Prieš pat prasidedant I pasauliniam karui (1908-1914 metais), Europą buvo apėmęs kūrybiškumo protrūkis, kuris pagimdė daugybę naujų meno stilių. Visi jie - kas tiesiau, kas per aplinkui - vedė link vis didėjančio abstraktumo. Futurizmas
Klasikinis pasaulis, jo samprata, byrėjo tiesiog akyse. Futuristai kėlė sau tikslą "apdainuoti" naujai gimstantį pasaulį. Jie netgi teigė, kad karas - tai "visuomenės sanitaras" ir laukė jo kaip galimybės apsivalyti. Animacijos pradžia padarė didelę įtaką futurizmo estetikai. 1872 metais (kai fotografija buvo pakankamai pažengusi), Eadweard Muybridge buvo pasamdytas projektui - nustatyti, ar arklys bėgdamas šuoliais kuriuo nors metu laiko pakėlęs visas kojas virš žemės. Muybridge nufotografavo šuoliuojantį arklį dideliu dažniu, ir įrodė, kad jis pakelia kojas nuo žemės, tačiau visai kitaip negu iki tol šuolius vaizduodavo dailininkai. Kad parodytų, kaip figūros juda, Muybridge jas sudėdavo ant rato, kurį greitai sukant susidarydavo judėjimo regimybė. Tai - šiuolaikinės animacijos ir kino pradžia. Kodėl apie tai skaitome?
Apokalipsės raiteliai (1915)
Gino Severini (1883-1966) buvo tiltas, sujungęs italus futuristus su prancūzais kubistais. Iš futuristų jis išsiskyrė tuo, kad ne taip labai žavėjosi mašinomis. Dinamiką savo paveiksluose išreikšdavo vaizduodamas šokėjus.
Futuristinė skulptūra iš esmės siekė išreikšti tokį patį dinamizmą kaip ir dailė. Futurizmo skulptūros lyderis buvo Umberto Boccioni (jau minėtas aukščiau). Boccioni netgi parašė knygą "Futurizmo Tapyba-Skulptūra: plastinis dinamizmas".
Panašiai kūrė Duchamp-Villon:
Futuristinė architektūra buvo labai galinga, masyvi. Ji išpranašavo kaip atrodys šiuolaikinis miestas. Todėl mums, miesto gyventojams, ji atrodo visiškai priimtina. Tačiau savo laiku tai buvo didelė erezija:
Futurizmas Lietuvoje Lietuvoje mes turime tiktai vieną rimtą futuristą - Vytautą Kairiūkštį (1890 - 1961). Nors sunku jį vadinti futuristu - greičiau tai buvo modernistas, mat jo kūryboje yra ir Kubizmo, ir impresionizmo, ir futurizmo, ir suprematizmo. Gimė ir užaugo lenkų okupuotame Vilniuje. Kadangi jo tėvas tenai vadovavo lietuvių mokytojų gimnazijai, Vytautui už tai teko ir kalėjime pasėdėti. Dėl to galiausiai persikėlė į Kauną. Kaune Vytautas Kairiūkštis surengė parodą, ir buvo dar labiau nesuprastas negu Antanas Samuolis (žr. 17-18 paskaitą). Po II pasaulinio jam darėsi vis sunkiau/ Iš pradžių dėstė Vilniaus universitete meno istoriją, tačiau greitai jam tai uždraudė, nes buvo pernelyg populiarus (į paskaitas studentai rinkdavosi spiečiais, nes iš jo vieno galėdavo ką nors sužinoti apie modernizmą). Persikėlęs atgal į Vilnių, jis pragyvenimui prisidurdavo pardavinėdamas sukauptas reprodukcijas. Impresionizmas: Kubizmas:
Kubizmas / futurizmas: Suprematizmas: Vytautas Kairiūkštis niekad nevedė. Jo posakis buvo "Nevedęs vyras gyvena kaip karalius, o miršta - kaip šuo. Vedęs - atvirkščiai..". Todėl po savęs jis nieko nepaliko, tiktai mokinius, iš kurių bene garsiausias - Vladas Drėma. | Orfizmas Orfizmas laikomas esminiu tiltu nuo kubizmo link abstrakcionizmo. Nuo kubizmo orfizmas skiriasi tuo, kad nebevaizduoja jokio objekto apskritai, paveikslas orfistams - tai grynų spalvų ir formų pajautimas, išreiškiant paveikslo prasmę be objekto. Orfizmas vardą gavo iš Orfėjo (graikų mitinis herojus), kurio vardas tuo metu buvo "idealaus menininko" metafora. Orfistai dailininkai savo kūrybą dažnai tapatino su muzika (kuri buvo laikoma abstrakčiausia meno forma), todėl neretai duodavo kūriniams muzikinius pavadinimus, ir laikė tai didele inovacija (nežinojo, kad Čiurlionis tai sugalvojo jau prieš 10 metų). František Kupka (1881-1957) - pradėjęs nuo Simbolizmo (žr 12 paskaitą), susižavėjo naujomis idėjomis perskaitęs Futurizmo manifestą 1909 metais. Apie 1910 metus jis pradėjo vystyti savo spalvų teoriją, siekdamas suteikti spalvoms savarankiškumo, kad jos pačios savaime kažką "reikštų", o ne tiesiog apibūdintų vaizduojamą objektą.
