Paskaita 11: (neo-) ir (post-) impresionizmas

Neo-impresionizmas

Neo-impresionizmas buvo pakrikštytas 1886 metais. Prieš tai, šios dailės šakos kūrėjai buvo painiojami su impresionistais, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad jie daro skirtingus dalykus. Esminis skirtumas - neo-impresionistai koncentravosi į visiškai naują vaizdavimo techniką, grindė ją mokslinėmis spalvų teorijomis.

Pagrindinis neo-impresionizmo kūrėjas buvo Žoržas Sera (Geogres Seurat, 1859-1891), kuris buvo nepatenkintas impresionistine tapymo maniera, nes ji iškraipė objektyvų pasaulį, vaizdavo jį ne tokį, kaip jį iš tikro mato žmogaus akis. Tuo tarpu Sera siekė atrasti sistemą, panašią į muzikos harmonijos, kurioje būtų taisyklės, kaip reikia piešti. Todėl Sera sukūrė puantilizmo piešimo techniką - kombinuojant kelių pagrindinių "grynų" spalvų taškus yra išgaunama kokia tik nori spalva (beje, taip šiuo metu veikia visi televizoriai ir monitoriai). Pats Sera šitą techniką vadino "divizionizmu". Kadangi technika reikalavo piešti ne potėpiais, o taškais, Sera vieną paveikslą piešdavo labai ilgai, net iki poros metų. 

Kaip muzikai turi absoliučią klausą, taip Sera turėjo "absoliučią regą" - jis treniruodavo ją nuolatos. Pavyzdžiui, paimdavo rudeninį geltoną klevo lapą ir apžiūrėdavo, ir tada piešdavo iš atminties. 
  • Paupys (1884): pirmas rimtas Sera darbas. Čia jis panaudojo savo spalvos teorijas įspūdžiui, kad paveikslas virpa, kad yra "belaikis". Paveikslas buvo labai sukritikuotas, ir pripažinimo sulaukė tiktai po autoriaus mirties. Dabar Nacionalinė Londono galerija jį laiko savo pasidžiavimu.
  • Sekmadienio popietė (1884-1886): turbūt garsiausias Sera darbas, kurį jis tapė 2 metus. Šiame paveiksle Sera kristalizavo savo puantilizmo idėjas. 
  • Knobloch portretas (1889-1890): čia yra modelis, su kuriuo Sera gyveno ir turėjo 2 vaikus (abu mirė iškart po Sera mirties). Šį gyvenimą Sera slėpė nuo savo šeimos bijodamas nepritarimo. 
  • Kankanas (1889-1890): čia išryškėja ne tik puantilizmo technologija, bet ir Sera linijų teorija. Sera tikėjo, kad vektoriai (linijų išsidėstymas) paveiksle gali sukurti tam tikrą nuotaiką. 
  • Cirkas (1891): nebaigtas darbas, nes Sera mirė (nuo difterijos). Visos paveikslo figūros turi linijas ("veiktorius"), kurie, pagal Sera teorijas, perduoda paveikslo nuotaiką, dinamiškumą.
Sera paveikslų niekas nepirko, amžininkai sakė - "nesąmonė, čia gi kuriamas kažkoks mokslas, o ne menas". Tačiau būtent Sera atradimais yra grindžiama poligrafinės spaudos, video vaizdavimo technika. 

Kitas garsiausias neo-impresionizmo atstovas, pradėjas puantilistiškai tapyti po susitikimo su Sera, buvo Sinjakas (Paul Signac, 1865-1935). Dailininku jis nusprendė tapti po to, kai aplankė Klodo Mone paveikslų parodą. 
  • Felix Feneon portretas (1890): vaizduojamas anarchistas, meno kritikas, kuris ir davė pavadinimą neo-impresionizmui.
  • Sen-Tropezo uostas (1891): ypač mėgstamas Sinjako miestas, į kurį jis vėliau ir persikėlė gyventi.
  • Bonaventuros pušis (1893): ryškios spalvos ir potėpiai (ne visiškai puantilizmas, bet įspūdinga vis tiek).
  • Popiežiaus rūmai Avinjone (1895): puantilistinė vaizdavimo technika - tokia ryški, kad paveikslas atrodo daug gražiau sumažintas... Beje - kodėl Avinjone o ne Romoje? 1309 m. popiežius pasistatė šiuos rūmus (beje, laikomus svarbiausiu gotikos pastatu Europoje), kad galėtų ten pasislėpti nuo suirutės Romoje. O 1378-1417 metais katalikų bažnyčia buvo pasidalijusi į dvi dalis, ir vienas popiežius buvo Romoje, o kitas - Avinjone. 
Post-impresionizmas

