Megaronai ir pirmosios graikų šventyklos

Antikinėje Graikijoje didžiausias dėmesys ir resursai buvo skiriami ne kapavietėms (kaip Egipte), ne rūmams (kaip Kretoje ar Mikėnuose), ne teatrams, salėms, agoroms, gyvenamiesiems namams (be ko graikų miestai irgi negalėjo apsieiti), o šventykloms. 

Būtent šventyklų statybai buvo naudojamos brangiausios medžiagos, puošniausias dekoras, labiausiai ištobulintos architektūrinės formos, naujausios to meto statybų technologijos.
Graikams šventykla buvo konkrečios dievybės namai ir savo architektūriniu išplanavimu simbolizavo pasaulio sąrangą – kosminę tvarką. Šventykla nebuvo skirta lankytis pamaldiems garbintojams – tai buvo dievybės buveinė, kurios viduje stovėjo dievybės atvaizdas, o aukojimo altorius buvo aikštėje priešais šventyklą. 
Senosios šventyklos buvo statomos tam tikrose vietose (šalia kalnų, uolų, šaltinių, šventų giraičių), kurios atitiko dievybės, kuriai ta šventykla buvo pastatyta, „prigimtį“. Vėliau, išaugus dideliems miestams, natūralus ryšys su gamta ir aplinka graikų ir ypatingai romėnų kultūroje po truputį mažėjo.

Kadangi graikų poliai nebuvo suvienyti, jie neturėjo ir bendro, visus graikus apimančio švento rašto. Graikams „Biblija“ buvo Homero „Ilijada“, tekstas, kuriame pirmą kartą buvo išvardinti visi dvylika Olimpo dievų ir nurodytos visų jų funkcijos. Graikų šventikai taip pat neturėjo kažkokio juos vienijančio centrinio valdymo organo. Kiekvienas polis turėjo savo autonomiškus šventikus, bet visose graikų apgyvendintose teritorijose buvo laikomasi daugmaž panašių tradicijų: aukojama tiems patiems dievams, statomos panašios šventyklos, mažai skiriasi ritualai ir jų formos.
Dauguma (bet ne visos) graikų šventyklos buvo orientuotos rytų-vakarų kryptimi. Dažniausiai į rytus būdavo nukreiptas fasadas (įėjimas). Aukojimo altorius taip pat dažniausiai būdavo rytinėje pusėje.

Šventovės viduje stovinti dievybės skulptūra buvo veidu atsukta į įėjimą, t. y. į rytus.



Kolonos

Vienas svarbiausių graikų šventyklų konstrukcinių elementų yra kolona. Pirmieji akmenines kolonas monumentalioje šventyklų architektūroje panaudojo egiptiečiai. 

Hatshepsut šventykla Tėbų nekropolyje. Architektūros modernumas - kaip XX a. pradžios... Dominuojantis architektūros elementas - kolona.
Egiptiečiai, maždaug 1000 metų anksčiau už graikus, išrado ir kolonų "įrantus" - kad kolonos atrodytų lieknesnės, jos yra "gofruojamos"
Hipostilinės salės (viena garsiausių - Amono šventykloje Karnake) buvo Egiptiečių šventyklų elementai. Graikai savo šventyklas statys labai panašiai...

Egiptiečių šventyklų architektūroje kolonos vaidino tokį pat svarbų vaidmenį kaip ir graikų. Tačiau lyginant su egiptiečių šventyklomis, graikų architektūra savo masteliais buvo kuklesnė – „humaniškesnė“. Humaniškesnis, priartintas prie žmogiškų mastelių, buvo visas graikų menas. 


Tiesioginiai pirmtakai - Mikėnai

Graikų šventyklų planas bei konstrukcinė visuma susiformavo VIII - VII a. pr. Kr.. Šiam planui džiausią įtaką padarė Mikėnų civilizacijos dvarų architektūra. Graikų šventyklos prototipas buvo Mikėnų megaronas. Seniausios graikų šventyklos praktiškai atkartojo megarono planą. 
  
Megaronas – tai centrinė Mikėnų dvaro patalpa su atviru keturiomis kolonomis paremtu aukuru. Megarone buvo rengiamos religinės apeigos, aukojama dievams, vykdavo svarbūs susirinkimai. 

Megaroną, kaip ir ankstyvąsias graikų šventyklas, sudarė stačiakampė patalpa  nava (naos), kitaip dar vadinama cele. Megarono įėjimo portalas turėjo dvi flankuojančias (esančias portalo šonuose) kolonas. 

Labai panašiai atrodė pirmųjų graikų šventyklų portalai. 


Esminis skirtumas tarp Mikėnų megaronų ir graikų šventyklų – altoriaus vieta. Megarone altorius buvo statinio viduje, o graikų šventyklose – lauke, prie įėjimo į šventyklą. Megarono altoriaus vietoje graikai statydavo dievybės skulptūrą. 

Mikėnų rūmai su megaronu
Graikų šventykla su antais
Ankstyvosios graikų šventyklos buvo daromos iš medžio ir molio



Pirmosios graikų šventyklos buvo medinės arba statomos derinant molio-purvo blokus su medinėmis sijomis (tokių šventyklų neišliko). Beje, žodis „architektūra“ kilęs nuo graikiško žodžio "Architecton" („meistras dailidė“). VII a. pr. Kr. kai kurios šventyklų konstrukcijos medinės detalės pradėtos keisti į akmenines (kad būtų tvirtesnės ir nepūtų). VI a. pr. Kr. didžiosios šventyklos jau buvo statomos iš akmens.  

Graikai nebuvo išradę betono ir skiedinio, todėl akmeninių šventyklų statybai naudojo šimtmečiais tobulintus  „medinės“ architektūros principus. Iš medinių rąstų statytose senosiose šventyklose atskiros konstrukcijos dalys būdavo sujungiamos ne vinimis (vinys brangios), o preciziškai jas suneriant ar įstatomos vieną į kitą. Panašiai buvo daroma ir jungiant akmens blokus. Tokiu būdu graikų akmeninė architektūra išlaikė senosios medinės architektūros bruožus. Romėnų laikais išradus skiedinį ir betoną medinės architektūros konstrukcinių principų nebebuvo laikomasi, bet išorinės detalės, imituojančios senąją graikų medinių šventyklų architektūrą, išliko. 


Comments