Operos žanras atsirado kaip renesanso-baroko kūrėjų siekis atgaivinti antikinį teatrą. Antika buvo garbinama kaip tobulybės ir aukščiausios kultūros pavyzdys. Todėl operos istorija prasideda kaip tik ten - antikiniame teatre. 

O kas buvo antikinis teatras? Pirmiausia, tai - apeiga, o ne pramoga, praktikuota senovės graikų IV-V pr.m.e. Teatras antikos laikais vykdavo kartą per metus - pavasarį, per Dionizijas. Spektaklių temos buvo būtinai moralinės, pilietinės tematikos, o prieš prasidedant spektakliui vykdavo aukojimas dievams. Per Dionizijas varžydavosi spektaklių kūrėjų dramos ir tragedijos (daugiausiai laimėję yra Sofoklis ir Euripidas). Spektakliai užtrukdavo apie 8-9 valandas (!), ir vykdavo 3 dienas iš eilės. 4 dieną konkurso komisija svarstydavo, ką paskirti nugalėtoju, ir tuo metu būdavo vaidinama komedija (prasiblaškymui).  

Spektakliai vykdavo amfiteatruose, kuriuose turėdavo tilpti visi poliaus (miesto-valstybės). Todėl amfiteatrų mastai (kaip ir daugelio kitų antikinių statinių) negali nestebinti. Vidutinis amfiteatras talpindavo nuo 5 iki 17 tūkst. žmonių, o didžiausias jų - net 45 tūkst. Amfiteatro "dugne" buvo įrengiamos palapinės "skenos" (iš to vėliau kilo sąvoka "scena". Spektaklio metu vaidindavo 3-4 aktoriai, kurie persirengdavo palapinėje, kai reikėdavo vaidinti kitą herojų. Istoriją ir kontekstą nupasakodavo choras (tuo metu jis dainuodavo "rečitatyvu" - tai yra, pusiau kalbėjo, pusiau dainavo). Beje, dėl didžiulių mastų, publikai būdavo sunku aktorius girdėti, jau nekalbant - matyti jų mimikas. Todėl aktoriai vaidindami nešiodavo didžiules kaukes. Iš jų kilo tragedijos / dramos / komedijos tipinės kaukės (kaip kad atvaizduotos Vilniaus dramos teatro fasade). 

Įdomu: vykstant dionizijų spektakliaims, iš kalėjimų už užstatą būdavo paleidžiami kaliniai, kad galėtų sudalyvauti.  

Oficialiai, pirmoji opera - tai Monteverdžio "Orfėjas", pastatyta 1607 metais. Iki to laiko buvo daugiau bandymų atgaivinti antikinį teatrą, tačiau tai būdavo labiau "muzika per dramą", kur muzika būdavo atliekama pakaitomis su vaidinimu, o ne vienu metu, kaip operoje. Pirmosios operos buvo labai statiškos, nes jų temos būdavo labai abstrakčios, o personažai - sąvokų alegorijos (pavyzdžiui, "ištikimybė", "tiesa" ir pan.). Taip buvo todėl, kad operą pirmiausia žiūrėjo aristokratai, kurie su "buitimi" neprasidėdavo. Atitinkamai, ir dainuojama būdavo "Belcanto" - pastatytu balsu, kad jis būtų kaip galima labiau nežemiškas. Tokios operos būdavo vadinamos "Opera seria" - rimtoji opera. 

Įdomu: operos atsiradimo metu Lietuvos didžiajai kunigaikštystei vadovavo Vazų dinastija. LDK tuo metu buvo savo galios viršūnėje. Vienoje iš savo kelionių į Italiją, Vladislovas Vaza užsikrėtė meile operai. Tuo metu naują operos žanrą Vladislovas Vaza įvedė į LDK, 1636 metais Valdovų rūmuose pastatydamas operą "Elenos pagrobimas". Taigi, Vilnius drąsiai gali didžiuotis, kad operos gimimo metu tai buvo vienas iš pirmųjų miestų, kur opera paplito. 

Opera atsirado renesanso-baroko sandūroje, o išplito jau baroko epochoje. Įdomu tai, kad baroko epochoje operoje buvo labai daug improvizacijos. Partijos būdavo užrašomos panašiu principu kaip jazz ar rock muzikos dabar: užrašoma pagrindinė tema, bei "raktai", rodantys tonacijas. Atlikėjas tuomet improvizuodavo "aplink" pagrindinę temą, tonacijos ribose. Tipiški barokinės muzikos elementai - melizmai, foršliagai, ir pan. - įvairūs virpinimai aplink pagrindinę melodiją ar natą. Tipiškas pavyzdys - Farinelli castrato atliekama Son qual nave ch'agitata (scena iš filmo "Farinelli"). Atkreipkite dėmesį, kad (i) dainos metu yra paplojama už gerai atliktą frazę (jazz ir rock koncertuose - taip pat), (ii) visas atlikimas yra labai statiškas - scenoje nieko nevyksta, tiek "dieviško" balso kastratas atlieka savo partiją, (iii) už Farinelli nugaros sukasi įvairūs vizualiniai aparatai - techninė operos teatro įranga buvo didžiulis fetišas baroko laikais.

Įdomu: Melizmai Baroko epochoje yra matyti ne tik muzikoje. Baroko architektūroje yra daugybė smulkių detalių, drabužiuose - kutavimų, paraukimų, nėriniavimų. Ta pati tendencija yra matoma visame mene. 

Didelį vaidmenį Baroko laikotarpiu operos vaidino kastratai. Kastratai - tai gražaus balso berniukai, kuriems atlikdavo šią operaciją tam, kad balsas neišnyktų kastracijos metu. Pastebėtina, kad berniukų balsai yra gražesni negu mergaičių, kastratų - negu moterų, todėl gražiai dainuojančius berniukus kastruodavo. Dažniausiai jie būdavo iš neturtingų šeimų, nes operacija būdavo rizikinga, dažnai berniukai mirdavo dėl užkrėtimo ar kitų komplikacijų (žr. sceną, kaip tai atliekama Farinelli Castrato). Tačiau išgyvenusių laukdavo puikus gyvenimas. Kadangi baroko metu operų tematika buvo ypač "aukštų materijų", tai kastratus vertino dėl jų "dieviško" balso. Todėl kastratai buvo savotiškos tuometinės "roko žvaigždės", galėdavo sau leisti laisvai elgtis netgi karališkoje aplinkoje. Beje, kastratai daugiausiai laiko dainuodavo bažnyčioje, tačiau didžiausius pinigus uždirbdavo dainuodami operą. Nuo XIX a. pabaigos, susijungus Italijai, kastravimas buvo paskelbtas nelegaliu. Todėl išlikusių tikrų kastratų dainavimo pavyzdžių nėra daug (čia vienas). 

Maždaug nuo XVIII a. pradžios, atsirado operos žanras skirtas žemiesiems sluoksniams - opera "buffa". Tai - linksminimui skirta opera, be rimto turinio. 

Operos raidą labiausiai įtakojo šie kompozitoriai:

Įdomu: kiekviena opera turi "uvertiūrą" - įžangą, kurioje tiktai grojama, bet ne dainuojama. Šioje įžangoje praskamba visos pagrindinės operos melodijos.