Paskaita 4: toliau per dramatiškąjį romantizmą

Šioje paskaitoje toliau gilinomės į romantizmo epochos subtilybes. Apžvelgėme keletą jo raidos aspektų:

Individualizmas
  • Individualizmas Europiečio sąmonėje (dar toli gražu ne mene...) atsiranda apie XIII a., pasireikšdamas, pavyzdžiui, kaip dienoraščio rašymas. 
  • Nuo XIV a. pradedami piešti portretai (iki tada jų nė nereikėjo, nes atskiras žmogus niekam nebuvo įdomus). Tuo pat metu pradedami tapyti ir peizažai - iki tada jie nebuvo įdomūs, nes nebuvo miesto kultūros, o kaimo žmonėms kaimo vaizdai buvo neįdomūs - tiesiog jų įprastinė aplinka.
  • Renesanso epochoje (apie XIV-XV a.) pradedami piešti psichologiniai portretai, kuriuose bandoma ne tik atvaizduoti "panašų" žmogų, bet ir atspindėti jo vidinį pasaulį. Vienas iš garsiausių (ir vienas iš, bet ne pats, pirmųjų) tokių portretų pavyzdžių yra Da Vinči Džokonda
  • Portretai tobulėjo, ir tapo visiška norma Baroko epochoje (XVII-XVIII a.). 
  • Romantizmo epochoje (XVIII-XIX a.) individualizmas (tiek portretų, tiek ir kitose formose) pasiekė savo viršūnę, ir nuo to laiko jau mažėjo.
Būtis

Visuomet, analizuojant Romantizmo kūrybą, svarbu nepamiršti, kad nors tai - labai artima laiko prasme mūsų epochai (vos 150-200 metų), tačiau tuometė pasaulėžiūra ženkliai skyrėsi nuo mūsiškės tuo aspektu, kad romantizmo menininkai (ir visuomenė) vis dar buvo tikintys. Amžino gyvenimo perspektyvoje buitis žemėje buvo laikoma tiktai laikina stotele. 

Muzika

Vėl grįžome prie Šuberto. Aptarėme (nors neišklausėme) dar vieną Šuberto dainą "Girių karalius". Šioje dainoje ypač gerai atsiskleidžia romantizmo filosofija: tragizmas, būtis, tikrovės laikinumas. Dainos siužetas: tėvas joja ant arklio, nešdamas savo kliedintį vaiką pas gydytoją. Jojant per girią, vaikui pasirodo "Girių karalius", kuris jį pakviečia pas save, sakydamas, kad vaikui bus daug geriau jo pasaulyje, o ne šiame. Tėvas išjoja iš girios, vis dar spausdamas vaiką, kad nesušaltų, ir nejausdamas dar, kad vaikutis jau mirė. 

Pastebėtina, kad romantizmo metu dominavę kūrėjai buvo išskirtinai gera draugų kompanija: Šopenas, Listas, Bramsas, Vagneris, Mendelsonas. Jų didžiausias autoritetas buvo Bethovenas (Šubertas nepaprastai didžiavosi, kad galėjo eiti šalia Bethoveno karsto per laidotuves). Daugelyje jų portretų, kur nors fone matyti Bethoveno paveikslas ar biustas. 

Klausėme Mendelsono (vieno iš minėtos kompanijos) koncertą smuikui e-minor (op. 64.). Koncerte individo konfliktas su visuomene matyti iš to, kad smuikas ir orkestras groja visiškai skirtingas partijas, dažnai ir skirtingas nuotaikas. Palyginimui, Vivaldžio koncerte smuikui su orkestru "Metų laikai", smuikas groja kartu su orkestru (pvz., "Audra vasarą"). Atkreipkite dėmesį, kad Mendelsono koncerte smuikas groja "rubato" stiliumi - kiekvienoje frazėje po kartą ar daugiau pasikeičia grojimo tempas. 

Mendelsono istorija yra įdomi ir tuo, kad jis buvo žydas, tačiau vienas iš pirmųjų, kurie nebesilaikė žydų ortodoksinių papročių (tai prasidėjo jau nuo jo senelio, kuris buvo vadinamas "Žydų sokratu", atsisakęs tikėjimo persikrikštyjo į protestantizmą). Mendelsonas išpopuliarino Bacha, kuris iki jo buvo visai nežinomas. Močiutė jam padovanojo Bacho natų rinkinį gimtadienio proga, ir Mendelsonas pagrojęs suprato, kad tai - puikus dalykas. Beje, Bachą grojo bei vertino ir Mocartas, tačiau jis Bacho nepopuliarino (gal visuomenė dar nebuvo pasiruošusi priimti tokių radikalių naujovių). Mendelsonas jau gyveno tais laikais, kai praeities istorinė kūryba buvo kaip tik "madinga". 

Įdomi ir Mendelsono vestuvinio maršo istorija. Mendelsonas jį sukūrė visiškai ne vestuvėms, o kaip vienos Šekspyro pjesės akomponimentas. Tuo metu Mendelssonas tarnavo Anglijos dvare ir mokė muzikos būsimą karalienę Viktoriją. Jai patiko kūrinys, todėl ji ir paprašė, kad jis grotų per jos vestuves. Būtent todėl vėliau jis ir išpopuliarėjo, nes moterys juk nori tekėti "kaip karalienės"... 

Dailė

Peržiūrėjome dailės kūrinių, kur aiškiai išryškėja individo ir jo aplinkos konfliktas:
Pastebėtina, kad romantizmo metu buvo mėgstama vaizduoti vyrą ir arklį. Arklys paprastai simbolizuodavo veržlią stichiją, kurią vyras suvaldo ramiai ir tvirtai:
Peržiūrėjome Delakrua autoportretą. Atkreipkite dėmesį į foną aplink jo galvą - čia jau matyti, kaip nuotaika reiškiama ekspresyviais potėpiais.

Galiausiai, nagrinėjome Davido paveikslą "Marato mirtis". Ties šiuo paveikslu kiek ilgiau apsistojome: 
  • Davidas buvo geras Robespjero ir Marato draugas, kultūros ministras revoliucinėje vyriausybėje. Maratas buvo pagrindinis Robespjero ideologas. Todėl rojalistai visom išgalėm siekė jį nužudyti. Po kelių nesėkmingų bandymų jiems tai pavyko, pasiuntus pas Maratą moterį. Tuo metu Maratas gulėjo vonioje, nes sirgo liga, dėl kurios nuolatos turėjo būti šiltame vandenyje. 
  • Detalė: Marato ranka nukritusi taip, kad primintų Jėzaus ranką Mikelandželo skulptūroje "Pieta
  • Detalė: Fonas keičia spalvą, pradedant nuo Marato galvos, kur yra tamsiausias ir šviesėja įstrižai aukštyn. Tai simbolizuoja po mirties sekantį išsigelbėjimą ir amžiną gyvenimą. Įdomu tai, kad kai kuriems žmonėms atrodo, kad šitas fonas - nereikalingas, ir nepankenktų paveikslui, jei būtų nukirptas... Baisu, kad tarp tokių žmonių yra ir istorijos vadovėlių leidėjų.
Be romantizmo, XIX a. buvo ir kitų piešimo stilių. Štai keletas pavyzdžių:

Kritinis realizmas: 
Karikatūra
Galiausiai, atkreipkite dėmesį, kad vienas menininkas - nebūtinai tai vienas stilius. Tai labai gerai atspindi Koro peizažai: 1 peizažas; 2 peizažas; 3 peizažas.
Comments