Olimpiada

Graikai yra šiuolaikinių sportinių čempionatų pradininkai. Antikos laikais kiekvienas didesnis graikų miestas turėjo stadioną. Įvairiuose miestuose sistemingai vykdavo apie 100 įvairiausių sportinių varžybų. Graikams sporto žaidynės buvo religinio kulto dalis – varžybomis miestai pagerbdavo juos globojusius dievus. Žymiausios buvo žaidynės Olimpijoje, skirtos Dzeusui.

Iš daugybės graikų stadionų išliko vos keli. Geriausiai – stadionas Afrodizijoje (Anatolija, Turkija). 262 x 59 m. dydžio arena turėjo 22 žiūrovų eilės, kuriose tilpo apie 30 000 žiūrovų. Greta stadiono buvo palestra – atvira didelė erdvė, apsupta portikų (dengtų kolonadų), skirta mankštintis, eiti imtynių, boksuotis ir pan.




Olimpija

Olimpija - tai sena graikų šventvietė, esanti Peloponeso pusiasalio vakaruose, kurioje kas ketveri metai vykdavo olimpiados. Metams bėgant šventvietės teritorija vis plėtėsi. Centriniame aptvare buvo kelios šventyklos, iš kurių didžiausios -   senoji Heros ir Dzeuso šventyklos. Graikai čia atvykdavo ne tik olimpiadų metu, bet ir norėdami aukoti Dzeusui po reikšmingų pergalių. Aukojami buvo ne tik galvijai, bet ir ginklai, karinė amunicija, skulptūros, pinigai.


Olimpijoje šventyklų teritorija buvo atitverta. Už aptvaro buvo įsikūrę gimnasijai (sportavimo salės ir kiemai), palestros (sporto aikštynai), lobynai, kur buvo laikomos dievams skirtos aukos, viešbučiai, pirtys ir t.t. Dar toliau - sporto aikštynai, stadionas, hipodromas, kur ir vykdavo olimpinės varžybos. 


Olimpijoje stadionas buvo pastatytas apie 560 m. pr. Kr.. Stadionas – tai senovinis ilgio vienetas. Graikijoje jis buvo lygus 192 m. arba 620 Heraklio pėdų. Heraklio pėda –32,5 cm., t. y. 49 batų numeris. 

Stadionas turėjo smėlio dangą. Jo šonuose buvo padaryti drenažo grioviai ir šuliniai vandeniui sutekėt

210 x 28 m. išmatavimų stadionas ilgai neturėjo ne tik tribūnų, bet ir akmeninių suolų. Kaip ir ankstyvuosiuose graikų teatruose, Olimpijoje žiūrovai sėdėjo ant arenos šlaitų. Paskaičiuota, kad šlaituose galėjo tilpti iki 45 000 žiūrovų. 

Ypatingai Olimpija išaugo po pergalių prieš persus (470 – 456 m. pr. Kr.). Tai buvo savotiškas Olimpijos „aukso amžius“. Teigiama, kad to laikotarpio olimpiadose Dzeusui būdavo paaukojama 100 jaučių. Atsirado daugiau atletų gyvenimui, treniruotėms, laisvalaikiui skirtų statinių. Olimpiadų metu šalia Olimpijos išaugdavo nemažas palapinių miestelis.  

Olimpija buvo atrasta tik 1766 m.. Iki to laiko niekas nežinojo kur ji yra. Pasirodo, šlovingoji Olimpija buvo užpilta 8 metrų jūrinių sąnašų sluoksniu. Manoma, kad tai galėjo padaryti ne kartą šventvietę užlieję cunamiai. 
Pirmoji Olimpijos šventykla buvo atkasta 1829 m., o planingi šventvietės tyrinėjimo darbai prasidėjo tik 1875 m.

Šitaip Olimpija atrodo dabar:



Varžybų istorija

Kada įvyko pirmoji olimpiada – nėra žinoma. Žaidynių nugalėtojai pradėti registruoti nuo 776 m. pr. Kr.. Ši data oficialiai ir laikoma olimpiadų pradžia. 

Vienas iš mitų pasakoja, kad pirmąsias varžybas tik gimusio Dzeuso garbei Kretoje surengė piemenys, kuriuos Rėja (Dzeuso motina) įpareigojo saugoti kūdikį.

Kitas mitas pasakoja, kad pirmąsias varžybas Dzeuso garbei surengė Heraklis. Atlikęs visus 12 žygdarbių, kaip padėką aukščiausiam dievui, jis surengė stipriausių graikų atletų varžybas.

