Art nouveau - tai XX a. pradžioje išpopuliarėjęs meno stilius, apėmęs daugiausiai to meto architektūrą, ir taikomąjį meną (ypač - dizainą). Įdomu tai, kad jis neturėjo vieno pavadinimo. Art Nouveau - tai prancūziškas pavadinimas. Rusijoje jis buvo vadinamas Modernu, Vokietijoje - "Jugendstil", Austrijos-Vengrijos imperijoje - Secesija. Art Nouveau labai skyrėsi priklausomai nuo šalies, kurioje buvo praktikuojamas. Bendrai paėmus, galima teigti, jog pietuose jis buvo įmantresnis ir lankstesnis, o šiaurėje - racionalesnis ir kampuotesnis (iš šio vėliau kilo funkcionalizmas). 

Architektūra XX a. pergyveno savotišką "kūrybinę" krizę. XIX a. dar dominavo istoriškasis stilius (XX a. jis pradėtas vadinti eklektika - mišiniu, neskoningu stilių derinimu). XIX a. architektūra gal ir nebuvo unikali, tačiau tuo metu valstybės gyveno savo praeitimi, todėl statydavo statinius su istorine potekste: operą statė renesanso-baroko stiliumi (nes tada opera atsirado), o britų parlamentas, pavyzdžiui, pastatytas gotikos ir renesanso stiliais (nes tada gimė demokratija). Art nouveau architektūra buvo XIX a. pabaigos bandymas sukurti kažką savo, unikalaus. Tačiau čia kūrėjai susidūrė su problema - tuo metu unikalių, meniškų, kūrybiškų pastatų nebereikėjo - dominavo funkcionalumo, efektyvumo poreikis. 

Art nouveau pagrindinė kūrybos mintis - tai panašumas į gamtą. Todėl Art nouveau architektūros pastatai yra panašesni į augalus - išlankstyti, banguoti, nesimetriški. Beje, Art nouveau kūrėjai buvo principingi - pastatas turėjo atitikti stilių ne tik savo paties konstrukcijomis, bet ir interjeru, ir dažnai architektas suprojektuodavo ir viena, ir kita. 

Vienas iš ryškiausių įvykių, kada kristalizavosi Art nouveau idėjos, buvo 1900 metais vykūsi "Expo" paroda Prancūzijoje. Tačiau turbūt žinomiausias Art nouveau kūrėjas buvo architektas Antoni Gaudi, 1852-1926, sujungęs Art nouveau su ekspresionizmu. Kilęs iš Katalonijos, didžiąją gyvenimo dalį praleido Barselonoje, kur ir sukoncentruota didžioji dalis jo kūrinių. Jo statybas dažniausiai remdavo turtuoliai, nes funkciškai jos nebuvo naudingos, todėl be paramos "už gryną grožį" niekas nebūtų tokiais statiniais užsiėmęs. Mirė Gaudis eidamas gatve, ir užsižiūrėjęs į savo statomą katedrą (Sagrada Familia). Partrenktą tramvajaus, jį palaikė valkata (asmens dokumentų neturėjo, savo išvaizda nesirūpino...), todėl iškart jam nebuvo suteikta medicininė pagalba. Po to buvo per vėlu. 

Beje, Art nouveau menui išties buvo sunku išsilaikyti, būtent dėl konkurencijos su funkcionalumu. Pavyzdžiui, Eifelio bokštas, pastatytas 1889 metais pasaulio mugei, jau prieš statybą buvo kritikuojamas, kaip "darkantis miesto veidą", nors tuomet buvo planuojama, kad jis stovės vos 20 metų. Net šiuolaikinio apsakymo "tėvas" Gi de Mopasanas aršiai priešinosi jo statybai. Tam, kad bokštas būtų nenugriautas, Eifeliui teko imtis "gudrybių", sugalvoti bokštui funkciją - tai ir radijo antenų kabinimas, ir moksliniai tyrimai, ir daugelis kitų. Beje, įdomi detalė (gal kad modernus žmogus nepersididžiuotų) - iki Eifelio bokšto, aukščiausias pasaulio statinys apie 5000 metų buvo Cheopso piramidė Egipte. 

Keletas kitų pavyzdžių:

Art nouveau tapybos pradininku yra laikomas Alfonsas Mucha (1860-1939) - čekų kilmės knygų iliustratorius, kuris išgarsėjo Art nouveau (tada - labai naujovišku) stiliumi nutapęs reklaminį plakatą Sarai Bernhardt (to meto garsiausiai Paryžiaus aktorei) - ją sutiko visiškai atsitiktinai, tiesiog reikėjo, kad kas nors paskubomis nutapytų plakatą. Aktorei darbas nepaprastai patiko. Per jos užsakymus ir rekomendacijas Mucha gavo daug darbo, tapė paveikslus, modeliavo kilimus, ruošė plakatus, reklamas. Jo tapybos stilius, pradžioje vadintas "Mucha style", įsitvirtino paryžiuje per 1900 metų Ekspo mugę (tą lemiamą mugę Art nouveau menui). Beje, pačiam Muchai komercinė jo kūrybos sėkmė nekėlė susižavėjimo, jis buvo įsitikinęs, kad menas turi būti vertinamas dėl "idėjos". Visą gyvenimą jis bandė atsiskirti nuo "Mucha style" ir parodyti, kad jis turi ir visai kitą kūrybos pusę. 1938 metais Čekiją užėmė vokiečiai. Mucha tuo metu gyveno Prahoje, ten vedamas patriotinių jausmų iš Paryžiaus. Mucha buvo suimtas, tardomas, dėl seno amžiaus ir silpnos sveikatos pasigavo plaučių uždegimą, kuris negydomas išvirto į infekciją, ir taip pasimirė 1939 metais.

Kitas, gal netgi garsesnis Art nouveau kūrėjas yra Gustavas Klimtas (1862-1918). Tai yra dar vienas (iš jau dagelio mūsų apžvelgtų) dailininkų, kurie iš pradžių kūrė akademiškai, ir tik vėliau, įrodę, kad tapyti realistiškai moka tobulai, pradėjo piešti "nesąmones". Gimęs neturtingoje graverio šeimoje, jis anksti parodė dailininko talentą, todėl buvo priimtas į Vienos meno ir amatų mokyklą, kur mokėsi būti architektu-dailininku. Genijus greitai skleidėsi, ir jau būdamas 26 metų jis gavo Imperatorišką apdvanijimą, tapo Municho ir Vienos universitetų garbės nariu, bei susirado gyvenimo moterį. Su ja, beje, neaišku, ar turėjo lytinių santykių, tačiau su kitomis per visą tą laiką sugyveno 14 vaikų. 

Ar nouveau menas buvo kuriamas dekadanso laikotarpiu - kai visuomenę buvo apėmusi moralinė krizė. Pronografija, meilužės, alkoholis, narkotikai. Paradoksalu, bet moralės neigimas atsirado tada, kai išplito demokratija ir laisvė. O laisvė, jei nori iš tikro būti laisvas, turi būti visur - net ir šeimoje - kartais vyrai susitardavo dalintis žmonomis, pavyzdžiui... Vienas iš ryškiausių dekadansinių kūrėjų buvo Aubrey Vincent Beardsley (1872-1898). Mirė 26 metų nuo tuberkuliozės, bet per tą laiką spėjo padraugauti su O. Wilde ir Whistler. Dar spėjo atsiversti į radikalią krikščionybę ir pareikalauti leidėjo sunaikinti jo visus paveikslus. Pastarasis taip nepadarė, nes gerai iš jų uždirbdavo. Gal ir gerai...