Mikėnai



Mikėnų civilizacija, 1600 – 1100 m. pr. Kr. (Mycenaean Greece arba Mycenaean civilization). Tai pirmoji europinė, kontinentinė, savarankiškų miestų-karalysčių civilizacija. Geografiškai tai ta pati vieta, kur vėliau, nuo Homero laikų, klestės klasikinė Graikijos civilizacija.

Mikėnų kultūra žemyninėje Graikijos dalyje (Peloponeso pusiasalyje) iškilo po to, kai dėl neaiškių priežasčių staiga žlugo Kretos-Mino (Knoso) civilizacija. Mikėnų kultūrą galima laikyti savotiška Kretos-Mino civilizacijos tąsa. Peloponeso pusiasalio miestai-karalystės daug ką perėmė būtent iš pastarosios civilizacijos. 

Mikėnų civilizacija - tai keliolika miestų-karalysčių, kurie valdė Peloponeso pusiasalį ir Balkanų pusiasalio pietinę dalį. Kadangi tuo metu stipriausias ir įtakingiausias miestas buvo Mikėnai, istorikai šią civilizaciją pavadino būtent šios karalystės vardu. Egiptiečių tekstuose Mikėnai pirmą kartą paminėti Tutmozio III laikais - 1479–1425 m. pr. Kr. Šis faraonas, dar vadinamas egiptiečių Napoleonu, daug kariavo Mažojoje Azijoje. Matyt, iš ten jį pasiekė informacija apie vakaruose gyvenančias karingas graikų gentis. 



Civilizacijos žlugimas

Mikėnų civilizacija žlugo beveik taip pat greitai ir „netikėtai“ kaip ir jos pirmtakė – Kretos-Mino civilizacija. Istorikai atskleidžia kelis Mikėnų kultūros kritinius periodus:

Apie 1250 m. pr. Kr.  daug Peloponeso pusiasalio miestų buvo sugriauta, sudeginta, kai kurie visiškai apleisti. Kas nusiaubė kraštą, istorikai pasakyti negali. Po šios katastrofos graikų miestai sugebėjo atsigauti, bet ėmė statytis tvirtoves su dar galingesniais gynybiniais įtvirtinimais. Atstatytus graikų miestus juosė ne tik masyvios akmenų sienos, vartai, bet buvo iškasti ir požeminiai gynybiniai tuneliai. Matyt, tam buvo objektyvios priežastys.

Antroji ir lemiama Mikėnų civilizacijos naikinimo banga prasidėjo apie 1190 m. pr. Kr. ir baigėsi apie 1100 m. per. Kr.. Po šios katastrofos kraštas nebeatsigavo. Anksčiau klestėję miestai buvo palikti griuvėsių pavidalu ir nebebuvo atstatyti.


Įdomu, kad tuo pat metu, kai į „tamsiuosius antikos viduramžius“ nugrimzdo Mikėnų civilizacija, išnyko arba patyrė gilią krizę ir kitos Viduržemio jūros rytinės pakrantės civilizacijos. Galutinai sunyko Mikėnų valdoma Kreta, Mažosios Azijos hetitų ir Kanaano karalystės. Egiptas po Ramzio II taip pat patyrė gilią krizę, po kurios ši tūkstančius metų dominavusi civilizacija pilnai nebeatsigavo. 


Nors Mažojoje Azijoje rašto raida iki to laikotarpio jau buvo pasiekusi alfabetinio rašto išsivystymo stadiją, beveik 4-iems šimtams metų Graikijos teritorijoje dingo istoriniai rašytiniai šaltiniai. Skurdžias žinias apie to meto graikus galima aptikti tik Azijos tautų šaltiniuose. Kartu su raštu buvo prarasti ir rafinuoti architektūros „įgūdžiai“. 
To meto degto molio lentelėse rašoma apie visuotiną maisto stygių, kuris daug kur sukėlė bado epidemijas. Prekybiniai ryšiai tarp valstybių sunyko. Net nepriteklių retai patiriančių egiptiečių religiniuose tekstuose atsirado daug rezignacijos, prašant dievų užtarimo, pagalbos, pasigailėjimo. 



