Performansai 4: Joseph Beuys

Beuys Joseph (1921 – 1986)

Kaip ir daugelis performanso menininkų, Joseph Beuys nebuvo įvertintas iki pat mirties. Per visą savo gyvenimą jis suorganizavo tiktai vieną parodą. Beuys nepripažinimo priežastys, galima sakyti, yra klasikinės:

  1.  Jis mėgino kalbėti apie naujas idėjas
  2. Tam, kad kalbėtum apie naujas idėjas, turi naudoti naujas išraiškos formas
  3. Naujos išraiškos formos publikai yra iš pradžių nepriimtinos.

Tačiau Beuys laimė yra ta, kad jis gyveno pakankamai ilgai (iki 64 metų), ir todėl „ta vienintelė“ jo darbų paroda buvo nei daug nei mažai – Gugenheimo muziejuje. Beje, kai kurie kritikai Beuys prilygina pačiam Andy Warhol. Negali sakyti, kad Beuys buvo visiškai nepripažintas – 1961 m. jis tapo monumentalios skulptūros profesoriumi Diuseldorfo akademijoje, o kai 1972 metais iš šio posto buvo atstatydintas, kilo studentų, menininkų ir kritikų pasipiktinimo banga.

Kaip menininko, Beuys patirtis ir pasaulėjauta yra smarkiai paveikta vietos, kurioje gyveno ir laikmečio. Gimęs 1921 m. Vokietijoje, jis savo paauglystę praleido būdamas hitlerjugende (tai buvo privaloma nuo 1936 metų), nors prisiminimuose rašo, kad iš knygų deginimo akcijos jis išgelbėjo vieną knygą, taigi, nebuvo visiškai „aklas“. Mokykloje labiausiai domėjosi gamtos mokslais, ir tiktai paskutinėje klasėje nusprendė tapti skulptoriumi.

Prasidedant II pasauliniam karui, Beuys buvo 18 metų. Jis užsirašė į Luftwafę (Vokiečių oro pajėgas), ir iš pradžių dirbo radistu, o vėliau buvo paskirtas galiniu šauliu į pikiruojantį bombonešį Ju-87 (štuka). 

1943 m. lėktuvą pašovė, ir nors Beuys išgyveno katastrofą, būtų garantuotai miręs nuo žaizdų, jeigu ne klajokliai totoriai. Jie surado Beuys sniege, ištepė jo kūną riebalais, ir suvyniojo į palapinių gūnias. Tokiu būdu jie apsaugojo jį nuo sušalimo. Su klajokliais Beuys praleido 12 dienų, po to buvo perduotas į Vokiečių karo ligoninę. Nors liudininkai teigia, kad jokių totorių nebuvo, o jį išgelbėjo vokiečių gelbėtojai, ši istorija turėjo didžiulę įtaką Beuys kūrybai, kurioje riebalai ir veltinis buvo vienos iš svarbiausių medžiagų. Beuys pasisekė, kad pasveikęs 1944 m. jis buvo paskirtas į vakarų frontą, ir 1945 m. pakliuvo į nelaisvę britams (tai daug geriau, negu rusų nelaisvė, iš kurios gyvas grįžo tiktai vienas iš trijų).

Grįžęs pasibaigus karui, Beuys pradėjo meno studijas Diuseldorfo universitete, studijavo tenai monumentaliąją skulptūrą. Užklasinėje veikloje jis domėjosi mokslu (padėjo kurti dokumentinius filmus apie gamtą ir mokslą), antroposofine filosofija (kuri teigia, kad žmogaus vidinis pasaulis yra toks pat realus kaip išorinis, ir siekia jį analizuoti ir suprasti kaip gamtos mokslai analizuoja ir supranta išorinį pasaulį) ir meno istorija (ypač žavėjosi Galilėjumi ir Leonardu, kurie buvo mokslininkai-menininkai, sugebėję derinti abu pašaukimus). Studijas baigė 1953 metais, ir iki 1961 metų gyveno gana skurdžiai.

Nuo 1961 m., kai jis tapo Diuseldorfo akademijos monumentaliosios skulptūros profesoriumi, Beuys atrado savo „tikrąjį“ pašaukimą, kuris buvo – švietimas. Beuys supratimu, jo paties kūriniai bei performansai buvo tiktai „demonstracijos“, o tikroji nauda, kurią jis teikė visuomenei, buvo tai, kaip jis perdavinėjo savo idėjas studentams. Beuys save suvokė kaip mokytoją/šamaną, kuris savo menu mėgina keisti visuomenę, vesti ją nauju keliu.

