Paskaita 17-18: Ekspresionizmas

Visų pirmiausia, reikia pastebėti, kad ekspresionizmo kūrėjų buvo (ir yra) labai daug. Iš esmės, identifikuojamos dvi pagrindinės ekspresionizmo kryptys: (I) pietuose – harmoningas ir mažiau intensyvus, o šiaurėje – deformuotas, intensyvus. Kodėl toks pasiskirstymas? Greičiausiai todėl, kad šiaurėje (Vokietijoje, Olandijoje) tuo metu vyko procesas, kai žmonės kėlėsi iš kaimo į miestus. Jie jautė (o kartu ir menininkai, kurie atspindėdavo visuomenės nuotaikas), kaip miesto, fabrikų "mašina" juos valgo. 

Taigi, pradedame "šlykštynių paradą". 

Edvardas Munchas (1863-1944) – Norvegų tapytojas ir knygų iliustratorius, savo kūriniuoe reiškęs labai stiprias, paveikias emocijas, ir įtakojęs XIX a. simbolizą bei ypač - vokiečių ekspresionizmą. Juodą, psichodelinę jo darbų tematiką gal dalinai paaiškina jo šeimos likimas: mamos neteko būdamas penkerių, sesuo buvo psichinė ligonė, šeimoje dominavo labai griežtas religinis auklėjimas, buvo labai užspausti. Po motinos mirties, tėvas, be kita ko, "linksmino" berniuką pasakodamas istorijas apie šmėklas bei skaitydamas Edgaro Alano Poe kūrinius. Paaugęs, Edvardas Munchas įstojo į technikos koledžą, kur pasižymėjo mokydamasis fizikos, chemijos ir matematikos, tačiau greitai iš ten išstojo, nusprendęs tapti tapytoju. Tai buvo prieš tėvo valią, tačiau jis suprato sūnų, ir netgi duodavo jam šiek tiek pinigų pragyvenimui. Edvardas įstojo į Oslo karališką meno akademiją, kur greitai progresavo kaip dailininkas, išbandydamas daugelį stilių, tarp jų - natūralizmą ir impresionizmą, tačiau jam neužteko šių stilių siūlomų ekspresijos priemonių. Mokytojų patartas, jis mėgino išreikšti savo paties emocijas, rašyti savo "sielos dienoraštį".  Per studijas Osle, Edvardas sulaukė šiokio tokio pripažinimo, ir gavo premiją, su kuria išvažiavo mokytis į Paryžių pas Leon Bonnat. Čia jis susipažino su Polio Gogeno, Vincento Van Gogo, bei Tulūz-Lotreko kūryba. Tačiau mirė jo tėvas, ir Edvardui teko grįžti į Oslą, pasiskolinti pinigų (nes turtingesni giminaičiai padėti atsisakė), ir išlaikyti šeimą. 
  • Sergantis vaikas (1886) – tai Edvardo sesutė, mirusi nuo tuberkuliozės. Beje, šalia sesutės yra atvaizduota motina, nors ji buvo mirusi jau daug seniau (sesutė mirė 1877, o motina - 1868). Šis paveikslas laikomas Muncho kūrybiniu lūžiu, po kurio jis atrado savo tikrąjį kelią. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip mažai detalių - visi baldai, aplinka yra tarsi rūke, svarbiausia - išryškinti momento skausmą
  • Vakaras Karlo gatvėje (1892)
  • Mėnulio šviesa (1893) – panašus į Čiurlionio laidotuvių simfonijos paskutinį paveikslą (1903). Atrodo, tarsi Čiurlionis būtų matęs E. Muncho darbą (kas visai įmanoma - juk Laidotuvių simfonija yra vienas iš pirmųjų Čiurlionio ciklų. 
  • Mergelė ir mirtis (1893)
  • Audra (1893)
  • The scream (1893) – brangiausias kada nors aukcione parduotas paveikslas (apie EUR 120m). Šio paveikslo (beje, kaip ir daugelio kitų Muncho paveikslų) yra 4 variantai. Beje, paveikslo originalus pavadinimas yra "Der Schrei der Natur" - Gamtos klyksmas. Pats Munchas pasakoja, kad vaikščiodamas prie fjordo tiesiog pajuto šį klyksmą, ir jį nutapė tokį, kokį pajuto. 
  • The day after (1895)
  • Nerimas (1894) 
  • Vampyras (1894) - akivaizdu, kad Muncho santykiai su moterimis buvo sudėtingi.
  • Madona (1894)
  • Trys moters gyvenimo periodai (1894) - beje, paveiksle vaizduojamos keturios moterys, nors amžiai - trys. Tiesiog vidurinė moteris yra dvilypė - ji tarsi dar viliojanti ir linksma, tačiau gilumoje jaučia artėjantį nuvytimą (todėl pradeda zysti savo vaikinui - laikas tuoktis, noriu vaiko, kada turėsim namą).  
  • Autoportretas (1895) - atkreipkite dėmesį į skeleto ranką apačioje.
  • Mirtinai sergančio kambarys (1895)
  • Pavydas (1895): Vaizduojamas Muncho draugas, kuris turėjo gražią žmoną, su kuria sutarė, kad kadangi pažanga turi būti visur, tai ir laisva meilė - pažanga, ir jie gali būti su kuo nori. Bet pasirodė, kad nėra taip lengva perlipti per save. Šitas paveikslas vaizduoja vyro pavydo kančią.
  • Pelenai (1895)
  • Sergantis vaikas II (1896)
  • Autoportretas su raudoni vynu (1898)
  • Merginos ant molo 1899 – mergaitės žiūri į lemties dėmę.
  • Gyvenimo šokis (1900) – Vaizduojama moteris, kuri dėl jo norėjo žudytis, ir peršovė jam pirštus
  • Autoportretas pragare 1903 
Kaip sakė Munchas, "savo kūryba aš mėginu paaiškinti gyvenimą ir jo prasmę sau pačiam". Matyti, kad gyvenimas Edvardui buvo kraupus...