Šiuo laikotarpiu Viduržemio jūros vakarinių pakrančių regionuose prasidėjo tautų kraustymosi periodas, mums geriausiai žinomas iš Senojo testamento pasakojimų apie žydų egzodą iš Egipto, ieškant „pažadėtosios žemės“. Peloponeso pusiasalyje populiacija sumažėjo 90%. Kretoje iš derlingų pakrančių lygumų likę žmonės savigynos tikslais persikraustė į sunkiai prieinamus kalnus, kur žiemą iškrisdavo sniegas ir nuolat pūtė atšiaurūs vėjai. 


Kas sužlugdė Mikėnų civilizaciją - neaišku. Geologai kalba apie tuo metu prasidėjusį seisminio aktyvumo periodą, trukusį mažiausiai 50 metų. 
Istorikai kalba apie to meto egiptiečių tekstuose minimus „jūros žmones“ (sea people), kurie siaubė Viduržemio jūros pakrantes, ir į kuriuos, kaip į labai didelę grėsmę žiūrėjo net Ramzis II; „faraonų faraonas“ savo naująją sostinę Nilo deltoje įkūrė, greičiausiai tam, kad galėtų lengviau nuo jų apsiginti. Iš kur atkeliavo šie karingi ir labai agresyvūs „jūros žmonės“– taip pat neaišku. 


Gali būti, kad graikams labai brangiai kainavo karas su hetitų imperijai priklausiusia Troja. Pasak Homero, šis karas trūko 10 metų. Po šio alinančio epinio karo sekė graikų pilietinių karų periodas. Tokia situacija galėjo pasinaudoti dorėnų gentys, savo arsenale jau, matyt, turėjusios ginklus iš geležies.  

Greičiausiai „civilizacinę griūtį“ nulėmė ne viena priežastis, o priežasčių grandinė, kai nelaimės sekė viena paskui kitą. Vienaip ar kitaip, nuo 1100 (1150) m. pr. Kr. graikai „nugrimzdo“ į  antikinių „viduramžių“ periodą, kuris tęsėsi iki 750 (800) m. pr. Kr.. Tai antikinės istorijos „tamsieji amžiai“, apie kuriuos mokslininkai turi labai mažai informacijos.



Mikėnų karingumas ir prekyba

Nors Mikėnų civilizacija daug ką perėmė iš Kretos-Mino civilizacijos, tačiau istorikai lygindami šias kultūras nurodo ir esminių skirtumų. Kretoje archeologai beveik neranda ginklų ir karus vaizduojančių scenų, o štai Mikėnų kultūroje, atvirkščiai, ryškūs karingos visuomenės bruožai. Mikėnų ir kitų to meto graikų miestų kapavietėse rasta daug ginklų, karinės amunicijos. Peloponeso pusiasalio miestų gynybiniai įtvirtinimai nepaprastai masyvūs. Tekstuose minima, kad kiekvienas kaimas turėjo siųsti į kariuomenę būrį vyrų. Aristokratų karinė prievolė taip pat buvo privaloma. Dėl šių priežasčių, nors kontinentinės Graikijos miestai irgi vertėsi prekyba, istorikai linkę Kretos-Mino kultūrą priskirti taikių prekeivių civilizacijai, o Mikėnus – karingosioms gentims. 

Šerno ilčių šalmas, ir pirmieji kūną dengiantys šarvai - Mikėnų išradimas. Palyginimui, Lietuvių riteriai iki pat XIV a. pabaigos dar daugiausiai naudodavo grandininius šarvus.
  


Karingų graikų miestai iš savo tvirtovių kontroliavo Argo lygumą, Korinto įlanką, vėliau visą Egėjo jūrą ir Dardanelus. Būtent Mikėnų karalių vadovaujami graikai rengdavo užjūrio žygius, kurių žymiausias - Agamemnono laikais (XIII a. pr. Kr. pab.) vykęs Trojos užkariavimas, Homero apdainuotas žymiojoje “Ilijadoje”.