Kaip mokytojas, Beuys buvo labai kontroversiškas. Jis derino griežtumą (reikalavo studentus mokytis braižybos, teikė didžiulę reikšmę punktualumui) su laisvumu (organizuodavo „apskrito stalo“ diskusijas, kur aptardavo filosofines ir politines aktualijas, leido studentams laisvai pasirinkti meninius tikslus be „mokymo“ programos). Bueys net slėpė savo paties darbus nuo studentų, tam, kad nedarytų įtakos jų pačių kūrybiniam vystymuisi.

Apibendrinant, Beuys veikloje ir kūryboje dera keletas idėjų:

  • Fluxus: kiekvienas žmogus yra menininkas. 
  • Minimalizmas: menas gali būti ne tik objektai, bet ir jų sudėtinės dalys – plytos, rūdys, smėlis. Pati medžiaga savaime gali turėti simbolinę prasmę, kurios nebūtina išreikšti suformuojant iš medžiagos kažkokį „objektą“. Pavyzdžiui, varis yra geras laidininkas ir lankstus, todėl gali simbolizuoti moterį. 
  • Antroposofija: filosofija, teigianti, kad žmogaus vidinis pasaulis yra toks pat svarbus kaip išorinis, ir jį galima tyrinėti taip pat kaip išorinį, taikant mokslinius metodus. 
  • Šamanizmas: Beuys save suvokė kaip šamaną, mėginantį mūsų „mirštančiam, save naikinančiam“ pasauliui parodyti, kaip reikia keistis, kad mirties būtų išvengta. Beuys teigė, kad šiuolaikinė visuomenė nepelnytai užmiršo emocijas, suracionalėjo, nors žmogus yra tiek racionali, tiek emocinė būtybė, ir žmonijos raidai reikalingas abiejų polių derinimas, o ne vieno ar kito dominavimas.
Beuys pastebėtas industrijos-gamtos, arba racionalumo-emocionalumo konfliktas nėra naujas. Iš tiesų, žmonija šią problemą nagrinėja jau nuo neatmenamų laikų. Kaip labai įtikinamai ir įdomiai demonstruoja Tomas Sedlacek (Čekų ekonomistas, buvęs Vaclavo Havelo patarėjas) savo knygoje "Economics of Good and Evil"), ši priešprieša nagrinėjama netgi viename iš seniausių žinomų mitų - Gilgamešo epe (Šumerų civilizacijos paveldas). Čia Gilgamešas (2/3 dievas ir 1/3 žmogaus) valdo žmones, spaudžia juos, kankina, verčia statyti sieną aplink miestą, kad atskirtų jį nuo laukinės gamtos. Kitaip tariant, Gilgalmešas - tai racionalus valdovas, verčiantis žmones dirbti, neleidžiantis mėgautis niekuo, kas yra "neproduktyvu". Žmonės meldžia dievų, kad sutramdytų Gilgamešą, ir šie atsiunčia Enkidu - laukinį stipruolį, kuriam svarbiausia - laisvė, gamta, ir kuris grasina Uruko (Gilgamešo miesto) ekonomikai, nes išgelbsti gaudomus žvėris, siaubia sėjamus laukus. Enkidu - tai emocinio, laukinio prado simbolis. Gilgamešas ir Enkidu susikauna, ir galiausiai - susidraugauja. Susidraugavę jie nuveikia daug daugiau, negu pats Gilgamešas kada nors galėjo nuveikti, kitaip tariant, racionalumo ir laukinio emocinio prado sąveika - tai produktyviausia kombinacija.

Beje, Tomas Sedlacek pateikia labai įdomią paralelę tarp ekonomikos, meno ir religijos:

"Kaip paaiškinti paveikslėlius negyvam kiškiui“ (How to explain pictures to a deadhare)

Tai – pirmasis Beuys solinis performansas, įvykdytas 1965 metais. Beuys išsitepė veidą medumi ir padengė aukso skiautėmis – tarsi užsidėjo „prabangią“ kaukę, pasiėmė į rankas negyvą kiškį, ir 3 valandas dėstė jam paskaitą apie šiuolaikinį meną. Stebėtojai nebuvo įleidžiami, jie paskaitos negirdėjo.

Šiuo performansu Beuys norėjo atkreipti dėmesį, kad net negyvas kiškis savyje išsaugo daugiau gamtiškumo, intuityvumo, kurio taip trūksta racionaliajai publikai. Ir todėl šiuolaikinio meno paskaitai jis yra daug „vertesnis“ klausytojas, negu žmonės.

