Paskaita 7: virtuozai

Paskaitoje kalbėjome apie romantizmo virtuozus. Tačiau, kaip ir ir didelė dalis kito kultūros paveldo, virtuoziškumo šaknys yra antikoje. 

O viskas prasidėjo nuo olimpinių žaidynių. Pradėkime nuo pradžių. Olimpinės žaidynės antikos laikais buvo ne tiesiog varžybos, o religinė šventė. Jose besivaržantys žmonės mėgindavo išsiaiškinti, kuris iš jų yra arčiau dievų. Ir varžomasi būdavo ne tik sportuojant, bet ir grojant. Gaila, kad antikinės muzikos nė kiek neišliko (jos neužrašinėdavo). Išlikę yra tiktai antikiniai instrumentai:
  • Eolo arfa (Aeolian harp) - instrumentas, kuriuo tiesiog grodavo vėjas, žmogui neliečiant (paklausykit pavyzdžių: pav. 1, pav. 2, pav. 3). Skamba kaip šiuolaikinė elektroninė muzika šiek tiek... Niekur toli nenuėjom...
  • Lyra: styginis instrumentas
  • Hidraulusai: prototipiniai vargonai, kurie veikė su pumpuojamu vandeniu. Jais būdavo grojama, kur reikėjo daug garso - stadionuose, koliziejuose.

Įdomu: Antikoje instrumentai buvo skirstomi į žmogiškus ir dieviškus, tačiau kitokiu pagrindu nei vakarų renesanso-romantizmo laikais. Instrumentai, kuriuos žmogus mažiau valdė (pvz., Eolo arfa) - buvo laiko dieviškais. O styginiai, kuriuos žmogus galėjo kontroliuoti, - žmogiškais. 

Įdomu: Sparta turėjo daugiausiai olimpinių sporto čempionų. Šio miesto sportininkai, nugalėję varžybose, gaudavo labai keistą "prizą" - teisę pirmiems atsistoti falangoje (pasiskaitykit, jei norit suprasti ironiją tokio apdovanojimo...). Spartiečiai garsėjo didžiule ištverme. Yra išlieta skulptūra "Berniukas, traukiantis rakštį", kurioje vaizduojamas berniukas, traukiantis spyglį iš kojos po to, kai bėgimo rungtyje su tuo spygliu nubėgo keletą stadiono ratų ir niekaip neparodė, kad jam skauda. 

Tobuliausias instrumentas, vis tik, greičiausiai yra žmogaus balsas. Todėl nenuostabu, kad kultūrai atsigaunant po viduramžių nuosmukio, pirmoji atsigavo vokalinė muzika. Apie šios muzikos virtuozus - kastratus - išsamiau kalbėjome 5 paskaitoje. O vėliau pradėjo rastis ir instrumentų virtuozų. Pastebėtina, kad didžioji dalis mums žinomų virtuozų yra iš romantizmo laikotarpio, nors greičiausiai jų gimdavo ir anksčiau. Bet kadangi romantizmo laikotarpis garbino  individualizmą, virtuozai iš tų laikų buvo tikros žvaigždės. Beje, net ir romantizmo virtuozams atmintinumą garantavo ne atlikimas, o kūryba. Vis tik, išliko tie, kas kūrė savo kūrinius, kurie buvo užrašyti, ir pasiekė mus iki šių dienų.:

  • Nikolo Paganini (smuikas, 1782-1840): nesėkmingo pirklio sūnus, neabejotinai žinomiausias visų laikų smuikininkas. Gyveno kaip tikra roko žvaigždė: moterys, kortos, alkoholis. Mirė nuo sifilio (tiksliau, nuo tuo metu taikyto sifilio gydimo būdo - gyvsidabrio terapijos). Buvo apdovanotas nepaprastai didelėmis ir stipriomis rankomis (mėgstamas "fokusas" per balius būdavo - paimti porceliano lėkštę tarp nykščio ir mažojo pirštelio, ir sutraiškyti ją). Paganini buvo pasiekęs tokį virtuoziškumo lygį, kad groti kūrinius mokydavosi tiktai savo galvoje, nejudindamas pirštų. Buvo mistikas, mėgdavo groti žvakių šviesoje, o grodamas įeidavo į transo būseną, po kurios būdavo visiškai išsemtas keletą valandų. Kaip kompozitorius Paganini nebuvo gilus - jo kūriniai yra paprasčiausiai velniškai sudėtingi. Garsiausias jo kūrinys - 24 Kaprizai. Tai - vienas už kitą sudėtingesni etiudai smuikui, kurie bendrai trunka apie 1 valandą. Paskutinysis iš jų pakartoja visas technikas, kurių reikia pirmuose 23. Paklausykit pavyzdžių: Nr. 24, Nr. 5, ir kitų...
  • Ferencas Listas (fortepijonas, 1811-1886): vienas iš geriausių istorijos pianistų. Vengras, buvo aistringas, gražus, mylėjo moteris. Mėgo pompastiką - didelius įspūdingus koncertus. Grodamas nepaprastai įsijausdavo į muziką, visu kūnu ir veidu vaizduodamas grojamos muzikos nuotaiką. Buvo nemažas savimyla. Kartą jo koncerto klausėsi Rusijos impertatorius. Adjutantas kažką pasakė imperatoriui į ausį, o pastarasis jam atsakė. Listas tai pastebėjo, ir nustojo groti. Vėliau išsisuko, pasakęs "kai kalba imperatorius, tai ir muzika turi nutilti". Nebuvo ištikimas savo žmonai, už jį kilmingesnei grafienei, pagimdžiusiai jam 3 sūnus. Kaip ir Šubertas, Listas nusprendė tapti fortepijono virtuozu išgirdęs, kaip Pagainini groja smuiku. Priešingai nei Paganini, Listas paliko muzikinį kūrybos palikimą, iš kurio garsiausi yra kūriniai fortepijonui (Vengriška rapsodija, Meilės sapnas (Love dream)). Be jų, Listas taip pat buvo vienas iš simfoninės poemos (pvz., Čiurlionio "Jūra" ir "Miške" yra simfoninės poemos) žanro pradininkų. Vienas iš garsiausių (vienintelis, dabar standartiškai grojamas) pavyzdžių, yra "Les preludes" (1 dalis; 2 dalis) - per šį kūrinį yra išreiškiama ištisa emocijų gama. 
  • Robertas Šumanas (fortepijonas, 1810-1856): teisės studentas, kuris, per koncertą išgirdęs grojant Paganini, nusprendė būti "fortepijono Paganini" (kaip ir Listas!). Deja, karjerą pradėjęs vėlai, Šumanas turėjo sunkiai dirbti, kad galėtų pasiekti aukštą virtuoziškumo lygį. Dėl nuolatinių treniruočių jis pertempė ranką ir todėl nebegalėjo daug groti. Todėl jam teko imtis kompozitoriaus karjeros. Vedė savo mokytojo dukterį Klara Vik (kuri, beje, buvo nepaprastai gabi pianistė ir kompozitorė, tačiau buvo priversta pasitraukti į Šumano šešėlį ir auginti jo 8 vaikus). Gyvenimo pabaigoje Šumanas išprotėjo. Šumanas kūrė "Programinę" muziką" - tai yra muziką, kuria bandoma kažkas atvaizduoti - dailės kūrinys, istorija, jausmas (priešingybė - absoliutinė muzika, kuri yra muzika pati savaime). . Garsesni darbai - Karnavalas (Carnaval), Kinderscheren, Kreisleriania, ir, bene garsiausia - Fantazija C-major, įkvėpta prisiminimų apie mirusį Bethoveną. Galiausiai - čia yra melodija, kurią Šumanui padiktavo sapne dvasia prieš jam galutinai išprotėjant...

Virtuozų atlikėjų įnoringumą ir įmantrius pomėgius gerai parodijuoja Triušis Bagsis. Rekomenduoju pažiūrėti šitą filmuką ir atkreipti dėmesį į detales:
  • 0:35: Triušis nusiiminėja pirštinaites. Ferencas Listas, pvz., nešiodavo baltas pirštines (aristokratiškumo simbolį), kurias nusiimdavo prieš koncertą, o po jo - iškart vėl užsidėdavo.
  • 0:59: Triušis nušauna kosėjantį klausytoją - aliuzija į tai, kaip virtuozai pykdavo, jei kas trukdydavo jų koncertams.
  • 1:30: Triušis grodamas valgo morką - atlikėjai virtuozai sau galėdavo leisti bet ką (kaip dabar roko žvaigždės kad šlapinasi nuo scenos ant gerbėjų, kurie tuo džiaugiasi). 
  • 1:40: Triušis atsisukęs mirksi gerbėjoms - kaip turbūt darydavo daugelis saloninių atlikėjų. 
  • 1:56: Triušiui nuo susiraizgo pirštai - aliuzija į neįmanomai sudėtingą muziką.
Salonai: salonų kultūra smarkiai prisidėjo prie virtuozų epochos klestėjimo. Turtingiems aristokratams būdavo garbės reikalas turėti saloną, į kurį galėtų pakviesti svečius ir garsius atlikėjus, aktorius, filosofus. Atitinkamai, buvo didelė paklausa kūrėjams. 




Comments