Nepaisant savo karingumo, graikai buvo geri amatininkai ir prekybininkai. Jie importuodavo metalus (varį, geležį, alavą, sidabrą), dramblio kaulą, stiklą ir iš šių medžiagų gamindavo gaminius, kuriais vėliau prekiaudavo. Jie taip pat eksportuodavo alyvuoges, alyvuogių aliejų, vyną, parfumeriją, vilną, keramikos dirbinius. Daug to meto graikų prekių randama Kipre. Manoma, kad ši sala buvo tarpinė stotelė prekiaujant su Mažosios Azijos šalimis. Su Egiptu prekiavo per Kretos uostus.

Mikėnų civilizacijos kontroliuoti jūros keliai

1975 m. Sirijoje, Iblo miesto griuvėsiuose buvo rasta 17 000 molinių lentelių. Jas perskaičius paaiškėjo, kad tai savotiška „Metrika“ - diplomatiniai, finansiniai, prekybiniai dokumentai, teismų sprendimai. Iš jų matyti, kad Iblo miestas palaikė glaudžius ryšius su Mikėnais ir kitais graikų miestais.

Graikų intensyviai prekiavo su Troja ir Juodosios jūros baseino šalimis, esančiomis už Bosforo sąsiaurio. Mikėnuose gaminti kardai randami net Gruzijoje. Graikų meistrų dirbiniai aptinkami Italijoje, Sicilijoje, Sardinijoje, Ispanijoje. Dvipusiai Mikėnuose gaminti kirviai su B liniariniais rašmenimis rasti net Anglijoje ir Airijoje. Lengviausia apie Mikėnų kultūrai priklausančių miestų prekybą su kitais kraštais spręsti iš tuo metu labai paklausių graikų keramikos dirbinių paplitimo. 



Architektūra

Mikėnų kultūra ir architektūroje daug ką paveldėjo iš Kretos-Mikėnų civilizacijos. Kaip ir Kretoje, kontinentinėje to meto Graikijoje Peloponeso pusiasalio pagrindinius miestus jungė akmens blokais grįsti keliai. Kaip ir Kretoje, Peloponeso pusiasalyje archeologai randa senovines drenažo sistemas, dambas vandeniui kaupti, iš akmens statytus tiltus, akvedukus, keramikinius vandentiekio vamzdžius.

Peloponeso pusiasalio architektūroje dominavo ne šventyklos, o masyviais gynybiniais įtvirtinimais apjuosti miestai su centre esančiais karalių rūmais. Šventyklos buvo, palyginti, nedidelės ir miesto išplanavime neužėmė pagrindinės vietos. Aukštomis gynybinėmis sienomis apjuosto miesto viduryje buvo karaliaus rūmai. Rūmuose – vienas arba keli stačiakampės formos kiemai, aplink  kuriuos projektuotas visas dvaras.



Mikėnų miesto gynybinės sienos, kurios vietomis siekė 8 m. pločio, buvo pastatytos iš didelių riedulių. Didžiausi „Liūtų vartų“ akmens blokai svėrė 10  tonų. Pasak mitų, šias sienas statė vienaakiai milžinai kiklopai (Cyclopean walls). Kitaip Homero laikų graikai negalėjo sau paaiškinti tokių statinių mastelio. Sienoms naudoti rieduliai nebuvo tašomi. Nugludinti buvo tik vartų statybai naudoti blokai, pvz. „Liūtų vartai“ Mikėnuose.

Mikėnų sienų storis siekė nuo 2 iki 8 metrų
Didžiausi blokai svėrė po 10 tonų
Nuotrauka su Šlymanu - Mikėnų kasinėtoju


Kad gynybinių sienų skliautuoti praėjimai išlaikytų tokį svorį, Mikėnų statybininkai išrado netikrosios ir „strėlinės“ arkos konstrukcijas. Vėliau patobulintos šios konstrukcijos buvo plačiai naudotos romėnų ir Viduramžių architektūroje. 
 
Netikrosios arkos schema:

Šią konstrukciją vėliau patobulins Romėnai, kurie išrado tikrąją arką:
 Netikroji strėlinė arka - primena gotikinius bokštus:

 Tas pats principas buvo naudojamas ir tiltų statyboje:







Rūmai



Centrinė paties dvaro patalpa buvo „sosto“ arba „aukuro“ salė (the megaron). Aplink šią salę buvo išdėstytos kitos patalpos (kambariai). 