Amedeo Clemente Modigliani (1884-1920) – Italų (pusiau žydų) tautybės dailininkas, daugiausiai tapęs Prancūzijoje. Mirė jaunas, nuo persidirbimo, alkoholio vartojimo, bei narkotikų. Jo gimimas išgelbėjo šeimą nuo visiško bankroto - mat pagal teisę, negalima buvo net ir bankrutuojant šeimai atimti lovos iš nėščios ar besilaukiančios motinos - tai visus vertingiausius daiktus ant jos ir sukrovė. Iš pradžių mokėsi su Romoje, o vėliau persikėlė į Paryžių (tuometinį avangardinio meno centrą), kur įsiliejo į bohemos gyvenimą, kur draugavo su Chaimu Sutinu (žr. žemiau). 

Kubin Alfred (1877-1959) - daugiau žinomas kaip knygų iliustratorius. Kūrė simbolistinius ir ekspresionistinius paveikslus:
Dix Otto (1831-1969) - vokiečių tapytojas, pasižymėjęs "žiauriai" tikroviškomis Veimaro respublikos (Vokietija po I pasaulinio karo) vaizdavimu. Ta tikrovė buvo tokia baisi, jog vien jos vaizdavimas buvo "žiauru" - daug kam lengviau buvo to nepastebėti. Dalyvavo I pasauliniame kare, po kurio ilgą laiką sapnavo košmarus - kaip jis ropoja po sugriautus pastatus. Po karo prisijungė prie secesinio meno grupės. 

Egon Schiele (1890-1918) - tikras bohemijos atstovas. Yra net sėdėjęs kalėjime už nepilnamečių tvirkinimą, mat savo studijoje rinko nepilnamečius modelius. Teisme kaltinimai buvo atmesti, tačiau buvo nubaustas už tai, kad laiko "pornografinio" pobūdžio kūrinius vietoje, prieinamoje vaikams. Daugiausiai tapė moterų aktus, bet kartais nutapydavo ir vyrų.  
Pagrindinis ekspresionistų geografinis centras buvo Paryžius. Tačiau ir Lietuva turi savo istorijoje taip pat ne vieną ekspresionistą. Garsiausi iš jų - Chaim Sutin (1893-1943) – gimęs prie Minsko, žydas, mokėsi Vilniuje. Nors buvo gimęs prie Vitebsko (Baltarusija), tačiau galima jį laikyti Vilniečiu, nes ten atvažiavo mokytis. Tai, beje, yra bendra tendencija - Vilnius tuo metu buvo regiono kultūrinis centras. Vilniuje jis lankė meno, piešimo, amatų mokyklą, kuri buvo viena iš stipriausių visoje Carinėje Rusijoje. Mokykloje Sutinas mokėsi apie 3 metus, kartu su kitais impresionistais (Kremegne, Kikoine). Vilniuje prasidėjus žydų pogromams (taip, tokių buvo ir Carinėje Rusijoje!), jo draugaii vienas po kito išvažiavo į Paryžių, ir galiausiai prikalbėjo ir Chaimą. Paryžiuje susidraugavo su Modiglianiu, Pikasu, kaip menininkas ten ir užaugo. Sutinas - radikalus ekspresionistas, tačiau ne savo vaizduojama tematika, o technika. Jis aukojo vaizduojamą realistinį vaizdą, deformuodamas jį, kalbėdamas per spalvas, per potėpį. Ch. Sutino kūryba - tai tiesioginis tiltas į ekspresionizmą po II pasaulinio karo, kuris vadinamas abstrakčiuoju ekspresionizmu (jei trumpai - tai kai vaizduojama tiktai dėmės, jokio siužeto). Paryžiuje Sutinas vaikščiodavo į Luvrą ir ten kopijuodavo meistrų darbus, tiktai per savo prizmę. Jam labai patiko Rembranto darbai, ypač jo natiurmortai su skerdiena. Tai tiko ir Sutinui. Kartu su Modiglianiu jis pirkdavo mėsos atliekas parduotuvėje, o po to jas tapydavo. Dabar vienas toks mėsgalio natiurmortas kainuoja 12-17 mln. USD.

