Paskaita 9-10: Impresionizmas

Mūsų paskaitos pamažu keliasi į XIX a. pabaigą. Pradedame nagrinėti stilius, kurie buvo tarsi "tiltas" iš XIX a. į XX a., kurie jau tolsta nuo klasicistinių standartų ne tik siužetais, bet ir atlikimo technika. 

1884 metais įvyko pirmoji Impresionizmo dailės paroda. Impresionizmas - tai meno (ne tik dailės) kryptis, kurios pagrindinis tikslas - perteikti akimirkos laikinumą, amžiną virpesį. Tiek impresionizmo dailė, tiek muzika yra neapčiuopiama, mirganti, virpanti. Norint grožėtos impresionizmo paveikslais, reikia visų pirma suprasti, kad impresionistai vaizduoja ne patį objektą, o savo emocinį santykį su juo. Todėl jų paveiksluose nereikia tikėtis tikslaus daiktų atvaizdavimo. 

Impresionistai yra ypač jautrūs apšvietimui, nuo jo labai priklausydavo paveikslo nuotaika. Todėl tapyti jiems tekdavo ypač greitai, juk apšvietimas natūraliomis sąlygomis greitai kinta. Todėl daugelis jų darbų atrodo kaip eskizai - nutapyti paskubomis, neišbaigtomis detalėmis. Tačiau, kaip minėta anksčiau, ne daiktų atvaizdavimo tikslumas yra impresionistų siekiamybė, o nuotaikos, emocinio santykio su jais. 

Technikos dėlėi, impresionistai dažnai mėgo vaizduoti vandenį, nes jo raibuliavimą, saulės atspindžių žaismą jame, yra tiesiog įdomu mėginti "pagauti". 

Impresionistai spalvas siekė išgauti ne maišydami dažus, kaip ligtoliniai dailininkai, o tapydami grynas spalvas šalia viena kitos. Jų laikais buvo pastebėta, kad sudėjus šalia keletą spalvų, žmogus jas mato skirtingai, negu kiekvieną atskirai. Tuo naudojosi impresionistai. Todėl į jų darbus negalima žiūrėti detaliai. Norint jais grožėtis, reikia žiūrėti į visumą. 

Įdomu: impresionizmo pavadinimas atsirado 1874 metais per pirmąją impresionistų parodą. Prie parodos durų buvo pakabintas Klodo Mone paveikslas "Įspūdis. Saulėtekis", 1872 (angl. Impression. Sunrise). Šis paveikslas beje, nėra iš Mone geriausių darbų, jis atrodo neišbaigtas netgi impresionistiniais standartais. Parodą aplankęs žurnalistas, kuris turėjo užduotį sumaišyti impresionistus su žemėmis, prie šito paveikslo ir prisikabino. Panaudodamas paveikslo pavadinime esantį žodį, jis užlipdė etiketę visiems kitiems kūrėjams, savo straipsnyje referuodamas į juos kaip į "impresionistus". 

Dailė

Impresionizmo pradininkai yra du:
Eduardas Mane

Užaugo turtingoje Prancūzijos teismo rūmų vadovo ir Švedijos karaliaus krikštadukros šeimoje. Šeima buvo griežta, patriarchalinė. Tėvas, kaip ir visi geri tėvai, norėjo, kad Eduardas siektų teisininko karjeros. Tačiau pastarasis, kaip ir daugelis gerų menininkų, buvo šlykštaus charakterio - teisė jo nedomino. Norėdamas priversti sūnų persigalvoti, tėvas net privertė jį stoti į laivyną. Tačiau Eduardo laimei, vieną dieną pastojo jauna jo tėvo namuose dirbusi muzikos mokytoja pastojo nuo tėvo (tai, aišku neįrodyta...). Tėvas pasikvietė jaunąjį Eduardą, ir pasiūlė jam sandorį: Eduardas veda mokytoją, kad tėvas išvengtų nešlovės (teismo rūmų pirmininkas privalo turėti nepriekaištingą reputaciją juk, kaip, pavyzdžiui, ir FNTT viršininkai, tiesa?), o tėvas už tai palieka sūnų ramybėje ir leidžia jam užsiimti daile. Eduardas sutiko.

