Paskaita 13-14-15: Čiurlionis

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911)

Tubūt garsiausias lietuvių kilmės menininkas (dailininkas ir kompozitorius). Jei statistinio Lietuvos piliečio paprašytumėt įvardinti "kokį nors" menininką, Čiurlionis garantuotai būtų tarp dažniausiai paminėtų. O kaip ironiška, kad gimtoji Čiurlionio kalba buvo lenkų, ir lietuviškai jis pradėjo kalbėti tiktai būdamas 27 metų, o gerai kalbėti taip ir nespėjo išmokti.

Visas Čiurlionio sonatas galite rasti Vilniaus Licėjaus moksleivių projekte. Jis greitai dirba, bet paveikslų kokybė yra mažoka. Lėtai kraunasi, bet geresnes reprodukcijas duoda ciurlionis.eu. Tačiau paveikslų tvarkos sonatose gali skirtis...

Čiurlionio gyvenimo biografija

Trumpa Čiurlionio biografijos santrauka (ilgesnių daugybę galit rasti):
1875 m.: gimė Varėnoje, Druskininkų vargonininko šeimoje. Tėvas jį jau vaikystėje išmokė groti fortepijonu.
1885 m.: baigė liaudies mokyklą, degė noru mokytis toliau.
1889-1893 m.: mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje. Čia susipažino su muzikos teorijos pradmenimis ir pradėjo kūrybinius bandymus.
1894-1899 m.: studijavo Varšuvos muzikos institute, remiamas M. Oginskio. 
1899 m. baigė institutą, gavo pasiūlymą dirbti Liublino muzikos mokyklos direktoriumi, tačiau pasiūlymo atsisakė, mat norėjo užsiimti kūryba.
1901-1902 m. studijavo Leipcigo karališkoje konservatorijoje (kontrapunktą ir kompoziciją). Sukūrė muzikinę poemą "Miške". Susipažino su dailininkų simbolistų Bocklino ir Klingerio darbais (žr. 12 paskaitą apie simbolizmą). Pradėjo domėtis daile. 

Čiurlionis - "Miške"

1902-1903 m. studijavo Varšuvos piešimo mokykloje.
1904-1906 m. studijavo Varšuvos dailės mokykloje. Pradėjo domėtis lietuvybe (ypač po 1905 m. revoliucijos Rusijoje). Sukūrė simfoninę poemą "Jūra". Tačiau tuo pat metu vis labiau domėjosi daile. Keliavo po krymą ir kaukazą (1905) bei po Čekiją ir Vokietiją (1906). 
1907 m. suorganizavo pirmąją Lietuvių dailės parodą, kur eksponavo savo kūrinius.
1908 m. suorganizavo antrąją lietuvių dailės parodą, bei įkūrė Muzikos fondą kompozitorių kūrybai remti.
1909 m. vedė Sofiją Kymantaitę, pažadėjęs, kad sugebės išlaikyti šeimą (kuo uošviai stipriai ir pagrįstai abejojo...). Tais pačiais metais jam buvo konstantuotas psichinis ir emocinis pervargimas.
1910 m. pradėjo gydytis sanatorijoje Pustelnike (prie Varšuvos). Susilaukė dukters bei pirmųjų pripažinimo ženklų - tapo rusų dailininkų draugijos "Meno pasaulis" nariu, buvo suorganizuotos Čiurlionio darbų parodos Sankt-Peterburge ir Maskvoje.
1911 m. išėjo pasivaikščioti, peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir mirė.

Viena iš pagrindinių Čiurlionio problemų (bent taip teigiama) buvo tai, kad jis neaiškindavo savo darbų turinio. Net labai įsižeisdavo, jei jo prašydavo tai padaryti. Jo nuomone, jei žmogus nesupranta, arba tingi pradėti gilintis ir interpretuoti, tai nėra ko jam ir aiškinti.

