Paskaita 37-38: Siurrealizmas

Paskaita 37

Kaip minėta ankstesnėse paskaitose, tarpukario laikotarpis XX a. pasižymėjo grįžimu prie "klasikinių" vertybių. Muzikoje atsirado "neo-klasicizmas", dailėje, architektūroje, dizaine - "art deco". Modernistinis ekstremalumas nuslopo, meno revoliucinės idėjos nebebuvo tokios patrauklios - iš esmės todėl, kad I pasaulinis karas parodė, jog modernumas, mokslinė ir industrinė pažanga, gali atnešti ne tik gėrį, bet ir blogį. 

Bene vienintelis tikrai "revoliucinis" judėjimas tarpukariu buvo Siurrealistinis judėjimas, kuris įkūnijo psichoanalitinę revoliuciją, remdamasis Froido idėjomis. Oficialiai Siurrealizmo judėjimas prasidėjo 1924 metais, kai prancūzų rašytojas Andre Breton (1896-1966) parašė siurrealizmo manifestą, kuriame Siurrealizmą Bretonas apibrėžia taip:

Išgrynintas psichinis automatizmas, kuriuo bandoma parodyti - kalbant, rašant, ar bet kokia kita forma - tai, kaip veikia mintis. Mintis yra diktatorius, nekontroliuojamas racionalaus proto, neveikiamas jokių estetinių ar moralinių nuostatų.

Šis apibrėžimas tai savotiškai "išgrynintas" Dadaistų metodas (daryti bet ką, kas tą akimirką šauna į galvą, išjungus racionalų protą), kuriems Bretonas priklausė. Jam nemažai padėjo tai, kad turėjo psichiatro išsilavinimą, ir po I pasaulinio karo dirbo su psichiškai sužalotais kareiviais, kurių gydymui taikė Froido psichoanalizę. 

Sąmonės "išjungimui" siurrealistai naudojo įvairias priemones, tarp jų ir haliucinogeninius vaistus, nemiegojimą, badavimą. Pagrindinis tikslas buvo išleisti pasąmonę į paviršių, patekti į transą. 

Siurrealistai savo kūrybą laikė siurrealistinės filosofijos išraiška, taigi, jų kūriniai jiems nebuvo tokie svarbus, kaip pačios filosofijos esmė. Todėl siurrealistinis menas neturi kažkokios vieningos vaizdavimo technikos - Mason piešė "automatines" linijas ir taškė klijus ant drobės, o po to užpildavo juos smėliu. Miro dėliojo brūkšnelius ir spalvines dėmes, Dali piešė iškreiptą realybę fotografiškai tiksliai. 

Beje, dailės Bretonas nelaikė perspektyvia - jam atrodė, kad geriausiai siurrealizmo idėjas galima išreikšti per literatūrą. Dailės kūriniams kurti, jo nuomone, reikėjo pernelyg daug racionalių pastangų. Savotiškai ironiška, kad dabar mums Siurrealizmas asocijuojasi pirmiausiai su dailės kūriniais.

Įdomu tai, kad siurrealistai buvo išimtinai kairuoliškų pažiūrų. Pats Andre Bretonas daug bendravo su L. Trockiu (kai pastarasis buvo ištremtas Meksikoje). Jie taip pat stipriai pasisakė prieš Prancūzijos pastangas išlaikyti kolonijas. 

Siurrealizmo pradininku laikomas Giorgio de Chirico (1888 - 1978) - graikijoje gimęs italų dailininkas. Studijavęs iš pradžių Atėnuose, o vėliau Miunchene, Chirico buvo paveiktas simbolistų menininkų (pirmiausiai - Bocklino, žr. Paskaitą 12) bei moderniųjų vokiečių filosofų (Nyčė, Šopenhaueris ir t.t.). 

Chirico kūryba laikui bėgant išgyveno daug pasikeitimų. 

