Paskaita 6: Dar truputis romantizmo

Keletas minčių, prisimenant praėjusią paskaitą apie Operą: Opera - tai pats stambiausias įmanomas muzikinis žanras. Vienintelė pajėgi konkuruoti su opera buvo simfonija - muzikinė drama. Galima sakyti, kad Mocartas ir Bethovenas sugebėjo pakelti simfoniją į lygį, atitinkantį operą. Tačiau opera vis tiek išliko savotiškai "pranašesnė", nes jos pastatymui buvo reikalinga gerokai daugiau resursų. Taigi, jei kompozitoriaus operos yra statomos, tai yra tikras kompozitoriaus autoriteto pripažinimo ženklas.

Sinkretizmas: meno ar gyvenimo elementų sujungimas. Pavyzdžiui, opera - tai muzikos ir teatro sinkrecija. 

Lyrika: lyrika taip vadinasi todėl, kad iki viduramžių ją ne deklamuodavo, o dainuodavo, pritardami lyromis. Štai kodėl ji taip vadinasi. 

Šioje paskaitoje pamėginome apimti elementus, kuriuos praleidome ar prašokome pastarosiose, kad tinkamai užbaigtume romantizmo apžvalgą. 

Romantizmo skulptūra

Peržiūrėjome daugelį romantizmo skulptūros pavyzdžių. Esminiai akcentai (žinoma, kartojantys jau anksčiau mūsų matytus pastebėjimus):
  • Skulptūrų siužetams būdinga visuomenės-individo priešprieša, kai visuomenė varžo individą. 
  • Animalistiniai / zoomorfiniai žanrai. Civilizuoto žmogaus suvaržytumas priešinamas su laukinio žvėries laisve. Garsi yra "Liucernos liūto" skulptūra. 
  • Skulptūrų fonas vaizduojamas neramus, nerimastingas.
  • Skulptūrose vaizduojami jausmai yra paryškinti (egzaltuoti). 
Peržiūrėjome antkapių pavyzdžių. Tipiška, kad užuot kalbėjus apie rimtį, yra reiškiamos emocijos, kartais net labai teatrališkai, egzaltuotai. Pavyzdys 1; Pavyzdys 2.

Skulptūrai yra būdingi ir kiti to laikmečio stiliai, pavyzdžiui, kritinis realizmas - vaizduoti darbininkus, išnaudojamas klases. Tokiose skulptūrose mažiau emocijų, tačiau daug teisybės...

Vienas iš ryškiausių romantizmo skulptorių - tai Markas Antokolskis (g. 1843 m. Vilniuje - m. 1902). Atkreipkite dėmesį, beje, kad net ir lietuviška wikipedia versija M. Antokolskį priskiria rusų skulptorių kategorijai. Maksimum, ką vidutinis vilnietis jums pasakys apie M. Antokolskį - tai kad jo vardu yra pavadinta gatvė. O buvo tai - neeilinė asmenybė. Karjerą pradėjo nuo to, kad išdrožė nepaprastai gražų šiaurės-vakarų krašto (taip tuo metu Lietuva vadinosi Rusijus imperijos sudėtyje) generalgubernatoriaus žmonos skulptūrinį portretą. Generalgubernatoriui tai patiko, ir jis išsiuntė M. Antokolskį į Sankt Peterburgą, kur Markas baigė akademiją. Tačiau dėl savo tautybės (jis buvo žydas), jis negalėjo užimti reikšmingos padėties Rusijoje. Negavęs keleto nusipelnytų premijų, M. Antokolskis išvyko į Paryžių, kuriame daugiausiai ir kūrė, reguliariai grįždamas į Vilnių. Beje, pats caras, pamatęs Paryžiuje išgarsėjusius M. Antokolskio darbus, pakvietė jį vėl kurti Rusijai. 

M. Antokolskis nepaprastai puikiai skulptūrose atvaizduodavo žymių asmenybių ar archetipų psichologinius portretus. Ryškūs pavyzdžiai:
  • Ivanas Rūstusis: XVI a. Rusijos imperijos caras, kurio valdymo laikotarpiu Rusija išsiplėtė į rytus (nugalėjo SibiroKazanės chanatus) bei į pietus iki Kaspijos jūros. Ivano Rūsčiojo valdymo metais Rusija transformavosi iš viduramžiškos valstybės į tikrą imperiją. Galima įsivaizduoti, kokia sudėtinga tai turėjo būti asmenybė. Beje, pradinis Ivano valdymo laikotarpis buvo gana taikingas, tik po savo žmonos mirties (greičiausiai - nunuodijimo) jis pasikeitė. 
  • Kristus. Pirmą kartą Kristus buvo atvaizduotas toks, koks išties buvo - su žydiška (!) kepurate...
  • Mefistofelis. Gėtės "Fausto" herojus, klastingas ir protingas, labai netipiškas velnias...
  • SokratasSpinoza: didieji M. Antokolskio laikų autoritetai Prancūzijoje.
  • Jekaterina II: skulptūra, stovėjusi Vilniuje katedros aikštėje (labai panašioje vietoje, kur dabar Gedinimo paminklas). Beje, paminklas pastatytas 1904 - tai 2 metai po skulptoriaus mirties. 
Įdomu: Rusijos imperija buvo labai nepakanti žydams, kas ganėtinai dažnai pamirštama (vokiečiai taip pasidarbavo, kad po jų visi atrodo kaip nekalti avinėliai...). 

