Kūno menas: konceptualūs menininkai

Konceptualūs performistai - tai dar vienas žingsnis į priekį performansų "ekstremalume". Netgi Vienos akcionistai, kad ir kokie drąsūs buvo, savo pasirodymuose naudodavo netikrą kraują ir raudonus dažus. Orgijos ir kankinimai buvo inscenizuojami, o ne atliekami iš tikrųjų. O štai konceptualūs kūno menininkai savo kūną naudojo "iš esmės". 

ORLAN

Praėjusioje paskaitoje mes aptarėme Musaraf, kuris yra labiau „kūno praktikas“ negu menininkas. Na, o turbūt žymiausia gryna kūno menininkė yra Orlan (g. 1947, tikrasis vardas Mireille Suzanne Francette Porte). Ji yra pelniusi tokį pasaulinį pripažinimą, kad kai kuriuos jos performansus jau gyvai transliavo televizija, tiesiai iš Pompidu centro, kuri jie buvo atliekami. 

Sain-Orlan – tai šventosios vardas, kurį ji pasirinko kaip pasityčiojimą iš bažnyčios dogmų, pati save kanonizuodama.

1. 1977 m. "Menininko bučinys" (the artist kiss)

Tai - žymus jos performansas, sukėlęs skandalą Paryžiuje. Performanso metu Orlan sėdėjo prie įėjimo į meno galeriją, ir praeinantys žmonės už 5 frankus galėjo gauti iš jos prancūzišką bučinį (kaip parodyta žemiau). Kitoje pusėje, priešais ją, buvo Šv. Orlan paveikslas (pačios Orlan nuotrauka, kuri ji apsrengusi šventosios rūbais), ir praeivis už 5 frankus galėjo nusipirkti ir uždegti žvakutę šventajai. Šitaip Orlan norėjo pabrėžti dviejų standartiškiausių moters vaizdavimo stereotipų (prostitutė ir šventoji motina) kontroversiją. 




2. 1978 m. Medūzos galva "Head of medusa": Orlan per padidinamąjį stiklą demonstravo savo genitalijas meunstracijų metu. Šitas performansas yra iš tos pačios serijos kaip ir Abramovič bei Sheeneman performansai, kuriais jos siekė pašalinti seksualumą iš moters kūno, priversti jį pamatyti kaip ne sekso objektą.

3. Šv. Orlan reinkarnacija (pradėtas 1990 m., iš esmės tęsiamas iki šiol):

Tai - garsiausias Orlan performansas, kurio esmė ta, kad ji pasidaro devynias plastinės chirurgijos operacijas, sukurdama "tobulą" save. Plastinėmis operacijomis ji perkelia klasikinių "ikonų" bruožus į savo kūną - pavyzdžiui, Botichelli Veneros smakrą, Dianos (deivės, ne princesės) akis, Monos Lizos kaktą ir t.t. Kiekviena operacija būdavo filmuojama, ir Orlan (jei tik procesas leisdavo) jos metu skaitydavo įvairius tekstus apie meną ir filosofiją. Viskas atrodė maždaug taip:

Orlan šiuo performansu demonstravo, kad kūnas - nėra kažkokia "šventa karvė", kad šiuolaikinės technologijos leidžia žmogui savo kūną "valdyti" - keisti, tobulinti, ir kad tai yra - gerai. Jos požiūriu, šios plastinės operacijos - tai išsivadavimas iš DNR diktatūros. Juk DNR, kaip programa, užrašo, kaip žmogus atrodo. Vadinasi - DNR mus valdo. O Orlan sugeba jį nugalėti... Kartu ji demonstravo, kad nereikia bjaurėtis savo kūno vidumi, jo pjūviais. TOdėl operacijos ir buvo filmuojamos. Juk natūrali reakcija į operacijos vaizdą (žemiau) - tai pasibjaurėjimas. Bet paklauskite savęs - o kodėl?

