Paskaita 46-47: Postmodernizmas

Postmodernizmas yra nepaprastai plati sąvoka, apimanti savyje filosofiją, meną, ir netgi technologiją (dizainą). Kertinis Postmodernizmo bruožas - tai skeptiškumas, netgi pačios realybės neigimas. Postmoderni visuomenė - tai struktūra, kurioje individas nieko nebereiškia, kuri veikia savarankiškai, o individai - mes - būdami joje realybę suvokia tokią, kokia yra reikalinga tai struktūrai. Tai pasiekiama per ištobulėjusias masines komunikacijos priemones, kurios leidžia masiškai įdiegti idėjas, savotiškai "derinti veiksmus" daugelio žmonių, kurie to net nesuvokia. 

Postmodernistiniai kūrėjai dažnai kalbėdavo apie "visko" mirtį - dailės mirtį, muzikos mirtį, architektūros mirtį. Postomodernizme nebelieka atskirų meno krypčių - menas yra viskas: aplinka, jos objektai, jos garsai. 

Įžanga kontekstui suvokti - Koyaanisquatsi

Vienas iš geriausiai postmodernų pasaulį apibūdinančių filmų - tai Godfrey Reggio Koyaanisqatsi (Išbalansuotas pasaulis), 1982. Šis filmas, kurtas labai ilgai, savotiškai "pavėlavo", nes postmodernistinės idėjos, kurias jis apibūdina, pradėjo kilti jau 1950-60 metais. Tačiau būtent šį filmą turbūt reikėtų pasižiūrėti tiems, kas kada nors norės suprasti, koks buvo pasaulis XX a. antroje pusėje. Pagrindinė filmo žinutė: individas XX a. - nieko nebereiškia. Jis yra mažytis sraigtelis didžiulėje visuomenės mašinoje. Kiekvienam individui atrodo, kad jis priima sprendimus savarankiškai, kontroliuoja savo aplinką, tačiau išties - jis elgiasi taip, kaip jį užprogramuoja visuomeninė struktūra. Individas tai nujaučia, tačiau negali struktūros identifikuoti, ir todėl yra desperacijoje (todėl filme matomi žmonės tokiais liūdnais, nerimastingais veidais). 

Filme yra daugiausiai naudojamos paralelės:
  • Filmas prasideda gamtos vaizdais, o vėliau parodomos į juos įsiskverbusios žmogaus struktūros.
  • Pavaizduojamas civilinės paskirties lėktuvas, didžiulės automobilių "atsargos", kur jie sustatyti prie fabriko, o tuomet - tankų eilės (tokios pat kaip automobilių) ir karinio lėktuvo skrydis. Žinutė - ši struktūra gali ir kurti, ir griauti. 
  • Atvaizduojamas amerikietiškas "Didžiasalis" iš arti - siaubingai atrodo, o tuomet iš paukščio skrydžio - atrodo visai normaliai. 
  • Žmonių, miesto veikla vaizduojama iš pradžių priartinus - matosi individai, o po to - per atstumą - ir jie virsta "srautais". Keistas jausmas yra, bandant suprasti, kada tai įvyksta.
  • Pavaizduojamas žmonių srautas, kaip jie eina per elevatorius ir grūdasi į metro, o tada - dešrelių fabrikas, kaip jos bėga konvejeriu. 
  • Žmonės disko šokių salėje, o vėliau - žaidimų aparato žmogeliukai.
  • Miestas iš paukščio skrydžio, nutolus pakankamai ir pakeitus spalvas, o vėliau - mikroschemos. Panašumas - stulbinantis. 
  • Filmas prasideda ir užsibaigia kosminės raketos pakilimu. Tai - simbolis tos galios, mašinų galios, kurią įgauna struktūra, kai paaukojamas individas. Mes galime užkariauti kosmosą, tačiau kas jį iš tikrųjų užkariauja? Ar mes tikrai esame to dalis, ar tiesiog - įrankis? O raketa, pakilusi, susprogsta. 
Filme skamba Philip Glass (g. 1937) muzika. Philip Glass gimė JAV, žydų (emigrantų iš LIetuvos) šeimoje. Jo tėvas turėjo muzikinių įrašų parduotuvę, ir muzika berniuko gyvenime vaidino didelį vaidmenį nuo pat mažumės. Ironiška, bet Glaso klausoma muzika daugiausiai susidėjo iš tų įrašų, kuriuos tėvui sunkiai sekėsi parduoti - tokių kaip Šionbergas ar Šostakovičius, ar Europos klasikinė muzika. Į Čikagos universitetą jis įstojo būdamas 15 metų, pagal pagreitintą programą, ir tenai studijavo matematiką ir filosofiją. Būtent tuo metu jis susidomėjo muzika ir pradėjo kurti, vėliau metė universitetą ir išvažiavo į Paryžių. 