„Aukuro salė“ (megaronas) - tai stačiakampio (kvadrato) plano patalpa su atviru apvalios formos ugniakuru (aukuru). Virš ugniakuro buvo keturiomis kolonomis paremta stačiakampio (kvadrato) formos anga dūmams išeiti. Šlifuotų akmenų mozaika dekoruotos grindys buvo dengiamos kilimais. Aukuro salėje vykdavo apeigos, aukojimai, susirinkimai, šventės. 


Mikėnų architektūra padarė didelę įtaką romėnų ir graikų architektūrai:

Pirmųjų (senesnių) rūmų „aukuro“ kambariai turėjo šlaitinius stogus su stačiakampe atriumo tipo anga. Būtent taip gyvenamųjų namų vidiniai kiemeliai bus projektuojami romėnų namuose. 

Graiko namas

Romėno namas

Priešais įėjimą į aukuro patalpą dažniausiai buvo statomas dviejų kolonų portikas. Būtent tokius portikus (antai) turės pirmosios graikų šventyklos.

Megaronas su antais

Graikų šventyklų formos: 
  



Mikėnų civilizacijos miestuose stogams dengti jau buvo naudojamos degto molio čerpės.



Kapavietės

Kaip ir Egipte, Mikėnų civilizacijoje keitėsi kilmingų žmonių laidojimo tradicijos, o tuo pačiu ir kapaviečių pavidalai. Pagal tai archeologai Mikėnų kultūroje išskiria 2 periodus:

Požeminių kapaviečių-šachtų periodą (shaft grave) – 1600-1450 m. pr. Kr.

Požeminės šachtų tipo kapavietės labai panašios į mūsų laikų kapus, bet didesnės ir išklotos akmenimis. Iš viršaus kapavietės uždengtos masyviais plokščios formos akmenų blokais. Tokios kapavietės būdavo užverčiamos žemėmis. Archeologai mano, kad virš kiekvienos tokios kapavietės būdavo supilami pylimai, kurie iki mūsų dienų neišliko. 
Tolų tipo (tholos tomb) kapaviečių periodą – 1450 – 1200 m. pr. Kr.

Tolų tradicija į Mikėnus atkeliavo iš Kretos. Tai, kad įvyko laidojimo tradicijų pasikeitimas, byloja apie suintensyvėjusius graikų ryšius su Kreta. 

Tolas - tai monumentalus, apskrito plano kulto arba memorialinis statinys, dengtas kupolu (kartais tolus juosdavo kolonos). Tolo kupolas buvo daromas iš akmens blokų (rečiau iš degtų plytų). Kupolas formuojamas akmenis dedant į viršų vis siaurėjančiais žiedais. Taip gaudavosi smailėjantis netikro kupolo formos skliautas. Didžiausių tolų pagrindo skersmuo siekia 15 m.. Akmens blokai į tolų statybvietes kartais gabenti 100 ir daugiau km.. Didžiausias Mikėnų tolo portalo blokas sveria 100 t.. Viename tole dažniausiai būdavo laidojama kilmingo žmogaus šeima (kartais ir visa giminė).

Mikėnų tolo kupolo skersmuo buvo net 15 metrų:


O įėjimo akmuo (sąrama) svėrė 100 t ir buvo atgabenta 100 km atstumu:


Mikėnuose buvo apskritimo formos (27,5 m. skersmens) nekropolis, kuriame H. Šlymanas atkasė 6 šachtines kapavietes, o jose – 19 palaidojimų. Mažiausios kapavietės plotas 3 x 3,5 m (10,5 kv./m), didžiausios – 4,5 x 6,4 m (beveik 39 kv./m). Didžiausia kapavietė yra 4 m gylyje. Būtent šiose kapavietėse buvo rastos žymiosios auksinės kaukės. Gali būti, kad auksinės kaukės – egiptiečių laidojimo tradicijų įtaka graikų tradicijoms.

XIII a. pr. Kr. Mikėnuose palaikai pradėti kremuoti. Kokios priežastys lėmė palaikų laidojimo būdo pasikeitimą - neaišku.