Kūryba

Kaip matyti iš biografijos, dar studijuodamas muziką, Čiurlionis susidomėjo daile. Todėl Čiurlionio muzikinis palikimas nėra labai platus:
  • Simfoninės poemos "Miške" ir "Jūra".
  • Harmonizuotos liaudies dainos (garsiausia yra "Beauštanti aušrelė").
  • Įvairūs kūriniai fortepionui: fugos, noktiurnai, preliudai, liaudies dainų adaptacijos ir t.t. (pvz., "Bėkit, bareliai", preliudas VL344, preliudas VL169, nocturne VL183).  

Čiurlionis



Daugiau apie Čiurlionio muziką (ir pavyzdžių) rasite Vilniaus licėjaus moksleivių projekto puslapyje.

Teisybės dėlei, reikia pastebėti, kad techniškai Čiurlionis buvo geresnis kompozitorius negu dailininkas. Tapyba Čiurlionis susidomėjo vėlai, būdamas jau 28 metų. Tačiau Čiurlionio tapyboje technikos trūkumą kompensuoja idėjos. Būtent dėl paveiksluose užkoduotų įdėjų jis ir yra vertinamas. Čiurlionio paveikslus galima skirstyti į dvi dalis: (i) tiesiog simbolistiniai (paveikslų ciklai, triptikai, atskiri darbai) ir (ii) muzikinė kūryba (sonatos), kuri taip pat yra ir simbolistinė, bet dar turi ir muzikinę formą. Pagrindinė tematika - kosmoso, filisofijos, meno, religijos sintezė. Vėlesnėje kūryboje taip pat visur ryški lietuvybės tema. 

Muzikiniai paveikslai:

Kad būtų galima tinkamai vertinti Čiurlionio muzikinę kūrybą, reikia iš pradžių susipažinti su sonatine muzikos forma. Iki klasicizmo laikų (XVIII a.) sonata buvo vadinama viskas, kas buvo atliekama instrumentiškai (jei būdavo atliekama balsu, vadindavosi "kantata"). XVIII a. viduryje Haidnas (vienas iš trijų Vienos klasikų, kiti du buvo Bethovenas ir Mocartas) pamėgino sukurti standartinę muzikinę formą. Beje, ši mintis jam kilo ne šiaip sau. Tuo metu pasaulio mąstyme pradėjo rastis dialektika. Dialektikos pamatas - tai, kad pasaulis nėra statiškas, jis vystosi ir keičiasi kokybiškai. Perfrazuojant - pasaulyje keičiasi ne tik kiekiai (medžiagų, žmonių, gyvūnų), bet ir patys objektai (atsiranda naujos rūšys, išradimai, daiktai, kurių anksčiau nebuvo). Pasaulio istorija juda ne ratu (kaip buvo manoma anksčiau), bet spirale į viršų, taigi, nors kartojasi tam tikri ciklai, kiekvienas jų yra unikalus, yra kitokios kokybės. Šitokios transformacijos buvo sunkiai atvaizduojamos daile ar architektūra, tačiau tam tiko muzika. Haidnas ieškojo būdo kaip išreikšti tokį kitimą per muziką, ir todėl sukūrė sonatinę formą.

Sonatinė forma ir sonatinis ciklas: Kūrinys, kuris susideda iš 4 dalių yra sonatinis ciklas, jeigu jo pirmoji dalis yra sonatinės formos.

Sonatinė forma: iš principo, tai yra keletas temų, kurios kūrinyje yra sujungiamos viena su kita, ir transformuojamos taip, kad perima viena kitos elementus. Todėl sonatinė forma susideda iš tokių dalių:
1. Ekspozicija: pateikiamos temos, kiekviena atskirai. Svarbu: temos - tai daugiau nei viena melodija, tai gali būti keleto melodijų rinkinys. Geriausia temą įsivaizduoti kaip nuotaiką. 
2. Pakartojimas: ekspozicijos temos yra pakartojamos antrą kartą, kad jas įsimintų klausytojas.
3. Vystymas: temos grojamos kartu, įtakoja viena kitą.
4. Repriza: temos pakartojamos vėl po vieną, tačiau jau yra pasikeitusios.
5. Koda: pabaiga

Sonatinis ciklas atitinkamai susideda iš tokių dalių: 1. Sonatinės formos alegro (greitos dalies), 2. Andante (lėtos dalies), 3. Šokio - menueto arba scerco (žaismingos dalies), 4. finale - dažnai greita, gali būti vėl sonatinės formos, joje pakartojamos visos iki tol skambėjusios temos.