Metafizinis stilius (1910-1914) - tai Chirico kūrybos etapas, kurį Siurrealistai dailininkai identifikuoja kaip savo ištakas. Kūriniuose yra daug atsikartojančių motyvų (traukinys, laikrodis, fontanas, ilgi šešėliai, antikiniai elementai). Kūrinių laikas yra tarsi sustingęs, klampus, o žiūrint į juos neapleidžia tuštumos, savotiško vakuumo jausmas, kuris tarsi traukia žiūrovą į save, hipnotizuoja. Šio etapo kūriniuose dar labai daug simbolizmo elementų:
  • Orakulo paslaptis (1909): žiūrint į šį paveikslą, atrodo, kad jame tarsi yra kažkokia simbolinę prasmė, ir atrodo, kad tuojau ją pastebėsi, tačiau ji vis išslysta. Paslapties suteikia užuolaidos, draperijos. Stambios grindų plytos suteikia senoviškumo įspūdį, o prie bokšto krašto stovinti figūra - tarsi statula, bet tarsi žmogus. 
  • Valandos paslaptis (1911): laikrodis - laikinumo simbolis, primenantis, kad visų mūsų laikas suskaičiuotas. Atkreipkite dėmesį į mažytę figūrėlę žiūrinčią per langą į kairę nuo laikrodžio. 
  • Ryto kančia (1912): traukinio šešėlis.
  • Sapnas sukasi (1913): beprotiškas derinys - ananasai, bananai, Dzeusas ir traukinys...
  • Itališka aikštė (1913)
  • Raudonas bokštas (1913): pirmasis darbas, kurį Chirico pavyko parduoti, nes buvo pastebėtas Aplinaro ir Pikaso. 
  • Filosofo užkariavimas (1914). Atkreipkite dėmesį į nelogiškai sudėliotas kūnų proporcijas (kolonos dydis palyginus su traukiniu). Jos ir kuria tą savotišką "siurrealistinį" įspūdį. 
  • Gatvės paslaptis ir melancholija (1914)
  • Gijome Apolinaro portretas (1914): šito pono portretus tapė daug to meto dailininkų - Russeau, Vlaminkas, Šagalas, ir kiti. Guillaume Apollinaire buvo vienas iš garsiausių to meto meno kritikų, palaikiusių ir supratusių modernistinį judėjimą.
  • Meilės daina (1914) - vienas iš labiausiai "siurrealistinių" jo darbų, nors sukurtas 10 metų prieš siurrealistų manifesto pasirodymą. 
Stilizuotas metafizinis stilius (1915-1919) - Chirico I pasaliniam karui prasidėjus grįžo į Italiją ir bandė užsirašyti į armiją, kur nebuvo priimtas dėl silpnos sveikatos. Todėl jis įsidarbino ligoninėje, o laisvu laiku - piešė. Šio laikotarpio piešiniai - vis dar metafiziniai, tačiau juose jaučiama daugiau "stilizacijos" - futurizmo, kubizmo stilių įtakos.
Šio laikotarpio Chirico kūryba yra gražiai apibendrinta youtube filmuke

Po I pasaulinio karo, 1919 metais, Chirico parašo straipsnį "Sugrįžimas prie meistrystės", kuriuo deklaruoja grįžimą prie tradicinių vaizdavimo siužetų ir stilių. Po šio straipsnio pasirodymo sekė staigus ir drastiškas pasikeitimas jo piešiniuose:
Karjeros pabaigoje Chirico vėl sugrįžo prie siurrealistinių darbų:
Beje, nors kritikai labiausiai vertino Metafizinę Chirico kūrybą, jis pats su tuo nesutiko, ir laikė, kad jo neo-klasikiniai be neo-barokiniai darbai yra daug brandesni ir geresni. Tačiau kartais jis tapydavo savo paties darbų "klastotes", tyčia jas datuodamas ankstesne data. Manoma, kad tai galėjo būti jo kerštas tiems "kvailiams", kurie nesuprato, kad jo vėlyva kūryba yra daug pranašesnė. O gal jis tiesiog norėjo užsidirbti iš buvusios sėkmės?
Paskaita 38

Nors laikomas Siurrealizmo pradininku, Chirico nebuvo tikras siurrealistas. Greičiau, jis paprasčiausiai tęsė simbolizmo tradiciją. Lyginant Chirico darbus, pateiktus čia, su Paskaitos 12 konspekte pateiktais Simbolizmo pavyzdžiais, tai gana aiškiai matosi. 

Toliau aptarsime "tikruosius" siurrealistus. Pradėsime nuo Andre Masson (1896-1987), kuris buvo vienas iš nuosekliausių automatizmo piešimo metodo taikytojų. Kad "išjungtų" racionalų protą, Masson tyčia ilgą laiką nemiegodavo arba nevalgydavo, arba vartodavo vaistus. Iš esmės, kūriniai buvo tapomi tokiu būdu: menininkas įeidavo į savo pasąmonę (kad ir kokį metodą naudodamas), joje būdamas nutapydavo darbą, o tai būsenai pasibaigus darbą pataisydavo, papildydavo, savotiškai - interpretuodavo.