Istorikai teigia, kad olimpiados greičiausiai kilo arba iš „laidotuvių lenktynių“, kurios mirus turtingam žmogui būdavo rengiamos Mikėnų laikais. Velionio turtas būdavo išdėliojamas ilgoje distancijoje – kuo tolimesnis taškas, tuo dovanos vertė didesnė. Nugalėtojui atitekdavo didžiausias laimikis.

Lenktynės galėjo kilti iš dar senesnės tradicijos - vaikinų iniciacijų į vyrus varžytuvių.


Pirmoji (seniausioji) šventykla Olimpijoje buvo skirta ne Dzeusui, o jo žmonai Herai. Viena iš teorijų teigia, kad pirmosiose bėgimo varžytuvėse tarpusavyje rungėsi ne vyrai, o moterys. Jos kovojo dėl teisės būti Heros šventikėmis. Kadangi šventikės keisdavosi, varžybos galėdavo vykti kas ketveri metai. Ši teorija tvirtina, kad taisyklės, pagal kurias varžybose galėjo dalyvauti tik vyrai, įsigalėjo vėliau, graikų kultūroje stiprėjant patriarchalinėms tradicijoms.

Prieš prasidedant olimpiadai 3 bėgikai (spondophoroi) aplankydavo visus graikų miestus,  skelbdami, kad visoje Graikijoje turi įsivyrauti taika. Nuo to laiko iki olimpiados pabaigos buvo draudžiami ne tik mūšiai, bet ir mirties nuosprendžiai. Pažeidę šį įsakymą turėdavo sumokėti į Olimpijos iždą solidžią baudą. Tai būdavo daroma tam, kad bet kurios graikų polio atletai galėtų nevaržomai atvykti į Olimpiją.

Politiškai susiskaldžiusioje, helenų plačiai apgyvendintoje teritorijoje olimpiados palaikė etninio kultūrinio bendrumo jausmą ir buvo akstinas graikams vienytis. Kiekvienas graikas buvo įpareigotas persekioti tuos, kurie kaip nors mėgintų pastotį kelią vykstantiems pagerbti Dzeuso. Olimpiados metu į atletų stovyklą niekas neturėjo teisės įsinešti ginklą. Ginklai būdavo paliekami specialiose saugyklose. Teigiama, kad vynas žaidynių metu taip pat buvo uždraustas. 

Kadangi olimpiados vykdavo kas ketveri metai ir jose dalyvaudavo visų miestų atstovai, laiką graikai pradėjo skaičiuoti olimpiadomis. Pvz., kažkoks mūšis įvyko tokiais tai tokios tai olimpiados metais. Panašiai kaip egiptiečiai rėmėsi gyvulių surašymo metais, graikams atskaitos taškas istoriniame laike buvo olimpiados.

Teigiama, kad senovės olimpiadų istorija nutrūko įsigalėjus krikščionybei, nors žinoma, kad, pvz., šventasis Paulius tikrai buvo sporto aistruolis ir gal net dalyvavo vienoje iš olimpiadų. Vienur rašoma, kad 393 m. žaidynes uždraudė Romos imperatorius krikščionis Teodosijus I (tas pats, kuris įsakė sugriauti Dzeuso šventyklą). Kitur prieštaraujama, kad nėra tvirtų įrodymų šiam faktui pagrįsti. Gali būti, kad olimpiadų buvo nebeįmanoma atnaujinti po to, kai 395 m. Graikiją užėmė vestgotai. Bet kuriuo atveju paskutinioji graikų olimpiada buvo 192-oji. Azijos mieste Antiochijoje panašios varžybos išsilaikė dar pusantro šimto metų - iki 530 m.



Dalyvavimo olimpiadose sąlygos

Amžių bėgyje dalyvių sudėtis keitėsi. Pirmosiose olimpiadose dalyvavo tik graikų diduomenė (kažkas panašaus į viduramžių riterių turnyrus). Kadangi kai kuriuose poliuose atsirado demokratinė pilietinė-politinė santvarka, nuo V a. pr. Kr. olimpiadose galėjo dalyvauti visi laisvieji graikai. Tuomet karalius galėjo rungtyniauti su, pvz., puodžiumi.

Olimpiadoje negalėjo dalyvauti moterys, kitataučiai ir vergai. Olimpietis turėjo būti graikas, laisvų tėvų sūnus, nesusitepęs žmogžudyste ir neslegiamas dievų prakeiksmo.