Kupkos sekėjai buvo sutuoktiniai Sonia Terk Delaunay ir Robert Delaunay, kurie tapo pagrindiniais Orfizmo puoselėtojais. Jie, beje, liko vieninteliai menininkai, kurie po I pasaulinio karo vis dar kūrė remdamiesi Orfizmo principais.
Rusijoje Orfizmo idėjos pasireiškė panašiai, tačiau vietoje apvalių diskų, rusų dailininkai vaizdavo šviesos spindulius (iš rusų kalbos - "луч"). Kaip Orgizmas vakaruose, taip Rusijoje Lučizmas buvo esminis žingsnis link abstrakcionizmo.
Natalia Sergeevna Goncharova (1881-1962) - kilusi iš Puškino giminės.
Lučistų piešinių ir informacijos apie juos deja nėra daug, bent jau anglų kalba. Aviotapyba Po I pasaulinio karo Futuristai šiek tiek "apsiramino". Paaiškėjo, kad žmonijos pažanga neša ne tik traktorius ir kombainus, bet ir Iprito dujas, tankus, raketas. "Naujasis pasaulis", kurį norėjo apdainuoti futuristai, pasirodė daug žiauresnis negu jie tikėjosi. Todėl Futuristų populiarumas apmalšo, o retorika - sušvelnėjo. Tačiau jų susižavėjimas visuomenės technologine pažanga išliko, o pagrindinis jos simbolis buvo lėktuvas. 1929 metais italai futuristai parašė manifestą "Perspectives of Flight", kuriame teigė, kad skrydis suteikia galimybę žmogui stebėti realybę iš visiškai naujos perspektyvos, kuri yra kitokia negu antžeminė perspektyva. Taip po I pasaulinio karo susikūrė "Aviotapyba" - daugiausiai populiarumo susilaukusi Italijoje, kur Futurizmas ir gimė (itališkai - Aeropittura):
Alfredo Gauro Ambrosi (1901-1945):
Guglielmo Sansoni (Tato): Gerardo Dottori (1884-1977): Futuristinė muzika Kaip ir dailėje, muzikoje futurizmas prasidėjo nuo manifesto, kurį 1910 metais parašė Francesco Balilla Pratella. Gryna futuristinė muzika - tai Luigi Russolo (1885-1947), jau minėto prie dailininkų, išradimas. 1913 metais Rossolo parašė manifestą "Triukšmo menas" (The Art of Noises), kuris yra laikomas vienu iš įtakingiausių tekstų apie muzikos estetiką XX amžiuje. Russolo galima laikyti pirmuoju sintetinės muzikos išradėju - savo muzikoje jis naudojo ne instrumentus, o įvairias mašinas, generuojančias triukšmą, kurios vadinosi "intonarumori". 1914 metais Russolo ir Marinetti netgi padarė koncertą (sukėlusį riaušes). Tačiau greitai prasidėjo I pasaulinis karas, futurizmas neteko populiarumo, o mašinos buvo sunaikintos. Liko tiktai keletas įrašų: Russolo idėjos, nors neišliko tiesiogiai, bet paveikė kitų kompozitorių idėjas (panšiai kaip Antonia Sant'Elia architektūra nebuvo pastatyta, tačiau įtakojo ištisas kartas). Kompozitoriai, naudodami klasikinius instrumentus, bandė išgauti mechaninį, mašininį, miestišką garsą / triukšmą. Vienas iš ryškiausių (ir man asmeniškai - stipriausių) pavyzdžių - tai Alexander Mosolov (1900-1973). Jis visame pasaulyje išgarsėjo savo 1926 kūriniu Metalo liejykla (Iron Foundry). Maždaug nuo to laiko, kompozitorių pradėjo persekioti sovietinė valdžia, spausdama jį kurti pagal "sovietinio realizmo kanonus". Kulminacija įvyko, kai 1932 m. Mosolov parašė laišką pačiam J. Stalinui, prašydamas arba leisti jam kurti, arba leisti išvykti iš SSRS. Deja, Stalinas neatsižvelgė į prašymus, ir 1937 m. buvo nuteistas kalėti gulage. Draugų (ypač Michailo Kalinino) pastangomis, 1938 m. jis buvo paleistas. Tačiau nuo to laiko pasuko į "Sovietinį realizmą" ir nieko reikšmingo nebesukūrė. Futuristinės muzikos ir kino sintezė ypač stipriai ir gražiai atsiskleidžia 1924 metų filme "Mechaninis baletas" (Ballet Mechanique). Filmo autorius - Fernand Leger (mūsų aptartas jau kaip Kubizmo dailininkas, žr. 19 paskaitą), o muziką jam sukūrė George Antheil. Beje, muzikinis kūrinys yra 30 minučių - beveik 2 kartus ilgesnis už filmą. |