1 dalis

2 dalis


Šis performansas laikomas garsiausiu Beuys performansų iš visų. Kai kurie kritikai aukščiau parodytą nuotrauką vadina „XX amžiaus Monaliza“. Ne šiaip sau 2005 m. Marina Abramovič šį performansą pasirinko kaip vieną iš septynių svarbiausių performansų, kuriuos įtraukė į programą „Seven easy pieces“. 

Beje, Beuys ne šiaip sau išsitepa veidą medumi. Medus ir bitės jam buvo taikios idealios visuomenės sambūvio simbolis. Beje, lietuvių tradicijoje bitės taip pat yra pats garbingiausias gyvūnas iš visų. Tai buvo vienintelis gyvūnas, kurio mirčiai lietuviai taikė žodį „mirė“, kai kitiems gyvūnams galiojo žodis „padvėsė“.




„Man patinka Amerika, ir aš jai patinku“ (I Like America and America likes Me)

1974 m. Beuys nuskrido į JAV. Jo kelionė buvo ypatinga – ji visa buvo vienas performansas. Beuys nusileido oro uoste Niujorke, kur jį iš lėktuvo išnešė neštuvais, nugabeno į galeriją suvyniotą veltinyje. Galerijoje jis tris dienas po 8 valandas praleisdavo su laukiniu kojotu, apsivyniojęs veltinio gobtuvu ir pasiėmęs piemens lazdą. Kojotas pamažu plėšė jo veltinio gobtuvą, Beuys kojotui atidavė odines pirštines, kurias dėvėjo apsaugai, leisdavo jam sukramtyti rytinius „Wall street journal“ laikraščius, ir trečios dienos pabaigoje susidraugavo su kojotu taip, kad galėjo jį apkabinti. Tai padaręs, Beuys atsisėdo ant neštuvų, buvo suvyniotas į veltinį, ir buvo nugabentas į lėktuvą, kuris skrido atgal į Vokietiją. Kojotas buvo vienintelė JAV dalis, su kuria jis turėjo kontaktą visos kelionės metu.

Performansas yra apžvelgtas šiame filmuke

Coyote. Joseph Beuys in America from huubkoch on Vimeo.

Šio performanso interpretacija yra daugiasluoksnė. Bet jos kertinė mintis – tai šiuolaikinės JAV kritika. JAV kultūra, industrinė, miesto, vartojimo kultūra buvo nepriimtina Beuys. Kojotas jo performanse simbolizavo gamtą – JAV gamtą, kuri yra nepelnytai pamiršta. Apie tai labai gražiai kalba George Carlin. Beuys parodo, kad per 3 dienas, su gamta galima susikalbėti, susidraugauti. Jos visiškai nebūtina neigti ar užvaldyti. Žmogus gali gyventi kartu su gamta, harmoningai. Aišku, Beuys šiek tiek padėjo tai, kad būdamas 18 metų jis apie 1 metus dirbo cirke, kur rūpinosi cirko gyvūnais. Tai, kad Beuys net neprisiliečia prie JAV žemės, parodo, kokia griežta jo pozicija. Performanso metu Beuys kalbasi su kojotu, kaip lygus su lygiu, šitaip demonstruodamas savo „šamanines" galias. Tai – aliuzija į Amerikos indėnų papročius, kuriuos baltieji nukariavo ir atėmė iš jų žemes, bei iššaudė bizonus (mat pastarieji trukdė geležinkeliui). Indėnų ir baltųjų žmonių pasaulėžiūrų skirtumus labai subtiliai išreiškia vado Sietlo kalba„Mes žinom, kad blyškiaveidis nesupranta mūsų minčių. Jam vienas žemes sklypas nieko nesiskiria nuo kito, kadangi jis – svetimas, kuris ateina naktį ir ima iš žemės viską, ko panori. Jam žemė ne brolis, o priešas, ir jis eina pirmyn, ją užkariaudamas. Jis palieka tėvų kapus, ir dėl to nesijaudina. Jis pagrobia žemę iš savo vaikų, ir jaučiasi ramus. Jis užmiršta tėvų kapus ir savo vaikų teises. Jis į motiną-žemę ir į brolį-dangų žiūri kaip į daiktus, kuriuos galima pirkti, vogti, parduoti kaip avį ar spalvotus karolius. Jo godumas suryja žemę ir po savęs jis palieka dykumą. Aš nesuprantu… Mūsų mintys kitokios negu jūsų. Jūsų miestų vaizdas – skaudus raudonodžio žvilgsniui. Gal būt todėl, kad raudonodžiai – laukiniai, ir jie daug ko nesupranta.“

7000 ąžuolų (7000 oaks project)

Projektas pradėtas 1982 m. Documenta 7 meno festivalyje, ir baigėsi (nors galima sakyti, kad tęsiasi iki šiol) 1987 m. Documenta 8 festivalio metu. Tai – turbūt didžiausias Beuys vykdytas projektas.