Įkapės

Mikėnų akropolyje kilmingi vyrai laidoti su auksinėmis kaukėmis (Egipto įtaka) ir šarvais. Moterys – su auksinėmis karūnomis ir auksu siuvinėtais rūbais. H. Šlymanas 1876 m. atvykęs į Mikėnus po kasinėjimų Trojoje, čia atkasė 5 auksines kaukes. Geriausiai išsilaikiusią pavadino Agamemnono vardu. Archeologas mėgėjas teigė, kad žiūrėdamas į ją, mato žymiojo Trojos užkariautojo veidą. Vėliau buvo įrodyta, kad šios kaukės yra 300-400 m. senesnės, nei manė H. Šlymanas. Kaukės buvo pagamintos iš labai plonos aukso skardos. Prabangiose kapavietėse tokios aukso skardos lakštuose randami įvynioti anksti mirusių kūdikių kūnai. Vaikų kapuose randami ir aukso žaislai, barškučiai.

To meto vyrų kapuose randama daug ginklų ir karinės amunicijos: ietys, skydai,  lankai, kardai, svaidyklės, kirviai, kuokos, durtuvai, turtingiausių žmonių kapavietėse aptinkami šarvai. Iki XIII a. pr. Kr. graikų kariuomenėse dominavo sunkiai ginkluoti pėstininkai: sunkios ietys, dideli skydai. Ietis buvo pagrindinis puolamasis ginklas. Vėliau ginkluotė lengvėjo (lengvesnės ietys, mažesni skydai), nes lengvieji pėstininkai buvo mobilesni. 

Vežimus graikai dažniausiai naudojo kaip transporto priemonę. Kalvotose, kalnuotose, vietovėse mūšio lauke karo vežimai, skirtingai nei Egipte ar Mažojoje Azijoje, buvo sunkiau pritaikomi. Pradėjus gaminti ginklus iš geležies visų kraštų kariuomenėse karo vežimų vaidino sumenko, nes plieno kardais galima buvo nesunkiai sužeisti žirgus ir sustabdyti tų laikų „tankus“. Geležies amžiuje svarbiausia kariuomenės jėga tapo mobilūs lengvieji pėstininkai.

Graikai turėjo labai specifinius šalmus. Jie buvo daromi iš storos šerno odos, o iš viršaus dengti šernų arba kiaulių iltimis. Iš apačios šalmas būdavo pamuštas veltiniu. Iš Homero epų žinome, kad tokie šalmai buvo brangūs ir paveldimi iš kartos į kartą. Vario ar geležies šalmai būtų buvę saugesni, bet metalas, matyt, dar buvo per brangus, kad metalo šalmais galima būtų aprūpinti visą kariuomenę. 



Skulptūros

Didesnių skulptūrų, kaip ir Kretoje, Peloponeso pusiasalyje rasta nedaug; dominuoja nedidelės degto molio (terakotinės) figūrėlės. Jose dažniausiai vaizduojamos moterys su skrybėlėmis. Šių figūrėlių paskirtis neaiški. Jų randama ir vaikų kapuose (gali būti žaislai), bet kur kas daugiau  kultūriniame sluoksnyje tarp buitinių šiukšlių.   




Keramika

Keramikos dirbinių išliko daug. Remiantis tokiais radiniais nesunku nustatyti, su kokiais kraštais to meto graikai palaikė prekybinius ryšius. Lyginant su Kretos keramika, Mikėnų keramikos dekoras abstraktesnis, artimesnis geometriniam stiliui, nors randama vazų, kuriose vaizduojamos ir karo scenos.. Natūralistinės detalės pasirodo tik apie 1200 m. pr. Kr., bet net ir tada realizmas nepasiekia Kretos-Mino kultūros stilizuoto realizmo lygio.

Kretiečiai apie 1600 m. išrado indus aliejui ir vynui saugoti bei gabenti. Šią indų formą perėmė Mikėnai, vėliau ir Homero laikų graikai. 




Freskos

Freskų rasta nedaug. Jose juntama didelė Kretos kultūros įtaka. Nesutariama, ar freskose vaizduojamos mitologinės scenos, ar vaizdai iš apeigų. 



