Paskaita 15: naivusis menas

Naivusis menas - tai viena iš dailės krypčių, kurių atsirado daugybė ypač kūrybingu laikotarpiu 1900-1914 metais. XX. a pradžioje vienas iš pagrindinių principų, kurių laikėsi kūrėjai, tai - ieškoti kuo naujesnių, kitokių, akademiškai nepripažintų išraiškos formų. Todėl norintis žavėtis to meto menu, jame nereikia ieškoti estetikos, o žiūrėti į naujumą, išraiškos mintį. 

Henri Rousseau

Vienas iš garsiausių naiviojo meno kūrėjų - tai prancūzas Henri Rousseau (1844 - 1910). Su filosofu jis nieko bendro neturi. Su dailės išsilavinimu, beje, taip pat. Tapyti pradėjo vėlai (49 metų), tuo metu, kai abi jo žmonos buvo mirusios, o vaikai jau gyveno savarankiškus gyvenimus. Kaip ir Gogenas, jis iš dailės pabandė gyventi. Kaip ir Gogenas, iš meno gerokai nusigyveno. Kadangi iki pradėdamas piešti jis tarnavo muitinėje, tai tokį pat ir slapyvardį gavo ("Le Douanier" - muitininkas). Už paskutinius pinigus surinkdavo mokestį, kad galėtų dalyvauti "Nepriklausomųjų" salone, tačiau kaskart tenai sulaukdavo patyčių. Tačiau kita vertus, kartą jo paveikslai jam gerokai padėjo. Dėl savo naivumo Henri buvo įviliotas į banko aferą, ir pateko į teismą, kur buvo išteisintas, nes apžiūrėjus jo paveikslus ir pasiklausius jo kalbų buvo paskelbtas nepakaltinamu. Mirė nuo sugangrenavusios kojos, kurios sužeidimo ilgą laiką neprižiūrėjo (nes savim visai nesirūpino) ir todėl leido infekcijai išplisti.

Beje, atkreipkite dėmesį į tai, kaip Henri piešė žmonių pėdas. Kiekvieną kartą jos yra paslėptos arba žolėje, arba klešnėse. Taip buvo todėl, kad Henri nemokėjo tapyti "en face" (tai - sudėtingiausia technika išmokti kiekvienam dailininkui). Kaip minėta, dažnai Henri tapdavo pajuokų objektu, o jo kūrinių niekas nevertino. Tiktai Pablo Picasso kartą pamatė jo piešinį parduodamą už 5 frankus, ir iškart jame įžvelgė genijų. Susiradęs Henri, jis iškėlė jo garbei balių, nors iki galo ir neaišku, gal ir tai buvo tiesiog labai rafinuota pajuoka...

Henri kūrybos esmė yra ta, kad jis viską vaizdavo sąžiningai. Dailininkai daug ką mėgina atvaizduoti "rebusais", užkoduoti paveiksle kokią nors mintį, arba ištobulinti kokią nors techniką. Tuo tarpu Henri Rousseau - tiesiog piešė tai, ką matė savo fantazijoje.

Portretai peizaže (Rousseau manė, kad čia yra jo didysis išskirtinumas, kad tapydamas portretus įkomponuotus į peizažą jis sukūrė naują kryptį dailėje):    
Džiunglės - buvo bene mėgstamiausia Henri Rousseau tema. Įdomu tai, kad Henri tikrų džiunglių nebuvo matęs, tiesiog turėjo įsivaizdavimą apie jas iš skaitytų knygų ir vizitų zoologijos ir botanikos soduose.
  • Flamingai (1907): atkreipkite dėmesį į perspektyvos nepaisymą - gėlės, kurios yra tarsi tokiu pat atstumu kaip flamingai, yra gerokai didesnės. 
  • Egzotiškas peizažas (1908)
  • Tigro ir buliaus kova (1908)
  • Sapnas (1909): atkreipkite dėmesį, kad mergina guli ant sofos (!!!). Šitas paveikslas - vienas iš geriausių nežabotos Roussesau fantazijos pavyzdžių. Atrodo, kad siužetas ateina tiesiai iš pasąmonės - taip jį ir reikia interpretuoti. Jei ieškosite ten logikos - atrodys, kad visiška nesąmonė. 
Kiti paveikslai:
  • Puokštė (1910)
  • Mieganti Čigonė (1897): Paveikslas, nepaprastai patinkantis siurrealistams. Įdomu, kad pats Henri šį paveikslą laikė realistišku darbu...
  • Mergaitė su lėle (1908): Vėl kojos žolėje... 
  • Karas (1894): Šis darbas padeda paprastai suprasti Rousseau kūrybos filosofiją. Pažiūrėkit - viskas čia atvaizduota "teisingai": ir medis nulauždas, ir lavonai mėtosi, ir varnos juos lesa, ir karas (žvėris) eina. Tačiau viskas atvaizduota labai paprastai. Tarsi primityviai. Bet mintį (kad karas baisus) juk iškart supranti...

