Paskaita 39: Siurrealizmas

Tęsdami siurrealizmo temą, negalime neaptarti Rene Magritte (1898-1967) - belgų siurrealisto, laikomo bene "žymiausiu" siurrealistu, nusileidžiančiu nebent Salvadorui Dali. 

Magritte kūrybos išskirtinumas yra tai, kad jo paveiksluose naudojamos suprantamos formos, objektai, tačiau kompozicijoje visuomet matomas paradoksas, kuris ir priverčia žiūrovą susimąstyti. Tai greičiausiai labai prisideda prie Magritte populiarumo, nes netgi ir paprastas žmogus gali bent jau suprasti kas vaizduojama. Magritte visiškai nenaudojo "automatizmo" principo (žr. paskaitas 37-38). Atvirkščiai - tapė nepaprastai realistiškai. Teptuko techniką jis valdė taip, kad kurį laiką per pokario (po II p.p.) suirutę kartu su broliu gyveno iš Pikaso, Brako ir Chirico paveikslų falsifikavimo, o vėliau kurį laiką užsiiminėjo banknotų padirbinėjimu. 

Beje, populiarumo jo darbai sulaukė tiktai 6-ąjame dešimtmetyje, kai išpopuliarėjo pop-art, minimalizmas, ir konceptualus menas. Iki to laiko iš paveikslų tapybos Magritte išgyventi negalėjo, ir duonai užsidirbdavo kartu su broliu Poliu įkūręs reklamos agentūrą. 

Nemažą įtaką Magritte padarė jo motinos mirtis - ji nusižudė jo vaikystėje. Tikėtina, kad jis matė mamos kūną su veidu, kurį dengia audeklas - tai neretai pasikartojantis motyvas jo kūriniuose. Psichoanalitikai teigė, kad Magritte polinkis į paradoksus tapyboje taip pat buvo sukeltas jo paties būties dvilypumo: noro, kad motina būtų gyva, ir fakto, kad ji mirusi.  

Magritte pradėjo tapyti nuo post-impresionistinių ir kubistinių paveikslų:
Siurrealistiškai jis pradėjo tapyti greičiausiai paveiktas Chiriko metafizinės kūrybos, tuo metu kai gyveno Paryžiuje:
Tai, ką Magritte bandė pasakyti "Bandymu pasiekti neįmanomą", jis vėliau vaizdavo keletu serijų:

"Cece n'est pas" (Tai nėra...) - Magritte nepaprastai realistiškai nutapo visiems gerai pažįstamą objektą, tačiau šalia užrašo "tai nėra ...". Simbolika ta, kad kūrinys, kad ir kaip realistiškai atrodytų, vis tiek neatitinka originalo. 
"The human condition" (Žmogaus būsena). Vaiduojami vaizdai, kuriuos matome per langą, tačiau karto parodant, kad visai tai lengvai galėtų būti iliuzija, jei ant lango nepaprastai realistiškai būtų nutapytas tas pats vaizdas. 
Žmonės su audeklais ant galvų - kaip aiškinama, šį motyvą Magritte naudojo paveiktas savo motinos prisiminimo:
Tapydamas serijas, Magritte taip pat nepamiršo ir "pavienių" darbų:
Per II pasaulinį karą Magritte liko vokiečių okupuotoje Belgijoje. Tuo metu jo stilius ženkliai pasikeitė, tapo labiau fovistinis - gali būti, kad Magritte bijojo būti siejamas su siurrealistais, kurių naciai labai nemėgo:

Po II pasaulinio karo (praėjus laikotarpiui, kai tapė klastotes ir padirbinėjo banknotus), Magritte vėl grįžo prie savo stiliaus:
"Karsto paradoksai":
Žaidimas šviesos paradoksais:
Žaidimas tūriais ir dydžiais:
Paul Delvaux (1897 - 1994) - dar vienas žinomas, nors ir ne toks garsus, siurrealizmo atstovas. Delvaux savo brandžioje kūryboje jungė Magritte bei Chirico elementus. Jo kūrybai būdingos nuogos moterys ir skeletai. Puiki kombinacija. 
Skeletai:

Fotografija siurrealizmui yra nedėkinga technika - fotografuojant sudėtinga yra išgauti "nerealias" formas. Vienas iš žymiausių siurrealistų fotografų yra Man Ray (1890 - 1976) - JAV modernistas, pradėjęs nuo Dada, o vėliau perėjęs prie siurrealizmo. 

Kad išgautų siurrealistiškumą savo fotografijose, Man Ray naudojo du metodus:

Fotograma: metodas, kai objektas yra fotografuojamas ne su fotoaparatu, o paprasčiausiai uždedant jį ant fotografinio popieriaus ir apšviečiant:
Kita technika - Soliarizacija (naudoti specifinį apšvietimą, taip dalinai "išverčiant" kontrastus):
Comments