Paskaita 41: Andalūzijos šuo (Un Chien Andalou)

Paskaita 41: Andalūzijos šuo (Un Chien Andalou)

Andalūzijos šuo - tai pirmasis siurrealistinis filmas, pastatytas 1929 metais Luis Bunuel ir Salvadoro Dali. Kaip teigė filmo režisierius (Luis Bunuel), "Niekas šiame filme nesimbolizuoja nieko" (Nothing in this film symbolises anything). Kūrėjų teigimu, vienintelis metodas, kuriuo šiame filme ką nors galima suprasti - tai psichoanalizė. 

Beje, auditorijai šis filmas patiko, bet, paradoksalu, Dali ir Bunuelis tuo buvo labai nusivylę. Jie tikėjosi, kad filmas išprovokuos griežtą reakciją, stiprias emocijas. Bunuelio reakcija buvo tokia: "Ką aš galiu padaryti žmonėms, kurie žavisi viskuo kas yra naują, net jei tai paneigia jų giliausius įsitikinimus, ar prieš nenuoširdžią, korumpuotą spaudą, ar prieš buką bandą, kuri mato grožį ar poeziją tame, kas yra ne daugiau kaip desperatiškas aistringas kvietimas žudyti?"

Po šio trumpo filmo premjeros, turtinga pora (Charles ir Marie-Laure de Noailles) finansavo "pilnametražio" filmo gamybą "L'Age d'Or" (Aukso amžius).

Toliau pateiktas scenų sąrašas eilės tvarka, su komentarais, tačiau įspėju -  pateikta interpretacija yra tiktai asmeninė nuomonė. 

Filmą galite rasti čia:  Andalūzijos šuo

Muzika: Tango
  • Bunuelis (filmo režisierius) galanda skustuvą, žiūri į pilnatį, o vėliau skustuvu perpjauna akį. Tai - dar ne filmas, o paaiškinimas žiūrovui: svarbiausių dalykų pamatyti negalite. Svarbiausi dalykai glūdi jūsų pasąmonėje (Mėnulis). Todėl reikia atsisakyti įprasto regėjimo (perpjauti akį) ir pažvelgti į savo vidų, jį analizuoti (todėl mėnulis scenoje taip pat yra "perpjaunamas"). Ši "pjaunamos pilnaties" metafora, beje, žavėjo ir Magritte (žr. Paskaitą 39), kuris ją panaudojo savo paveiksle "Dabarties atskleidimas (1936)". Beje, scenoje pjaunama akis yra tikra, tiktai priklauso karvei (ji tuo metu buvo negyva).
Muzika: Vagnerio operos "Tristanas ir Izolda" meilės-mirties (Liebestod)tema. Meilė-mirtis - tai motyvas iš romantinių istorijų, kai dviejų žmonių meilė savo stiprumu juos abu nuveda į mirtį.
  • Pagrindinis aktorius (vadinsime jį Juodasis vyras) važiuoja dviračiu. Jis apsirengęs vyrišku kostiumu, tačiau ant jo prisidėjęs moteriškų atributų (sijonėlis, kykas). Tai rodo, kad jo lytinė tapatybė yra sutrikusi, jam neaišku, ar jis yra vyras, ar moteris.
  • Ant Juodojo vyro kaklo kabo dėžutė su spynele. Tai - dažnai pasitaikantis Froidiškas simbolis Dali kūryboje, primenantis mums, kad visi turime savo tamsių kertelių, vadinamų "stalčių" pasąmonėje, kuriuos laikome užrakinę, ir bijome į juos pažvelgti. Beje, dėžutė yra juodai-baltai dryžuota dėl to paties simbolizmo - skirtingų polių, vyriško ir moteriško, samplaikos. 
  • Moteris sėdi namuose ir skaito knygą. Išgirdusi Juodąjį vyrą krentant, ji meta knygą, kuriuoje atsiverčia Vermeero "siuvinėtoja" (1669-71). Paveikslas parinktas neatsitiktinai - paveiksle vaizduojamos moters ranka sudėta taip, tarsi ji laikytų adatą, bet pačios adatos tenai nėra. Vėlgi - nebūtina vaizduoti tiksliai visas detales, kad išreikštum esmę. 
  • Juodasis vyras nuvirsta nuo dviračio - kitaip tariant, neišlaiko "balanso".  Moteris jį nugabena į kambarį, nurenka jo moteriškus drabužius, atidaro jo dėžutę, kurioje yra dryžuotas kaklaraištis. Ji viską sudeda gražiai ant lovos. Taigi - moteris tarsi sutvarko (ar bent bando sutvarkyti) vyro lytinę tapatybę. Svarbu - ji sudeda drabužius taip, tarsi ten gulėtų žmogus. 
  • Juodasis vyras, jau be moteriškų drabužių, stovi ir žiūri į savo delną, iš kurio centro lenda skruzdėlės. Skruzdės - tai mirtinos nuodėmės simbolis Dali kūryboje. Moteris prieina prie jo ir pažiūri į skruzdes kartu. Tuomet moteris parodoma gulinti su pakelta ranka, kad matytųsi pažasties plaukai. Moters pažastis Dali buvo seksualumo simbolis, nes, auginamas griežto tėvo, jis apie kitas moters kūno vietas negalėdavo net pagalvoti. Todėl pažastis jam simbolizavo viską, ką gali simbolizuoti odos raukšlelės ir plaukeliai. Pažastis pavirsta į jūros ežį - gyvūną, ant kurio užlipus labai labai skauda.
  • Žmogus (vyriškai apsirengęs) stovi gatvėje, ir lazdele judina nukirstą ranką - tą, iš kurios ką tik lindo skruzdės. Aplink jį buriuojasi žmonės - tarsi visuomenės metafora - kažko susierzinę lenda prie žmogaus, baisisi juo, komentuoja. Kamerai judant matome, kad tas žmogus, nors vyriškai apsirengęs, bet iš tiesų yra moteris (taigi - moteris/vyras). 
  • Policininkai - tvarkos ir civilizacijos metafora - žmones sulaiko, prieina prie moters/vyro ir griežtai jai/jam kažką paaiškina. Tuomet paima nukirstą ranką, įdeda į dėžutę ir paduoda moteriai/vyrui. Kitaip tariant - visuomeninė tvarka mums liepia savo problemas, paslaptis, geidulius laikyti uždarytus mūsų dėžutėse. Viską sutvarkę, policininkai liepia miniai išsiskirstyti - "viskas tvarkoje, išsišokėlio nebėra, neliko čia į ką žiūrėti".
  • Tačiau moteris/vyras lieka stovėti gatvėje, kuria zuja automobiliai. Taigi - lieka vieniša/vienišas prieš visus civilizacijos pavojus. Bet jis/ji į juos nekreipia dėmesio, tiktai laiko meiliai apsikabinęs savo dėžutę. Galiausiai vienas automobilis jį/ją partrenkia. Metafora - bandantiems slėpti savo tapatybės problemas gyvenimas yra sunkus ir pavojingas.
  • Kol vyksta drama gatvėje, Juodasis vyras ir moteris į ją žiūri per langą. Pamačius moters/vyro likimą, juodajam vyrui įsijungia geismas ir jis puola prie moters.