Antanas Samuolis (1899-1942) - geriausias lietuvių ekspresionistas. Samuolis kilęs iš žemaičių bajorų šeimos, tačiau jie dalyvavo 1863 m. sukilime, dėl to giminę sudorojo caras. Tarpukariu prezidentas Smetona skirdavo stipendijas važiuoti studijuoti į užsienį, su sąlyga, kad studentai iš ten sugrįžtų ir dirbtų Lietuvoje. Samuolis stipendijos negavo, tačiau bendraudavo su draugais, kurie jam atveždavo ekspresionistinių paveikslų reprodukcijų. Beje, čia gali būti likimo ironija, nes tuo metu vakaruose dominavo neo-klasicizmas, ir ekspresioniszmas jau buvo savotiškai "atgyvenęs". Samuolis kūrė radikaliau už savo draugus. Beje, į užsienį jis išvažiavo tiktai todėl, kad nemokėjo apsimetinėt. Buvo nusprendęs, kad bus dailininkas, ir todėl neimdavo stipendijų „skulptoriams“ (priešingai negu kiti, pvz., Mikėnas, kuris sutikdavo būti, kuo tik siūlė, kad tik galėtų išvažiuoti - kuris, beje, po to ir tapo tokių šedevru autorium kaip žaliojo tilto "moksleiviai", arba "pergalė"). Samuolis buvo labai ligotas, sirgo džiova (tuberkulioze). Liudijo visų šeimos narių mirtis (trys seserys, tėvas, brolis). I pasaulinio karo metais jie traukėsi su visa šeima į Rusiją, grįžus reikėjo dirbti, išlaikyti visą šeimą. Todėl turėjo stoti į piešimo mokyklą, į kurią jo nenorėjo priimti, mat neturėjo išsilavinimo 4 klasių. Be pradinio išsilavinimo galėjo būti tiktai laisvuoju klausytoju, todėl po baigimo jis negalėjo dėstyti gimnazijoje. Čia Samuoliui labai padėjo Vienožinskis, kuris tyčia laikė Samuolį kiekvienoje klasėje po antrus metus, kad jis ilgiau gautų stipendiją. Papildomai Samuolis užsidirbdavo foto ateljė, retušuodavo nuotraukas (tai buvo tarsi "rankinis fotošopas"). 1933 metais Samuolį draugai sugebėjo patalpinti į sanatoriją, kur jo sveikata stabilizavosi. Tačiau prasidėjo II pasaulinis karas, užėmus Lietuvą, buvo nustota siųsti pinigus, todėl 1943 metais jis sanatorijoje mirė apakęs, apkurtęs, sverdamas 45 kilogramus. Palaidotas Šveicarijoje bendrame kape.

1932 metais studentai grįžę iš užsienio susibūrė į grupelę ir pasivadino Arsininkais. Jie buvo ekspresionistai. Šių studentų įtaka buvo tokia stipri, kad net gūdžiuoju sovietmečiu ekspresionizmo tradicijos Lietuvoje išliko.  Todėl kai atiėjo Chruščiovo "atšilimas", lietuviai tapo labai modernūs sovietmečio kontekste. 1932 metais arsininkai organizavo parodą Kaune. Į ją nuėjo Vaižgantas (kunigas, labai išsilavinęs žmogus). Pamatęs Samuolio darbus, pasakė: „Jei pas mane ateitų labai nusidėjęs žmogus, tai už bausmę liepčiau jam pasikabinti Samuolio darbą“.  