Sonatiniu ciklu gali būti parašytos: sonatos (kūriniai vienam ar dviems instrumentams), koncertai (instrumentas su orkestru), simfonijos (orkestras), ar kvartetai (keturi instrumentai). Išklausėme pavyzdį labai paprastos Prokofjevo "Klasikinės" simfonijos, kuri tiksliai atspindi visus sonatinio ciklo kanonus. Prokofjevas ją sukūrė kaip kursinį darbą universitete, kai reikėjo pademonstruoti, ar teisingai įsisavino sonatinio ciklo kursą. 

Prokofjevas - Klasikinė simfonija


Na, o grįžtant prie Čiurlionio - jis sugalvojo, kad šituos principus galima įgyvendinti ir dailėje. Ir pradėjo tapyti paveikslų ciklus sonatine forma. Beje, jis nėra parašęs nė vieno muzikinio kūrinio šia forma, tik paveikslus. Išnagrinėjome keletą pavyzdžių:

Saulės sonata (1907):

Allegro: 
Paveikslą reikia pradėti skaityti nuo apačios, iš kairės į dešinę. Matyti dvi temos: (i) vartai, (ii) aptakios pastatų formos.  Temos tuomet pasikartoja atgaline tvarka, tačiau jau pradeda transformuotis - aptakioji tema yra kampuotesnė, o vartai - ištįsę. Keičiasi ir koloritas - iš kairės į dešinę spalvos šviesėja. Temų vystymas vyksta "į viršų". Matome šešėliais atsikartojančias tas pačias temas, vis labiau tįstančias į viršų. Repriza yra kairėje viršuje. Aptakioji forma išlieka beveik nepakitusi, tiktai be medžių (net ir saulutės atsikartoja taip pat - viena viršuje, dvi apačioje). Medžiai persikelia į atskirą tvirtą juostą. Vartai taip pat grįžta į buvusią formą. Tačiau virš jų visų supasi paukštis, kuris buvo labai mažytis ekspozicijoje (paieškokite!). Koda yra einant paveikslo viršumi iš kairės į dešinę. Tai - debesys ir paukščiai debesyse, pamažėle virstantys į saulutes. 

Andante: 
Paveikslas yra padalintas į dvi dalis - žemę ir dangų. Į žemę sueinančios energijos juostos, jei pratęstume jų linijas, susieina ties žvake. Žvakė - tai spinduliavimo, energijos atidavimo simbolis (sudega, atiduoda save, ir jos nelieka). Danguje, virš žemės - trys piramidės (pasaulio sąrangos, pažangos simbolis). Žemėje taip pat yra piramidės, tačiau deformuotos - tarsi žemėje bandytų imituoti dangų, tačiau netobulai. Ir energetinės juostos einančios į dangų turi daug daugiau vijų - yra daug stipresnės. 
Scherzo: 
žaismingas gėlių šokis aplink upę. Upė prasideda ties vartais, ir užsibaigia ties tokiais pat vartais tolumoje. Vartų dešinėje matome neryškų mėnulio pjautuvą, ir jo atspindį šalia (jei gerai įsižiūrėsite). Diena eina į vakarą, ir prišaukia naktį - paskutiniąją dalį:
Finale:
Čia matome varpą, kuriame pavaizduotos visos trys pirmosios sonatos dalys iš eilės. Už voratinklio - miegančių karalių grandinė. Švieselės tolumoje - tai karūnos karalių, kurie yra taip toli, kad jų jau nematyti. Iš voratinklio galime atpažinti pirmąją sonatos dalies temą - vartus. Juose yra taškas, iš kurio eina gijos - voratinklis. O vartų viršus - tai gimstantis varpas. Taigi, visa sonata - tai saulės ciklas - rytas - allegro, diena - andante, vakaras - scerco, naktis - finale. 