Yra manančių, kad moterims Olimpijoje būdavo rengiamos atskiros varžybos Heros garbei, kurios vadinosi Heraea. Pirmą kartą apie tokias varžybas užsiminė geografas Pusanijas (Pausanias), gyvenęs 110 – 180 m. Jis teigė, kad varžybose Olimpijoje, kurios vykdavo prieš vyrų ir vaikinų olimpiadą, dalyvaudavo tik netekėjusios moterys ir merginos. Jos rungdavosi apsirengusios ir tik bėgimo rungtyse. Ar Herai skirtos moterų varžybos vyko ir pirmųjų olimpiadų laikais, nėra aišku.
 
VII a. pr. Kr. pabaigoje plečiantis graikų kolonijoms, olimpiadose galėjo dalyvauti ir graikai iš tolimesnių kraštų. Aleksandrui Makedoniečiui buvo leista dalyvauti tik tuomet kai jis įrodė savo graikišką kilmę. Romos laikais be graikų varžybose galėjo dalyvauti ir romėnai. 

80 m. pr. Kr. Romos diktatorius Sula nusprendė labai populiarias olimpiadas perkelti į Romą, bet po diktatoriaus mirties 78 m. pr. Kr. ilgametė olimpiadų rengimo Olimpijoje tradicija buvo atstatyta.

Įstatymas drausdavo žaidynių metu moterims eiti į giraitę ir stadioną, kur vykdavo varžybos. Teigiama, kad atletus atlydėję vergai ir moterys (giminaitės) varžybas galėjo stebėti nuo kalnų šlaitų. Kitur rašoma, kad moterys apskritai negalėjo stebėti varžybų.

Per tūkstantį su viršum metų dalyvavimo sąlygos, suprantama, ne kartą keitėsi.  Manoma, kad VI - V a. pr. Kr. buvo reikalaujama, kad paskutinį mėnesį prieš žaidynes atletai atvyktų ir mankštintųsi kartu, gyvendami gimnasijuje. Į dieną jie mokėdavo po obolą (piniginis vienetas). Neįgalinčius susimokėti atletus turėjo paremti juos delegavęs polius.



Varžybų programa

Olimpiada prasidėdavo dalyvių eisena, aukojimais ir priesaika. Olimpiadai pasibaigus būdavo aukojama 100 gyvulių ir švenčiama, puotaujama, šlovinant Dzeusą ir jo išrinktuosius nugalėtojus. 

Iki 472 m. pr. Kr. varžybos trūkdavo tik vieną dieną, o vėliau, praplėtus programą - 5 dienas. Pirmąją varžybų dieną ir joms pasibaigus vykdavo iškilmingos procesijos ir  aukojimai. Prieš varžybas visi atletai duodavo dievams priesaiką. 

Pirmosios olimpiados prasidėjo nuo bėgimo. Vėliau varžybų programą papildė imtynės, kumštynės, lenktynės karo vežimais, penkiakovė. Penkiakovės varžybos (bėgimas, ieties ir disko metimas, šuoliai į tolį, imtynės) vykdavo vieną dieną. Kaip nustatydavo penkiakovės  nugalėtoją – neaišku. Galbūt paskutinėje imtynių rungtyje (kontaktinėje kovoje) susitikdavo tik prieš tai buvusių rungčių nugalėtojai? 

Graikai turėjo 3 bėgimo distancijas (visos jos buvo bėgamos smėliu): stadion – sprintas (vienas kartas išilgai stadiono), diaulos – vidutinė distancija (pirmyn – atgal), hoplitodrom - ilga distancija bėgama su karine amunicija (atletai gaudavo vienodus skydus, šalmus ir antblauzdžius). Olimpiadoms populiarėjant, nuo 632 m. pr. Kr. buvo įvestos ir jaunuolių iki 18 metų varžybos. Tuo pačiu išsiplėtė ir vyrų programa: atsirado pankrationas, padaugėjo bėgimo rungčių, buvo rungtyniaujama ne tik keturių, bet ir dviejų žirgų vežimais, atsirado raitelių lenktynės.  Manoma, kad raiteliai tik kartą apjodavo hipodromą, bet jodavo nuogi ir be jokių balnų. Todėl išsilaikyti ant smėliu lekiančių žirgų nebuvo lengva. 



Be sportinių varžybų buvo ir įvairūs muzikiniai, poetiniai, teatriniai konkursai. Meniniais pasirodymais turėjo būti šlovinami dievai ir atletai. Pvz., skirtingų miestų skulptoriai konkuravo, kas dievams ar atletams pastatys įspūdingesnį paminklą. Teigiama, kad metams bėgant Olimpjjoje skulptūrų skaičius išaugo iki 3000. Žymioji Mirono skulptūra „Disko metikas“ greičiausiai buvo padaryta būtent vienai iš olimpiadų.