Orlan operacija 1993 metais


Trumpas filmukas apie Orlan kūrybą ir filosofiją:

Dar vienas įdomus Orlan darbas - tai ironiškasis "the origin of war". Žemiau pavaizduoti du paveikslai: Pirmasis yra Gustavo Kurbe 1866 m. paveikslas "the origin of the world" - pasaulio pradžia (beje, šis paveikslas iki šiol kelia daug kontroversijos). O antrajame - Orlan nufotografavo savo meilužio falą, ir pavadino nuotrauką "the origin of war". Turbūt interpretacijos daugiau nereikia... 




Tikroji jo pavardė Franco Bosisio, kaip ir Orlan - jis pakeitė savo tikrąjį vardą į slapyvardį. Franco B specializacija - savęs pjaustymas. Kad per kūną tekantis kraujas atrodytų dramatiškiau, kūną jis nusipudruodavo:


Čia yra video iš Franco B performanco Belgrade. Franco B vaikšto po modelių podiumą susipjaustęs rankas, ir jas maigydamas varvina kraują ant grindų:


Ron Athey - būtent tas menininkas, kuris pralaužė ledus ir pirmasis pradėjo rodyti tikrą kraują savo spektakliuose. Nors pirmoji mūsų reakcija - tai pasišlykštėjimas, tačiau čia būtina prisiminti, kad žmonija didžiąją savo istorijos dalį mėgavosi žiūrėdama į pavienių savo bendruomenės narių kančias. Tiktai pastaruoju metu kraujas ir kankinimai pasidarė nepriimtini. 
  1. Gladiatoriai senovės Romoje
  2. Viešos egzekucijos ir kankinimai viduramžiais
  3. Raganų deginimas, skandinimas inkvizicijos metu
  4. Viešas lavonų (arba - gyvų pasmerktųjų) kūnų preparavimas švietimo (!!!) laikotarpiu. Beje, preparavimas buvo labai populiari pramoga - žmonės eidavo pasižiūrėti jo kaip spektaklio. 
Karjeros pradžioje Ron Athey savo spektaklius vaidindavo gėjų klubuose - tiktai ten rasdavo pakankamai tolerantišką aplinką savo "ekstremalumams". Garsiausias Ron Athey performansas - tai "Šv. Sebastijonas" (St. Sebastian). Šis šventasis buvo nukankintas už tai, kad būdamas Romos kareivis, priėmė krikščionybę ir neišsižadėjo naujo tikėjimo. Už tai jį suvarpė strėlėmis pririšę prie stulpo - pavertė gyvu taikiniu. Ron Athey atkartoja jo kančias (tiktai strėlės yra suveriamos, ne šaudomos...):

Genitalijos

Genitalijos kūno mene vaidina toli gražu ne paskutinį vaidmenį. Kažkodėl jos ypač domina menininkus (matyt, kadangi asocijuojasi su stipriai užgniaužtomis emocijomis bei kontroversija). Todėl porą eilučių paskiriame tam, kaip jos buvo vaizduojamos kūno mene:

Cynthia Plaster Caster: Cynthia Albritton (g. 1947) - menininkė, kuri išgarsėjo tuo, kad darė garsių žmonių penių ir krūtų atliejas gipse. Kaip ji pati teigia savo žaismingame interneto tinklalapyje, viskas prasidėjo nuo to, kad meno mokyklos dėstytojas davė užduotį atlieti gipse kokį nors "tvirtą (solid) daiktą". Ji sumanė atlieti falą. Jos pirmasis modelis buvo pats Jimis Hendriksas. Frankas Zappa sakė, kad tai "puiki idėja", tačiau daryti savo atliejos - nesutiko. 

Žemiau pavaizduota Cynthia su Džimio falo atlieja:

Žemiau yra filmukas, kur ji paaiškina savo meno kilmę - ji sieja ją su savo seksualiniu nesaugumu, bandymu įveikti baimę. 

Jamie McCartney (g. 1971) darė ultrarealistines atliejas iš gipso, tačiau nebūtinai genitalijų. Jis tiesiog išvystė metodą, kaip pagauti subtiliausius žmogaus kūno niuansus gipso atliejoje:



Tačiau išgarsėjo jis savo skulptūra, kuri vadinosi "Didžioji vaginų siena (the great wall of vaginas)". Skulptūra susideda iš 10 plokščių, kur yra sudėta po 40 skirtingų moterų vaginų atliejų. Beje - vienodų ten - nerasite. 