Savo kūryba Eduardas Mane daugiausiai kritikavo supuvusią aristokratiją, nors pats ir buvo jos dalis. Todėl jis yra vienas iš garsiausių savo laikų skandalistų, tapęs tikrai "nepatogius" paveikslus:
  • Absento gėrėjas (1859): kritikuojantis prasigėrusius aristokratus. Atkreipkite dėmesį, kad vaizduojama figūra dėvi katiliuką, stovi aristokratiška poza. Už šį paveikslą Mane stipriai gavo "velnių", kam šaiposi iš aristokratijos. Užtat Eduardas nutapė kitą paveikslą:
  • Ispanų dainininkas (1860): šio paveikslo ironija yra ta, kad čia jau - akivaizdžiai ne aristokratas, o paprastas plevėsa dainininkas, net gitarą laikantis ne ta ranka...
  • Olimpija (1863): paveikslas, kuriame vaizduojama prostitutė viešnamyje. Paveikslas turi daugybę aristokratams skaudžių paralelių. Prostitutė pavaizduota labai panašia poza kaip daugelis klasikinių paveikslų, kuriuose vaizduojama Venera - grožio ir meilės deivė (pvz., Ticianas, Giorgione). Tačiau jei šalia Ticiano Veneros yra šunytis (ištikimybė), tai šalia Olimpijos - katė. O gėles, kurias aristokratas atneša prostitutei (nes jis mat, džentelmenas), pasiima negrė ir neša tolyn... Tačiau giliausias paveikslo aspektas - tai moters akys. Jos žvelgia abejingai, tarsi pro šoną. Skaudžiai tiksliai atvaizduoja prostitutės ir kliento santykį - moteris tavęs nenori, ji su tavim tik todėl, kad jai sumoki. 
  • Pusryčiai pievelėje (1863). Čia figūros sudėliotos pagal graviūros, vaizduojančios Rafaelio freskos "Paryžiaus didysis teismas" fragmentą. Tai rodo, kad Manet studijavo senųjų dailininkų darbus. Kaip ir Olimpija, šis paveikslas kritikuoja aristokratijos supuvimą. Vaizduojama vieta prie Senos upės, kur vykdavo maudynės. Kad būtų saugojama moralė, moterų maudynių vietos būdavo atskirtos tvoromis, nors madydavosi moterys vis tiek su drabužiais. Ką tokioje vietoje veikia vyrai??? Be to, paveiksle nėra jokio patoso, siužetas - grynai buitinis. Tačiau buitiniame siužete vaizduoti nuogą moterį - skandalas. O štai moteris paveikslo gilumoje - ką ji daro? Rodos, ima kažką iš vandens. Tačiau geriau įsižiūrėjus į jos pozą, galima suprasti, kad - šlapinasi. Taigi, abi šios moterys - kekšės, atėjusios ryte su dviem vyrais pasiglamžyt. Dvi dedalės: (a) paveikslo kampe - varlė (velnias, blogis pagal tuometinius įsitikinimus), ir (b) balandis (toj pat vietoje kur ir Rafaelio freskoje) - kruvinas. O juk balandis yra dievybės simbolis.
  • Foli-Berzer baras (1882) - paskutinis Eduardo paveikslas, kurį jis tapė jau nebegalėdamas vaikščioti (dėl sifilio jam nudžiūvo ir todėl buvo amputuota koja). Čia vaizduojamas labai populiarus baras Paryžiuje. To baro padavėjos aptarnaudavo klientus tiek gėrimas, tiek ir "privačiai". Paveiksle vaizduojama kaip tik tokia pardavėja. Už jos, veidrodinėje sienoje, atsispindi klientas. Ir, kaip ir Olimpijos atveju, iš moters veido matyti, kad nenori ji to žmogaus. Bet privalo.

Įdomu: Paveikslas "Olimpija" taip vadinasi, nes taip mėgdavo pasivadinti kurtizanės. O mėgdavo taip pasivadinti jos todėl, kad popiežius Inocentas X (XVI a. pabaiga) turėjo meilužę, kuri per jį praktiškai valdė katalikišką pasaulį... 

