Pop-art: Andy Warhol

Andy Warhol – tai Pop-art judėjimo centrinė figūra, su kuria šis judėjimas patyrė savo kulminaciją. Apskritai, Andy galima laikyti vienu iš 5 didžiausių (įtakingiausių) menininkų XX amžiuje (nors tai labai subjektyvu). Ypač jis svarbus JAV – čia jis buvo kultinė asmenybė. Kiti kūrėjai, kuriais JAV didžiuojasi (pavyzdžiui, Polock arba Rothko) buvo imigrantai.

Andy yra jauniausias iš 4 vaikų imigrantų iš Slovakijos šeimoje, tačiau pats gimė jau JAV. Jo tėvas dirbo anglies kasyklose, ir žuvo autoavarijoje kai Andy buvo 13 metų. Buvo labai silpnas ir ligotas, 3 klasėje sirgo skarlatina, vėliau – „šv. Vito šokiu“ (nervinis sutrikimas pasižymintis nekontroliuojamais galūnių judesiais). Todėl mokykloje nepritapo, ir (ypač po tėvo žūties) labai prisirišo prie motinos. Nuo minėtų ligų Andy tapo hipochondriku – paniškai bijojo daktarų (vėliau jam tai liūdnai atsiliepė).

Pitsburge, kur Andy augo, šalia muziejaus veikė vaikų edukacijos mokyklėlė organizavusi piešimo kursus, kur mama jį nuvedė. Ten jis ir atrado save – po pamokų pasilikdavo muziejuje, kur vienas vaikščiodavo ir kažko ieškodavo. 17 metų įstojo į aukštąją mokyklą (Carnegie Institute of Technology, studijavo komercinį meną), kurioje geriau piešiančio už jį nebuvo. Laimėdamas daug konkursų, susitaupė 150 dolerių, dar 50 gavo iš brolio, ir 1949 metais išvažiavo į Niujorką.

Tenai jis pradėjo dirbti kurdamas reklamas batams ir viršelius muzikiniams įrašams. Šitais darbais jis išgarsėjo ir nemažai užsidirbo. Ilgainiui tapo vienu iš geriausiai apmokamų reklaminės dailės atstovų. Tuo metu jis jau galėjo sau leisti įsigyti kitų genijų darbus (pirko Pikaso, Matiso, Magrito kūrinių), tačiau pats dar buvo „vitrinų menininkas“ – amatininkas. Norėdamas patekti prie menininkų elito, jis turėjo sukurti kažką savito, naujo (prisiminkite – Pikasas taip pat priėjo prie Kubizmo per savitumo, išskirtinumo paieškas). Čia, visiškai nepriklausomai nuo Roy Lichtenstein, jis pradėjo tapyti paveikslus iš komiksų, tačiau sužinojęs kad tą patį daro ir Roy, liaujasi.

Pradžia - šilkinė technologija:

Taip kaip R. Lichtenstein naudojosi komiksais, kaip „iškreiptu“ visuomenės atspindžiu, Andy pasinaudojo idėja, kad civilizacija labai naikina individualumą. Visuomeninės normos, mokykla, reklama, mada – šie reiškiniai paverčia žmones savotiškomis to paties standarto reprodukcijomis (kartais – netobulomis). Štai nuo čia prasideda originalusis Andy Warhol – atsiranda jo pirmasis konceptualus kūrinys:

32 Campbell‘s sriubos skardinės. Kodėl 32? Ogi todėl, kad tiek jų rūšių yra. Kai žiūri iš toli – atrodo, tarsi būtų vienodos. Iš arčiau pažvelgus, matai, kiekvienoje skardinėje yra vis kitokia sriuba. Čia yra aukščiau minėta Warhol simbolika – mes, žmonės, visi laikome save unikaliais ir ypatingais, tačiau iš toliau pažvelgus – visi esam pagaminti tame fabrike ir sugrūsti į tuos pačius rėmus, mus apipavidalinančius. Turbūt stipriausiai šita mintis yra išreikšta Ron Fricke filmo „Baraka“ epizode. O jei norit ypač stipriai – pažiūrėkite Godfrey Reggio „Koyaanisquatsi“ nuo pradžios iki galo.

