Kūno menas: perukai, tatuiruotės, auskarai ir skausmas

Apie kūno meną kalbėjome ir ankstesnėse paskaitose, ypač – aptariant performansus (kurių dalis gali būti traktuojami kaip kūno menas, ir atvirkščiai). Kaip galima spręsti iš pavadinimo, kūno menas – tai kuomet pagrindinis kokio nors meno kūninio objektas yra paties kūrėjo kūnas.

Nemažai kūno meno aspektų yra nepaprastai seni. Tiesa pasakius, vargu ar kuris nors kūno menininkas daro ką nors naujo, kas nebūtų jau daryta su kūnu anksčiau (galbūt tiktai technines priemones naujesnes naudoja). Vienintelis dalykas, ko pirmykštės bendruomenės tikrai neturėjo – tai nagų lakavimas (mat lakas, kuris išsilaikytų pakankamai ilgai, buvo atrastas palyginus neseniai, išsivysčius sintetinių chemikalų pramonei).

Beje, net ir kūno meno paskirtis ženkliai nesikeitė: pirmykščiai žmonės naudodavo tatuiruotes bei kūno tapybą tam, kad demonstruotų savo priklausymą kokiai nors bendruomenei. Na, o šiais laikais tatuiruotės, auskarai, šukuosenos – taip pat labai dažnai simbolizuoja žmogaus priklausymą kokiai nors subkultūrai.

Toliau trumpai pereisime per pagrindines kūno meno formas, kurios naudojamos iki šių dienų.

"Tradicinės" technikos

Perukai egzistavo nuo neatmenamų laikų, buvo naudojami netgi senovės Egipte, o vėlia senovės graikų ir romėnų. Vėlia, krikščionybės laikotarpiu, perukas (kaip beje ir kitos kūno meno formos) buvo praradęs populiarumą, nes pagal krikščionybės doktriną kūnas buvo nuodėmė, ir juo puošyba – tai nuodėmės garbinimas. Todėl perukas atgimimą patyrė tiktai baroko laikais – XVII a. Yra keletas tokio atgimimo priežasčių:

  • Statusas: tuo metu besiformavusiai „dvaro“ kultūrai buvo ypač svarbu demonstruoti teisingą „statusą“. Perukas, būdamas labai brangus daiktas, buvo puikus pranašumo atributas. 
  • Sifilis: nuo XVI a. (po to, kai 1492 m. Kolumas atrado Ameriką), po Europą pradėjo plisti sifilis. Tuometinė medicina nežinojo, iš kur jis atsirado, ir kaip plinta, todėl nei gydyti nei užkardyti jo nemokėjo. Tarp sifilio simptomų yra žaizdelės odoje ir slenkantys plaukai. Abu šiuos simptomus (bent galvos srityje) dideli ir puošnūs perukai padėdavo maskuoti. 
  • Higiena: bendros higienos sąlygos tuo laikotarpiu buvo prastos, buvo labai išplitusios utėlės. Su šia problema lengviau buvo kovoti, jei žmogus nusiskusdavo natūralius plaukus, ir vietoje jų nešiodavo peruką, kurį galima dažniau ir intensyviau plauti (pvz., virinti).

Perukus taip pat veikė laikmečiai, mados. Nuo XVIII a. pradžios, vyrų perukai pradėjo mažėti. Perukų (ir pudros) kultūra yra puikiai perteikta MilosForman filme „Amadeus“ (1984). Ten pamatysite, kad XVIII a. pabaigoje vyrų perukai pradėjo mažėti, o damų – išaugo iki milžiniško dydžio (ypač Rokoko laikais).  Perukai bei šukuosenos dažnai būdavo teminiai – juose galėjo būti pavaizduotos istorinės scenos (mūšis, pergalė), architektūros objektai. Perukai buvo tokie dideli, kad kartu su jais išpopuliarėjo ir lazdos – jos padėdavo damoms išlaikyti pusiausvyrą.

XX a. perukai prarado savo pupuliarumą, nors kartais juos naudodavo iškilūs menininkai, kaip pavyzdžiui AndyWarhol ar MarcelDuchamp.

Kitas labai senas reiškinys – tai tatuiruotės.  Jų technika greičiausiai atsirado iš žaizdų dezinfekavimo pelenais – pirmykščiai žmonės turbūt pastebėjo kad po to lieka juodos dėmės, kurios neišnyksta, ir pradėjo save „dekoruoti“. Į vakarų kultūrą tatuiruotes XVIII a. atvežė Džeimsas Kukas, kuris iš kelionių į pietų Ramųjį vandenyną pargabeno ištatuiruotų maorių. Tatuiruotės greitai išpopuliarėjo tarp jūreivių, kurie keliaudami turėjo didesnes galimybes jas pasidaryti (tatuiruočių meistrų Europoje tuo metu nebuvo). Plačiojoje publikoje tatuiruotės išplito tiktai 7-ajame dešimtmetyje, kartu su roko kultūra.

