Paskaita 5: Operos istorija

Operos ištakos

Operos žanras atsirado kaip renesanso-baroko kūrėjų siekis atgaivinti antikinį teatrą. Antika buvo garbinama kaip tobulybės ir aukščiausios kultūros pavyzdys. Todėl operos istorija prasideda kaip tik ten - antikiniame teatre. 

O kas buvo antikinis teatras? Pirmiausia, tai - apeiga, o ne pramoga, praktikuota senovės graikų IV-V pr.m.e. Teatras antikos laikais vykdavo kartą per metus - pavasarį, per Dionizijas. Spektaklių temos buvo būtinai moralinės, pilietinės tematikos, o prieš prasidedant spektakliui vykdavo aukojimas dievams. Per Dionizijas varžydavosi spektaklių kūrėjų dramos ir tragedijos (daugiausiai laimėję yra Sofoklis ir Euripidas). Spektakliai užtrukdavo apie 8-9 valandas (!), ir vykdavo 3 dienas iš eilės. 4 dieną konkurso komisija svarstydavo, ką paskirti nugalėtoju, ir tuo metu būdavo vaidinama komedija (prasiblaškymui).  

Spektakliai vykdavo amfiteatruose, kuriuose turėdavo tilpti visi poliaus (miesto-valstybės). Todėl amfiteatrų mastai (kaip ir daugelio kitų antikinių statinių) negali nestebinti. Vidutinis amfiteatras talpindavo nuo 5 iki 17 tūkst. žmonių, o didžiausias jų - net 45 tūkst. Amfiteatro "dugne" buvo įrengiamos palapinės "skenos" (iš to vėliau kilo sąvoka "scena". Spektaklio metu vaidindavo 3-4 aktoriai, kurie persirengdavo palapinėje, kai reikėdavo vaidinti kitą herojų. Istoriją ir kontekstą nupasakodavo choras (tuo metu jis dainuodavo "rečitatyvu" - tai yra, pusiau kalbėjo, pusiau dainavo). Beje, dėl didžiulių mastų, publikai būdavo sunku aktorius girdėti, jau nekalbant - matyti jų mimikas. Todėl aktoriai vaidindami nešiodavo didžiules kaukes. Iš jų kilo tragedijos / dramos / komedijos tipinės kaukės (kaip kad atvaizduotos Vilniaus dramos teatro fasade). 

Įdomu: vykstant dionizijų spektakliaims, iš kalėjimų už užstatą būdavo paleidžiami kaliniai, kad galėtų sudalyvauti.  

Operos raida

Oficialiai, pirmoji opera - tai Monteverdžio "Orfėjas", pastatyta 1607 metais. Iki to laiko buvo daugiau bandymų atgaivinti antikinį teatrą, tačiau tai būdavo labiau "muzika per dramą", kur muzika būdavo atliekama pakaitomis su vaidinimu, o ne vienu metu, kaip operoje. Pirmosios operos buvo labai statiškos, nes jų temos būdavo labai abstrakčios, o personažai - sąvokų alegorijos (pavyzdžiui, "ištikimybė", "tiesa" ir pan.). Taip buvo todėl, kad operą pirmiausia žiūrėjo aristokratai, kurie su "buitimi" neprasidėdavo. Atitinkamai, ir dainuojama būdavo "Belcanto" - pastatytu balsu, kad jis būtų kaip galima labiau nežemiškas. Tokios operos būdavo vadinamos "Opera seria" - rimtoji opera. 

Įdomu: operos atsiradimo metu Lietuvos didžiajai kunigaikštystei vadovavo Vazų dinastija. LDK tuo metu buvo savo galios viršūnėje. Vienoje iš savo kelionių į Italiją, Vladislovas Vaza užsikrėtė meile operai. Tuo metu naują operos žanrą Vladislovas Vaza įvedė į LDK, 1636 metais Valdovų rūmuose pastatydamas operą "Elenos pagrobimas". Taigi, Vilnius drąsiai gali didžiuotis, kad operos gimimo metu tai buvo vienas iš pirmųjų miestų, kur opera paplito. 

