Paskaita 16: art nouveau

Art nouveau - tai XX a. pradžioje išpopuliarėjęs meno stilius, apėmęs daugiausiai to meto architektūrą, ir taikomąjį meną (ypač - dizainą). Įdomu tai, kad jis neturėjo vieno pavadinimo. Art Nouveau - tai prancūziškas pavadinimas. Rusijoje jis buvo vadinamas Modernu, Vokietijoje - "Jugendstil", Austrijos-Vengrijos imperijoje - Secesija. Art Nouveau labai skyrėsi priklausomai nuo šalies, kurioje buvo praktikuojamas. Bendrai paėmus, galima teigti, jog pietuose jis buvo įmantresnis ir lankstesnis, o šiaurėje - racionalesnis ir kampuotesnis (iš šio vėliau kilo funkcionalizmas). 

Architektūra

Architektūra XX a. pergyveno savotišką "kūrybinę" krizę. XIX a. dar dominavo istoriškasis stilius (XX a. jis pradėtas vadinti eklektika - mišiniu, neskoningu stilių derinimu). XIX a. architektūra gal ir nebuvo unikali, tačiau tuo metu valstybės gyveno savo praeitimi, todėl statydavo statinius su istorine potekste: operą statė renesanso-baroko stiliumi (nes tada opera atsirado), o britų parlamentas, pavyzdžiui, pastatytas gotikos ir renesanso stiliais (nes tada gimė demokratija). Art nouveau architektūra buvo XIX a. pabaigos bandymas sukurti kažką savo, unikalaus. Tačiau čia kūrėjai susidūrė su problema - tuo metu unikalių, meniškų, kūrybiškų pastatų nebereikėjo - dominavo funkcionalumo, efektyvumo poreikis. 

Art nouveau pagrindinė kūrybos mintis - tai panašumas į gamtą. Todėl Art nouveau architektūros pastatai yra panašesni į augalus - išlankstyti, banguoti, nesimetriški. Beje, Art nouveau kūrėjai buvo principingi - pastatas turėjo atitikti stilių ne tik savo paties konstrukcijomis, bet ir interjeru, ir dažnai architektas suprojektuodavo ir viena, ir kita. 

Vienas iš ryškiausių įvykių, kada kristalizavosi Art nouveau idėjos, buvo 1900 metais vykūsi "Expo" paroda Prancūzijoje. Tačiau turbūt žinomiausias Art nouveau kūrėjas buvo architektas Antoni Gaudi, 1852-1926, sujungęs Art nouveau su ekspresionizmu. Kilęs iš Katalonijos, didžiąją gyvenimo dalį praleido Barselonoje, kur ir sukoncentruota didžioji dalis jo kūrinių. Jo statybas dažniausiai remdavo turtuoliai, nes funkciškai jos nebuvo naudingos, todėl be paramos "už gryną grožį" niekas nebūtų tokiais statiniais užsiėmęs. Mirė Gaudis eidamas gatve, ir užsižiūrėjęs į savo statomą katedrą (Sagrada Familia). Partrenktą tramvajaus, jį palaikė valkata (asmens dokumentų neturėjo, savo išvaizda nesirūpino...), todėl iškart jam nebuvo suteikta medicininė pagalba. Po to buvo per vėlu. 

  • Kaulų medis (1877, perstatyta 1904-05) - visas namas pastatytas tarsi iš žmogaus kaulų: balkonai - kaukolės, kolonos - dilbiai, kojų kaulai, viduje esantys koridoriai - tarsi šonkaulių vidus. 
  • Guel Park - ištisas skulptūrų - pastatų parkas, pastatytas Gaudi. Išlankstytos, natūralios, chaotiškos formos, spalvų gausa.
  • Sagrada Familia iki šiol statoma, nors jau beveik 100 metų kaip pradėta (gal ir daugiau, nes Gaudi pats perėmė kažkieno kito projektą). Valstybė statybų visiškai nefinansuoja, todėl bažnyčia statoma tiktai iš žmonių aukų. Bažnyčios bokštai kiekvienas yra skirtas tam tikram bibliojos herojui, ir jų aukštis atitinka to herojaus svarbą biblijoje. Arkos padarytos pagal svarmenis – sukabinus juos ant juostelės, gaunama gotikinė lango forma, tiktai "aukštyn kojom". Šią formą, jos proporcijas, Gaudi naudoja statyboje. Šviesa išgaunama naudojant hiperboloidinę formą (taip yra pagaunama daugiau šviesos). Laiptai - sraigės formos. Kolonos - tarsi medžiai su nupjautais šakų ratais