Fuga Eglės (1908)

Beje, Čiurlionis kūrė ne tik sonatas, bet ir preliudus ir fugas. Tipiška ir suprantama yra 
1908 m. fuga Eglės. Reikia žinoti, kad fuga - tai muzikinė forma, kai keletas melodijų yra grojama vienu metu. Taip ir šiame paveiksle yra aiškiai išskirtos melodijos - eglių ir kalnų.    

Pavasario sonata (I variantas)

Yra keletas šios sonatos variantų, nes nėra aišku, kokiai sonatai priklauso koks paveikslas (nieko neaiškino tas Čiurlionis...)"

Allegro:
Kaip ir kitus, paveikslą reikia pradėti skaityti nuo apačios, iš kairės į dešinę. Paveikslo koloritas – purvinas, kaip tikras lietuviškas pavasaris. Tema: plonas ir storas medis - priešybių vienybė (pamatinis dialektikos principas). Plėtojant temą, medžiai tarsi padalijami į dvi dalis - jų viršūnes blaško vėjas, tačiau jų apačios lieka ramios. Repriza – ta pati pradinė tema, tiktai su debesėliais virš medžių (sunkiai įžiūrimais, deja). Šie debesėliai mus veda į kitą dalį. Beje, daug kas paveiksle randa drakoną - paieškokite...

Andante:
č
ia debesėliai, ateinantys iš Allegro dalies, vaidina daug ryškesnį vaidmenį. Šio paveikslo "raktas" - 3 dalių muzikinė forma (pagrojama pirma dalis, tada kitokia melodija, tada vėl pakartojama šiek tiek perdirbta pirma dalis). Paveiksle - tas pats. Horizontas (apačioje) - 3 sluoksnių: kalnai (su malūnais), už jų lyguma, tada vėl - kalnai. Perspektyva (už pagrindinio malūno) - taip pat (kalnai - lyguma - kalnai). Debesėlių - po 3 kiekvienoje pusėje. Pagrindiniai malūnai - taip pat 3: pirmas yra paveikslo centre, o kitų dviejų matosi tiktai sparnų kraštai. 

Scherzo:
(svarbu - kai kurie šaltiniai šitą scherzo priskiria "vasaros" sonatai, paveikslėlis - būtent iš tokio. Nesusipainiokit). Iš Andante delies mus į šią vėl atveda debesėliai (geriausiai matyti vartuose). Dominuoja įstrižainė, ir tai suteikia paveikslui energijos. Paveiksle yra keletas motyvų. Pirma, gęstančios žvakutės žaliame fone, tarsi užpučiamos pavasarinio vėjo (juk atėjus pavasariui, žvakių denginti reikia mažiau, yra daugiau šviesos). Antra, skraidančios kregždutės - jos suteikia paveikslui žaismingumą ir savotiško chaoso. Trečia - žmogaus formos debesis su iškeltu pirštu (ar neprimena paveikslo iš dienos ciklo?). Ketvirta - frizas (horizontalus puošybinis elementas) – su kregždutėmis ir žvakide. Žvakidė (pasaulio kultūros sąrangos simbolis), o virš jos vietoje liepsnų – kregždutės su aureolėmis (jos šventos ir nekaltos). Dešinėje – frizas tarsi apverstas, kregždutė yra apačioje, padidinta. Taip ir skamba ausyse Kernagio sudainuotas Binkio "
100 pavasarių". 
Finale:
Į šią dalį mus vėl perkelia debesėliai (aplink bokštus, planetoje, fone). Bokštų kraštinės išrašytos hieroglifais (paslapties, pasaulio sudėtingumo, nepažinumo simbolis). Koloritas geltonas – daug daugiau švaros, jaučiama užuomina į pavasarį. Paveikslo centre viršuje - debesis, panašus į žmogų, rodantį į dešinę. Žmogus – trisluoksnis. Ir štai čia paaiškėja – juk ne veltui pirmoje dalyje Allegro ekspozicija yra dvisluoksnė, o repriza - jau trisluoksnė. Jos pasirodo yra išdėliotos ant šito žmogaus rankos.