O štai Samuolis organizavo parodą Marijampolėje, kur susirionko 2 žmonės pirmą dieną, o 6 žmonės – antrą dieną. Nepaisant tokios "sėkmės", jis buvo pasiryžęs tęsti iki galo, tačiau iš Marijampolės jam teko bėgti, mat vietiniai gyventojai labai įsižeidė, kad mažosiomis raidėmis buvo surašyta parodos programa, o joje - ir marijampolės (sic) pavadinimas - išmažosios. Žmonės išmanė, kada reikia ginti savo miesto garbę, todėl išvijo jį šakėmis.

Sunku buvo menininkams išgarsėti Lietuvoje. Nesuprasdavo jų. O štai, ar girdėjot kada nors apie tokį Vytautą Kasiulį (1918-1995)? Vargu. O jo piešiniai puošė žurnalo Time viršelį. 

Ekspresionizmas buvo ir išliko nepaprastai gajus. Todėl ekspresionistinė kūryba (ypač dailės) išliko ilgai. Pavyzdys yra Willem de Kooning (1904-1997):

Muzika

Ekspresionizmo muzika - pašėlusiai sudėtinga. Mat ją, kaip ir dailę, mėginama deformuoti. Skamba disonansai, ritmas - sukapotas. Nebelieka grožio.

Pagrindinis ekspresionizmo kompozitorius - Arnold Schoenberg (1874-1951) - muzikoje buvo tas pats, kas Munchas tapyboje. Jis turėjo du mokinius – Alban Berg ir Anton Webern. Visi kartu jie vadinosi naująja Vienos mokykla (aliuzija į Vienos klasikus - Haidna, Bethoveną ir Mocartą). Schoenbergas ilgai uždirbo pinigus kurdamas ir diriguodamas operetes. Beje, mokinius priimdavo tiktai tokiu atveju, jeigu jie klasikinę muziką išmanė tobulai. Kaip ir Klimtas, Terneris, bei daugelis kitų dailininkų - jis sąmoningai ėjo ten, kur ėjo. Jis buvo taip pat ir tapytojas

Schoenbergas Šokis„Gavotas“. Šokis – tiktai pavadinimas, jokio ritmo, pasikartojimo. Pabandykit pagal tokį pašokt. Va pavyzdys originalo (tikro) Gavotte.

Bergas. Opera „Vocekas“ – ilgai jam buvo sunku surasti vokalistus, kurie tai galėtų dainuoti (sutiktų tai dainuoti). Operos siužetas – I pasaulinis karas. Vocekas – tai kareivis, kurį kontūzijo, po ko jam nuolat vaidenasi karo baisybės (Dix Otto, prisiminkit...). Turi žmoną Mariją (vardas ne šiaip sau...) ir mažą vaiką. Kadangi buvo neturtingas, ir negalėjo už gydymą susimokėti, gydytojai pasiūlo išbandyti naujus vaistus, kaip bandomajam triušiui. Už tai dar papildomai siūlo užsidirbti pinigų. Šeima sutinka, Vocekas tuos vaistus vartoja, jį vežioja pas gydytoją žmona, ir ilgainiui tarp jos ir gydytojo (bei Voceko, žinoma) atsiranda meilės trikampis. Sužinojęs Vocekas savo žmoną nuduria, o kūną mėgina paskandinti, tačiau beskandindamas paskęsta ir pats, kartu su žmonos lavonu. Žaidžiančiam vaikui žmonės pasako, kad jis nebeturi nei mamytės nei tėvelio, tačiau vaikas nereaguoja. Scena, kur Vocekas duria ir skandina:

 

Messianas. Kvartetas laiko pabaigai:


Nancarrow. Study for player piano: visiškai skirtingų tempų melodijos skamba vienu metu.