Muzika: tango
  • Tarp Juodojo vyro ir moters, skambant tango, vyksta "medžioklės" ritualas. Vyras siekia moters, kuri apsimeta, kad šito nenori. Ji porą kartų nustumia vyrą, tačiau jam išliekant atkakliu, ir pradėjus grabinėtis šiek tiek švelniau, pasiduoda. Tačiau, kai jau Juodasis vyras įsivažiuoja, moteris žvilgteli į kamerą (super-ego simbolis), ir nustūmusi jį, pabėga.
  • Galiausiai Juodasis vyras užspaudžia moterį į kampą, tačiau ji aiškiai pasiruošusi gintis iš paskutiniųjų. Tuomet Juodasis vyras sugalvoja planą - jis paima dvi virves ir tempdamas jas bando prieiti prie moters. Ant virvių pakabintas dekalogas (mozės akmens plokštės), pririštas fortepijonas (aukštosios kultūros simbolis), ir už jų laikosi įsikabinę kunigai. Metafora - tam, kad galėtume gražiai sugyventi, suderinti vyrą su moterimi, mes užsikrauname didžiulę naštą, sukuriame tradicijas, institucijas, ir patys save varžome. Ant fortepijono guli negyvas asilas - simbolis, kad visos tos mūsų susikurtos institucijos yra supuvę bei korumpuotos (asilas panaudotas kaip aliuzija į knygelės "Platero Y Yo" pagrindinį veikėją asiliuką - naivumo ir švelnumo įsikūnijimą). Moteriai Juodojo vyro yra aiškiai gaila, bet ji vis tiek pabėga, priverdama jo skruzdėlėtą ranką. 
  • Keičiasi scena. Juodasis vyras guli lovoje su moteriškais drabužiais (tarsi įlenda į juos, tvarkingai sudėliotus moters anksčiau). Į duris paskambina Baltasis vyras (durų skambučio metafora - kratomas kokteilių maišytuvas). Moteris Baltąjį vyrą įleidžia, ir jis, priėjęs prie Juodojo vyro pradeda jį barti. Juodasis labai bijo, jam tai aiškiai nemalonu. Kaip vėliau pamatysime, Baltasis ir Juodasis vyrai - tai tas pats aktorius ir tas pats veikėjas. Tiesiog Baltasis - tai Juodojo super-ego.
  • Baltasis vyras nuplėšo nuo Juodojo moteriškus drabužius ir išmeta juos per langą. Juodasis bando paslėpti dirželį, tačiau jam nepavyksta. Metafora - nuo savęs paties nieko nenuslėpsi. 
Muzika: Tristanas ir Izolda, Liebestod
  • Baltasis vyras baudžia Juodąjį vyrą - pastato jį į kampą ir moralizuoja. Šalia juodojo ant sienos pakabinta keista konstrukcija - vienas ant kito sudėti biliardo rutulių trikampis ir teniso raketė - jie sudėti kartu tarsi suformuoja pagonišką kryžių. 
  • Baltasis vyras prieina prie Juodojo rankraščių (kūrybos metafora), paima juos ir paduoda Juodajam. Baltasis yra aiškiai nusivylęs ir netekęs vilties "pataisyti" Juodąjį.
  • Rankraščiai Juodojo vyro rankomis virsta pistoletais. Metafora - kūryba ir yra pagrindinis ginklas prieš visuomenės sustabarėjimą, kvailas jos normas. Šiuo ginklu Juodasis vyras sušaudo Baltąjį. 
  • Baltasis, pašautas, persikelia į kitą pasaulį - į sodą, ir krisdamas dar spėja paliesti nuogą moters nugarą. Beje, moteris šioje scenoje pavaizduota kaip Milo "Venera" iš nugaros. Milo Venera tuo metu buvo laikoma klasikinio grožio idealu, todėl Baltajam (tvarkingajam, akademiniam, kanoniškam) vyrui ji - paskutinis priešmirtinis vaizdinys. 