Dalyvaujant bėgimo rungtyse, stadione būdavo bėgama smėliu ir tiesiai – nuo vieno stulpelio iki kito. Bėgant ilgas distancijas stulpeliai būdavo apibėgami. Starto linija buvo pažymėta pailgomis marmurinėmis plokštėmis, įkastomis į žemę.  

Pankrationas. Imtynės-kumštynės praktiškai be taisyklių; galima ir smaugti. Draudžiama kandžiotis,  draskyti veidą, durti ir spausti akis. Buvo kovojama klampioje purvynėje, į supurentą žemę priliejus daug vandens. Pankrationo taisyklėse buvo numatytas atletų mirties atvejis. Kova stabdoma, jei vienas iš kovotojų pakeldavo ranką. 

Boksas (pygmachia). Boksuodavosi ant kumščių užsivynioję storos odos diržus. Buvo leidžiama naudotis apsaugine šikšnine kepure, apmušta milu. Kova baigdavosi kai vienas iš varžovų pakeldavo ranką arba būdavo nokautuojamas. Smūgiuoti buvo galima tik į galvą.

Šuoliai į tolį. Šuolininkas turėjo abejose rankose specialius svarsčius – halterus. Svoriai buvo daromi iš akmens arba metalo ir sverdavo nuo 2 iki 9 kg.. Šuolio metu atletas juos “išmesdavo” į priekį, o šuolio paskutinėje fazėje “atmesdavo” rankas atgal, tokiu būdu būdavo pailginamas šuolį. Yra manančių, kad į tolį galėjo būti buvo šokinėjama ir iš vietos. 

Disko metimas. Tų laikų diskas sverdavo apie 2,5 kg., dabartinis - 2 kg..


Karo vežimų varžybose būdavo apdovanojami ir lenktynininkai, ir vežimo bei žirgų savininkai. Tokiu būdu olimpinėmis nugalėtojomis yra buvusios kelios turtingos moterys, nors pačios varžybose nedalyvavo.

65 m. Romos imperatorius Neronas nukėlė olimpiadą į 67 metus, nes ketino pats joje dalyvauti karo vežimų lenktynėse. Varžybų metu, susidūrus vežimams, jis iškrito ant žemės ir distancijos nebaigė, bet vis tiek buvo paskelbtas nugalėtoju. Argumentas - „imperatorius būtų laimėjęs, jei incidentas nebūtų įvykęs“.

Graikai mankštindavosi, sportuodavo ir varžydavosi nuogi. Legenda pasakoja, kad viena moteris, norėjusi pamatyti savo sūnų rungtyniaujant Olimpijoje, persirengė vyru, o kai šis nugalėjo iš laimės puolė jo sveikinti ir išsidavė. Nuo tada net atletų treneriai turėjo būti nuogi.

Sportininkai savo kūnus kruopščiai prižiūrėjo. Po varžybų kūną jie itrindavo kvapniaisiais aliejais. Aliejų kartu su prakaitu nubraukdavo brauktukais į specialius indus. Iš šio riebaus, hormonų prisodrinto mišinio būdavo daromi vaistai ir afrodiziakai. Antrą kartą išsitepus kūną aliejumi, jis būdavo apipilamas švariu jūros smėliu ir vėl švariai nubraukiamas. Vėliau atletų laukė pirtis, šalto ir karšto vandens baseinai, vonios. Vienoje vazoje yra vaizduojama kaip atletai prausiasi po dušu.



Nugalėtojai

Antikinių olimpiadų nugalėtojų sąrašuose pirmavo Sparta. Su jais konkuravo Olimpijos ir Peloponeso Elidės sritys. Atėnai džiaugdavosi pergalėmis rečiau. 

Olimpiadų nugalėtojai buvo vadinami olimpionikais. Pačioje Olimpijoje nugalėtojai negaudavo jokių materialinių dovanų. Ant jų galvų uždėdavo alyvmedžio šakelių vainiką – dieviškos tobulybės simbolį.  

Tačiau grįžus namo nugalėtojams būdavo rodoma didelė pagarba ir dėmesys. Skirtingi miestai savo didvyrius pagerbdavo skirtingai. Vieni apiberdavo dovanomis, kiti jiems statydavo paminklus (eiliniam mirtingajam Graikijoje statyti paminklą buvo draudžiama). Pvz., Atėnai savo olimpionikams skirdavo nemokamą maitinimą. 


Mūsų akimis žiūrint, labai keistas įvertinimas laukdavo spartiečių - čempionams pirmajame mūšyje būdavo suteikiama garbė kautis pirmose eilėse tarp stipriausiųjų. 