Tapyba: baigiamieji XIX a. akcentai

Grįžtame prie keleto dailininkų, be mūsų supratimas apie Romantizmą būtų tikrai nepilnas...

Franciskas Goja (1746-1828): Ispanų dailininkas, graviūrininkas. Savo laiku jis garsėjo kaip nepaprastai drąsus menininkas, kūręs tokiomis temomis, už kurias drąsiai galėjo sulaukti inkvizicijos pasmerkimo (taip, Ispanija tuo metu dar buvo tamsi šalis, ir joje inkvizicija turėjo tvirtas pozicijas). Karjerą pradėjo gobeleno fabrike, kurio savininko dukrą ir vedė. Fabrike jis piešdavo kartonus gobelenų siuvinėjimui. Gojos kūryba labai įvairi, jis netgi yra tapęs Rokoko stiliumi. Tačiau išgarsėjo jis savo trimis darbų serijomis:
  • Pilietinis karas: Goja matė pilietinį karą Ispanijoje (tais laikais, kai Napoleonas į Ispanijos sostą pasodino savo brolį, o dalis liaudies prieš jį sukilo). Šie siaubingi vaizdai jį paskatino išleisti graviūrų ciklą, kuris buvo ypatingas tuo, kad baisybes vaizdavo tokias, kokios jos iš tikro buvo. Tuo metu (1810 metais) tai buvo tiesiog skandalinga... Graviūros nebuvo paviešintos iki 1863 metų.
  • Caprichos: 1799 m. išspausdintas graviūrų rinkinys, kritikuojantis ispanų visuomenės tamsumą ir kvailumą, materialistiškumą bei ištvirkimą. Stipriai buvo kritikuojamos valdančiosios jėgos bei bažnyčia. 
  • Juodieji paveikslai: vėlyvoji Gojos kūryba - dalis paveikslų yra tiesiog nutapyta ant jo namų šalia Madrido sienų. Šie paveikslai padarė didžiulę įtaką XX a. ekspresionizmui. Įspūdingiausi pavyzdžiai: "Saturnas ryja savo vaikus" (iš pradžių Saturnas čia buvo vaizduotas su milžinišku falu, tačiau vėliau falas buvo užtušuotas; "Kolosas" (dar kartą grįžtant prie karo siaubo tematikos). Beje, nėra aišku, ar Kolosas tikrai yra Gojos - Del Prado muziejuje Madride (ten yra originalas) teigiama, kad darbas gali būti Gojos mokinio arba draugo.
Viljamas Bleikas (1757-1827): Britų dailininkas ir poetas. Savo laiku jis buvo garsus kaip poetas, bet ne kaip dailininkas. Tačiau pats laisvalaikiu mėgino iliustruoti savo poeziją (analogija su Čiurlioniu, kurs bandė iliustruoti savo muziką). Nors buvo labai religingas, Bleikas smarkiai prieštaravo ortodoksinėms bažnyčios pažiūroms, skleidė "švietėjišką" požiūrį į religiją. Jo piešiniai išties kažkuo panašūs į Čiurlionio, juose daug simbolikos: "Adomas ir Ieva suranda Abelį"; "Adomo sukūrimas"; "Creator";  "Niutonas"; "Dantės pragaras" (paveikslų serija).

Įdomu: skulptūroje ar grafikoje, originalai - tai viskas, kas yra išlieta ar atspausta iš originalios formos. Taigi, Gojos graviūrų ar Antokolskio skulptūrų originalų gali būti daugiau nei vienas...

Lietuvoje gimę kūrėjai, apie kuriuos mes mažai girdėjome

Pradėjus kalbėti apie Antokolskį, prisiminėme, kad ne vieną kūrėją, kilusį iš Lietuvos, mes esame nepelnytai pamiršę. Taip buvo todėl, kad tautų pavasario ir lietuvių tautos atgimimo metu mes atmetėme viską, kas buvo susiję su lenkais, žydais, rusais. O juk mūsų istorija su šiomis tautomis yra nepaprastai persipynusi. Pavyzdžiui, Mickevičius Lietuvą laikė savo tėvyne, tačiau rašė lenkiškai. Kudirka gimnazijoje mokydamasis gėdijosi savo lietuviškai kalbančio tėvo. Čiurlionis lietuviškai apskritai nemokėjo kalbėti, jį išmokė tiktai mylimoji Sofija, ir tai - tik buitiškai bendrauti... 

Todėl čia pateikiame sąrašą pavardžių, kurios daugumai mūsų nieko nesako. O - turėtų...
  • Lipčicas:  Skulptorius kubistas, gimęs Druskininkuose, žydų šeimoje. Skulptūros pasaulyje užima tokią pačią vietą kaip dailėje - Pikasas. 
  • Sutinas: tapytojas ekspresionistas, gimęs prie Minsko žydų šeimoje, bet mokęsis ir augęs Vilniuje. Jo darbai ir dabar apie 10 kartų brangesni už Čiurlionio. 
  • Levinas: prancūzų žydų filosofas, gimęs Vilniuje. Po II pasaulinio karo laikytas vienu iš svarbiausių Prancūzų mąstytojų, įvedęs į filosofiją "kitoniškumo" sąvoką.

Ir tai - tik keletas pavyzdžių.
Comments