Paskaita 20: Paskutiniai žingsniai link abstrakcijos: Futurizmas, Orfizmas, Lučizmas ir kiti

Prieš pat prasidedant I pasauliniam karui (1908-1914 metais), Europą buvo apėmęs kūrybiškumo protrūkis, kuris pagimdė daugybę naujų meno stilių. Visi jie - kas tiesiau, kas per aplinkui - vedė link vis didėjančio abstraktumo. 

Futurizmas

1909 metais Filippo Tommaso Marinetti (italų menininkas) parašo manifestą (būtinai rekomenduoju perskaityti). Šis manifestas žymi naujos meno kryptis - Futurizmo - pradžią. Futurizmas pasireiškė ypač plačiame kūrybos spektre (dailė, architektūra, skulptūra, fotografija, muzika, ir t.t.). Savo filosofija ši meno kryptis siekė atspindėti tuometinę techininę-mokslinę revoliuciją: 
  • 1900 Maksas Plankas paskelbia kvantų teoriją
  • 1903 metais broliai Raitai atlieka pirmajį skrydį lėktuvu
  • 1906 metais automobilis pasiekė rekordinį 206 km/h greitį;
  • 1905 metais Enšteinas paskelbia specialiają realityvumo teoriją;
Klasikinis pasaulis, jo samprata, byrėjo tiesiog akyse. Futuristai kėlė sau tikslą "apdainuoti" naujai gimstantį pasaulį. Jie netgi teigė, kad karas - tai "visuomenės sanitaras" ir laukė jo kaip galimybės apsivalyti. 

Animacijos pradžia padarė didelę įtaką futurizmo estetikai. 1872 metais (kai fotografija buvo pakankamai pažengusi), Eadweard Muybridge buvo pasamdytas projektui - nustatyti, ar arklys bėgdamas šuoliais kuriuo nors metu laiko pakėlęs visas kojas virš žemės. Muybridge nufotografavo šuoliuojantį arklį dideliu dažniu, ir įrodė, kad jis pakelia kojas nuo žemės, tačiau visai kitaip negu iki tol šuolius vaizduodavo dailininkai. Kad parodytų, kaip figūros juda, Muybridge jas sudėdavo ant rato, kurį greitai sukant susidarydavo judėjimo regimybė. Tai - šiuolaikinės animacijos ir kino pradžia. 

Kodėl apie tai skaitome?

Ogi todėl, kad Diušanas (Duchamp) sukūrė paveikslą "Nuoga moteris lipanti laiptais" (1912)
O įkvėpimo sėmėsi jis iš šio Eadweard Muybridge filmuko (1909)





Giacomo Balla (1871 - 1958) - vienas iš Futurizmo manifesto signatarų.


Etapinis jo darbas buvo "Bėgantis šuo" (1912), kuriame aiškiai matyti Muybridge idėjų įtaka. Tačiau Balla ties jomis nesustojo, ir ėjo tolyn - į vis didesnį abstraktumą. 

Abstraktus greitis ir garsas (1913)

Forma, triukšmas, motocikas (1912)

Greitėjantis automobilis (1913)

Karo laivas (1916)

Mergaitė eina per balkoną (1912)
 panaudota puantilizmo technika

Fejerverkai (1915)
dekoracija I. Stravinskio baletui.





Umberto Boccioni (1882-1916) - ypač įtakingas dailininkas bei skulptorius, deja, žuvęs per I pasaulinį karą. Jis buvo pagrindinis futurizmo judėjimo teoretikas, nustatęs futurizmo dailės principus (citata: Impresionistai atvaizduoja stalą tam tikru fiksuotu momentu, jiems stalo "gyvenimas" yra mažiau svarbus negu jo būsena tuo mementu, o mes [futuristai] vaizduojame visus momentus (laiko, vietos, formos, spalvos-tono) ir tokiu būdu sukuriame stalą). 

Riaušės galerijoje (1909)
Kylantis miestas (1910) - dar išsaugota šiek tiek realizmo (perspektyva bei vaizduojami tikri objektai), tačiau matomi futurizmo elementai. 

Futbolo žaidėjo dinamika (1911)
Elastingumas (1912)

Proto būsenos (1911):

Ši serija laikoma etapiniu darbu - tai pirmieji bandymai atvaizduoti žmogaus minties, psichologines būsenas laike. Būsenoms išreikšti naudojamos "jėgos linijos", "vienalaikiškumas (simultaneity)" - vaizduojant prisiminimus, esamą būseną ir jausmus vienu metu.  

Atsisveikinimai
Iškeliaujantys
Pasiliekantys





Carra Carlo (1881-1966) - dar vienas manifesto signataras. Carra futuristiškai tapė tiktai iki I pasaulinio karo pabaigos, vėliau priėmė neo-klasikinius standartus ir prisijungė prie fašistinio judėjimo.