Niko Pirosmani

Niko Pirosmani (1862 - 1918) - turbūt vienas iš didžiausių Gruzinų tautos pasididžiavimų, kaip kad Lietuviams yra Čiurlionis (ar bent kaip Žemaitė, nes yra pavaizduotas 1 Lario banknote...). Gimė Kachetijos regione Gruzijoje. Nenuostabu, kad mėgo vyną, nes Kachetija - tai Gruzijos vyno kraštas (pats buvau, išsiblaivyti pavykdavo retai). Per visą gyvenimą gyveno skurdžiai, paprastai, daile užsiiminėjo tiktai tiek, kiek tai jam padėdavo pragyventi (nors niekad nebuvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis). Pirmosios jo parodos buvo pradėtos rodyti tiktai 1918 (tais pačiais metais jis ir mirė). Tačiau rimtas susidomėjimas Pirosmani atsirado tiktai 1950-aisiais







Markas Šagalas

Mark Shagal (1887-1985) - prie Vitebsko gimęs žydas, bene sudėtingiausias dailininkas iš primityvizmo tapytojų. Kadangi gyveno taip ilgai, tai netgi buvo vadinamas "paskutiniuoju pirmosios kartos modernistų atstovu". Anksti privalėjęs palikti gimtą miestą, jis visą gyvenimą jo ilgėjosi, ir todėl jis labai dažnai yra vaizduojamas M. Shagalo kūryboje. Baigė mokyklą Peterburge, į kurią greičiausiai pateko tiktai per motinos kyšį (nes žydų Rusijoje nemėgo tuo metu). Kokio tai buvo masto kūrėjas, gerai atspindi viena aplinkybė - kai II pasaulinio karo pradžioje Hitleris "greituoju būdu" užėmė Prancūziją, M. Shagal buvo vienas iš 2000 žmonių, kuriuos JAV įtraukė į būtinai gelbstimų žmonių, ir buvo išvežtas į JAV. M. Shagal per savo karjerą išbandė daug stilių, tačiau kaskart grįždavo prie to paties naiviojo meno, tiktai praturtinęs kūrybą tam tikrais elementais (kubistiniais, fovistiniais, ir t.t.). 

Atskiri Šagalo paveikslai, vaizduojantys jo asmeninius potyrius:
Moderno elementai Šagalo kūryboje: 
Jei norisi perprasti kubizmą, tai verta pradėti nuo Šagalo -jis tarsi perpratinėja jį pats.

Igoris Stravinskis

Igoris Stravinskis (1882-1971) - rusų kompozitorius, kuris, panašiai, kaip modernūs dailininkai keitė dailę XX a. pradžioje, keitė muziką, ir ypač - baletą. Žiūrėjome epizodų iš baleto "Petruška". 
  • Įžanginė scena (aikštėje magas atgaivina 3 lėles - maurą stipruoli, lėlę gražuolę, ir arlekiną svajoklį, tarp kurių užsimezga meilės trikampis). Atkreipkite dėmesį, kad visi šokėjai puikiai moka šokti. Tačiau judesiai - ne tokie egzaltuoti, išdailinti, standartizuoti, kaip klasikinio baleto.
  • Palyginkite su Maja Pliseckaja šokančia Karmen.
  • Arlekino ir Mauro kova: Mauras išmeta Arlekiną, kuris užtiko jį su gražuole lėle. 
  • Ir dabar turėkit galvoje, kad "Petruška" - tai 1909 metai, o Karmen - apie 1950-uosius. 
Štai kas dėjosi XX a. pradžioje - laužomos formos, dailėje, šokyje, muzikoje. Ką ten laužomos, tiesiog sprogdinamos. Bet netrukus sprogti pradėjo ir tikros bombos...
Comments