Klodas Mone

Klodas Mone (Claude Monet, 1840-1926) - tai tikrasis impresionizmo tėvas. Pradėjęs nuo karikatūrų, greitai perėjo prie įprastinių romantizmo paveikslų (gamtą, stichija, žmogus, ir taip toliau). Ilgai prie jų neapsistojęs, Klodas pradėjo eksperimentuoti. 
  • ĮspūdisSaulėtekis (1872). Paveikslas, davęs pavadinimą visiems impresionistams...
  • Aguonų laukas (1873): paveiksle vaizduojamas aguonų laukas ir per jį einančios dvi poros - Klodo žmona su vaiku, antra pora iš paskos. 
  • Bulvaras Paryžiuje (1873): impresionizmas su realizmo elementais. Tačiau atkreipkite dėmesį į vaizdavimą - miestas atvaizduojamas iš balkono, iš viršaus. Detalių nematyti - tiesiog miestiško šurmulio įspūdis. 
  • Kamilė mirties patale (1879): Klodo žmona mirties patale po maždaug pusės metų po gimdymo. Pasakojama, kad per laidotuves Klodas išėjo į lauką parukyti su draugais, ir pasakė jiems: "gal aš išprotėjau, bet žiūrėdamas į savo žmoną, matau, kaip pamažu keičiasi spalvos, kuriomis ją reikėtų nutapyti". 
  • Uolos (1886): savo vėlesniuose darbuose Mone vaizdavo daug gamtos, landšafto. 
Nemažai darbų Mone nutapė "serijomis" - vaizduodamas tą patį objektą skirtingo apšvietimo metu. Galbūt jis tai darė tam, kad padėtų suprasti kitiems žmonėms, kas išties yra vaizduojama impresionistų paveikslais. Galbūt - tiesiog eksperimentavo pats...
Mone gyveno nepaprastai skurdžiai didžiają dalį savo gyvenimo, iki maždaug 60 metų amžiaus. Savo laimei, bent gyvenimo pabaigoje jis buvo pripažintas. Galiausiai pradėjęs uždirbti pinigų, Mone įsirengė namą, ir jį visą apsodino gėlėmis, įrengė tvenkinių ir tiltelių sistemą, tvenkiniuose žydėjo lelijos. Jas Mone ir tapė paskutinėje, ilgiausioje savo piešinių serijoje, iki pat mirties. Lelijas jis nutapė ir pirmo pasaulinio karo aukoms atmiti.     

Turneris

Joseph Mallord William Turner (1775-1851) - tai vienas iš įžymiausiu (o gal ir įžymiausias) Didžiosios Britanijos dailininkų. Nuo pat mažumės atsiskleidęs kaip vunderkindas, jis 26 metų būdamas (jauniausias istorijoje) tapo tikruoju karališkosios dailės akademijos nariu (tai reiškė, kad jo darbus į galerijas priimdamo net netikrindami, ar jie atitinka kanonus - jis pats buvo kanonas). Piešti pradėjo tėvo kirpykloje, kur nupiešdavo klientų portretus, kuriuos tėvas dovanodavo klientams. Kaip ir daugelis romantizmo laikmečio dailininkų, Turneris iš pradžių nuostabiai tapė realistiškai. Ypač jis buvo garsus savo akvarelėmis, technika, kuria tapant reikia nepaprasto talento, kad būtų galima taip išgauti detales, kaip išgaudavo Turneris. Tačiau vėliau pradėjo piešti abstrakcijas, "nesąmones", kaip pasakytų paprasti žmonės.

Turneris kartais laikomas Romantizmo pirmuoju žingsniu link impresionizmo. Klodas Mone buvo nuvykęs į Londoną pažiūrėti Turnerio darbų (jis tuo metu jau miręs buvo). Tačiau peržiūrėjęs jo darbus, Mone apie Turnerį pasakė: "Turneris - puikus genialus tapytojas. Tačiau mes tapome skirtingus dalykus". Mone norėjo pabrėžti, kad Turneris tapo daiktų esmę, o Mone - savo santykį su daiktais. 
Kai kurie paveikslai, ypač "Spalvų pradžia" ar "Mozė rašo sukūrimo knygą" - jie parodo Turnerio bandymus išreikšti per dailę dalykus, kurie nepavaizduojami fiziniais objektais. Iš tiesų - kaip pavaizduoti žodį "pasaulis"? Tačiau šie bandymai buvo kiek per ankstyvi, Turnerio jo amžininkai nesuprato. Todėl jo eksperimentinių darbų nepirko. Savo laimei, priešingai nei daugelis kitų genialių kūrėjų, Turneris buvo spėjęs parduoti nemažai ankstyvų darbų, kurie buvo labai vertinami, todėl piniginio nepritekliaus nejautė. Priešingai - jis susipirko kai kuriuos senesniuosius savo darbus, ir kartu su visais kitais padovanojo juos valstybiniam muziejui, su viena sąlyga. Įeinant į salę, kur darbai eksponuojami, prie durų turi kabėti du paveikslai - vienas Turnerio, o kitas - Loreno (1600-1682). Turneris nutapė paveikslų, kokybe nenusileidžiančių šiam XVII a. klasikui. Pavyzdžiui: Loreno "Uostas" ir Turnerio "Dido stato  Kartaginą".