Post-impresionizmas - tai nėra dailės šaka, ar vientisas stilius. Post-impresionistai - tai dailininkai, kurie tapė labai skirtingai, tačiau juos vienijo tai, kad jie po impresionizmo toliau plėtojo dailės meną, nors ir skirtingomis kryptimis. Beje, aukščiau aprašyti neo-impresionistai kai kurių šaltinių yra laikomi post-impresionistų dalimi. Iš esmės, post-impresionizmą apibūdina 4 dailininkai:
  • Van Gogas - skausmingojo, deformuoto ekspresionizmo pradininkas;
  • Gogenas - spalvinės harmonijos, pozityvaus ekspresionizmo, fovizmo pradininkas;
  • Sezanas - pauntilizmo tradicijos tęsėjas, ištobulinęs jos vaizdavimo techniką, kas vėliau virto kubizmu;
  • Tulūz-Lotrekas - šiuolaikinio plakato kūrėjas, tęsęs Mane ir Dega tradiciją, tik nuėjęs dar toliau.
Van Gogas

Vincentas Van Gogas (1853-1890) - turbūt žinomiausias genijaus tragedijos pavyzdys. Amžininkų nesuprastas, pardavęs tik vieną paveikslą (ir tai už grašius), mirė nusišovęs psichiatrinėje ligoninėje, prieš tai nutapęs vietą, kur tai padarys. 

Vincentas buvo pašėlusiai sudėtinga asmenybė, labai linkęs į maksimalizmą. Viską, ką darė, norėjo daryti tobulai, iki galo, nežiūrėdamas į nieką kitą aplink. Kadangi jo tėvas buvo pastorius, iš pradžių norėjo sekti tėvo pavyzdžiu ir tapti dvasininku. Vertė bibliją į olandų kalbą, mokėsi ją mintinai, laikėsi krikščioniškų taisyklių.

Maždaug 16 metų Vincentas visai neblogai piešė, todėl tėvas jį išsiuntė pas savo brolį, kuris prekiavo paveikslais. Tačiau brolis po kurio laiko turėjo parsiųsti Vincentą namo, mat pastarasis pirkėjams pasakydavo teisybę apie paveikslus (jei prastas paveikslas - tai ir sakydavo "prastas, nepirk"). Vincentas, grįžęs, baigė pastorių mokyklą, tačiau po jos jam nedavė praktikos - neturėjo oratorinių sugebėjimų. Tuomet Van Gogas ėmė skelbti dievo žodį pats, eidamas per kaimus. Išgirdę apie tai, mokyklos vadovai apsigalvojo, ir davė jam mažytį skurdų angliakasių kaimelį. Iš pradžių Vincentą ten laikė kvailiu, nes vos atvykęs, jis išdalijo savo turtą ir net drabužius vargšams, parapijos skirtus namus užleido benamiams (pats apsigyveno būdoj), o už gaunamus pinigus išpirkinėdavo ir paleisdavo kanarėles turguje. Tačiau kartą šachtoje kilus gaisrui, Vincentas puolė į ugnį ir gelbėjo žmones iš liepsnų. Po tokio beprotiško poelgio (Vincentas ten gerokai apdegė), jį pripažino kaip išprotėjusį šventąjį, ir tokiu būdu Vincentas įgavo autoriteto. Tačiau Vincentas tada pradėjo aiškinti žmonėms, kad jie "nusipelnė gyventi geriau", kad yra spaudžiami ir išnaudojami, ir kad kasyklų savininkai turėtų dalytis turtais, kuriuos uždirba iš jų prakaito. Štai čia mokykla neapsikentė (mat kapitalistai pradėjo skųstis), ir atėmė iš Vincento parapiją. 

Štai tada Vincentas pasakė savo frazę apie dievą (laisvas vertimas mano):

"Tas klerkų dievas, ji man yra visiškai miręs. Bet ar aš dėl to esu ateistas? Klerkai mane tokiu laiko - tebūnie; bet aš myliu, ir kaip aš galėčiau jausti meilę, jei negyvenčiau, ir jei kiti negyventų, ir tame, kad mes visi gyvename, yra kažkokia paslaptis. Gali tai vadinti dievu, ar žmoniškumu, ar kaip tik nori, tačiau tame yra kažkas, ko negaliu sistemiškai apibrėžti, nors tai yra labai gyva, labai tikra, ir, matai, tai ir yra dievas, ar bent kažkas tokio pat gero. Tikėti dievu man yra jausti dievą, ne jo lavoną ar jo iškamšą, bet gyvą dievą, kuris su nenugalima jėga skatina mus mylėti."