Norėdamas per muziką atvaizduoti pasaulio sąrangą, Schoenbergas sukūrė dodekafoninę sistemą. Analogija tokia: pasaulis yra sudėtingas, ir tokia turi būti muzika. Ir pasaulyje nėra lengva gyventi, todėl ir muzika neturi būti maloni. Schoenbergas žinojo, kad Pitagoras savo laiku kūrė muziką iš skaičių (pasak legendos, Pitagoras atrado pustonių sistemą - įprastinę pianino sistemą, su 7 baltais klavišais, o iš viso - 12 klavišų). Mėgindamas iš muzikos visiškai pašalinti jausmus (atomai juk bejausmiai), Schoenbergas nusprendė kurti ne melodiją, o serijas: pradėjus muziką nuo vienos natos, šioji neturi teisės pasikartoti tol, kol nepanaudotos visos kitos 11 natų. Visa muzika tuomet konstruojama iš tokių serijų. Serijas galima „apsukti“. Tą patį jis pradėjo taikyti pauzėms bei dinamikai. Taip gime serializmas. Turbūt geriausiai šia muzika atvaizduojamas chaosas. Juk individas pasaulyje jau nieko nereiškia. Po I pasaulinio karo buvo suprasta, kad žmogus ir jo išradimo galia gali būti tokie žiaurūs, kokie net nesisapnavo. Po realityvumo, darvino ir kvantinių teorijų atrodo, kad žmogus - tai tik gyvūlys, ar atomų debesis, be dvasios, besielgiantis taip, kaip jame yra užkoduota, tarsi vykdytų programą. Kaip vaizduoti visą tokio pasaulio struktūrą? 

O štai siekiant pavaizduoti pasaulio sudėtingumą, atsiranda poli-struktūros (daug melodijų, daug tonacijų, daug ritmų metrų vienu metu). Beje, čia yra nieko naujo – polifoninė muzika, sudėtinga muzika, buvo kuriama gotikos laikais, kai reikėjo vaizduoti pasaulio ptolemėjinės visatos sudėtingumą. 

Daugeliui mūsų tai suprasti yra sunku, nes mes vis dar esame labiau renesansiai, švietimo epochos žmonės. Mes norime pasaulį „suprasti", o ne prie jo "priprasti" (taip von Neuman yra pasisakęs apie kvantinę mechaniką).                  

Ekspresionistinis filmas:

Tikra ekspresionistinio filmo klasika: Gydytojo Kaligario kabinetas. Atkreipkite dėmesį, kad dekoracijos nenatūralios – kaip teatre. Jos - tarsi ekspresionistiniai paveikslai. Miesto vaizdai - tarsi iš Sutino drobių. Natūraliai filmuojant, tokių formų išgauti nepavyktų - tokių gamtoje nebūna. Atkreipkite dėmesį, kad žiūrint filmą skamba ekspresionistinė muzika. Ir kai žiūri filmą, ji ne tokia bjauri atrodo.

Ekspresionistinis baletas

1913 metais Igoris Stravinskis (1882-1971) pastatė ekspresionistinį baletą "Šventasis pavasaris" (the Rite of Spring). Pirmą kartą atliktas Eliziejaus laukuose Paryžiuje, jis sulaukė tokios baisios reakcijos, kad Stravinskiui teko tiesiog palikti salę. Tačiau įdomu tai, kad neigiamą reakciją kėlė būtent choreografija. Po metų Paryžiuje suorganizuotas koncertas, kuriame buvo tiktai atliekama muzika, sulaukė didelio pasisekimo. 

Baleto siužetas - primytivistinis ir ekspresionistinis. Jis paremtas tuo, kad jo sukūrimo metu (atkreipkit dėmesį - prieš I pasaulinį karą), barbariškumas buvo tarsi apsivalymo metafora. Balete vaizduojamos pagoniškos apeigos, paimtos iš senovės Rusijos kultūros. Vaizduojamas pavasario laikas, kada, tam kad gamta pabustų, reikia paaukoti vieną merginą iš bendruomenės. Merginos surenkamos ir genties vadas renka aukojamąją. Merginos supranta, kad auka yra būtinai reikalinga, tačiau nė viena iš jų mirti nenori... Tačiau viena yra išrenkama. Ji tuomet šoka iki išsekimo (scenos pavyzdys, kur pastatymą stengtasi padaryti panašų į originalą), po ko yra paaukojama. Atkreipkite dėmesį, kad scena yra ne "lentos", o supiltas juodžemis.

Įdomu tai, kad muzikinėje literatūroje Stravinskis yra pristatomas kaip neo-klasicizmo atstovas. Taip nutiko todėl, kad po I pasaulinio karo visuomenė nusistatė prieš modernumą (mat jį iš dalies kaltino prišaukus karą). Stravinskis, kaip ir daugelis kitų, persiorientavo į konservatyvesnes kūrybos formas. Tačiau iki I pasaulinio karo jis kūrė gryną avangardą, ir šis baletas - bene geriausias to pavyzdys.

Architektūra

Ekspresionizmo architektūra atsirado tada, kai dominavo funkcionalumas. Tačiau vis tik ekspresionistinės formos "prasimuša":

Comments