Raštas

Mikėnų kultūra naudojo iš Kretos civilizacijos perimtą liniarinį raštą B. Šis raštas naudotas dvaro kanceliarijos reikmėms, todėl iš Mikėnuose rastų molio lentelių negalima nieko pasakyti apie to meto graikų istoriją, papročius, buitį. Bet šiuo raštu yra užfiksuota seniausia graikų kalbos, graikų dialekto, forma. Liniarinį raštą B 1952 m. iššifravo  Michael Ventris.
Klasikinėje Graikijoje, kuri iškilo jau po  antikinių viduramžių, buvo naudojamas alfabetinis raštas, kuris neturi nieko bendro su liniariniu B raštu, nors abiem rašto formomis buvo užrašoma ta pati graikų kalba. Alfabetinis raštas į Graikiją atkeliavo iš Finikijos.




Religija

Mikėnų civilizacija iš Kretos-Mino kultūros perėmė religiją, dievus, mitus. Vėliau visa tai tapo klasikinės Graikijos paveldu.



Heinrichas Šlymanas (Heinrich Schliemann), 1822 – 1890

H. Šlymanas, žydų kilmės vokiečių prekybininkas, verslininkas ir archeologas mėgėjas, Homero poezijos įkvėptas, antikinį Trojos miestą pradėjo kasinėti 1870 m. Sėkmės paskatintas, 1876 m. ėmėsi kasinėti ir Mikėnus.


Įdomu, kad H. Šlymanas nemažą dalį turtų, o tuo pačiu materialinę bazę savo archeologiniams tyrimams, susikrovė Klaipėdoje. Per 1853-1856 m. Krymo karą (Rusijos karas prieš D. Britanijos, Prancūzijos, Turkijos ir Sardinijos koaliciją dėl viešpatavimo Artimuosiuose Rytuose) visi Rusijos uostai buvo užblokuoti ir eksportas į Rusiją ėjo tik per Klaipėdą. 


Todėl Klaipėdoje buvo pastatyta daug sandėlių, bet 1854 m. per  gaisrą prekių sandėliai ir didesnė dalis miesto sudegė. Šia situacija pasinaudojo H. Šlymanas - jo lavai su prekėmis atplaukė kaip tik tuo metu, kai kainos buvo pasiekusios didžiausias aukštumas. 1855 m. Klaipėdoje jis susikrovė 3 mln. pelną. 


Kitais, 1856 metais, pradėjo mokytis senosios graikų kalbos, o po 12-os metų (1868 m.) įgyvendino savo seną svajonę – atrado Homero aprašytą Troją. 

Iki H. Šlymano daug kas ieškojo Trojos griuvėsių, bet ne toje vietoje. H. Šlymanui šią vietą nurodė anglų konsulas Turkijoje, taip pat archeologas mėgėjas Frank Calvert. Jis nuo 1861 metų kasinėjo Hisarlik gyvenvietėje esančius griuvėsius ir buvo įsitikinęs, kad būtent ten kadais stovėjo Trojos miestas. F. Calvert būtų pats atkasęs lobius, bet negalvojo, kad jie yra taip giliai. Tuo metu kai anglas dirbo Hisarlik kalvoje, H. Šlymanas nesėkmingai kasinėjo kitą vietą, kur, kaip buvo manoma, ir turėjo būti Troja. Nusivylęs rezultatais,  H. Šlymanas galiausiai prisijungė prie F. Calvert ir po kelių metų atkasė „Priamo lobį“. 



Troja 

Senovėje Troja buvo vadinama Illios – iš čia pavadinimas „Ilijada“. Tuo metu kai senovės graikai puolė miestą, jis priklausė hetitams. Miestas buvo strategiškai labai svarbioje vietoje. Troja kontroliavo Dardanelų sąsiaurį ir prekybinius kelius į Juodąją jūrą.  Valdyti šį miestą buvo naudinga, todėl Troja buvo nuolatos puldinėjama ir „ėjo“ iš rankų į rankas. Agamemnono laikais Troja buvo žinoma kaip aukso perdirbimo, aukso dirbinių gamybos centras. Būtent todėl graikai 10 metų atkakliai kariavo, siekdami užimti šį miestą.