Ir štai po to Vincentas nusprendė, kad pradės tapyti. Kaip ir kiti prieš jį kūrę genijai, pradžioje jis tapė gerai, akademiškai. Tačiau negalėdavo ilgai išbūti pas jokį mokytoją, nes būtinai su juo ginčydavosi ir įrodinėdavo jam savo tiesas apie tai, kaip reikėtų tapyti. Tapė Vincentas viso labo 4 metus, tačiau to užteko. Dirbdavo nepaprastai intensyviai, kartais tiek, kad po darbo dienos negalėdavo pieštuko iš rankų išimti. 

Ankstyvieji darbai:

Vėlesni darbai - romantizmas, realizmas:
Impresionizmo idėjos:
Tikrasis Van Gogas - ekspresionizmas
  • Autoportretas (1888): atkreipkite dėmesį, koks ryškus yra šešėlis. Šešėlis (mirties ir beprotystės) jį lydėjo visą gyvenimą.
  • Sėjėjas (1888): sėjėjas - taip pat simbolis, kuris kartojosi daugelį kartų Van Gogo kūryboje. 
  • Namas Arlyje (1888): po dėdės mirties Van Gogas gavo nedidelį palikimą, ir išsikėlė į Arlį. Šį paveikslą nutapė, kad galėtų nusiųsti broliui, kad tas pamatytų, kur jis įsikūrė. Įdomu tai, kad iš tikrųjų geltonas buvo tiktai Vincento namas, kiti namai buvo kitokių spalvų. Traukinys fone, beje, važiuoja į P
    aryžiaus pusę.
  • Miegamasis Arlyje (1888): vėlgi, kad parodytų broliui, kaip susitvarkė. Beje, Vincentas čia nenutapė visko taip kaip yra, o greičiau - kaip jis norėjo kad būtų. Dvi pagalvės, dvi kėdės, portretai virš lovos - tai rodo, kad Vincentui buvo ilgu šeimos. Saulėgrąžos (1888): paveikslas, skirtas Gogenui, kuris atvažiavo pas Van Gogą tuo metu pagy
  • venti. Vincentas svajojo Arlyje įkurti modernių dailininkų "koloniją", ir Gogenas buvo jo pirmasis (ir paskutinis) svečias.
  • Gogeno kėdė (1888): savotiškas Gogeno portretas. Į paveikslą sudėta viskas, kas apibūdina žmogų - šviesa (žvakė), knyga. 
  • Naktinė terasa (1888): kavinė, kurioje Gogenas ir Vincentas leisdavo vakarus Arlyje.
  • Kavinė (1888): kavinės vidus. Paveikslo esmė - šviesa, spinduliavimas, spalvinė įtampa jame. Matyti, kad patys daiktai - deformuoti, netikroviški. 
  • Raudonieji vynuogynai (1888): vienintelis darbas, kuris buvo parduotas Vincentui gyvam esant.
  • Žvaigždėta naktis (1888): viena iš daugelio "žvaigždėtų naktų". Atkreipkit dėmesį, kaip potėpiai sukuria raibuliavimo įspūdį. 
  • Autoportretas (1889): Matosi nupjauta ausis - Vincentas ją nusipjovė tada, kai Gogenas jį paliko (yra teorijų, kad Gogenas ją nupjovė su špaga jiems susikonfliktavus). Vėliau nupjautą ausies gabalėlį Vincentas nusiuntė prostitutei, su kuria dažniausiai matydavosi.
Psichiatrinė ligoninė. Van Gogas sirgo kažkokia psichine liga, kurios priepuoliai jam pasikartodavo kas maždaug 3 mėnesiai, ir tuomet jis tapdavo visiškai nevaldomas. Tačiau kai priepuolių nebūdavo, Vincentas mąstė visiškai blaiviai. Sinjakas buvo nustebintas, kai jį lankė, nes tikėjosi susitikti beprotį, o iš tiesų sutiko nepaprastai protingą žmogų.
  • Rugių laukas su kiparisais (1889)
  • Kaliniai (1890): piešinys, nutapytas pagal Dorė (biblijos graviūrininko) paveikslą, iš tikro vaizduoja ne kalinius, o ligonius išvestus pasivaikščioti. Centre - pats Vincentas. 
  • Bažnyčia (1890): bažnyčia kitos ligoninės, į kurią Vincentas buvo perkeltas, kad būtų arčiau gydytojo ir brolio. 
  • Lozoriaus prikėlimas (1890): nutapytas pagal Rembranto paveikslą. Paveiksle vaizduojamas paštininkas, kuris Vincentui atnešdavo laiškus, ir su kuriuo vieninteliu Vincentas daugiau galėdavo pasikalbėti ligoninėje. Kai paštininkas turėjo išsikelti iš miesto, Vincentas jam nutapė šį paveikslą. Lozorius - tai žmogus, kurį iš mirusių prikėlė Kristus. Van Gogas čia matyt dar turėjo vilties prisikelti...
  • Rugių laukas (1890): paskutinis Vincento darbas. Jis nusišovė ten nupiešto kelio gale. 