Vėliau (1962-1964) metais Andy organizavo savo darbų parodą, kurioje pristatė daugiau tokių darbų, kartais netgi ne piešinių, o trimačių modelių:

Šiuo laikotarpiu Andy atranda „šilko ekranavimo“ (silk screening) technologiją. Tai – jau senovės kinų žinoma technika, kuria galima spausdinti (reprodukuoti) spalvotus paveikslėlius. Ši technika, beje, labai tiko Andy idėjoms reikšti, nes ji visiškai šalino tapybą iš kūrimo proceso – paveikslai buvo nebe „tapomi“, o „gaminami“. Šiuolaikinė visuomenės dauguma jau potėpio emocijos skaityti nebemoka – jai reikia grynų, lygių spalvų, kaip komiksuose ar reklamoje. Warhol pradeda žaisti spalvomis ir iliuzijomis – pavyzdžiui, paima vieną, labai išraiškingą nuotrauką, ir sudeda šalia daug jos kopijų, reprodukuotų skirtingomis spalvomis:

Viena dominuojant tema, kuri Andy ypač domino – tai „nelaimės“. Už gražaus, taikingo, sotaus, laimingo JAV visuomenės fasado atsitikdavo ir baisių dalykų, tačiau apie juos mažai kas kalbėjo. Warhol tai simboliškai išreikšdavo vaizduodamas autokatastrofų bei kitų baisių dalykų nuotraukas šiurpinančiai dideliu formatu:

Sidabrinis fabrikas

Nuo 1963 metų Andy Niujorke įrengė pramonines patalpas, kuriose jis įkūrė savo kūrybos studiją. Iki pasikėsinimo Warhol‘ą nušauti 1968 metais čia rinkosi visa Niujorko bohema (įskaitant, bet neapsiribojant - Dali, Mačiūnas, Mekas, Lenonas) bei turtingų mecenatų vaikeliai.  Galima sakyti, kad klubinė kultūra prasidėjo būtent nuo sidabrinio fabriko. Sidabriniu jis vadinosi, nes Andy labai mėgo industrines spalvas, ir todėl visą „fabriką“ jis išklojo folija, veidrodžių šukėmis, arba išdažė sidabru. Fabrike jie išbandydavo viską – alkoholis, narkotikai, grupinės orgijos – apribojimo nebuvo niekam. Beje, pats Andy narkotikų beveik nevartojo, tiktai ribotą kiekį dietinių piliulių, kurios leisdavo jam turėti daugiau energijos darbui. Apie fabriką, kaip jis buvo įrengtas, ir kas ten dėjosi, galite pasižiūrėti čia.

Warhol aktyviai prisidėjo prie roko populiarinimo ir kilimo. Jis buvo grupės Velvet Undergrounds vadybininkas, užtikrinęs jiems ne tik laisvę kūrybai (be prodiuserinių kompanijų įtakos ir reguliavimo), bet ir nepaprastai stiprų „sceninį“ palaikymą – Andy asmeniškai ruošdavo šviesų šou. Įkvėpimo iš jo scenografijos sėmėsi Pink Floyd ir David Bowie.

Sidabrinis fabrikas – tai klubinės kultūros pasaulyje pradžia. Vieta, kur kiekvienas galėjo pasijusti savimi, jei tik turėjo tam drąsos. Paklausykite ir pažiūrėkite: Venus in Furs, Velvet Underground (1967).


Videomenas

Savo kūryboje Warholas neapsiribojo spauda. Apskritai, jis jokiomis formomis ribotis nenorėjo (1986 metais netgi pradėjo kurti paveikslus kompiuteriu). Todėl jis domėjosi ir video menu. Jonas Mekas tuo metu buvo didžiulis avangardinio kino autoritetas. Kad Andy būtų jo pripažintas kaip rimtas kūrėjas, Mekas jam liepė sukurti filmą, kurį įvertinusi Meko ir kitų „korifėjų“ vadovaujama komisija nuspręstų, ar Andy yra rimtas menininkas. Taip prasidėjo Andy Warhol – kino kūrėjo – karjera:

  • Miegantis žmogus (1963): Šiuo filmu Andy „sužavėjo“ Meką. Čia 5 valandas filmuotas miegantis žmogus. Nieko daugiau. Per pirmą valandą iš 8 žmonių komisijos 2 išėjo. Tačiau likę pasakė – Andy yra tikras kūrėjas. Vėliau per interviu žurnalistai Andy paklausė „ar jums nenuobodu 5 valandas žiūrėti į miegantį žmogų?“ Andy atsakymas buvo sukrečiančiai paprastas: „Aš nesuprantu, kaip gali apskritai atsibosti žiūrėti į žmogų.“ Vėliau Andy padarė šito filmo tęsiny – Miegantis žmogus 2 (trunka 8 valandas...).
  • Bučinys (1963) – apie 1 valandos filmas, kur bučiuojasi skirtingos poros (skirtingų pakraipų taip pat).
  • Oralinis (1964) – filmuojamas vyro veidas, kai jis yra tenkinamas orališkai. Nėra garantijos, kad nesuvaidinta
  • Screen tests (1964-66): Filmuojami įvairūs žmonės, atsitiktiniai ir žvaigždės, prašant tik vieno – 3 minutes pabūti priešais kamerą: Kietas vaikinas (pažiūrėkit iki galo), verkianti merginalinksma mergina Salvadoras DaliBob Dylan
  • The Chelsea girls (1966) – filmas susideda iš dviejų filmų, leidžiamų šalia vienas kito vienu metu. Žiūrovas aišku vienu metu abiejų žiūrėti negali, todėl kaskart kai žiūri šitą filmą iš naujo, jį pamatai vis kitokį - nes tuo pat metu žiūri į kitas ekrano dalis.

Po pasikėsinimo

1968 metais Sidabrinio fabriko era baigėsi. Valerie Solano – feministė, fabriko lankytoja, nusprendė (kaip vėliau sakė), kad „Andy turi pernelyg daug įtakos mano gyvenimui“, paleido keletą šūvių į Warholą. Jis išgyveno, tačiau fabrikas „surimtėjo“ – atsirado daug didesnė kontrolė dėl to, kas ten gali įeiti, o ir paties Warholo kūryba pasikeitė. Andy pradėjo uždirbinėti pinigus – ruošti ir pardavinėti įžymybių portretus:

Vėliau, užuot daręs portretus, Andy nusprendė, kad reikia leisti ištisą žurnalą – taip atsirado „Interview magazine“, kuris yra leidžiamas iki šiol. Jame yra sudėti visuomenės veikėjų interviu, bandant jais nupiešti visuomenės „veidrodį“, kronikas.

Be kitų išraiškos formų, Warholas vaizduodavo save:

Viena įdomi Andy kūrybos serija – tai „oksidaciniai“ paveikslai. Pamatinė šių paveikslų idėja yra minimalizmo filosofija – kad viskas (akmuo, šaukštelis, žolė) yra gražu. Štai Andy ėmė, ir padarė taip: didžiulius skardos gabalus padengdavo specialia medžiaga, kuri oksiduodavosi nuo sąlyčio su šlapimu. Šios skardos buvo sudėtos jo sidabriniame fabrike. Žmonės ant jų šlapindavosi (daugiausiai – vyrai, nes moterys negali to daryti „plačiai“), ir išeidavo paveikslai. Juk viskas yra gražu...

Po pasikėsinimo, o ypač artėjant prie gyvenimo pabaigos, Warholą buvo apsėdusi mirties manija. Jis suprato, kad gyvybė yra trapi. Greičiausiai šitaip atsirado jo „kaukolių“ serija (Pav. 1Pav. 2Pav. 3), bei „šautuvų“ serija (Pav. 1Pav. 2Pav. 3) – jis teigė, kad ir JAV yra apsėstos mirties.

Galiausiai, jau būdamas visai netoli mirties, Andy nutapė seriją „Paskutinė vakarienė“ – naudodamas Leonardo Da Vinči paveikslo siužetą. Tai, beje, yra didžiausia religinės tematikos paveikslų serija nutapyta JAV menininko (šis faktas gražiai pašiepia JAV „puritoniškumą“):

Kaip minėjome aukščiau, nuo pat vaikystės Warholas labai vengė gydytojų, ir bijojo pasirodyti ligotas. Todėl net ir pasenęs, sveikatos sutrikimais ir simptomais nesiskųsdavo, kol jie nepasidarydavo akivaizdūs. Greičiausiai todėl jis 1987 metais mirė, kaip teigiama, nesulaukęs tinkamo dėmesio iš gydytojų (mat į ligoninę atsigulė svetima pavarde) . Po mirties Andy paliko apie 600 mln. USD turtą, iš kurio po 0.5 mln. USD paliko broliams, o likusius – fondui avangardo menininkams remti.

Comments