Turbūt įdomiausias šios kultūros atstovas – tai Vladimir Franz (g.1959), čekų kompozitorius ir dailininkas, 2013 m. kandidatavęs į Čekijos prezidento postą. Įdomu tai, kad tatuiruotis jis pradėjo pakankamai vėlai (maždaug 30 metų). Jo teigimu, tatuiruotė – tai tobulas laisvos valios išreiškimas, nes išsitatuiravęs žmogus išreiškia save niekaip nepažeisdamas kitų žmonių laisvių:

The art of tattooing is accompanying mankind since time immemorial. In addition to the original magic and ritual function, it represents also an aesthetic function. Of course - an aesthetic point of view is a matter of each free individual. Tattooing is an expression of free will, not touching the freedom of others. It is an expression of permanent and unchangeable decision to stand up for your opinion, in both good and bad. (...) My tattooing is result of a long-term sophisticated concept, not a sudden emotion

Auskarai, kaip ir tatuiruotės buvo draudžiami krikščionybės laikotarpiu. Beje, kaip ir tatuiruotes. Auskarus daugiausiai naudojo jūreiviai, mat buvo tikima, kad pradūrus ausį pagerėja rega. Auskarai pradėjo atsigauti Renesanso metu kai nusilpo bažnyčios įtaka. Tačiau populiarmo viršūnę auskarai pasiekė 7-ajame dešimtmetyje, kai „dugnas“ (kalėjimo, ir kitų sub-kultūros) pradėjo lipti į viršų, populiarėti.

Pati skausmingiausia kūno dekoravimo procedūra – tai randavimas. Randavimą naudodavo laukinių gentys, tam, kad atskirtų savo gentainius. Randavimas turi simbolinę prasmę – gyvenime žmogus turi pakelti daug skausmo. Vadinais, kuo labiau gali išsiranduoti, tai tuo geriau yra prisitaikęs gyvenimui.

Yra viena specifinė kūno meno sritis, kurios nepavyksta „įrėminti“ į aukščiau išvardintas kategorijas – tai kabliai. Jų esmė – pakabinti žmogų užkabinant keletą kablių į jo kūną. Tai – nepaprastai skausminga procedūra. Beje, skausmas – tai vienas iš pagrindinių elementų senovės žmonių puošyboje, nesvarbu ar tai būtų auskarai, ar tatuiruotės, ar randavimas. Bet kurio iš jų didelis kiekis parodo, kad žmogus gali pakelti didelį skausmą. O tai savo ruožtu rodo, kad jis gerai prisitaikęs prie atšiaurių gyvenimo sąlygų.

Čia trumpas filmukas apie tai, kaip kabliai (ir kitokie skausmo įrenginiai) naudojami Šri lankoje.














Moderni interpretacija

"Kablių" meno korifėjus yra Musafar Fakir (g. 1930). Kadangi pats buvo iš neturtingos šeimos, tai lankė mokyklą kartu su „žemesniąja kasta“ – indėnais, ir su jais susidraugavo, lankydavosi svečiuose. Galiausiai jis pradėjo domėtis indėnų tradicijomis, ir  mėginti jas atkartoti. Musafar pasiekė tiek, kad sugebėjo sušokti „Saulės šokį“: buvo pakabintas ant kablių prie švento medžio, kabo tiktai ant „krūtų“. Jo paaiškinimas kodėl tai daro ir tas, kad įveikęs tokį skausmą, žmogus patiria katarsį, indėnų terminais – susiduria su Baltąja dvasia, ir taip išsilaisvina iš kūno valdymo – patiria susiliejimą su visuma.

Musafar savo idėjas dėsto šiame filmuke. Įdomu tai, kad jis nėra kažkoks „nučiuožęs“ veikėjas, nepriklauso jokioms sub-kultūroms. Todėl šis jo pasirinkimas yra sąmoningas. Tad galbūt ten išties kažkas yra?

Panašus veikėjas – tai kūno menininkas Stelarc (g. 1946). Tačiau jis orientuojasi ne į patį procesą, bet labiau traktuoja kūną kaip skulptūrą, kuria kompozicijas iš jo:

Na, o jeigu norite dar „ekstremalumo“, tai prašom – čia yra pasaulio kūnų kabinimo rekordas:


Comments