Pavyzdžiui, Vilniaus oro uosto logotipas - kuo puikiausiai atvaizduoja pasaulio visumą. Ar kada nors, važiuodami pro jį, susimąstėte, kad jo apačioje - tai žemė, šviesi ir tamsi, viduryje - saulėlydis / saulėtekis raudonas ir dienos saulė geltona, o viršuje - dangus, giedras ir apsiniaukęs?
Pjeras-Augustas Renuaras

Renuaras (1841-1919): dar vienas iš impresionizmo grandų. Įdomu tai, kad jis savęs impresionistu net nevadino, tačiau buvo geras Klodo Mone draugas. Kartu su juo, jie 1860-ųjų pabaigoje atrado atspindžio išsklaidymo (difuzijos) efektą - dėl jo šešėlių spalva yra ne tiksliai tokia, kokia jie yra nutapyti (juoda ar ruda), bet priklauso nuo šalia esančių objektų. Savo karjeros pradžioje Renuaras gyveno labai skurdžiai, tam tikru laikotarpiu net neturėjo už ką nusipirkti dažų. Kadangi buvo kilęs iš darbininkų šeimos, tai finansinio palaikymo iš jų tikėtis negalėjo. Tačiau savo laimei, pripažinimo sulaukė dar būdamas pakankamai jaunas - 1874 metais 6 jo darbai buvo iškabinti pirmojoje impresionistų parodoje. O štai jau 1887 metais jo darbų pavyzdžių paprašė Anglijos karalienės atstovai, kad įtrauktų į "Prancūzų impresionistų katalogą". 
  • Le Grenouillere (1869): vienas iš pirmųjų pavyzdžių, kur naudojama atspindžio difuzija. 
  • Le Mulin de la Galette (1876): turbūt žinomiausias Renuaro darbas. Nepaprastai tipiškas impresionistinis darbas - atsitiktinės akimirkos užfiksavimas, spalvingas, tarsi judantis akyse. 1990 metais parduotas už USD 78 milijonus. Tuo metu tai buvo vienas iš brangiausiai kada nors parduotų paveikslų. Jo pirkėjas, vieno japonų koncerno vadovas, norėjo šį paveikslą kremuoti kartu su savimi po savo mirties, kas sukėlė didžiulį viešą pasipiktinimą. Laimei, dėl finansinių sunkumų, paveikslas buvo užstatytas, o vėliau - parduotas konfidencialiai. 
  • Supynės / La Balancoire (1876): vienas iš tų paveikslų, į kuriuos, atrodo, galėtum "įlipti", ypač kai žiūri iš toliau. 
  • Madam Henriot (1876) ir Žana Samari (1877): moterų portretai, išskirtiniai savo "maišyta" technika. Atkreipkite dėmesį, kaip keičiasi detalumas - akys nutapytos labai realistiškai, o viskas kas toliau nuo jų - tarsi vis labiau skęsta rūke. Taip portretas tampa gyvesnis, jo herojus tarsi žiūri į jus. 
  • Madam Charpentier (1878): atkreipkite dėmesį, kad šalia motinos sėdi berniukas. Berniukus iki 5-7 metų amžiaus tais laikais rengdavo kaip mergaites, nes berniukai būdavo geras užstatas pagrobėjams... Beje, fone daug kur matyti japonų / rytietiško meno motyvai, tuo metu šis menas veržėsi į vakarų kultūrą, buitį. Už šį darbą Renuaras gavo gerą honorarą, ir maždaug nuo šio laiko gyventi pradėjo sočiau. 
Tačiau į gyvenimo ir karjeros pabaigą, Renuaras grįžo prie klasikinės tradicijos ir siužetų. Šį pasikeitimą geriausiai atspindi paskutiniai jo kūriniai, savotiškas Renuaro "testamentas" - tai maudynės (the Bathers). Tai yra keletas kūrinių, kuriuose vaizduojamos besiprausiančios nuogos moterys (RubensoTiciano tradicija), aplinka - tai viduržiemio jūros pakrantės, alyvų sodai (užuomina į antikines dievų buveines), vyraujanti idilė, kai žemę valdė dievai. Taigi - maudynės: Pav. 1 (1918-1919), Pav 2. (1918), Pav. 3 (1910), Pav. 4 (1892), Pav. 5 (1910) - ir taip toliau... Ar tai neprimena jums Klodo Mone, kuris gyvenimo pabaigoje tapė lelijas?