Beje, Art nouveau menui išties buvo sunku išsilaikyti, būtent dėl konkurencijos su funkcionalumu. Pavyzdžiui, Eifelio bokštas, pastatytas 1889 metais pasaulio mugei, jau prieš statybą buvo kritikuojamas, kaip "darkantis miesto veidą", nors tuomet buvo planuojama, kad jis stovės vos 20 metų. Net šiuolaikinio apsakymo "tėvas" Gi de Mopasanas aršiai priešinosi jo statybai. Tam, kad bokštas būtų nenugriautas, Eifeliui teko imtis "gudrybių", sugalvoti bokštui funkciją - tai ir radijo antenų kabinimas, ir moksliniai tyrimai, ir daugelis kitų. Beje, įdomi detalė (gal kad modernus žmogus nepersididžiuotų) - iki Eifelio bokšto, aukščiausias pasaulio statinys apie 5000 metų buvo Cheopso piramidė Egipte. 

Keletas kitų pavyzdžių:









Tapyba

Art nouveau tapybos pradininku yra laikomas Alfonsas Mucha (1860-1939) - čekų kilmės knygų iliustratorius, kuris išgarsėjo Art nouveau (tada - labai naujovišku) stiliumi nutapęs reklaminį plakatą Sarai Bernhardt (to meto garsiausiai Paryžiaus aktorei) - ją sutiko visiškai atsitiktinai, tiesiog reikėjo, kad kas nors paskubomis nutapytų plakatą. Aktorei darbas nepaprastai patiko. Per jos užsakymus ir rekomendacijas Mucha gavo daug darbo, tapė paveikslus, modeliavo kilimus, ruošė plakatus, reklamas. Jo tapybos stilius, pradžioje vadintas "Mucha style", įsitvirtino paryžiuje per 1900 metų Ekspo mugę (tą lemiamą mugę Art nouveau menui). Beje, pačiam Muchai komercinė jo kūrybos sėkmė nekėlė susižavėjimo, jis buvo įsitikinęs, kad menas turi būti vertinamas dėl "idėjos". Visą gyvenimą jis bandė atsiskirti nuo "Mucha style" ir parodyti, kad jis turi ir visai kitą kūrybos pusę. 1938 metais Čekiją užėmė vokiečiai. Mucha tuo metu gyveno Prahoje, ten vedamas patriotinių jausmų iš Paryžiaus. Mucha buvo suimtas, tardomas, dėl seno amžiaus ir silpnos sveikatos pasigavo plaučių uždegimą, kuris negydomas išvirto į infekciją, ir taip pasimirė 1939 metais.