Masson kūrybos raidą galima (grubiai) skirstyti į keletą etapų:

Kubizmas (pradiniai eksperimentiniai darbai, 1920-1923):
Automatinis piešimas (iki maždaug 1926):
Eksperimentai su smėliu (1926-1930). Masson po kurio laiko pradėjo jausti, kad automatizmo piešimas yra gana ribotas. Todėl jis pradėjo ieškoti būdo, kaip automatizmą paversti atsitiktinumu. Taip jis pradėjo naudoti smėlio-klijų techniką - kai pirma klijai, o po to smėlis yra beriami ant drobės, ir gautos formos vėliau yra "apipiešiamos" aliejiniais dažais. 
Siurrealizmas (1930-1940). Šio laikotarpio Masson darbai - labiausiai primena "klasikinį" siurrealizmą. Tačiau kartu - jie mažiausiai ypatingi - su tokiais darbais Masson būtų buvęs tiktai vienas iš daugelio siurrealistų. Darbuose ryškiausia buvo smurto ir erotinė tematika. Šis etapas baigėsi labai "staiga": per II pasaulinį karą, naciai Masson laikė vienu iš "degenaratų" menininkų, todėl jam teko bėgti į JAV. Tačiau vos išlipus iš laivo tenai, muitinės darbuotojai pamatę jo darbus palaikė juos pornografiniais, ir sunaikino menininko akyse. 
Būdamas JAV, Masson aplink save būrė jaunuosius JAV abstrakcionistus, tame tarpe Jackson Pollock, ir padarė didelę įtaką jų kūrybai. Čia jis grįžo prie automatinio piešimo:
Kitas, turbūt gerokai žymesnis už Masson siurrealistas buvo Joan Miro (1893-1983). Gimęs Barselonoje - Katalonijos sostinėje (jo kūryboje gausu Katalonijos išsivadavimo motyvų). Savo tėvynėje jis buvo nesuprastas ir pajuokiamas, todėl 1920 metais persikėlė gyventi į Paryžių. 

Ankstyvoje Miro tapyboje jaučiama stipri Van Gogo ir Sezano įtaka (žr. Paskaitą 11), kartu su kitų (kubizmo, primytivizmo) stilių elementais. Matyti, kad dailininkas ieško savęs:
Siurrealizmas - nuo 1922 metų Miro tarsi "iškristalizavo" savo kūrybos stilių. Nors darbai atrodo labai netvarkingi, atidžiau juos paanalizavus paaiškėja, kad juose yra užkoduota tam tikra "sistema". 
  • Ferma (1922-23): čia Miro tapo savo tėvų fermą katalonijoje. Šis darbas laikomas tarpiniu tarp jo "primytivizmo" ir siurrealizmo. Pasak Hemingvėjaus (kuris šį darbą nusipirko), jame atvaizduota viskas, ką jauti Ispanijai, kai esi joje, ir viskas, ką jauti, kai negali jos aplankyti". Tačiau tai dar nėra siurrealizmas. 
  • Suartas laukas (1924): tikrasis Miro siurrealizmas. Vaizduojama ta pati ferma, kaip ir "Fermoje". Figūra su trikampiu viršuje - tai vyras, pasipuošęs Katalonijos, Ispanijos ir prancūzijos vėliavomis, katalonijos - didžiausia... Figūra su ausimi, akimi ir plaukuota apvalia galva - moteris. 
  • Katalonijos peizažas (medžiotojas) 1923-24: matyti ta pati "koduotė" kaiip ir Suartame lauke. 
  • Motinystė (1924)
  • Arlekino karnavalas (1924-25): vienas iš žymiausių Miro darbų.
  • Katalonijos valstiečio serija (1924-25): Pav. 1, Pav. 2.
  • Olandiškas interjeras (1928): atrodytų - dar vienas beprotiškas siurrealizmo pavyzdys. Tačiau tai - tiesiog Sorgh'o "Liutnos muzikanto" (1661 m.) parafrazė - žr. sugretintus darbus
  • Trys moterys (1935)
Miro kurį laiką eksperimentavo su automatizmo technika, kuria susidomėjo per pažintį su Masson:
1936 metais Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas. Nors, priešingai negu dauguma siurrealistų, Miro buvo apolitiškas, pilietinis karas privertė jį reaguoti. Tuo laikotarpiu jis nutapė monumentalų darbą, kurį užsakė Ispanijos respublikos paviljonui Ispanijos vyriausybė:
To meto Miro kūryba - skausmingesnė, tamsesnė:

II pasaulinio karo metais Miro turėjo bėgti nuo nacių (kaip ir dauguma siurrealistų), ir prisiglaudė Franko valdomoje Ispanijoje. Ten 1940-41 metais jis nutapė "Žvaigždynų" seriją. Bretonas, pamatęs šiuos darbus, pavadino juos "siurrealistiškiausiais iš visų siurrealistinių darbų". 
Comments