Beje, Renuaras gyvenimo pabaigoje susirgo artritu, dėl kurio jam buvo nepaprastai sunku tapyti. Teptuką jam turėdavo paduoti kitas žmogus, kad jis galėtų jį suimti rankomis. Nepaisydamas didžiulių skausmų, jis vis tiek tapė iki pat mirties (1919 metų).

Dega

Edgaras Dega (1834-1917): Dar vienas impresionizmo atstovas, kuris, kaip ir Renuaras, nenorėjo būti vadinamas impresionistu (jis reikalavo termino "realistas"). Dega garsus savo lenktyninių arklių, nuogų moterų, ir balerinų paveikslais. Pradėjęs karjerą kaip akademinis tapytojas, Dega susipažino su Eduardu Mane, ir maždaug 30 metų persimetė prie šiuolaikinių siužetų ir vaizdavimo formų. 1871 metais mirė Dega tėvas, po ko paaiškėjo, kad jo brolis Rene buvo prisidaręs didžiulių skolų. Norėdamas išsaugoti gerą giminės vardą, Dega buvo priverstas parduoti namą, darbų kolekciją, ir pirmą sykį tapo finansiškai priklausomas nuo savo darbų pardavimo. Gali būti, kad tai yra viena iš priežasčių, kodėl Dega buvo aktyviausias impresionistų parodų organizatorius (įskaitant ir tą pirmąją, jau daugelį kartų minėtą). Tačiau dėl savo nenoro būti vadinamu impresionistu, Dega greitai nutolo nuo kitų krypties menininkų. Nevedė, nes laikė, kad menininkas negali turėti asmeninio gyvenimo. Per Dreifuso skandalą paaiškėjus jo anti-semitinėms pažiūroms, nuo jo nusisuko draugai žydai. Galiausiai mirė vienas, visų paliktas, tačiau neskurdo, nes jo paveikslus pirko gerai.
Muzika

Turbūt pats garsiausias impresionistinės muzikos kūrėjas - tai Klodas Debusi (1862-1918). Paskaitoje apie jo gyvenimą daug nekalbėjome, tačiau išties, tai - tipiškas genijus. 10 metų įstojęs į Paryžiaus konservatoriją, studijavo joje apie 11 metų, dažnai kirsdamasis su akademiniais standartais. Gyvenimą leido keisdamas moteris, viena iš kurių po skyrybų bandė nusišauti. Asmeninis Klodo gyvenimas atsispindėdavo ir jo muzikoje. 
  • Mėnulio šviesa (Clair de Lune): bene garsiausias Debusi kūrinys. Techniškai paprastutis, tačiau grojant jį reikia žinoti kaip paspausti kiekvieną natą. 
  • Arabesque: dar viena garsi Debiusi pjese pianinui. 
  • Fauno popietė (L'après-midi d'un faune): kūrinys, parašytas nedideliam orkestrui (kas buvo neįprasta lyginant su romantizmo epochos didžiuliais orkestrais). Šis kūrinys išskyrė Debusi tarp amžininkų kaip vieną iš naujosios muzikos lyderių. Klausydami muzikos, būtinai pažiūrėkite ir klipą. Atkreipkite dėmesį, kaip šoka baleto šokėjai - jie visą laiką pasisukę šonu. Tada pažiūrėkite į graikiškų vazų ar bareljefų pavyzdžius, ir pamatysite, kad būtent toks atvaizdavimas buvo tenai naudojamas. Nepaprastai gražiai atkurta graikiška tradicija.
  • Jūra (La Mer): bene garsiausias ir labiausiai pripažintas Debusi orkestrinis darbas, susidedantis iš 3 dalių. Daug jo elementų ir stilistikos vėliau naudota filmų garso takeliams, kadangi kūrinyje yra atspindima daugybė nuotaikų pasikeitimų. Beje, Čiurlioni to paties pavadinimo simfoninė poema - tiktai dėl sutapimo yra parašyta tuo pat metu. Muzikinė šių kūrinių stilistika taip pat skiriasi (Čiurlionis - gerokai konservatyvesnis). Tačiau abu kūrinius gali sieti... dailininkas Turneris (žr. aukščiau). Tiek Debusi, tiek Čiurlionis prieš pradėdami kurti savo "jūras", žavėjosi Turnerio darbais, kuriuose jūra būdavo didybės, gamtos neįveikiamumo, simbolis.
O štai Čaikovskiui (1840-1893)- klasikiniam rusų romantizmo pavyzdžiui - Debusi muzika atrodė "neišbaigta, pernelyg drebanti, nepasakanti jokios minties iki galo". Sunku jam buvo suprasti, kad šios akimirkos neišbaigtumas, trapumas - tai taip pat grožis, tik kitoks. Impresionistams - būtent tai svarbu. Atkreipkite dėmesį, kaip Klodo Debusi muzikoje vystoma melodija: muzika raibuliuoja, sukasi tai garsėja, tai tyla, įtampa kartais tarsi auga, tačiau vos tik pasiekusi tą lygį, kai turėtų suskambėti galingai, staiga nutyla... 