Miestas stovėjo prie pat jūros kranto. Dabar Hisarlik gyvenvietė (kadais buvusi Trojos vieta) yra 5 km nuo įlankos. Matyt, tai ir klaidino XIX a. archeologus, ieškant tikrosios vietos.
Archeologai atkasė 9 kultūrinius Trojos sluoksnius. Teigiama, kad mažiausiai tiek kartų Trojos miestas buvo sugriautas. Homero aprašytoji Troja yra 7-oji Troja.  


Troja savo svarbą ir galią išlaikė iki 4 a. Kai Romos imperatorius Konstantinas prie Bosforo sąsiaurio įkūrė naują sostinę Konstantinopolį, Troja prarado savo strateginį išskirtinumą. Bizantijos laikais Troja visiškai sunyko ir buvo apleista.

Graikams, ypač kariams, Troja buvo šventa vieta. Legenda pasakoja, kad ir Aleksandras Makedonietis, prieš vykdamas kariauti į Rytus, atvyko į Troją aukoti ant Achilo ir Patroklo kapo.

H. Šlymanas Troją kasinėjo 1871–73 ir 1878–79 metais. To meto archeologijos standartai buvo ganėtinai žemi. Šlymanas pirmiausiai ieškojo radinių, o į miesto griuvėsius žiūrėjo pro pirštus. Dabartiniai archeologai konstatuoja, kad kasinėdamas Šlymanas ne tik daug atrado, bet ir ne mažiau negražinamai sunaikino.



Priamo lobis

Kasinėdamas Troją H. Šlymanas surado daug radinių, tame tarpe ir dirbinių iš aukso. Jis nežinojo, kad Troja yra labai senas miestas, ir kad jame yra daug kultūrinių sluoksnių. Atrastus daiktus jis pavadino legendinio Trojos karaliaus Priamo vardu. Vėliau paaiškėjo, kad dirbiniai yra II-osios Trojos laikų - maždaug 2600–2250 m. pr. Kr.. (Priamas valdė Troją apie 1200 m. pr. Kr.). Taigi, lobio pavadinimas yra klaidinantis.

Kasinėdamas Troją H. Šlymanas rado įvairių varinių daiktų: skydą, 13 ieties antgalių, 14 kirvių, 7 durklus, katilą su rankenomis, taures, vazas ir t.t.. Didžiausia sėkmė buvo sidabrinis indas, kuriame buvo sudėti auksiniai daiktai: taurės, 2 diademos, 8750 aukso žiedai, 6 apyrankės, sagos. Radinių arsenalą papildė ir sidabro dirbiniai: peiliai, taurės, vazos, vazos iš elektrum (aukso ir sidabro lydinys). Be to, buvo rasta nemažai keramikos dirbinių.

1873 m. H. Šlymanas paskubomis su visu lobiu išvyko iš Turkijos. Apie lobius visuomenė sužinojo tik tada, kai pamatė jo žmoną Sofija dėvinčią vieną iš diademų viešame priėmime. Turkijos vyriausybė pareikalavo grąžinti rastus daiktus ir uždraudė Šlymanui kasinėti Trojos teritorijoje. Tuomet archeologas išvyko kasinėti Mikėnų, bet Graikijos vyriausybė apdairiai priskyrė žmogų, kuris turėjo akylai kontroliuoti visus jo darbus.

H. Šlymano žmona Sofija su Priamo lobio papuošalais. Ji buvo antroji žmona, Šlymanas ją vedė 47-erių - Sofijai buvo 17-ka. 


Vėliau H. Šlymanas dalį „Priamo lobio“ lobio grąžino turkams mainais į leidimą toliau tyrinėti Troją. Į Troją jis sugrįžo 1878-79 metais. Bet didžioji lobio dalis vis tiek atiteko Berlyno muziejui. 

1945 m. „Priamo lobį“ iš Berlyno į Rusiją išsigabeno Raudonoji armija. Šaltojo karo metais Sovietų valdžią šį faktą neigė, bet 1993 m.  brangenybės buvo eksponuotos A. Puškino muziejuje. Kilus skandalui sovietai pareiškė, kad tai kompensacija už karo metu vokiečių sugriautus Rusijos miestus.


Comments