Anarchisto Galli laidotuvės (1911)

Plaukikai (1910)


Apokalipsės raiteliai (1915)




Luigi Russolo (1883-1947) - ne tik dailininkas, bet ir kompozitorius. Russolo buvo pagrindinis futuristinės muzikos teoretikas, parašęs "Triukšmo meno" manifestą 1913 metais. 

Muzika (1911)


Automobilio dinamizmas (1912)


Namas, šviesa, dangus (1913)






Gino Severini (1883-1966) buvo tiltas, sujungęs italus futuristus su prancūzais kubistais. Iš futuristų jis išsiskyrė tuo, kad ne taip labai žavėjosi mašinomis. Dinamiką savo paveiksluose išreikšdavo vaizduodamas šokėjus. 
Futuristinė skulptūra iš esmės siekė išreikšti tokį patį dinamizmą kaip ir dailė. Futurizmo skulptūros lyderis buvo Umberto Boccioni (jau minėtas aukščiau). Boccioni netgi parašė knygą "Futurizmo Tapyba-Skulptūra: plastinis dinamizmas".  
Panašiai kūrė Duchamp-Villon:
  • Didysis arklys (1914) - ši skulptūra nepadarytų gėdos jokiam moderniam pastatui. O jai jau 99 metai...
Futuristinė architektūra buvo labai galinga, masyvi. Ji išpranašavo kaip atrodys šiuolaikinis miestas. Todėl mums, miesto gyventojams, ji atrodo visiškai priimtina. Tačiau savo laiku tai buvo didelė erezija:
Futurizmas Lietuvoje

Lietuvoje mes turime tiktai vieną rimtą futuristą - Vytautą Kairiūkštį (1890 - 1961). Nors sunku jį vadinti futuristu - greičiau tai buvo modernistas, mat jo kūryboje yra ir Kubizmo, ir impresionizmo, ir futurizmo, ir suprematizmo. Gimė ir užaugo lenkų okupuotame Vilniuje. Kadangi jo tėvas tenai vadovavo lietuvių mokytojų gimnazijai, Vytautui už tai teko ir kalėjime pasėdėti. Dėl to galiausiai persikėlė į Kauną. 

Kaune Vytautas Kairiūkštis surengė parodą, ir buvo dar labiau nesuprastas negu Antanas Samuolis (žr. 17-18 paskaitą). 

Po II pasaulinio jam darėsi vis sunkiau/ Iš pradžių dėstė Vilniaus universitete meno istoriją, tačiau greitai jam tai uždraudė, nes buvo pernelyg populiarus (į paskaitas studentai rinkdavosi spiečiais, nes iš jo vieno galėdavo ką nors sužinoti apie modernizmą). Persikėlęs atgal į Vilnių, jis pragyvenimui prisidurdavo pardavinėdamas sukauptas reprodukcijas. 

Impresionizmas:
Kubizmas:
Vytautas Kairiūkštis niekad nevedė. Jo posakis buvo "Nevedęs vyras gyvena kaip karalius, o miršta - kaip šuo. Vedęs - atvirkščiai..". Todėl po savęs jis nieko nepaliko, tiktai mokinius, iš kurių bene garsiausias - Vladas Drėma.




Orfizmas

Orfizmas laikomas esminiu tiltu nuo kubizmo link abstrakcionizmo. Nuo kubizmo orfizmas skiriasi tuo, kad nebevaizduoja jokio objekto apskritai, paveikslas orfistams - tai grynų spalvų ir formų pajautimas, išreiškiant paveikslo prasmę be objekto. Orfizmas vardą gavo iš Orfėjo (graikų mitinis herojus), kurio vardas tuo metu buvo "idealaus menininko" metafora. Orfistai dailininkai savo kūrybą dažnai tapatino su muzika (kuri buvo laikoma abstrakčiausia meno forma), todėl neretai duodavo kūriniams muzikinius pavadinimus, ir laikė tai didele inovacija (nežinojo, kad Čiurlionis tai sugalvojo jau prieš 10 metų). 

František Kupka (1881-1957) - pradėjęs nuo Simbolizmo (žr 12 paskaitą), susižavėjo naujomis idėjomis perskaitęs Futurizmo manifestą 1909 metais. Apie 1910 metus jis pradėjo vystyti savo spalvų teoriją, siekdamas suteikti spalvoms savarankiškumo, kad jos pačios savaime kažką "reikštų", o ne tiesiog apibūdintų vaizduojamą objektą. 

Kupkos sekėjai buvo sutuoktiniai Sonia Terk Delaunay ir Robert Delaunay, kurie tapo pagrindiniais Orfizmo puoselėtojais. Jie, beje, liko vieninteliai menininkai, kurie po I pasaulinio karo vis dar kūrė remdamiesi Orfizmo principais. 
Lučizmas

Rusijoje Orfizmo idėjos pasireiškė panašiai, tačiau vietoje apvalių diskų, rusų dailininkai vaizdavo šviesos spindulius (iš rusų kalbos - "луч"). Kaip Orgizmas vakaruose, taip Rusijoje Lučizmas buvo esminis žingsnis link abstrakcionizmo. 

