Paskaita 14: Viduramžiai ir eurovizija

Mūsų kurse visą dėmesį skiriame į "aukštąjį" meną. Gal būtų laikas ir apsibrėžti - kas tai yra? 

Savo paskaitose "aukštąjį" meną mes apsibrėžiame kaip tokį, kuris eina kartu su visuomenės pažanga. "Aukštojo" meno kūrėjai stengiasi įprasminti visuomenės pasiekimus, atradimus, pasaulio supratimą. Pavyzdžiui, taškus ir brūkšniukus dailininkai XX a. pradžioje pradeda piešti ne todėl, kad jiems "tingėjosi", o todėl, kad tuo pat metu mokslas persikėlė į "abstraktųjį" lygį - pradėjo operuoti objektais, kurių neįmanoma suvokti juslėmis (pavyzdžiui, atomas ar elektronas). Lygiai taip, atsiradus dialektikos mokslui, Haidnas pradėjo ieškoti būdų, kaip šios filosofijos krypties sampratą atspindėti mene, ir todėl sukūrė sonatinę muzikos formą. 

Beje, yra ir alternatyvių teorijų, iš kur atsiranda "aukštasis" menas. Pavyzdžiui, teigiama, kad tai – tik būdas elitui pademonstruoti, kad jie yra kitokie negu visi kiti.

O ką tuomet daro "žemasis" menas? Paprastai kalbant, padeda mums daugintis. Ypač tai gerai matyti per muziką. Paprastosios, "pop" muzikos tikslas, jau tūkstančius metų, yra tas pats: suteikti tinkamą foną moterims ir vyrams pademonstruoti savo kūno grožį bei miklumą, kad susirastų porą. Todėl principai, kuriais kuriama tokia muzika, mažai kuo keičiasi nuo pat žmonių civilizacijos pradžios. Deja, muziką užrašinėti pradėta tiktai viduramžiais, todėl tiktai iš tų laikų mus pasiekia ir "pop" muzika. Tačiau tuoj pamatysime, kad išties ji labai mažai pasikeitė. 

Bet pradėkime nuo pradžių. Viduramžių "pop" muzikos ūrėjai buvo keliaujantys riteriai - trubadūrai, trumverai, minizingeriai, meisterzingeriai (pavadinimai skyrėsi priklausomai nuo šalies, bet esmė buvo ta pati), kurie apdainuodavo savo žygius. Sakoma, kad trubadūrų amžius prasidėjo maždaug nuo XII a., tačiau greičiausiai jie buvo ir anksčiau, tiktai niekas neužrašydavo muzikos. Beje, todėl viduramžių vaizdas yra šiek tiek iškreiptas, nes vieninteliai rašytiniai tų laikų šaltiniai yra palikti vienuolių, todėl skaitant juos susidaro įspūdis, kad bažnyčia ir religingumas absoliučiai dominavo tais laikais. Žinoma, jie vaidino labai svarbų vaidmenį, tačiau turbūt mažesnį, negu atrodo iš pirminių šaltinių.

Įdomu: kodėl pradėta užrašinėti muzika? Manoma, kad taip atsitiko dėl bažnyčios pasidalijimo 1054 metais. Pasidalijus bažnyčiai, dar ilgą laiką po to skirtumai tarp jų nebuvo aiškūs ir ryškūs. Tam, kad užtikrintų išskirtinumą (viena iš priemonių), vakarų bažnyčioje buvo nuspręsta suvienodinti liturginę muziką. Taigi, atsirado poreikis ją užrašyti, kad būtų galima perduoti kitiems miestams.

Išklausėme keletą Bernart de Vendatorn (XII a.) kūrinių. Iš jų svarbiausi yra du:
  • Baladė. Tokie kūriniai viduramžiais sudarė 90% trubadūrų repertuaro. Lėta, daug teksto, muzika - tik pritarimui. Tokios dainos tęsdavosi 45-60 minučių.
  • Greita daina. Su šia daina, pakeitus tekstą, pridėjus elektrinių gitarų ir sustiprinus būgnų liniją, būtų galima drąsiai atstovauti eurovizijoje bet kurią Balkanų šalį. Esminiai muzikos elementai (sinkopinis ritmas ir pasikartojantys motyvai) nepasikeitė nė trupučio. Keičiasi tik instrumentai...
Verta atkreipti dėmesį, kad antrojoje dainoje yra nemažai rytietiškų motyvų. Ir čia irgi įdomus faktas - rytai viduramžiais buvo ženkliai pranašesni už vakarų Europą. Reikšmingas pavyzdys yra tai, kad kinai, jau XIII a. buvo pasistatę laivus, kuriuose buvo atskiros vandeniui atsparios pertvaros (kas titaniko laikais buvo laikoma didžiuliu pasiekimu vakaruose). Su tais laivais jie ištyrinėjo Indijos vandenyną, ir net apiplaukė Afriką. Bet mongolų ekspansija šiaurėje privertė kinus nukreipti resursus į didžiosios sienos statybą bei kovą su pastaraisiais, todėl jūros tyrinėjimams tiesiog nebebuvo skiriama lėšų. 
Comments