Žalčio sonata 

Žaltys - turbūt ryškiausias pagonybės simbolis, o kartu - ir lietuvių tautos ištakų.

Allegro:
ekspozicija čia susideda iš trijų temų: (i) kalvos (pačiame priekyje), (ii) mūras su arkomis viduje ir medeliais - civilizacijos simbolis (gali būti aliuzija į Mindaugo laikus, nes iki tada Lietuvoje niekas mūrinių pastatų nestatė), (iii) keturios kolonos - įtampos tarp žemės ir dangaus simbolis, tvarkos ir harmonijos garantas (kolona neleidžia susimaišyti žemei su dangum, perkeltine prasme, ji yra kiekviename iš mūsų, kaip super ego). Mūre yra žvynai viršuje, ir arkos su pagaliais viduje), kalvelės. Plėtojimas intensyvus, ryški įstrižainė. Kolonos "laiko" žaltį - kitaip tariant, sutramdoma pagoniška tradicija. Reprizoje kalva virsta kalnu, mūras virsta šventykla. Koda - tai medžių eilė ir upė, kuri atkartoja žalčio formą. Šis žaltys-upė mus veda į kitą dalį.


Andante:
kaip minėta, nėra tiksliai aišku, kuri dalis yra kuri. Todėl prašau nekreipti dėmesio, kad šaltinis vadiną paveikslą "scherzo", nes kiti šaltiniai ją laiko "andante". Šį šaltinį naudoju todėl, kad skiriamoji geba paveikslo gera. Paveikslui lėtumo ir ramybės suteikia dominuojanti horizontali linija. Žaltys - sustingęs tarsi klausimas. Atkreipkite dėmesį į "skaičių magiją": žvaigždės prie mėnulio - 7. Žalčio žvynai - irgi 7. Nuo bokštų iki žalčio galvos paveikslo viršuje yra tarsi pėdsakas, kuris rodo, kaip žalčio galva atšliaužė iki tos pozicijos, kurioje dabar yra. Paukščiai mus veda į trečiąją dalį:


Scherzo:
Turbūt vienas iš stipriausiai "pakrautų" paveikslų. Tuščioje žemėje stovi žmogus su karūna. Į jį šviečia žvaigždės. Tai - inteligentijos, apsišvietusių žmonių simbolis. Jis stovi dykoje žemėje, nes yra vienišas. Kitame krante - lietuviška žemė ir kaimas (padidinus paveikslą matyti nameliai tarp miškų). Tačiau nuo inteligentijos jį skiria praraja, tačiau atkreipkime dėmesį - kaimas yra aukščiau už dykvietę. Kitaip tariant, jis turėtų būti svarbesnis, dėl jo inteligentija turėtų aukotis. Perspektyva, kas atsitiks, jei inteligentijai pavyks sujungti jėgas su kaimu, matyti tolumoje - tai mūrinis civilizacijos bokštas. Tam, kad pavyktų, reikia bendrauti, tai rodo paukštis, kuris simbolizuoja žinią Čiurlionio kūryboje (žr. paveikslą "Žinia").  Žaltys - stebi kas vyksta, išsitiesęs kaip styga - jam nepaprastai svarbu tai, kas vyksta, nes čia sprendžiamas baltų civilizacijos likimas. 

Finale:
Trys kalnai, apšviesti, tarsi tai būtų žmonės su auromis. Žaltys žiūri į karūną (pasaulio sąranga), kuri yra ant kubo su formulėmis (pasaulio pažinumas, primena dantiraštį). Ar užsidės ją žaltys (kitaip tariant, baltų civilizacija)? O pro arkas matome, nuo ko viskas prasidėjo - nuo medžiais apaugusių kalvelių (tokių kaip pirmoje dalyje pirmame plane).