Bendras vaizdas:

 Viena plokštė iš arti:


McCartney taip pat padar4 ir vyriškų genitalijų skulptūrą:








Andres Serrano - tai fotografas (nors lankė meno mokyklą, tačiau fotografijos išmoko pats), kuris buvo pirmasis garsus šiuolaikinis menininkas aplankęs nepriklausomą Lietuvą. Jo darbai buvo tokie radikalūs, kad prieš juos netgi buvo organizuojami vieši protestai (pavyzdžiui, 2011 m. Avinjone protesto žygyje dalyvavo 1000 žmonių). Tačiau prieš kalbant apie pačius radikaliausius darbus, pažiūrėkime į nuosaikesnius kūrinius, kuriuos galima apibūdinti kaip "šiuolaikinį soc-realizmą". 

 Jaučio galva
1984 Atkreipkite dėmesį į jaučio žvilgsnį - mąslų, netgi rūstų. Beje, efektas susidaro toks, kad jautis žiūri į mus tarsi atsigręžęs, tarsi būtų pažengęs toliau, ir gręžtųsi atgal.

 Body-builders
1998

Ironiškas darbas - šiais laikais žmonės neranda laiko auginti vaikams, bet randa laiko - štai kam.
 Interpretators of dreams

Jaunos moters žvilgsnis šaltas, ji - ne čia, kažkur kitur. Jos tiktai kūnas - čia. 

O senukas, priglaudęs ausį prie "papo" - ar jam tai svarbu? Ar jis supranta, kad laikas jau praėjo?

Šitas darbas ironizuoja jaunystės kultą, ir senų milijonierių potraukį jaunoms panelėms.
 Interpretators of dreamsO kodėl sena moteris negali pasipuošti? Kodėl, kai žiūri į šitą nuotrauką, atrodo, kad "kažkas ne taip"?
 Modelis (the Model)
1994

O čia senatvė atvaizduota kitaip. Gal net - žaismingai. Pažiūrėkite, kokia drąsi, išdidi šitos moters poza, taip ir atrodo, kad kažkada ji buvo tikra gražuolė. 
 Mother and child


Tai - šiuolaikinė madona. Atkreipkite dėmesį į vaiką - jis visiškai subintuotas. Primena J. Beuys gimdyvę (taip pat subintuotą). Bintas čia turbūt simbolizuoja tai, kad vaiku rūpinasi valstybinis aparatas, motina su juo ryšio turi jau nedaug.
 Heaven and Hell

Yra visa serija tokių nuotraukų, kuriomis Andres Serrano kritikuoja bažnyčios hipokrizę - bažnyčia moralizuoja pasaulį, nors pati turi didžiulių problemų ir nuodėmių. 
Gyventojas (Resident)
Serrano padarė visą seriją nuotraukų, kur fotografavo benamius (bet fotografavo rimtai, atsinešdavo apšvietimo įrangą)

Taigi, kaip ir daugeliu ankstesnių atvejų, matome, kad Andres Serrano gali kurti suprantamą konceptualų meną, nagrinėti, apnuoginti visuomenei skaudžias problemas ir tabu. Bet Serrano su kontroversija ten nesustojo - jis žengė toliau, ir čia prasideda jo kūno menas. Serrano ypač išgarsėjo savo nuotraukoms naudodamas žmogaus "kūno skysčius". Jei reikia išgauti raudoną spalvą - naudoja kraują. Jei baltą - moters pieną. O jei geltoną?.. Taip gimė serija "Piss" - tai klasikinių fotografijų šlapimo fone serija. Beje, kai nežinai, kur tos skulptūros panardintos, tai jos atrodo fantastiškai:

Mastytojas

 Disko metikas
 Dante inferno
 Madona
Kristus
Į šį darbą net keletą kartų buvo kėsinamasi jį vandalizuojant. Kiek kvailoka iš vandalų pusės, nes tai yra nuotraukos spausdinys, taigi, jį galima perspausdinti daugybę kartų...
 Kristus - po vandalizavimo
Picture taken on April 18, 2011 shows "Immersion Piss Christ", a controversial piece of art by US artist Andres Serrano from the contemporary art collection of the Lambert foundation, in Avignon southern France, after its partially destruction by two catholic activists. The ÔøΩÔøΩÔøΩPiss ChristÔøΩÔøΩÔøΩ created in 1987 represents a small plastic crucifix submerged in a glass of the artistÔøΩÔøΩÔøΩs urine. AFP PHOTO / BORIS HORVAT (Photo credit should read BORIS HORVAT/AFP/Getty Images)

Galerija ketina šį darbą toliau eksponuoti būtent taip - kad žiūrovai matytų, kokią kontroversiją jis kelia. 

Kitas Serrano naudotas metodas - tai spausti žmogaus kūno skysčius (kraują, spermą, šlapimą) tarp dviejų stiklų - tokiu būdu gaunamos nuostabios formos. 

Sperma ir kraujas I
(Semen and blood I)
 Sperma ir kraujas II
(Semen and blood II)

 Sperma ir kraujas III
(Semen and blood III)
Grupei Metallica ši idėja taip patiko, kad jie šitaip dekoravo savo albumo viršelį:

Galiausiai, Serrano išleido dar vieną kontroversišką seriją - tai šūdo nuotraukos (Shit). Galerijos ekspozicija atrodė taip
Vaizdas galerijoje:
 Kvietimas į parodą:


Ir vėlgi - kaip ir su sperma ar šlapimu - jeigu nežinai, kas vaizduojama, tai visai dailiai atrodo. Ne veltui Serrano žavėjosi Diušanu nuo pat savo kūrybinės karjeros pradžios. Viskas priklauso nuo konteksto. Štai, žemiau yra pavaizduotas ką tik užsimezgęs žmogaus gemalas::

Lennart Nilsson, Human Embryo attached to the wall of uterus (1965)

Lennart Nilsson atliko visą fotografijų seriją 1965-1977 m., kur fotografavo žmogaus embriono vystymąsi. Fantastiški vaizdai.
 Vienas iš Serrano "shit" serijos pavyzdžių:



Ir kuris iš jų estetiškiau atrodo?

Čia galima prisiminti ir Damien Hirst "proceso" skulptūrą "tūkstantis metų" (thousand years), kurioje musės dauginasi kube, skrenda link pūvančios jaučio galvos, ją ėda, ir pačios miršta nuo ultravioletinės lempos. Kuo puikiausiai atvaizduotas gyvybės-mirties ciklas.


Panašią mintį perduoda ir Mona Hatoum darbe "Svetimas kūnas". Čia su endoskopu ji tiesiog filmuoja žmogaus vidų. Ir kai žiūri į jį - tai visiškai nepažįsti savęs, nors tai - tavo dalis. Keista, kaip mažai mes patys save dominame...

"Apie Kristaus veido koncepciją"

Pradėjus kalbėti apie Serrano, neišvengiamai palietėme menininko kontroversijos temą. Tai, kad Serrano darbai buvo niokojami vandalų, yra simptomatiška mūsų visuomenės tamsumo apraiška. Serrano darbus niokojo net Švedijoje. Beje, kai Serrano lankėsi Lietuvoje, tai "Piss Christ" net nebuvo demonstruojamas Žilinskio galerijoje - tai buvo pernelyg ekstremalu. 

Ar toli Lietuva pažengė per šiuos 25 metus? Štai neseniai (2012 metais) Lietuvoje rodytas Romeo Castellucci spektaklis "Apie Jėzaus Kristaus veido koncepciją" sukėlė siaubingą ažiotažą (prieita net iki Seimo narių pareiškimų!). Kadangi ne taip dažnai Lietuvoje pasitaiko tokį atgarsį sukeliančių kultūros įvykių, panagrinėjome šį spektaklį detaliau, ir žemiau pateikiame trumpą jo fabulą su komentarais. Manau, kad iš jos bus aišku, kad isteriški seimo nariai ne tik patys spektaklio nematė, bet ir jo turiniu nepasivargino pasidomėti.