Opera atsirado renesanso-baroko sandūroje, o išplito jau baroko epochoje. Įdomu tai, kad baroko epochoje operoje buvo labai daug improvizacijos. Partijos būdavo užrašomos panašiu principu kaip jazz ar rock muzikos dabar: užrašoma pagrindinė tema, bei "raktai", rodantys tonacijas. Atlikėjas tuomet improvizuodavo "aplink" pagrindinę temą, tonacijos ribose. Tipiški barokinės muzikos elementai - melizmai, foršliagai, ir pan. - įvairūs virpinimai aplink pagrindinę melodiją ar natą. Tipiškas pavyzdys - Farinelli castrato atliekama Son qual nave ch'agitata (scena iš filmo "Farinelli"). Atkreipkite dėmesį, kad (i) dainos metu yra paplojama už gerai atliktą frazę (jazz ir rock koncertuose - taip pat), (ii) visas atlikimas yra labai statiškas - scenoje nieko nevyksta, tiek "dieviško" balso kastratas atlieka savo partiją, (iii) už Farinelli nugaros sukasi įvairūs vizualiniai aparatai - techninė operos teatro įranga buvo didžiulis fetišas baroko laikais.

Įdomu: Melizmai Baroko epochoje yra matyti ne tik muzikoje. Baroko architektūroje yra daugybė smulkių detalių, drabužiuose - kutavimų, paraukimų, nėriniavimų. Ta pati tendencija yra matoma visame mene. 

Didelį vaidmenį Baroko laikotarpiu operos vaidino kastratai. Kastratai - tai gražaus balso berniukai, kuriems atlikdavo šią operaciją tam, kad balsas neišnyktų kastracijos metu. Pastebėtina, kad berniukų balsai yra gražesni negu mergaičių, kastratų - negu moterų, todėl gražiai dainuojančius berniukus kastruodavo. Dažniausiai jie būdavo iš neturtingų šeimų, nes operacija būdavo rizikinga, dažnai berniukai mirdavo dėl užkrėtimo ar kitų komplikacijų (žr. sceną, kaip tai atliekama Farinelli Castrato). Tačiau išgyvenusių laukdavo puikus gyvenimas. Kadangi baroko metu operų tematika buvo ypač "aukštų materijų", tai kastratus vertino dėl jų "dieviško" balso. Todėl kastratai buvo savotiškos tuometinės "roko žvaigždės", galėdavo sau leisti laisvai elgtis netgi karališkoje aplinkoje. Beje, kastratai daugiausiai laiko dainuodavo bažnyčioje, tačiau didžiausius pinigus uždirbdavo dainuodami operą. Nuo XIX a. pabaigos, susijungus Italijai, kastravimas buvo paskelbtas nelegaliu. Todėl išlikusių tikrų kastratų dainavimo pavyzdžių nėra daug (čia vienas). 


Maždaug nuo XVIII a. pradžios, atsirado operos žanras skirtas žemiesiems sluoksniams - opera "buffa". Tai - linksminimui skirta opera, be rimto turinio. 

Operos raidą labiausiai įtakojo šie kompozitoriai:
  • XVIII a. I pusė: Hendelis (jo sukurtų operų sąrašas - čia). Bene didžiausias Baroko epochos operų kūrėjas. Hendelio operose pagrindinį vaidmenį vaidindavo kastratai. 
  • XVIII a. II pusė: Gliukas (Christoph Willibald von Gluck). Garsiausia jo opera "Orfėjas ir Euridikė". Gliukas savo kūryboje stengėsi suartinti Opera Seria su Opera Buffa. Gliukas manė, kad Buffa - pernelyg subanalėjusi, o Seria - pernelyg daug dėmesio skiria atlikimo "turtingumui", ko pasekoje užgožiama prasmė. 1774 Gliukas perrašė savo operą "Orfėjas ir Euridikė", pakeisdamas kastrato partiją į tenoro partiją.
  • XVIII a. II pusė: Mocartas. Šis genijus buvo visur - opera nebuvo išimtis. I operą Mocartas parašė būdamas 11 metų, tačiau tai sukėlė didelį pasipriešinimą iš tuometinių kūrėjų (gėda juk, kai vaikas parašo operą geresnę nei jie, suaugę). Todėl pastatyta buvo Mocarto II opera (parašė ją būdamas 12 metų, ir pats dirigavo). Mocartas galutinai sujungė Opera Buffa su Opera Seria. Laikoma, kad Mocartas buvo šiuolaikinės operos kūrėjas. Į operą Mocartas įnešė realizmą, bei dramą. Drama Mocarto operose yra vaizduojama per muziką, kuri yra daug sudėtingesnė negu prieš tai buvusių. Mocarto operose muzikoje skamba bent po keletą leitmotyvų, o kiekvienas jų atspindi tam tikrą siužetinę liniją ar vidinį herojaus monologą. Viena iš garsiausių Mocarto operų - tai Figaro vedybos (the Marriage of Figaro). Būtinai paklausykite uvertiūros (mano nuomone, tai - gražiausia uvertiūra pasaulyje). Visas opera - I dalis ir II dalis.  
Savo viršūnę opera pasiekė XIX a. Tuo metu opera nagrinėdavo įvairias socialines, filosofines temas, keldavo skaudžius klausimus. Pagrindiniai kūrėjai:

Pagrindiniai grandai...
  • Džiuzepė Verdi (1813-1901). Parašė daug puikių operų, iš kurių žinomiausios: 
    • Traviata (puolusi moteris - apie prostitutės meilės istoriją). Visi žinome "pakelkime taurę linksmybių". O visa opera (su Maria Callas) - čia
    • Aida (Faraono karo vado meilė belaisvei iš Etiopijos). Garsus Egiptiečių pergalės maršas. Visa opera - čia. Opera buvo pastatyta Sueco kanalo atidarymo proga. Beje, Verdi iš pradžių atsisakė rašyti operą šiai progai, ir sutiko tik tada, kai organizatoriai pagrasino, kad paprašys operą parašyti Vagnerio (nekenčiamo varžovo). 
    • Nabucco (žydai nukariaujami babilono karaliaus Nabuchodonosaro ir išvedami į vergiją). Žinomiausia melodija - žydų, vedamų į vergiją, choras. Visa opera - čia
    • Rigoletto (valdovas suvilioja ir vėliau apgauna savo dvaro juokdario dukterį). Garsi "Hercogo dainelė" - kurią linksmai dainuoja hercogas apie tai, kaip smagu vilioti mergeles (kaip ir juokdario dukterį, tame tarpe...). Visa opera yra čia.  
  • Richardas Vagneris (1813-1883). Vokiečių operos grandas, stipriai kėlęs tautinę savimonę didžiulio užmojo kūriniais:
    • Tetralogija "Nibelungu žiedas" (pagal germanų epinę poemą apie drakonų žudiką Zigrfrydą). Milžiniško užmojo kūrinys, susidedantis iš 4 dalių, kiekvieną - po 5 valandas (Reino auksas, Valkyrija, Zigfrydas, Dievų žuvimas). Visą operą galima susirinkti iš youtube pateiktų gabalėlių (pirmasis čia - po to keiskite paieškoje dalių numerius). Bene garsiausia vieta - tai Valkyrų skrydis (nepamirštama scena iš filmo "Šių dienų apokalipsė"). 
    • Tanhoizeris (apie riterį, atradusį Veneros namus, ir garbinusį dievaitę). Gerai žinoma yra uvertiūros pagrindinė tema, atspindinti Vagnerišką užmojį ir galią. Visa opera - čia.  

... Ir kiti...
    • Bize (1838-1875). Garsiausia opera - Karmen, kurios "Habanera" ariją jūs tikrai esate girdėję. Visa opera - čia. Beje, ši opera nesulaukė sėkmės dėl savo kontroversiško siužeto (kareivis įsimyli čigonę - tais laikais nematytas nuopolis!). Ši nesėkmė praktiškai nuvarė kompozitorių į kapus... O štai šiais laikais be šios operos uvertiūros neapsieina nė vienos Formulės-1 varžybos...
    • Rossini (1792-1868). Viena iš garsiausių operų - Sevilijos kirpėjas (beje, parašyta pagal tą patį scenarijų, kaip ir Mocarto "Figaro vedybos"). Ši opera - vienas iš pirmųjų pavyzdžių, kai kastratų partijos yra perduodamos tenorams. Viena iš garsiausių jos vietų - tai kirpėjo arija (parinkau Woody Woodpecker atlikimą)...
    • Puccini (1858-1924). Operos kompozitoriaus karjerą jis pasirinko išgirdęs Verdi "Aida". Žymiausios operos: BohemaTosca, ir Madam Baterflay (garsi arija pačios Madam). Paskutinė opera Turandot buvo nepabaigta, ir ją pastatė tik po kompozitoriaus mirties. Iš jos labai garsi arija "nessum dorma".  
Įdomu: kiekviena opera turi "uvertiūrą" - įžangą, kurioje tiktai grojama, bet ne dainuojama. Šioje įžangoje praskamba visos pagrindinės operos melodijos.
Comments