Geras Debusi draugas buvo Morisas Ravelis (1875-1937). Ravelis gimė turtingoje inžinieriaus-išradėjo (vieno iš ankstyvųjų vidinio degimo variklių kūrėjų) ir baskės šeimoje. Baskų tautiniai motyvai (beje, labai gražios melodijos) jaučiasi Ravelio kūryboje. Ravelis ir Debusi buvo geri draugai, susitikdavo dažnai, ir susitikę grodavo vienas kito kūrinius. Tačiau tarp jų buvo ir skirtumų - Debusi buvo spontaniškas, o Ravelis - techniškesnis (tėvas inžinierius). 
  • Bolero: neabejotinai visiems mums girdėtas darbas. Pastebėkite, kaip labai palaipsniui, neskubėdama muzika kyla iki kulminacijos, po kurios kūrinys iškart baigiasi. Kūrinys prasideda paprasta vienišos fleitos melodija, o baigiasi galingu viso orkestro tutti. Pats Ravelis buvo nustebintas kūrinio pasisekimo, nes laikė jį "eksperimentu", skirtu "baletui akomponuoti". 
  • Vandens žaidimai (jeux d'eau): vienas pirmųjų reikšmingų impresionistinių Ravelio darbų. 
  • Trio pianinui (piano trio): kūrinys, sukurtas Baskų tautinių dainų motyvais, laikomas vienu nuostabiausių kada nors parašytų trio. Nepaprastai sunkus atlikti.
  • Kuperino kapas (le Tombeau de Couperine): kūrinys, sukurtas karo metais (Ravelis tarnavo sunkvežimio vairuotoju). 

Beje, Ravelis yra turbūt pirmasis (bent iš man žinomų) senųjų kompozitorių, kurių muzika iki dabar yra saugoma kaip intelektinė nuosavybė (ir bus saugoma ES ir JAV iki maždaug 2032 metų). Po Ravelio mirties, kadangi jis buvo bevaikis, visos teisės į Ravelio muziką atiteko jo broliui. Pastarasis pateko į avariją, po kurios jam reikėjo nuolatinės priežiūros. Nežinia kodėl, bet visas Ravelio teises jis prieš mirtį užrašė jį prižiūrėjusiai seselei ir jos vyrui vairuotojui... Tačiau įdomumas čia tik prasideda. Po Ravelio brolio mirties, Prancūzų organizacija SACEM, atsakinga už autorinių teisių priežiūrą, iškėlė bylą dėl neteisėto paveldėjimo ir įšaldė visas teises į Ravelio muziką. Seselė ir jos vyras mirė nesulaukę bylos pabaigos. O toliau - dar įdomiau. SACEM direktorius atsistatydino iš pareigų ir įkūrė kompaniją Arima, kuri buvo užregistruota Gibraltare ir Mergelių salose, kad galima būtų nemokėti mokesčių. Kažkokiu būdu šita kompanija sugebėjo pradėti rinkti autorinį atlyginimą už Ravelio kūrinių atlikimą ir spausdinimą. Ji net padavė į teismą pirmąjį Ravelio leidėją, kad jis perrašytų kontraktus, ir skirtų didesnį procentą Arima. Nė truputis iš šių pinigų neatiteko nei Ravelio giminėms, nei prancūzų muzikos plėtrai. 

Taigi, baigiasi XIX a. Baigiasi ir romantizmas su savo idealais. Į sceną žengia gudrūs finansininkai, teisininkai, ofšorinės bendrovės. O laiko sustoti, paklausyti, pajausti akimirką lieka vis mažiau. Kur jis dingsta? Kur mes visi skubam? Sustokime, ir paklausykime. Tai ir yra impresionizmas. Ne daugiau, bet jokiu būdu ir ne mažiau...
Comments