Gogenas

Polis Gogenas (Paul Gauguin, 1848-1903) - kurį laiką gyvenęs su Vincentu Van Gogu, tačiau tapęs priešingai jo stiliui. Jaunystėje 5 metus tarnavo laivyne, o grįžęs iš ten tapo biržos brokeriu ir pasiturimai gyveno maždaug iki 38 metų, kai birža bankrutavo. Palaikęs tai ženklu, jis nusprendė kad jam reikia atsiduoti tapybai, ir pradėjo jos mokytis pas Pisaro. Kartu su žmona atidarė impresionistinių darbų saloną, kuris ilgainiui bankrutavo. Įdomu tai, kad iš visų paveikslų Gogenas ilgiausiai išlaikė Sezano darbus, nes juos nepaprastai vertino. Kai visiškai bankrutavo, norėjo pasikarti, bet to nepadarė, nes nebuvo tikras, ar po mirties jam leis tapyti. Galiausiai visiškai prasigėrė, paliko žmoną su vaikais (ją priglaudė tėvai), keletą kartų važiavo į Lotynų Ameriką, kol galiausiai Taityje mirė. 

Gogenas sukūrė ir ištobulino kloisonistinę techniką (žr. Geltonasis kristus). Taip pat jis buvo vienas iš primityvizmo (barbariškų tautų meno ir buities vaizdavimo) pradininkų. Mirė Gogenas paliktas visų, sunkiai sirgdamas, susipykęs su vietos kunigu taip, kad tas atsisakė jį laidoti.

Sezanas

Kad būtų galima įvertinti Polio Sezano (1839-1906) darbų sudėtingumą ir techniškumą, reikia būti bandžius tapyti. KLodas Mone sakė, kad Sezanas ne tapo, o mūrija (čia iš pagarbos). O Pikasas pasakė paprasčiau: "Be Sezano nebūtų XX amžiaus". Sezano tapybos filosofija buvo tokia, kad linijų gamtoje nėra. Žmogus viską mato dėmėmis, o ne linijomis, todėl bet kokius tūrius reikia taip pat vaizduoti spalvinėmis dėmėmis. 

Užaugo Sezanas praturtėjusio ūkininko šeimoje (tėvui pasisekė šiaudinių skrybėlių verslas, vėliau - bankininkystės). Tėvas norėjo, kad verslą tęstų Polis, tačiau pastarajam labiau patiko tapyti. Tėvas Sezaną vertė mokytis teisės, tačiau ji jam nesisekė. Tuomet tėvas išsiuntė Polį į Paryžių, paskyręs jam pragyvenimui nedidelę sumą pinigų - tėvas tikėjosi, kad vaikas pasiaus, ir jam praeis. Tačiau Sezanas ne tik apsiramino, bet dar ir susirado ten moterį, su kuria sugyveno vaiką. Tuomet iš varganos tėvo rentos teko gyventi trise. Sezano laimei, jo tėvas patvarkė kambarinę (Eduardui Mane taip irgi pasisekė...), ir tada tėvą pradėjo gėdinti giminės moterys, kad pats ištvirkauja, o sūnui - neleidžia gyventi kaip jis nori. Sugėdintas tėvas dotaciją pakėlė. Na, o tėvui mirus 1886 m. Sezanas paveldėjo didžiulį turtą. Beje, Sezanas taip ir nepakeitė savo asketiško gyvenimo būdo net ir praturtėjęs, tiktai jo žmona pradėjo gerai gyventi. Sezanui užteko tiktai pasistatyti gerą studiją, kur būtų tinkamas apšvietimas. 

