Paskaita 3: Šubertas ir Žeriko

Paskaitos pradžioje peržvelgėme keletą romantizmo dailininkų paveikslų:
- Schinkel peizažų, katedros paveikslą;
- Thomas Cole: "Architekto svajonė" (Architec's dream). 

Prie "Architekto svajonės" apsistojome kiek ilgiau. Nukrypome į diskusiją apie Antikos gyvenimo papročius, civilizacijos pasiekimus, jos mastą (pavyzdžiui, Romos koliziejus buvo pastatytas taip, kad jo sceną buvo galima pripilti vandens ir jame vaizduoti laivų mūšius). 

Įdomu: Priešingai, nei kitų epochų atveju, XIX a. (romantizmo epochoje) neįvyko architektūros revoliucijos. Vietoje to, pradedami naudoti tokie architektūros stiliai, kurie geriausiai atspindi istorinį kontekstą, tautinę istorinę savimonę. Pavyzdžiui, statant operos pastatą, galvojama taip: opera atsirado 1607, todėl reikia operos pastatą statyti neobaroko stiliumi. Kitas pavyzdys - anglų parlamentas: iš išorės pastatytas kaip gotika (nes tada formavosi Britų demokratijos principas), o iš vidaus – renesansu (nes tuo metu nusistovėjo parlamentinė tvarka). 

Ta proga, paanalizavome ir Rafaelio "Madona" - ypatinga tuo, kad paveikslo herojai turi žmogiškų bruožų (Madona nenori atiduoti kūdikio, nes yra jo motina, ir žino, kokios kančios jo laukia). Dėl panašaus dalyko (aišku, tai tik viena iš priežasčių) yra garsi ir Džokonda - čia taip bandoma vaizduoti būtent žmogišką, psichologiją.

Sužinojome, kad "Menas - tai prabangos ir turto brolis". Todėl ne veltui romantizmo laikais menas klestėjo Vienoje - karų ir revoliucijų mažai paliestoje Austrijos-Vengrijos imperijos sostinėje. Palyginimui - Paryžiuje tuo metu siautė revoliucijos (1794, 1830, 1848 metais). 

Klausėme

Franz Shubert, "Nebaigtoji simfonija", I dalies pradžia. 

Apie Šubertą: tai - vienas iš "Vienos klasikų", miręs 31 vienerių metų, palaidotas su antkapio užrašu "čia palaidotas didelis turtas, ir dar didesnės viltys". Šubertas - tai neabejotinai grynai romantizmo kompozitorius (Bethovenas buvo toks taip pat, tačiau jo ankstyvoje kūryboje dar likę ir klasicizmo apraiškų). Šubertas laužė Haidno nustatytas muzikos taisykles (tą bandė daryti ir Bethovenas, tačiau Šubertas tai darė "labiau"). Šis kompozitorius taip pat įtvirtino dainos žanrą (sukūrė daugiau kaip 600 dainų). Priešingai nei Bethovenas ar Mocartas, Šubertas buvo iš tikrųjų skurdžius. Beje, kaip ir pirmieji, jis buvo alkoholikas bei sifilitikas.

"Nebaigtoji simfonija" - tai simfonija, kurios yra tiktai dvi dalys (Haidno įtvirtintoje "teisingoje" simfonijoje yra 4 dalys - Greita, Lėta, Šokis (žaisminga), Finale). Nėra iki galo aišku, ar kitos dalys tiesiog nebuvo rastos, ar nebuvo parašytos. I dalis prasideda styginiu "įžanga", kurią girdint nesunku įsivaizduoti griuvėsių lauką su kur-ne-kur rūkstančiais dūmais po sunkiais švino spalvos debesimis danguje. Vėliau girdėti bėgimo motyvas, žaidimas tarp pučiamųjų ir styginių instrumentų kaip dangaus ir žemės pasaulių dialogas. Bet ypatingas elementas čia - tai valsas (motyvas girdėti maždaug nuo 1:15 minutės). Reikia paminėti, kad simfonijos sukūrimo metu valsas buvo naujas jaunimo šokis (daug kur draudžiamas dėl savo "nepadorumo" - juk šokant valsą vyras apkabina moterį - OMG!!!). Todėl simfonijoje valso motyvas simbolizuoja jaunystę, norą gyventi, mylėti, džiaugtis. Tačiau tas motyvas yra "daužomas" negailestingais likimo smūgiais.

Taip pat išklausėme vieną Šuberto dainą. Svarbu nesupainioti, Šuberto rašytos dainos - tai ne smagiai vienas kitą keičiančių stulpelių-priedainių rinkinys, kaip mes tradiciškai suprantame, kas yra daina. Išklausytoje dainoje sklinda vidinė jėga, melodija ir akomponimentas yra labai paprasti, tačiau iš kiekvieno dainininko iškvėpimo, iš kiekvieno klavišo paspaudimo sklinda vidinė jėga. Galima palyginti su Bethoveno 14-ąja "Mėnesienos" sonatos I dalimi - jos natos tai pat paprastos, tačiau grožis - neišpasakytas. 

Žiūrėjome

Žeriko (Gericault. Théodore): prancūzų dailininko paveikslus: 
- Medūzos plaustas: vaizduojami žmonės, kurie laivo katastrofai įvykus liko plūduriuoti jūroje ant plausto be maisto ir vandens, kol juos išgelbėjo (iš 150 žmonių išgyveno tik 14). 
- Ligonių portretai: Žeriko tapė savo draugo gydytojo įleistas į psichiatrinę ligoninę ligonių paveikslus. Tuo metu tai buvo nematytas dalykas, kad ką nors galėtų dominti psichiniai ligoniai apskritai.

Delakrua (Delacroix): kitas prancūzų dailininkas:
- Laisvė barikadoms (Liberty leading the people) - paveiksle vaizduojama laisvė/Prancūzija, kuri veda į tautą į revoliuciją. Vaizduojami skirtingi socialiniai sluoksniai - jaunimas (berniukas su pistoletais), studentija (žmogus su šautuvu ir katiliuku), valstietija (klūpanti figūra). Vaizduojama ir karaliaus pozicija (paveikslo dešinėje, prie pastatų, nupiešta vos įžiūrima karieta, šalia kurios atsistoję kareiviai šaudo į laisvės kovotojus - vos įžiūrima). Kad išvengtų skandalo, karalius šį paveikslą nusipirko pats, ir jo niekas ilgą laiką nematė. 

Svarbu: Romantizmo dailininkai netapė realistiškai. Žmonių figūros būdavo patobulinamos, idealizuojamos (pvz., Medūzos plauste žmonių kūnai nėra suvytę iš bado ir troškulio, tačiau kitokios spalvos - Žeriko specialiai ėjo į lavonines, kad atrinktų tinkamą spalvą...). Tačiau jie tapė nerealistiškai ne todėl, kad nemokėjo ar negalėjo, bet todėl, kad realistinis vaizdavimas nebūtų leidęs jiems tiksliai išreikšti minties, ką norėjo pasakyti. Jie norėjo vaizduoti abstrakcijas, idėjas, įspūdį - o tam reikėjo "patobulintos" tikrovės.

Apibendrinant, per šią paskaitą pamatėme visai kitokį Romantizmą, negu iki šiol mūsų žiūrėtas. Jame daug labiau susikoncentruota į socialinę, psichologinę analizę, o ne tik žmogaus menkumo ir gamtos didybės priešpriešą.
Comments