Projekto pradžioje, Beuys sukrovė 7000 bazalto akmens gabalų į krūvą, suformuojančią trikampį, kurio viršūnė rėmėsi į jauną ką tik pasodintą ąžuoliuką. Beuys tuomet pasakė, kad akmens gabalus galima pajudinti tiktai su sąlyga, kad jie bus perkelti kitur (į bet kurią vietą), tačiau šalia akmens gabalo, jį perkėlus, turi būti pasodintas ąžuoliukas.

Medis ir akmens gabalas simbolizuoja priešybių vienybę. Abu jie – natūralios gamtos dalis. Akmuo – nekintantis. Medis – besivystantis, besikeičiantis. Tačiau abu – labai ilgaamžiai. Ir abu – puikiai dera šalia, gali sugyventi. Projektas turėjo priminti visuomenei apie jos kilmę iš gamtos, ir tai, kad be gamtos visuomenė negali išgyventi.

Kaip minėta, projektas sėkmingai pasibaigė 1987 m., kai visi akmenys iškeliavo iš krūvos, ir buvo pasodinta 7000 ąžuolų.

Kita kūryba

Be performansų, Beuys užsiėmė ir kitomis kūrybos formomis, kurios buvo labai įvairios, tačiau jose dominavo natūralios medžiagos ir gamtos/industrijos priešprieša:

Nekaltoji (1952)


Tai – senovinė (neolitinių laikų) venera – moters skulptūrėlė plačiais klubais ir praskėstomis kojomis, demonstruojanti savo vaginą (nes neolitiniai žmonės viską suprato paprastai – nuo ten prasideda pasaulis ir gyvybė). Tačiau dabar ji suvyniota į bintus, primenant, kad šiais laikais tai – kažkoks medicininis, mokslinis, industrinis įvykis, su taisyklėmis, technika.
Riebalų kėdė (1964) 

Aliuzija į Vangogo garsųjį kėdės paveikslą (šalia). Simbolika ta, kad Vangogas ant kėdės tapė žvakę ir knygą – tuo metu reikalingus kultūrai daiktus. O Beuys uždeda ant kėdės gabalą riebalų.

Nėščia moteris su gulbe (1959)
 

Kaip ir „n
Pregnant Woman with Swan 1959 Joseph Beuys 1921-1986 ARTIST ROOMS  Acquired jointly with the National Galleries of Scotland through The d'Offay Donation with assistance from the National Heritage Memorial Fund and the Art Fund 2008 http://www.tate.org.uk/art/work/AR00114ekaltoji“ – šis paveikslas priverčia pagalvoti apie tai, kad svarbiausi procesai (kaip nėštumas, gimdymas) kažkodėl mums dabar yra tapę „neestetiškais“. Ir nors nuostabi gulbė turi ateiti, pats procesas kažkodėl suvokiamas kaip gėdingas.

Tyla (1973)

Vienas iš fluxinių „objektų“. Priminimas, kad informacija, užrašyta į juostas, yra jau nebegyva, nes procesas kažkada pasibaigęs. Todėl video juosta „tyli“.

Infiltration homogen for grand piano (1966)


Fortepijonas yra supakuotas į veltinio gabalą, kas reiškia, kad fortepijonas niekada negalės groti, tačiau reikia nepamiršti, kad jis vis tiek išlaiko potencialą suskambėti (tai primena šalia ant sienos kabantis tuščias pakavimo maišas). Fortepijonas pažymėtas raudonu kryžiumi, kad primintų apie pavojų, kai žmonės nutyli svarbius dalykus.

Gauja (1969)

K20 04

Iš VW autobusiuko lenda rogės, kurias turėtų traukti šunys (gamtos jėgos), tačiau šunų - nebėra. Ant rogių viso labo yra gabalas veltinio, gabalas riebalų ir žibintuvėlis – primityvūs reikmenys išgyvenimui žmogui, kuris neteko ryšio su gamta.

20-ojo amžiaus pabaiga (1985)

Didelė akmens luitų krūva, tačiau visi jie yra pragręžti – žmogus yra prisilietęs prie visų gamtos aspektų, išnaudojęs visą jos potencialą.



Comments