Romėnai graikų šventyklų kompozicinę sistemą vadino orderiu. Orderis - tai architektūrinė sistema, kurios pagrindiniai kompoziciniai elementai yra kolonos (atramos) ir antablementas (pastato perdanga). Vokiškai orderis reiškia „tvarka“ (lotyniškai „tvarka“ – ordo). Orderis buvo grindžiamas griežtais proporcijų kanonais, kurie, graikų supratimu, atspindėjo jų įsivaizduojamą kosminę (dieviškąją) „tvarką“. Senojoje graikų kalboje žodis kosmosas reiškė „tvarką“ arba „visatą“. Graikams visata buvo tobulos dieviškos tvarkos išraiška, kurią savo proporcijomis ir privalėjo atkartoti šventykla – dievybės namai. Graikų archainėje ir klasikinėje architektūroje dominavo 2 orderiai – dorėninis ir jonėninis. Dorėninis orderis žemyninėje Graikijoje formavosi VIII-VII a. pr. Kr., o jonėninis, Mažojoje Azijoje ir Egėjo jūros salose, kiek vėliau – VII a. pr. Kr..
Pirmoji akmeninė dorėninio orderio šventykla buvo pastatyta apie 630 m. pr. Kr., o pirmoji akmeninė jonėninio orderio šventykla – apie 560 m. pr. Kr.. Dorėninio orderio šventyklų daugiausiai buvo Peloponeso pusiasalyje, Pietų Italijoje (tuo metu ši teritorija vadinta Didžiąja Graikija) bei Sicilijoje. Jonėninio orderio šventyklų daugiausiai buvo pastatyta Mažojoje Azijoje. Tiek Dorėninis, tiek Joneninis orderiai siejasi su genčių kilmės istorija:
VIII – VII a. pr. Kr. šių dviejų Graikijos regionų ekonominis-kultūrinis išsivystymas gerokai skyrėsi, todėl skyrėsi ir meniniai-estetiniai idealai. Peloponeso pusiasalyje dominavo grubesnių, monumentalesnių formų ir proporcijų architektūra - dorėninis orderis, o kultūriškai labiau pažengusioje Mažojoje Azijoje – puošnesnis, grakštesnis jonėninis orderis. Dorėninis ir jonėninis orderiai skyrėsi ne tik proporcijomis, bet ir kompozicinėmis-konstrukcinėmis dalimis.
Prasidėjus karams su persais, graikų centrai iš Mažosios Azijos ir Egėjo jūros salų palaipsniui persikraustė į europinę dalį. Kartu su savimi jonėnai atsinešė ir Mažojoje Azijoje susiformavusias architektūrines tradicijas. Todėl V a. pr. Kr. Graikijoje jau buvo statomos ir dorėninio, ir jonėninio orderio šventyklos. Nors Graikijoje statant šventyklas buvo laikomasi kanonų, tačiau kiekviename mieste (poliuje) savo išplanavimu ir puošyba šventyklos šiek tiek skyrėsi. Tai priklausė nuo susiklosčiusių vietinių tradicijų, nuo to kokiais resursais disponavo mietas, ne paskutinėje vietoje buvo ir tai, kokiai dievybei statyta šventykla. Todėl, nepaisant graikų šventyklų išorinio panašumo, jų įvairovė buvo ganėtinai didelė. Abstrakcija vs. realizmas V a. pr. Kr. kai vazų tapyboje pradėjo dominuoti natūralistinis vaizdavimo būdas, šventyklų architektūroje pagrindinis dėmesys taip pat buvo skiriamas skulptūriniam apipavidalinimui realistiškai vaizduojant žmonių kūnus. Čia yra keletas geometrinio mastymo pavyzdžių: nuo graikų vazų, iki tibeto mandalų ir, galiausiai, Mondrian ir Doesburg ginčo, ar visata leidžia egzistuoti įstrižoms linijoms, ar ne... Žymiausios dorėninio orderio šventyklos Įspūdingiausi dorėninio orderio statiniai buvo Olimpijoje stovėjusi Dzeuso šventykla ir Atėnų akropolio Partenonas (apie Partenoną skaityti prie „Atėnų akropolis“). Šventyklos Pestume Geriausiai senosios dorėninio orderio šventyklos išliko Pestume - graikų kolonija Poseidonijoje (Didžioji Graikija - Pietų Italija). Graikai (dorėnai) į šias teritorijas persikėlė apie 600 m. pr. Kr. ir iš karto ėmėsi akmeninių šventyklų