Apibendrinant (bet čia jau mano vieno supratimas), sonatos istorija tokia: Allegro: baltų gentys (žaltys) pradėjo statyti civilizacją (mūrą ir šventyklas) ir atsiskirti nuo kitų nepažengusių tautų (tvoros arkose, už kurių matyti kalvos be mūro). Andante: už savo tvoros (dalyje aiškiai matyti, kad rami upė prasideda tarsi atitvertais vartais), genčių visuomenė (žaltys) pamažu judėjo (lėtas žalčio judesys iš kairės į dešinę) ir svarstė. Scherzo: rodo dabartinę situaciją, kad dabar reikia atlikti šuolį, sujungti inteligentijos pajėgumus su kaimo tyrumu, kad būtų galima tapti tikra civilizacija, ir pasiekti Finalle: užsidėti civilizacijos karūną.

Piramidžių sonata 

Piramidės - mėgstamas Čiurlionio simbolis - asocijuojamos su civilizacijos lopšiu, didybe, stabilumu. Beje, tai - paskutinė Čiurlionio nutapyta sonata (1909 metai). Ši sonata nėra tokia sudėtinga savo paslėptomis mintimis, tačiau labai graži estetiškai. 


Allegro:
Paveikslo vystymas, kaip ir kitų Čiurlionio "Allegro". Tačiau atkreipkite dėmesį į smailas piramides. Mums įprasta forma - tai plataus pagrindo piramidės, kaip Egipte. Šita piramidžių forma dominuoja, nes yra pati stabiliausia (akmenis laiko gravitacijos jėga). Tačiau senovės civilizacijos statydavo ir smailas piramides, pavyzdžiui Meroe kultūra apie 800 pr. Kr - 200 po Kr.

Andante:
Atsikartoja ta pati tema kaip ir allegro (trys smailos piramidės, keistas akmuo, tada viena smaila ir viena buka piramidės). Tačiau viskas išdėstyta horizontaliai, todėl paveikslas daug ramesnis. Šis paveikslas, kuriam laikui buvo dingęs iš akiračio, ir surastas tik per laimingą atsitiktinumą. Lietuva jį atpirko tik 2008 m. Įsigijimo kaina neskelbiama. Tačiau simboliška, kad 1928 metais Lietuva turėjo šansą nupirkti šį paveikslą už 200 USD, tačiau tuomet kaina valdininkams pasirodė per didelė...
 
Scherzo:
Allegro motyvas, ir į jį panašūs, žaismingai šoka ore. Saulės spinduliai (beje, tokius pat galite surasti ir Allegro dalyje pasislėpusius mažyčius) apšviečia miestą. Šis miestas simbolizuoja tuometinės Lietuvos inteligentijos supratimą apie lietuvių tautos vaidmenį pasaulyje - kad lietuvių tauta yra jungianti grandis tarp rytų ir vakarų kultūros. Todėl miestas turi rytietiškų (apvalūs kupolai, žvakės formos) ir vakarietiškų (bokštai su barbakanais) elementų. Daugelyje danguje skraidančių motyvų yra dolmenas - ypatinga struktūra tuo, kad yra sutinkama tiek vakarų Europoje (net D. Britanijoje), tiek rytuose (Indijoje, Korėjoje). Taigi, jis gali simbolizuoti vakarų ir rytų kultūrų ištakų visumą...

Simbolistiniai paveikslai:

1904 Miško muzika
pakrypęs medis formuoja arfos formą, statmeni kamienai - stygas, o vėjas tarsi ranka braukia per jas. 

1903 Laidotuvių simfonija (I dalis)
varpas pakrypęs tokiu kampu, kokiu paprastai jo neišsiūbuosi. Vadinasi, jis ne šiaip skamba, jis - "klykia". Karūnos, sudėtos ant vartų - tai valdovo simbolis. O valdovas - tai pasaulio tvarkos saugotojas (čia atmetant dabartinius nukrypimus žemiškų valdovų, žinoma). O sienoje dešinėje - atvaizduota angelų eisena. 