Įdomu: Sezanas sėdėjo viename suole su Emiliu Zola, kuris, beje, tuo metu už jį geriau piešė, o Polis - už Emilį geriau rašė. Abu buvo neiškiriami draugai ir svajokliai, Sezanas nešdavo Zola maistą į mokyklą (pastarasis buvo neturtingas), o kai Zola tėvai išsikėlė iš miesto - Sezaną buvo apėmusi depresija. Vėliau Zola parašė knygą, kuriame pasirinko Sezaną - kaip atkaklaus ir užsispyrusio prisiekusio menininko prototipą. Sezanas dėl to įsižeidė ir nutraukė draugystę su Zola.
  • Natiurmortas su obuoliais (1893): atkreipkite dėmesį, kad visi obuoliai yra skirtingi, unikalūs. Spalvos - gilios. Jokių kontūrų, tiktai potėpiai.
  • Viktorijos kalnas su akveduku (1882-1885): 
  • Žmonos portretas (1890-1894): portretus jis tapė daugiausiai žmonos, kadangi dėl specifinės Sezano darbo technikos jis piešė labai lėtai, ir niekas kitas taip ilgai išsėdėti negalėjo. Vieno žmogaus portretą Sezanas tapė per 198 seansus. 
  • Viktorijos kalnas (1900):
  • Kaukolės (1901): Sezanas daug galvojo apie mirtį, ypač po savo motinos mirties 1897 metais. Bet kaukolių piešimas galėjo turėti ir kitą priežastį - kaip Sezanas sakė: "Kaukolės žiūri į stebėtoją panašiai kaip ir portretų veikėjai". O juk kaukolės nejuda - tai Sezanui matyt buvo lengviau jas tapyti negu gyvus žmones. 
  • Upės pakrantė (1904-1905): abstraktus darbas, kuriame viskas yra tiktai iš dėmių. Tačiau nepaisant to, pažiūrėjus į paveikslą iš tolo, galima pamatyti upę, namą, debesis, mišką - viskas tarsi virpa vaiskioje saulės šviesoje.
  • Maudynės (1898-1906): vienas paskutinių Sezano darbų, likęs nebaigtas. Atkreipkite dėmesį, kad moterys išsidėsčiusios simetriškai, kas Sezano darbams yra nebūdinga. Šiuo darbu Sezanas grįžta prie amžinųjų temų - nuogų besiprausiančių moterų (beje, Renuaras juk tą patį padarė...).
Sezano darbai padarė milžinišką įtaką tolesniam vaizdavimo meno vystymuisi. Jo geometrijos supaprastinimas lėmė kubizmo atsiradimą. 

Tulūz Lotrekas

Anri de Tulūz-Lotrekas (Henri de Toulouse-Lautrec, 1864-1901) kilo iš labai kilmingos šeimos, valdžiusios (kaip matyti iš pavardės) Tulūzos žemes, taip pat turėjusios ir karališko kraujo. Jo tėvas ir motina buvo pirmos eilės pusbrolis ir pusseserė, ir greičiausiai tai lėmė jo apsigimimą, kurio esmė buvo ta, kad Tulūz-Lotrekui neužaugo kojos. Jos nustojo augti jam būnant maždaug 11 metų, ir todėl jis buvo 1,54 m ūgio, nors jo torsas buvo kaip suaugusio žmogaus.  

Įdomi figūra buvo ir Tulūz-Lotreko tėvas, iš kurio jis paveldėjo charakterį - neprognozuojamas, ambicingas, ir sunkiai sukalbamas. Tėvas jo buvo geležinės sveikatos ir valios žmogus. Darydavo tai, kas jam šaudavo į galvą, pavyzdžiui, kartą nusprendė, kad tiltais jis nevažinės, o kiekvieną upę, jei ji neužšalusi, perplauks. Kitą kartą, į savo žmonos iškilmes jis atėjo apsirengęs kaip balerina - tiesiog jam taip pasirodė smagu. Sūnaus savo jis gėdijosi, nors kitų ir neturėjo (vienintelis broliukas mirė 1 metų). Tėvas net neatėjo į jo apraudotuves, pasakęs kad "gamtos klaida mirė, ir nėra čia ko verkti", ir tą naktį išėjo medžioti pelėdų. Tiktai kai reikėjo vežti katafalką į kapines, tėvas priėjo, pats įsėdo į vežimą, ir viesulo greičių nugynė arklius iki kapo duobės. Statyti sūnui paminklą uždraudė, pagrasinęs, kad jei kas statys paminklą, tegu užsisako dar vieną ir sau. Tulūz-Lotrekas, beje, skolingas irgi neliko, paskutiniai priešmirtiniai jo žodžiai buvo "senas kvailys" ("Le viex con!"), skirti tėvui.