  • Prie Baltojo vyro kūno subėga minia (Visuomenė). Jie jaudinasi, apžiūrinėja jį, aiškiai nesupranta - kas čia atsitiko? Kitaip tariant, visuomenė vis dar laikosi įsikabinusi savo "klasikinių" standartinių vertybių ir nesupranta, kodėl jos nebeveikia. 
Muzika: tango
  • Visuomenę nuramina pasirodę filmo kūrėjai (Dali su lazdele ir Bunuelis) - jie aiškiai nemato jokios tragedijos šioje mirtyje, ir lengvu rankos mostelėjimu liepia kūną išnešti. Metafora - standartinės, tradicinės vertybės - tai praeitis, dėl kurios jaudintis neverta.
  • Scena persikelia į butą. Moteris įeina į kambarį ir pamato drugį su kaukole (death head moth). Dėl savo išvaizdos (ir skleidžiamo šaižaus čirpimo) šis drugys ilgą laiką buvo gilių prietarų objektas, simbolizuojantis nelaimę. Moteris aiškiai išsigąsta drugio - kas parodo, jog ji yra prietaringa, varžoma praeities tradicijų.
  • Juodasis vyras ranka nusibraukia lūpas, ir jų nelieka jam ant veido. Tai pamačiusi moteris puola dažyti savo lūpas, o jai tai darant, Juodajam vyrui vietoje burnos persikelia moters pažasties plaukai. Moteris ant Juodojo vyro supyksta, ir rodydama jam liežuvį, jį palieka. Kitaip tariant (čia laisva interpretacija), moteriai atsibosta visos tos aistros, Juodojo vyro asmeninės problemos, tapatybės paieškos. Ji nori ramybės ir užtikrintumo.
  • Moteris išeina per duris tiesiai į paplūdimį, kur stovi tikras geras vyras (Geras vyras). Tvarkingas, su megztuku, drąsiai žiūrintis į banguojančią jūrą. Tikras moters idealas.
  • Moteris jį apsikabina ir pradeda meilintis, o Geras vyras jai prie nosies prikiša kumštį su laikrodžiu. Tai - jėgos, tvarkos ir tikslumo metafora. Moteris aiškiai tuo žavisi, ir puola meilintis Geram vyrui, kuris, nors akivaizdžiai pernelyg moterimi nesidomi, galiausiai pasiduoda. 
  • Geras vyras ir moteris apsikabinę vaikšto po paplūdimį. Ant paplūdimio randa išplautus į krantą Juodojo vyro moteriškus drabužius, dėžutę, dirželį (kurį Juodasis bandė paslėpti nuo baltojo). Geras vyras daiktus apžiūri susidomėjęs, bet pasibjaurėjęs jais išmeta. Metafora - Geram vyrui (teisingam buržua), tų aistrų, tapatybinių problemų ir pan. taip nereikia, kaip ir moteriai. Į juos galima pažiūrėti (nes įdomu), bet tik per atstumą ir atsargiai, kad "neišsiteptum" (atkreipkit dėmesį, kaip jis laiko tuos skudurus rankoje). 
  • Geras vyras ir moteris nueina maršo žingsniu (tvarkos metafora) tolyn.
  • Gero vyro ir moters kūnai įkasti į smėlį, atskirai vienas nuo kito. Metafora - moteris ir vyras gali būti harmonijoje, bet tik tada, kai vienas kito negali pasiekti ir yra negyvi. Beje, Bunuelis norėjo, kad šioje scenoje atskristų musių spiečius ir juos sugraužtų, tačiau tam neužteko lėšų. 
Beje, abu filme vaidinę pagrindiniai aktoriai gyvenimą baigė savižudybėmis. Vyras (Pierre Batcheff) perdozavo narkotikų 1932 metais, o moteris (Simone Mareuil) susidegino 1954 metais.
Comments