Vyras bankininkas ruošiasi išeiti į darbą, užsidėjęs tvarkingą kostiumą. Tačiau jo tėvas, su kuriuo jis gyvena ir rūpinasi, yra tos būsenos, kai jau negali savęs kontroliuoti, ir kaip tik sūnui einant į darbą prisidaro po savimi. Vyras skuba į darbą, tačiau turi susitvarkyti su tėvo šūdais. Vyrą Romeo pasirenka sąmoningai – tai paradoksas, (pagal visuomenėje prigijusį stereotipą tikėtumeis, kad tėvu taip rūpinsis dukra). Spektaklio pirmosios 30 minučių taip ir praeina - vyras apsitvarko, bet tėvas vėl prisidaro, ir vėl jį reikia tvarkyti. Pats tėvas, rodos, suvokia kas vyksta ir kokioje apgailėtinoje padėtyje jis yra. Tai - labai skausminga tema, joje susilieja tėvo bejėgiškumas, sūnaus pasiaukojimas. Tačiau tokie dalykai vyksta. Vėliau ant galinės sienos pasirodo Kristaus veidas (Tapytas Antonello da Messina, kuris "specializavosi" kenčiančio Kristaus atvaizduose) ir vaikai (kitaip tariant - šiuolaikinė jaunoji karta) į jį mėto akmenis (beje, ne ekskrementus, kaip teigė kritikai). Spektaklis iš tiesų yra nepaprastai krikščioniškas, jame labai aiškiai, ryškiai, skausmingai yra atvaizduojamas pasiaukojimas. Ir spektaklio Kristus žiūri į žiūrovą, ir tarsi klausia: "O ar tu esi pasiruošęs tam? Ar rastum savyje tiek meilės?". 

Keletas ištraukų iš spektaklio:

Evaldas Jansas (g. 1969)

Tai - vienas iš ryškiausių Lietuvos postmodernizmo meno atstovų. Jis išgarsėjo Lietuvoje "Ėriuko" skerdimu: paskelbė, kad galerijoje viešai paskers ėriuką. Kilo baisus skandalas, mat "kaip čia dabar paskers ėriuką, tokį vargšą, bejėgį? Kur žiūri gyvūnų apsauga?" Nors ėriukai yra šimtais skerdžiami kasdien skerdyklose - apie tai niekas nepagalvojo. Galiausiai, ėriuko skersti jam neleido. 

Bet Jansas yra sukūręs ir labai stiprių kūno meno performansų, iš kurių garsiausias - "Per ilgai ant pakylos". Šio performanso metu Jansas valgo molį (nepamirškime, iš jo juk buvo sukurtas Žmogus), ir vėliau tą molį pašalina tuštindamasis. Tuomet tas išmatas jis paverčia skulptūromis, padeda ant dailių pagalvėlių. Viso performanso metu fone Jansas kalba apie kultūrą, politiką, jos padėtį ir santykį su žmogumi. Jis daro aliuzijas į Aidą Bareikį, garsų savo meno kūriniais iš šiukšlių bei bandymais savo kūryba išreikšti absoliutų atsitiktinumą (Jansas pasakoja būtent apie tą procesą).

Bareikis bandė išgauti atsitiktinumą, automatizmą, pildamas dažus į bačką, ir tuomet iš bačkos išleisdamas juos ant drobės (tokiu būdu pašalindamas iš proceso žmogų). O štai Jansas - išgeria molį, ir iššika molį. Taigi, jis tarsi pats yra ta bačka, ir išgauna visišką atsitiktinumą, tačiau kartu - jis yra "pervarytas per jo kūną". 

Verta atidžiai paklausyti, ką sako Jansas performanso metu. 

Nors apie Zeitgeist jisai diletantiškai kalba...
Comments