Kitas, gal netgi garsesnis Art nouveau kūrėjas yra Gustavas Klimtas (1862-1918). Tai yra dar vienas (iš jau dagelio mūsų apžvelgtų) dailininkų, kurie iš pradžių kūrė akademiškai, ir tik vėliau, įrodę, kad tapyti realistiškai moka tobulai, pradėjo piešti "nesąmones". Gimęs neturtingoje graverio šeimoje, jis anksti parodė dailininko talentą, todėl buvo priimtas į Vienos meno ir amatų mokyklą, kur mokėsi būti architektu-dailininku. Genijus greitai skleidėsi, ir jau būdamas 26 metų jis gavo Imperatorišką apdvanijimą, tapo Municho ir Vienos universitetų garbės nariu, bei susirado gyvenimo moterį. Su ja, beje, neaišku, ar turėjo lytinių santykių, tačiau su kitomis per visą tą laiką sugyveno 14 vaikų. 
  • Fabula (1883) - akademizmas a la Ticianas
  • Idilė (1884) - akademizmas a la Rafaelis ir Mikelandželas
  • Vienos teatro salė (1888) - kadangi tuo metu nebuvo nuotraukų, Klimto paprašė nutaptyti salę teatro, korį buvo planuojama nugriauti
  • Piešiniai pieštuku (1887) - beveik kaip nuotrauka.
  • Meilė (1895) - romantizmas
  • Sonia Knips (1898) - Renuaro stilius, išryškintas veidas, o detalės kuo toliau nuo jo, tuo labiau "išplaukę", žaidžiama spalvomis.
  • Secesijos grupės plakatas (1898) - plakate Tesėjas žudo Minotaurą (suprask - naujas menas žudo senąjį). Spaudos cenzoriai liepė pripaišyti medžius, nes originalus autoriaus sumanymas buvo toks...
  • Judita (1901) - jau pradedama žaisti kažkuo daugiau, negu simbolizmas ir realizmas. Beje, moters seksualumas - tai viena iš labiausiai Klimtą dominusių temų, dėl to paveikslų su moterimis jis nutapė daugybę...
  • Viltis I (1903) - dar pagrinde simbolizmas (nėščia moteris, bet už jos - mirtis. O Viltis II (1907-08) - jau sudėtingesnis darbas, čia tiesioginių simbolių mažiau, daugiau žaidžiama geometrinėmis figūromis, spalvomis.
  • Trys moters amžiai (1905) - prasideda abstrakcija. Paveikslą jau reikia nagrinėti iš arti, atkreipiant dėmesį į detales: sena moteris - rudame fone, tarsi jau įkasta į žemę, jauna - su laisvesniais permatomais drabužiais, jauniausia - ant rankų.
  • Riedler portretas (1906) - randasi tikrasis Klimtas. Jau daug sakoma per simbolines detales, ženklelius. 
  • Adele Bloch - Bauer portretas (1907) - sudėtingi ornamentai, jau turbūt matyti ne kartą ant kavos puodelių... Visas intelektinis paveikslo "krūvis" krenta ant spalvų, o ne realistinio vaizdavimo.
  • Bučinys (1908) - atkreipkite dėmesį, kad vyrą supa stačiakampės figūros, o moterį - apvalios. Čia jau žaidžiama tokiais dalykais, ne realizmu. 
  • Danaja (1908) - simbolistinis darbas. Danaja buvo įkalinta tėvo, kad nepastotų, nes tėvui išpranašauta, kad jos sūnus jį nužudys. Auksinis lietus tarp Danajos kojų paveiksle simbolizuoją Dzeusą, kuris pateko pas Danają, ir ją apvaisino (gimė Persėjas, kuris nužudė jos tėvą). 
  • Išsipildymas (1909)
  • Laukimas (1909)
  • Gyvybės medis (1909)
O štai čia jau greitai Malevičius nutapys juodą/baltą kvadratą. Po to apie 2 metus Klimtas beveik netapė, ir:
  • Primavesi (1912) - įtaka iš Matiso (Fovizmas). 
  • Adele Bloch-Bauer II (1912) - fovizmas. Beje, ji yra vienintelis modelis, kurį Klimtas tapė du kartus...
  • Mergelės (1912) - art nouveau palikimas, bet dominuoja spalvos. Ženkliai juntama Matiso įtaka.


Ar nouveau menas buvo kuriamas dekadanso laikotarpiu - kai visuomenę buvo apėmusi moralinė krizė. Pronografija, meilužės, alkoholis, narkotikai. Paradoksalu, bet moralės neigimas atsirado tada, kai išplito demokratija ir laisvė. O laisvė, jei nori iš tikro būti laisvas, turi būti visur - net ir šeimoje - kartais vyrai susitardavo dalintis žmonomis, pavyzdžiui... Vienas iš ryškiausių dekadansinių kūrėjų buvo Aubrey Vincent Beardsley (1872-1898). Mirė 26 metų nuo tuberkuliozės, bet per tą laiką spėjo padraugauti su O. Wilde ir Whistler. Dar spėjo atsiversti į radikalią krikščionybę ir pareikalauti leidėjo sunaikinti jo visus paveikslus. Pastarasis taip nepadarė, nes gerai iš jų uždirbdavo. Gal ir gerai...
Comments