Paros ciklas (1904)

Visuose paveiksluose vaizduojamas žmogus, tarsi lipantis per horizontą, jūrą, ir t.t. Beje, kūrinyje "Vakaras" vaizduojamas Saturnas - vieni pirmųjų bandymų vaizduoti kosminius kūnų. 

Rytas


Diena


Vakaras


Naktis





Rex ciklas (1904-1905)

Tik jokiu būdu nepainiokite su 1909 m. paveikslu Rex (žr. žemiau):

I dalis

mažytis, rodos įprastinio gyvenimo fragmentas
II dalis

mažytis žmogus, šalia kurio - kolona, kuri simbolizuoja įtampą tarp žemės ir dangaus, formulė - pasaulio nepažinumo simbolis
III dalis

vanduo - tai materija, kuri egzistuoja visomis formomis įprastinėje temperatūroje, ir yra būtiniausia gyvybės prielaida, saulės karūna(!) ant figūros galvos

Veidai (1904)
čia Čiurlionis vaizduoja save (profilis) ir Sofiją (en face). Dviejų vaizduojamų žmonių galvos susilieja ties kaktomis - tai rodo, kad jų mintys yra susietos, jie mąsto vienodai. Taip Čiurlionis interpretavo savo santykius su Sofija. 
Ramybė (1904)
horizontali linija per visą paveikslą suteikia jam stabilumo. Vaizduojamas kalnas - tai Čiurlionio mėgiamos technikos "animizavimo" pavyzdys - kai negyvi daiktai vaizduojami panašūs į žmogaus figūrą. 

Auka (1909)

paveikslas ypatingas tuo, kad Olivier Messiaen, laikomas geriausiu XX a. Prancūzijos kompozitoriumi, šį paveikslą naudojo kaip savo operos dalies vienintelę dekoraciją visam operos veiksmui. O. Messiaen ne kartą išreiškė žavėjimąsi Čiurlionio kūryba. Apie Čiurlionį jis greičiausiai sužinojo iš savo draugo rašytojo Rome Rolan, kuris palaikė artimus ryšius su Čiurlionio žmona Sofija.

Karalių pasaka (1909)
dažniausiai reprodukuojamas Čiurlionio paveikslas, turbut todėl, kad atspindi didžiulę Čiurlionio meilę Lietuvai. Delnuose karaliai (tvarkos pasaulyje užtikrintojai) laiko saulę, kurios fone – kaimas. Saulė, kuri yra ir Lietuvos kaimas, spinduliuoja energiją, šviesą - kūrybos ir išminties simbolis. Už jų stovi medis – augimo, istorijos vystymosi simbolis. Medžio šakose – švieselės, kurios reiškia civilizacijas (kryžiai, gotikiniai pastatai, šventyklos - visokiausių kultūrų sintezė). Atrodo, kad karaliai prie civilizacijų įkels ir lietuvius.



REX 1909:

Kulminacinis Čiurlionio kūrinys. Šitas paveikslas apibendrina daugelį jo ankstesnių darbų idėjas ir motyvus: didžiojo pasaulio valdovo, tvarkos užtikrintojo nuojauta, fatalizmas, kosminė pasaulio vienybė (viskas yra pasaulio dalis, niekas nėra izoliuota). Paveiksle naudojamas jin ir jan principas - tos pačios formos atsikartoja šviesia spalva, ir tamsia spalva, pavyzdžiui, ant žemės stovintis karaliaus sostas (panašus į bokštą). Paveiksle galima įžvelgti Ptolemėjaus visatos principą - aplink žemę sukasi daug sferų - kylančių saulių sfera, kometų sfera, angelų sfera, žvaigždžių sfera. Tai vienas iš nedaugelio paveikslų, kuriuos Čiurlionis nutapė kokybiškais dažais (tam jam teko pasiskolinti pinigų), nes šį paveikslą jis tapė konkursui Sankt Peterburgo parodoje. 

Kada nors paskirkite laiko, 30 minučių. Atsidarykite Čiurlionio 
REX (1909). Ir pasiklausykite Jūros.


Comments