Tulūz-Lotreko talentą tapyti motina pastebėjo kai jam buvo 8 metai. Kadangi jis negalėjo užsiimti veikla, kuri buvo įprasta jo amžiaus jaunuoliams, jis atsidavė tapybai, todėl progresavo labai greitai. Motinos užnugaris jam padėjo patekti mokytis pas garsius mokytojus Paryžiuje (Leonas Bonnatas ir Fernandas Kormon). Paryžiuje jis susipažino su Van Gogu ir Emile Bernard. Čia, būdamas 16 metų, jis prarado nekaltybę su prostitute, kurią pasamdė jam jo draugai. Beje, sakoma, kad jis buvo geras meilužis: vienas iš jo genetinių sutrikimų buvo hipertrofuotos genitalijos, bet greičiausiai "gerumas" buvo todėl, kad jis buvo jautresnis negu kiti tuometiniai merginų "klientai". Pasakojama, kad prostitutės net lošdavo kortomis, kuriai leis miegoti su Tulūz-Lotreku.

Tulūz-Lotrekas taip pat daug girtavo (net ir tuometinių savo bohemos draugų kontekste). Didelę laiko dalį jis paprasčiausiai neišsiblaivydavo. Beje, priešingai nei vyno mėgėjai paryžiečiai, jis gerdavo kokteilius, nes jie buvo paveikesni. Tulūz-Lotrekui priskiriamas kokteilio "žemės drebėjimas" (earthquake) išradimas (vyno taurėje sumaišyti 3 dalis absento ir 3 dalis konjako, patiekti su ledo gabaliukais arba permaišyti su ledu). Netekusi vilties, motina buvo pasamdžiusi žmogų, kuris sektų jį ir neleistų jam gerti, tačiau Tulūz-Lotrekas įsigijo lazdą, kuri buvo tuščiavidurė, ir į ją susipildavo gėrimą, kurį vartodavo nuėjęs į tualetą. 

Mulen-Rouge vaizdai. Tulūz-Lotrekas didelę laiko dalį ten praleisdavo, kai visas tas pramogų kompleksas buvo ką tik atsidaręs. Jis buvo vienintelis klientas, kuriam leisdavo rūkyti pastato viduje. 
Prostitutės. Kaip pirmiausia pradėjo Mane, vėliau tęsė Dega, taip Tuluz-Lotrekas buvo prostitučių vaizdavimo kulminacija. Tačiau jei Mane ir Dega dar šiek tiek laikėsi estetikos, tai Tulūz-Lotrekas vaizdavo daiktus tokie, kokie jie buvo. Todėl prostitutės jo paveiksluose išties atrodo kaip nuvaryti arkliai. Toli nueita nuo Olimpijos ir Foli-Berže baro...
Lesbietės. Vyrai prostitutėms būdavo įsipykę tiek, kad jos dažnai būdavo lesbietės. Keletas pavyzdžių žemiau.
Plakatai. Kadangi sukosi prie pasilinksminimo namų, klubų, varietė, Tuluz-Lotrekas jiems tapydavo ir reklamas (buvo už tai labai mylimas). Taip jis tapo šiuolaikinio plakato pradininku. Nors mums jo plakatai atrodo paprasti, reikia suprasti, kad jis buvo pirmasis, kuris pradėjo tapyti tokius. 
Kūrybos prasme, iš Tulūz-Lotreko, priešingai nei iš kitų trijų post-impresionistų, neišsirutuliojo jokia srovė (neskaitant plakatų). Greičiausiai todėl, kad su kekšių ir ištvirkimo vaizdavimu jis nuėjo toliausiai iš visų. Net Dega (vienas iš Tulūz-Lotreko įkvėpėjų) mažai minėjo jį, tik kartą pasakė, kad "jo darbai per daug atsiduoda sifiliu". 
Comments