Lučistų piešinių ir informacijos apie juos deja nėra daug, bent jau anglų kalba.

Aviotapyba

Po I pasaulinio karo Futuristai šiek tiek "apsiramino". Paaiškėjo, kad žmonijos pažanga neša ne tik traktorius ir kombainus, bet ir Iprito dujas, tankus, raketas. "Naujasis pasaulis", kurį norėjo apdainuoti futuristai, pasirodė daug žiauresnis negu jie tikėjosi. Todėl Futuristų populiarumas apmalšo, o retorika - sušvelnėjo. Tačiau jų susižavėjimas visuomenės technologine pažanga išliko, o pagrindinis jos simbolis buvo lėktuvas. 1929 metais italai futuristai parašė manifestą "Perspectives of Flight", kuriame teigė, kad skrydis suteikia galimybę žmogui stebėti realybę iš visiškai naujos perspektyvos, kuri yra kitokia negu antžeminė perspektyva.

Taip po I pasaulinio karo susikūrė "Aviotapyba" - daugiausiai populiarumo susilaukusi Italijoje, kur Futurizmas ir gimė (itališkai - Aeropittura):

Alfredo Gauro Ambrosi (1901-1945):
  • Musosolini (1930) - paveikslas aviotapybinis, nes vaizduojama iš skrydžio perspektyvos. Beje, Italijos futuristai garbino Mussolini, kuriam vadovaujant futurizmas tapo vienu iš pagrindinių meno srovių Italijoje. Pats Mussolini, savo ruožtu, nepalaikė jokios konkrečios meno krypties, ir šiuo klausimu buvo stebėtinai liberalus: "Menas priklauso individo sričiai. Valstybė turi tik vieną pareigą: neužgožti meno, sudaryti humaniškas sąlygas menininkams, skatinti juos kurti". 
Guglielmo Sansoni (Tato):
Gerardo Dottori (1884-1977):
Futuristinė muzika

Kaip ir dailėje, muzikoje futurizmas prasidėjo nuo manifesto, kurį 1910 metais parašė Francesco Balilla Pratella. 

Gryna futuristinė muzika - tai Luigi Russolo (1885-1947), jau minėto prie dailininkų, išradimas. 1913 metais Rossolo parašė manifestą "Triukšmo menas" (The Art of Noises), kuris yra laikomas vienu iš įtakingiausių tekstų apie muzikos estetiką XX amžiuje. Russolo galima laikyti pirmuoju sintetinės muzikos išradėju - savo muzikoje jis naudojo ne instrumentus, o įvairias mašinas, generuojančias triukšmą, kurios vadinosi "intonarumori". 1914 metais Russolo ir Marinetti netgi padarė koncertą (sukėlusį riaušes). Tačiau greitai prasidėjo I pasaulinis karas, futurizmas neteko populiarumo, o mašinos buvo sunaikintos. Liko tiktai keletas įrašų:
Russolo idėjos, nors neišliko tiesiogiai, bet paveikė kitų kompozitorių idėjas (panšiai kaip Antonia Sant'Elia architektūra nebuvo pastatyta, tačiau įtakojo ištisas kartas). Kompozitoriai, naudodami klasikinius instrumentus, bandė išgauti mechaninį, mašininį, miestišką garsą / triukšmą. 

Vienas iš ryškiausių (ir man asmeniškai - stipriausių) pavyzdžių - tai Alexander Mosolov (1900-1973). Jis visame pasaulyje išgarsėjo savo 1926 kūriniu Metalo liejykla (Iron Foundry). Maždaug nuo to laiko, kompozitorių pradėjo persekioti sovietinė valdžia, spausdama jį kurti pagal "sovietinio realizmo kanonus". Kulminacija įvyko, kai 1932 m. Mosolov parašė laišką pačiam J. Stalinui, prašydamas arba leisti jam kurti, arba leisti išvykti iš SSRS. Deja, Stalinas neatsižvelgė į prašymus, ir 1937 m. buvo nuteistas kalėti gulage. Draugų (ypač Michailo Kalinino) pastangomis, 1938 m. jis buvo paleistas. Tačiau nuo to laiko pasuko į "Sovietinį realizmą" ir nieko reikšmingo nebesukūrė. 

Futuristinės muzikos ir kino sintezė ypač stipriai ir gražiai atsiskleidžia 1924 metų filme "Mechaninis baletas" (Ballet Mechanique). Filmo autorius - Fernand Leger (mūsų aptartas jau kaip Kubizmo dailininkas, žr. 19 paskaitą), o muziką jam sukūrė George Antheil. Beje, muzikinis kūrinys yra 30 minučių - beveik 2 kartus ilgesnis už filmą. 

Comments