Philip Glass muzika yra vadinama minimalistine, nors jis pats tokio termino kratosi, teigdamas (labai taikliai), kad jo muzikos kamienas - tai pasikartojančios struktūros. Išties, kai žiūrėsite "Koyaanisquatsi" (ar tiesiog klausysitės jo muzikos), atkreipkite dėmesį, kad nors iš pažiūros jo muzika yra tarsi klasikinė, ji išties yra labai mechaniška - kiekvienas balsas atskirai nuolat kartoja kokį nors trumpą motyvą, kurių visuma sudaro skambesį. Tai - vėlgi, postmodernistinės filosofijos atspindys. 

Toliau mėginame apžvelgti postmodernizmui būdingas meno sroves. Jų buvo daug ir įvairių, todėl chronologijos čia nėra. 
Pop-art

Pop-art judėjimas atsirado 1950-aisiais JAV, kaip reakcija į visuomenės vartotojiškumą. Pop-art kartais kritikuoja vartotojiškumą, o kartais - tiesiog atspindi jo filosofiją. Kartu Pop-art yra ir savotiška atsvara tuo metu dominavusiam abstrakčiajam ekspresionizmui. 

Čia yra įdomi paralelė: XX a. pradžioje ekspresionizmas ir abstrakcija buvo meno srovės, kurios priešinosi "buržuaziniam" menui (realizmui), mėgino vaizduoti svarbiausias, pamatines idėjas, griauti visuomenėje nusistovėjusią struktūrą. Tačiau ilgainiui pasidarė taip, kad abstraktusis menas pats tapo "buržuaziniu" menu - jis tapo suprantamas tiktai išsilavinusiems ir turtingiems, o masėms liko populiarusis menas. Pop-art "pasiėmė" populiariojo meno elementus, techniką, stilistiką, ir šiomis priemonėmis pradėjo kalbėti apie visuomenę. 

Pop-art vaizdavime stengiamasi visiškai pašalinti žmogaus "būsenos" įtakos pėdsakus, todėl jame nebelieka "potėpio", ar bet kokių kitų elementų, kurie atspindėtų kūrėjo nuotaiką. Naudojamos lygios, sintetinės spalvos, žurnalų iškarpos. Kūrėjas jame yra tiktai struktūros autorius, architektas. 

Beje, Pop-art nėra laikomas Postmodernizmo meno šaka, o greičiau jo "pranašu". 

Pirmasis Pop-art kūrėjas (greičiausiai to net nežinojęs), yra Eduardo Paolozzi (1924-2005) - italų kilmės škotas.
O bene garsiausias Pop-art darbas yra šis:
Pop-art savotiškai primena "Dada". Dadaistai kritikavo mintį, kad visuomenės ateitis - tai industrija, jos galia. Industrija vis tik įsigalėjo, ir pagimdė vartojimą. Ir štai Pop-art mėgina kritikuoti vartotojiškumą. 
Comments