laikomi rusų konstruktyvistai (V. Tatlin, A. Rodčenko, N. Gabo), nors formaliai žiūrint pirmą kinetinę skulptūrą-objektą 1913 m. padarė M. Duchamp – „Bicycle Wheel“. Tiesa, darydamas šį darbą M. Duchamp galvojo apie "ready made" objektą, o ne apie kinetinę skulptūrą, bet formaliai žiūrint – tai kinetinė skulptūra.

Terminą „kinetinis“ taip pat pirmasis panaudojo M. Duchamp. Šį terminą savo manifeste naudojo ir rusų konstruktyvistas N. Gabo.

Ištakos

Kažką panašaus į tai, ką šiais laikais vadiname kinetiniu menu, galima aptikti jau akmens amžiuje. Pvz., įvairiausių pavidalų vėjo varpeliai, barškalai, pliauškės. Tokios judančios ir skambančios struktūros aptinkamos įvairiose pasaulio kraštuose: kinų Feng Shui, japonų stikliniai varpeliai, iš bambuko ar medžio daromi pakabinami kleketai. 

Vejo varpai ir plauškės


O čia pavyzdys praktikoje - iškarpa iš 2003 m. filmo "Spring, Summer, Fall, Winter... and Spring":

Romėnų ant falinių skulptūrėlių kabinami varpeliai - tintinnabulum - turėjo saugoti, panašiai kaip viduramžiais chimeros, nuo piktųjų jėgų. Tiesa, visų šių judančių objektų pirminė paskirtis buvo visai kitokia, nei dabartinių kinetinių skulptūrų. Senovėje tokiu „įgarsinimo“ būdu būdavo sureikšminamos mistinės jėgos, visur ir visuomet supusios žmones. 

Romenu Tintinnabulum


Prie pirmykščių kinetinių objektų galima priskirti ir mums Lietuvoje gerai žinomus kabinamus sodus. Sodai buvo paplitę germanų tautose, Baltijos jūros regione, slavų žemėse. Suomijoje tokios kabančios konstrukcijos buvo vadinamos himmelis (dangus, rojus). Jų paskirtis – gausinti derlių. Himmelis buvo daromi rudenį iš naujo derliaus šiaudų ir kabinami virš stalo, kur žmonės valgydavo. Ten jie kabėdavo iki kitų metų rugiapjūtės. Lietuvoje (daugiausiai Aukštaitijoje) sodus kabindavo virš vestuvių stalo. Jie taip pat buvo gausos, pertekliaus, vaisingumo simbolis.

Sodai




Marcel Duchamp ir Man Ray

Kaip ir daugeliui modernaus ir net postmodernaus meno krypčių, kinetiniams menui taip pat didelės įtakos turėjo M. Duchamp idėjos. Jo 1913 m. skulptūrinis objektas yra pirmasis šiuolaikinės kinetinės skulptūros pavyzdys. 1920 m. jo darbas „The Rotary Glass Plate“ – darbas, sprendžiantis ne tik kinetinio, bet ir optinio meno problemas. 

Marcel Duchamp


Jo kolega dadaistas Man Ray savo eksperimentais taip pat prisidėjo prie kinetinio meno plėtros. 1920 m. jis sukonstravo ready made‘ą iš paprasčiausių pakabų, tokiu būdu padarydamas vieną pirmųjų mobilių. Šiam mobiliui jis pritaikė arklių kinkinio idėją, kurią plačiai išplėtos tikrasis ir ryškiausias XX a. mobilių kūrėjas Alexander Calder.

Man Ray











Rusų konstruktyvistai

Šiuolaikinio kinetinio meno pradininkais laikomi rusų konstruktyvistai: Vladimir Tatlin, Aleksandr Rodčenko, Naum Gabo.

Vladimir Tatlin. Savo menininko karjerą pradėjęs kaip tapytojas, bet jį stipriai paveikė 1910 m. į rusų kalbą išverstas italo Marinetti „Futurizmo manifestas“, kuriame buvo stipriai pabrėžiama būtinybė meninėmis formomis išreikšti dinamiką (dinamizmą). 1914 m. nuvykęs į Paryžių ir susitikęs su P. Picasso, V. Tatlin pamatė, kad meną galima daryti iš pačių įvairiausių, tiems laikams neįprastų, medžiagų. Grįžęs į Rusiją jis ėmė kurti abstrakčias skulptūras-objektus, stengdamasis juose išryškinti ne tik jų formą, konstrukciją (kaip tie objektai padaryti), bet ir dinamiškumą. Taip gimė meninė kryptis – konstruktyvizmas. Konstruktyvizmo pagrindiniai principai: MEDŽIAGA – FORMA – KONSTRUKCIJA. V. Tatlin atveju dar ir dinamizmas.  