statybos. Pestume yra 3 dorėninio orderio šventyklos: Hero I-oji, Atėnės ir Heros II-oji (dar vadinama Poseidono). Heros I-oji šventykla pastatyta apie 550 m. pr. Kr., Atėnės - apie 530 m. pr. Kr., o Heros II-oji (Poseidono) - apie 460 m. pr. Kr.. Visų trijų šventyklų kolonos labai masyvios. Neproporcingai dideli kapiteliai (ypač seniausioje Heros šventykloje) ir ryškus entazis (kolonu išplatėjimas). Kuo senesnio periodo akmeninis dorėninis orderis, tuo jis „sunkesnis“ ir grubesnis. Heros II-osios (Poseidono) šventyklos vertė ypatingai didelė, nes manoma, kad ji buvo išnykusios Dzeuso šventyklos Olimpijoje kopija. Šios šventyklos celė dviem kolonadomis (2 kolonų eilės) buvo padalinta į tris navas. Vidinės kolonados – dviaukštės (kolonos sukomponuotos dviem aukštais). Kad ribotoje celės erdvėje masyvi dviaukštė dorėninė kolonada nesukeltų slogaus įspūdžio, joje buvo naudojamos gerokai mažesnio skersmens kolonos nei fasade. Nuo V a. pr. Kr. sprendžiant šią vidinės erdvės aplengvinimo problemą, dorėninių šventyklų interjeruose pradėtas naudoti lengvesnis, grakštesnis jonėninis orderis. Heros II-osios šventyklos portike (iš fasado pusės) buvo 6-ios kolonos (heksastilas), o šonuose - po 14 kolonų. Kolonų kaneliūra turi ne 20, kaip dažniausiai būna dorėniniuose orderiuose, o 24 vertikalius griovelius. Konkordijos šventykla Agrigente (Valle dei Templi), Sicilijoje (apie 430 m. pr. Kr.) Tai brandžiosios (aukštosios) klasikos periodo, puikiai išlikusi šventykla – joje trūksta tik dalies antablemento. Laikoma, kad ši šventykla – vienas tobuliausių išlikusių dorėninio orderio pavyzdžių. Sicilija priklausė „Didžiajai Graikijai“ – graikų kolonija nuo VII a. pr. Kr.. Arigente, palyginti nedideliame plote, yra 7 dorėninio orderio šventyklos. Konkordijos šventykla išsilaikiusi geriausiai. Konkordijos šventykla yra mažesnė už Pestume esančias šventyklas - jos pagrindas yra 40 x 17 m. (2/3 Pestumo šventyklų mastelio), bet lyginant su pastarosiomis, ji - grakštesnė, elegantiškesnė, ne tokia “raumeninga”. Konkordijos šventyklos kolonos plonesnės, atstumai tarp jų didesni, kolonų entazis vos pastebimas, kapiteliai siauresni ir ţamsesni, todėl ne taip krintantys į akis. Šventyklos antablementas, lyginant su Pestumo šventyklomis, yra siauresnis, ne toks masyvus. VI a. Konkordijos šventykla buvo pritaikyta krikščionių apeigoms. Rekonstruojant šventyklą buvo šiek tiek pakeistas jos vidinis planas. Vilniaus kolonos Vilniuje dorėninį orderį geriausiai atstovauja sargybos pastatai prie S. Konarskio gėlių turgelio ir liepkalnio: Jonėninio orderio šventyklos Didžiausios ir puošniausios šio orderio šventyklos buvo pastatytos Samo ir Efeso miestuose (Mažoji Azija). Nuo V a. pr. Kr. jonėninio orderio šventyklų buvo ir kontinentinėje Graikijoje, pvz., Erechtejonas Atėnų akropolyje. Deja, originalių, nesugriautų jonėninio orderio šventyklų neišliko - geriausiu atveju stilobatai (šventyklų pagrindai-paaukštinimai) su keliomis kolonomis. Taip atsitiko ir dėl to, kad jonėninio orderio šventyklos buvo lengvesnės, grakštesnės, o tai reiškia ne tokios masyvios ir atsparios karų, žemės drebėjimo atvejais.
Artemidės šventykla Efese (tęsinys)
Korintinis orderis V a. pabaigoje Korinto mieste atsirado jonėninio orderio atmaina, dar lieknesnis ir puošnesnis korintinis orderis. Korintinis orderis klasikinės Graikijos laikais nebuvo populiarus – jis paplito tik helenizmo epochoje - IV a. pr. Kr..
|