Nepralenkiamas visų laikų atletas buvo Milonas iš Krotono. Imtynių rungtį jis laimėjo 6-iose olimpiadose iš eilės (540-520 m.); pirmąją olimoiadą laimėjo dar būdamas paaugliu. Pasak legendos, po paskutiniosios pergalės Milonas aukojimui skirtą jautį užsimetęs ant pečių apnešė aplink visą stadioną. Amžininkai rašė, kad šis atletas milžinas per dieną suvalgydavo 9 kg mėsos, 9 kg duonos ir išgerdavo  10 litrų vyno.

Bėgikas Leonidas iš Rodo salos buvo laimėjęs 12 titlulų. Jo pasiekimą 2016 m. pagerino amerikiečių plaukikas Michael Phelps, laimėjęs 13-tą aukso medalį.





Feidipido istorija ir maratonas

Kai 492 m. persai išsilaipino Maratono įlankoje, atėniečių vadas paprašė greičiausią savo karį Pheidippides nubėgti į Spartą paprašyti pagalbos. 

 Karys taip ir padarė. Apskaičiuota, kad artimiausias atstumas nuo Atėnų iki Spartos – 246 km.

Spartiečiai visą naktį svarstė atėniečių prašymą, bet padėti atsisakė. Feidipidas su bloga žinia grįžo pas saviškius. Pirmyn – atgal jis turėjo sukarti apie 500 km.

Legenda pasakoja, kad pranešęs liūdną žinią Atėnams, karys nubėgo iki Maratono, kur graikų kariuomenė delsė abejodama, ar verta stoti į mūšį su 3 kartus didesne persų kariuomene. Sužinoję, kad jokios paramos iš spartiečių nebus, atėniečiai klastingai puolė pirmieji ir, įvilioję persus į siaurą perėją, mūšį laimėjo.

Po mūšio Feidipidas iškart išskubėjo į Atėnus, pranešti panikos apimtam miestui apie sustabdytą antpuolį. Nubėgęs 42 km. Atėnuose išsekęs karys mirė, teištaręs: „Mes laimėjome“. 


Feidipido legendiniam žygdarbiui paminėti šių laikų olimpiadose bėgama ilgiausia lengvosios atletikos bėgimo rungtis (42 km. 195 m.), kuri vadinasi maratonu.

Jei ši legenda nemeluoja (yra ne mažai skeptikų), Feidipidas šio istorinio įvykio metu turėjo nubėgti (įskaitant ir atstumą nuo Atėnų iki Maratono) arti 600 km. 1982 m. trys britų specialių pajėgų kareiviai nusprendė patikrinti, ar tai įmanoma. Jie bėgo nuo Atėnų iki Spartos. Geriausio laikas buvo 34 val. 30 min. Taip gimė varžybos, kurios vadinamos Spartatlonu (Spartathlon). Vyrų 246 km distancijos rekordas – 20 val. 25 min., o moterų – 25 val. 7 min.

Po šių „eksperimentų“ skeptikų, netikinčių legenda, sumažėjo, bet liko atviras klausimas, per kiek laiko Pheidippides įveikė šį nežmonišką atstumą ir ar jis pats dalyvavo Maratono mūšyje?

Kad įgauti tokią tobulą fizinę formą graikų kariai mankštindavosi du – tris kart per dieną. Jaunystėje fizinis lavinimas buvo privalomas ir merginoms. Ypač griežtais, kartais net žiauriais fizinio rengimo metodais garsėjo spartiečiai.



Baigiamosios pastabos

Nei Graikijoje, nei Romoje plaukimo ir alpinizmo, kaip sporto šakos, nebuvo. Vandenys ir viršukalnės buvo dievų stichija, į kurią žmogui kėsintis buvo nevalia. Antikos laikais paplūdimiai buvo tušti – tiksliau tariant, paplūdimių apskritai nebuvo. Tais laikais retas žmogus (dažniausiai tik jūreiviai) mokėdavo plaukti.

Pagrindinis skirtumas tarp dabartinių ir antikos olimpiadų – jų paskirtis ir prasmė. Tuomet tai buvo varžybos dievams pagerbti mėginant jiems prilygti. Mūsų laikais, nepaisant visų skambių deklaracijų, olimpiados tapo stambiausiu sportiniu-komerciniu renginiu. 

2004 metų olimpiadoje, kuri vyko Atėnuose, rutulio stūmimo rungtis buvo surengta rekonstruotame senajame Olimpijos stadione.
Comments