Piktografija



Yra žinomi trys pagrindiniai rašto tipai, istoriškai keitę vienas kitą arba egzistavę ir dabar egzistuojantys vienas greta kito, – piktografija, ideografija ir fonografija.

Piktografija – seniausias kalbos užrašymo būdas žinomas nuo IV tūkst. pr. Kr.. Iš jo išsivystė šumerų dantiraštis, egiptiečių ir kinų hieroglifai. Piktografinis raštas nefiksuoja nei žodžių, nei kalbos garsų, o grafiškai perteikia konkretų daiktą arba reiškinį, mintis, gyvenimo įvykį. Juo nebuvo galimybių užrašyti jungtukų, gramatinių formų, būdvardžių ir pan.. Pagrindinės fiksuojamos kalbos dalys buvo daiktavardis, skaitvardis, vėliau veiksmažodis. Todėl aptinkami įrašai šiuo raštu dažniausiai yra įvairūs ūkiniai sąrašai. Juose fiksuojama duoklė, apskaita.

Piktografiniu raštu Amerikos indėnai naudojosi dar XIX a.. Išlikęs 1849 m. šiuo raštu ant medžio žievės rašytas JAV prezidentui indėnų genčių laiškas, kuriame prašoma leisti persikelti į kitą vietą.


2800 m. pr. Kr. šumerų piktografiniai ženklai buvo pasukti 90 laipsnių kampu („paguldyti“). Priežastis – imta rašyti (piešti) ne iš viršaus į apačią, o iš kairės į dešinę. Šis „pasukimas“ turėjo įtakos piktografinio rašto raidai link ideogramų, o po to link dar labiau supaprastinto dantiraščio. 

Ideografija. Tarp piktografijos ir dantiraščio, hieroglifų yra įsiterpusi tarpinė rašto forma – ideografija. Tai raštas, kurio ženklai (ideogramos) žymi visą sąvoką. Pvz., ne konkretus namas, bet šventykla, ne konkretus asmuo, bet žmogus ir t. t. Visi skaičiai yra ideogramos. +; -; = ir t.t. – taip pat ideogramos.

Ideografiniame rašte atsirado galimybės užfiksuoti gramatines kalbos dalis bei gramatines galūnes, t. y. buvo galima fiksuoti visą natūralią kalbą. Tai pasiekta dalį rašto ženklų pradėjus naudoti fonetiniu principu, jį naudojant tik pagal tarimą. Ideografinį raštą dar ir dabar vartoja kinai, japonai.

Dantiraštis gimė kaip savotiškas ideografinio rašto greitraštis. Jo susiformavimo pradžia - apie XXVI a. pr. m. e.. Gausėjant dokumentų ir intensyvėjant rašymui, atsirado poreikis rašyti greičiau. Kadangi dauguma tekstų buvo rašomi molyje, vietoj linijų imta vis dažniau įspaudinėti brūkšnelius, kurie dėl specialaus naudojamo įrankio (kalamo) įgavo pailgų „pleištų“ ar „dantų“ formą.


Fonografija. Ilgainiui ideogramomis imta žymėti ne tik pavienes sąvokas bet ir žodžių dalis, skiemenis. Tai buvo fonografijos pradžia. Fonografinis raštas perteikia jau nebe mintis ar sąvokas, bet garsinę kalbos pusę. Skiemeninis raštas yra fonografinio rašto rūšis. III tūkst. pr. Kr. jį vartojo Mesopotamijoje gyvenę šumerai, asirai, babiloniečiai. Sanskritui taip pat būdingas skiemeninis raštas.

Skiemeninis (fonetinis) raštas atsirado siekiant greičiau ir tiksliau fiksuoti informaciją. Buvo pastebėta, kad skirtingų fonetinių skiemenų yra gerokai mažiau nei sąvokų (žodžių). Einant tuo pačiu keliu (remiantis ta pačia logika) buvo prieita prie dabartinio fonetinio rašto. Pasirodo, kad garsų, iš kurių mes konstruojame skiemenis, yra kur kas mažiau nei skirtingų skiemenų. 

Tikrasis fonetinis raštas ženklu (raide, fonema) žymi garsą. Toks raštas susiformavo II – I tūkst. pr. Kr. sąvartoje. Jo pradininkai  - finikiečiai. Finikiečiai turėjo 22 raides žymėti priebalsėms ir pusbalsiams. Bet jų priebalsės buvo tariamos kitaip: „b“ – bet; „g“ – gimel ir t.t. Įdomu, kad finikiečiai rašė iš kairės į dešinę.

Balses įsivedė graikai. Graikai taip pat ėmė rašyti iš kairės į dešinę. 
 
Ar piktogramos yra tiktai praeities reliktas? Ne. Mes jas naudojama iki šiol:

Įdomu, kad taip kaip raidės, evoliucionavo ir ornamentai:
Ornamentas prasideda kaip bandymas atvaizduoti žmonių sambūvį - visuomenę. Palaipsniui stilizuojant, jis gali įgauti visiškai neperskaitomą formą.
Todėl nereikia galvoti, kad ornamentuotas bažnyčios portalas yra toks tik todėl, kad taip gražu. Ten turbūt slypi kokia nors prasmė:




Comments