Žymiausias V. Tatlin darbas, turintis kinetinio meno bruožų – „Monumentas 3-iajam Internacionalui“ arba Naujos pasaulio vyriausybės rūmai. Projektas niekada nebuvo realizuotas, bet savo novatoriškumu jis nubrėžė kelią XXI a. architektūrai. Todėl laikomas vienu garsiausių XX a. „utopinio“ meno pavyzdžių. 

Šis, 1919-20 m. projektuotas 400 m. aukščio (100 m. aukštesnis nei Eifelio bokštas!) statinys-bokštas,  skirtas Rusijos Spalio revoliucijos idėjoms šlovinti, turėjo gigantiškos kinetinės skulptūros konstruktyvizmo stiliuje bruožų. 

1. Monumentas III-iajam Internacionalui


Statinio konstrukcijos viduje vienas virš kito suprojektuoti gigantiškas stiklo cilindras (kai kur teigiama, kad kubas), piramidė, stačiakampis gretasienis ir pusrutulis. Cilinde (arba kube) turėjo būti milžiniška konferencijų salė, piramidėje –  pasaulio vyriausybės patalpos, gretasienyje – spaudos ir radijo centras, pusrutulyje – techninis centras radijo, telegrafo, telefono ryšiui. Šios formos turėjo skirtingais greičiais suktis aplink savo ašį ir veikti kaip universalus  laikrodis-kalendorius. Apatinis cilindras (kubas) apsisuktų per metus, piramidė – per mėnesį, viršutinė konstrukcijos dalis – per dieną. Buvo manoma, kad pasaulinis komunistų suvažiavimas turėtų vykti kas metus, o Rusijos komunistai rinktųsi į bendrą susiėjimą kas mėnesį. 

Bokšto viršuje buvo suprojektuoti projektoriai, kuriais tinkamo oro atveju komunistiniai lozungai būtų projektuojami ant debesų. Žemiau - kiek gilesnis paaiškinimas apie bokšto "ambiciją":

Komunistų vadai, su Leninu priešakyje, tokio meno nesuprato ir neparėmė. O net jei ir būtų parėmę, kažin ar to meto Rusija technine, ir materialine prasme buvo pajėgi jį realizuoti.
Paskutinis didesnis Tatlin darbas - 1929-32 m. kurta skraidymo mašina „Letatlin“ (sudurtinis žodis iš „lietat“ – „skristi“ ir „Tatlin“). 

2. Letatlin 1929-32



Šią idėją inspiravo Leonardo skraidymo aparatai. V. Tatlin norėjo realizuoti Leonardo svajonę - sukurti skraidyklę, kurią žmogus galėtų naudotis kaip dviračiu. Tatlin mechaninio, kojomis ir rankomis „minamo“ aeroplano sparnų skersmuo buvo 10 m. Kaip ir Leonardo atveju, „daiktas“ į orą nepakilo.

Leonardas


O čia - trumpai apie Vladimiro Tatlino kūrybą ir biografiją:

V. Tatlino kolega Aleksandras Rodchenko 1919 m. sukūrė pirmąjį šiuolaikinį mobilį – kinetinę skulptūrą, kuri judinama vėjo. 

Aleksandr Rodchenko - rusu konstruktyvizmas


Naum Gabo, kaip V. Tatlin ir A. Rodchenko, veikiami Albert Enšteino idėjų, siekė meno formomis išreikšti ne tik abstrakčią erdvę, bet ir ketvirtąją dimensiją – laiką. Taip gimė kinetinės - erdvėje judančios skulptūros. 

Pirmosiomis savo skulptūromis („Galvos“) N. Gabo mėgino išreikšti ne portretines žmogaus savybes, o kūno užimamą erdvę (tūrį). 
Pirmoji Gabo mechaninė kinetinė skulptūra - 1919 m. sukrtas darbas „Kinetic Construction (Standing Wave)“. Tai plonas 46,5 cm. ilgio metalinis virbas, apačioje pritvirtintas prie elektrinio variklio. Variklis judina vielą, kuri vibruodama sukuria trimatį erdvinį skulptūrą-objektą. 

1920 m. darbas „Square Relie“ – kinetinė skulptūra, „paleidžiama“ lengvu stumtelėjimu. „Model for Rotating Fountain“ tai 1926 m. kinetinio fontano modelis.

Naum Gabo - rusu konstruktyvizmas


Modernistinis rusų konstruktyvistų kūrybinis polėkis komunistinio režimo buvo greitai užslopintas. Konstruktyvistai, kaip ir Malevičius, porevoliuciniais metais griežę pirmaisiais smuikai, buvo užmiršti ir ignoruojami. Jie mėgino imtis įvairios meninės veiklos. Pvz., V. Tatlin ėmė kurti rūbų, baldų dizainą. Bet ir tai jos neišgelbėjo nuo pasmerkimo ir skurdo. Didžioji jų kūrybos dalis (skulptūriniai objektai) dingo be žinios ir tik vėlesniais laikais buvo atkurti pagal autentiškus eskizus ar brėžinius.
Comments