Pirmuosius LP Ayler įrašė 1962 m. Europoje (Švedijoje ir Danijoje), kur Free Jazz visuomet buvo populiaresnis negu JAV. 1965 m. jis įrašė 2 bene labiausiai eksperimentinius diskus: „Bells“ ir „Spirits Rejoice“. Pastarajame albume kartu grojo ir brolis trimitininkas Donald Ayler. Nuo 1966 m. pradėjo ir „dainuoti“, pavyzdžiui., „Love Cry“ (1967). Nuo 1968 m. pašlijo sveikata: prasidėjo psichiniai priepuoliai, vizijos. Kelis kartus bandė žudytis. Paskutiniaisiais metais į savo kompozicijas vis dažniau įvesdavo rock muzikos elementus: R&B, funky ritmai, elektriniai instrumentai. Paskutiniame albume „Music Is the Healing Force of the Universe” kartu grojo roko ir džiazo muzikantai. Visus tekstus šiam albumui parašė žmona Mary Maria Parks. 1970 m. (34-erių) nusižudė – muzikanto kūnas po ilgų paieškų rastas upėje. Buvo manančių, kad tai galėjo būti ir žmogžudystė. Švedai apie Ayler sukūrė dokumentinį filmą „My Name is Albert Ayler” (taip buvo pavadintas jo pirmasis LP, išleistas Švedijoje). Muzikos pavyzdžiuose pateikiamos 4 ištraukos.
Universitete studijavo dramų rašymą (todėl nevengė tekstinių kompozicijų). Lygia greta domėjosi džiazo muzika. Galiausiai tapo profesionaliu muzikantu, kurio kūryboje dominuoja Free Jazz stilistika. Karjeros pradžioje techniniu požiūriu grojo silpnai, bet nuolatos tobulėjo, ieškodamas savo stiliaus. Jam, kaip ir daugeliui to meto džiazo muzikantų, didelę įtaką darė John Coltrane. Kaip atlikėjas bendradarbiavo su Cecil Taylor. Grojo Coltrane grupėje išleidžiant LP “Ascension”. Nuo 1971 m. universitete dėstė afro muzikos ir afro tradicijų kursą. 2004 m. Paryžiuje įkūrė savo įrašų studiją. Muzikos pavyzdžiai:
|
Pradžią Čikagos mokyklai davė Muhal Richard Abram’s Experimental Band ir Roscoe Mitchell’s sextet - Roscoe Mitchell Art Ensemble. Keli šių grupių muzikantai 1967-68 m. susibūrė į žymiausią Čikagos mokyklos Free (avant-gard) Jazz kolektyvą – The Art Ensemble Of Chicago (AEC).
Stabilios sudėties ansamblis egzistavo iki 1993 m. Vėliau saksofonistas Jarman ėmė aktyviai užsiimėti Zen budizmu ir į grupę sugrįžo tik 2003 m., tačiau tuo tarpu 1999 m. nuo vėžio mirė trimitininkas Bowie, todėl iš senosios sudėties liko tik trio. Reikalui esant, jie kviesdavosi kitus muzikantus. Ansamblis buvo angažuotas afro kultūrai, propagavo afrikiečių tradicijas, koncertuodavo apsirengę tautiniais kostiumais, išsidažę veidus, scenoje pasikabindavo vėliavas su užrašais - “Great Black Music”, “Ancient to the Future”. Ansamblio išsiskyrė tuo, kad senąsias afro tradicijas jie jungė su moderniąja ir postmoderniąja Europos ir JAV kultūra. Ansamblio muzikos negalima griežtai priskirti Free Jazz. Tai - sintezė visko, bet neatsisakant Free Jazz elementų. Patys muzikantai teigė, kad grojo kosminę, universalią, visiems laikams tinkančią muziką. Panašiai kaip Sun Ra orkestro muzikantai, pasirodymuose nevengė šokti, dainuoti, skaityti tekstus. 1969-1972 m. ansamblis daugiausiai koncertavo Europoje, kur Free Jazz buvo populiaresnis negu JAV. 1972 m., grįžę į JAV, jie išleido bene žymiausius savo albumus: „Bap-Tizum”, “Fanfare for the Warriors” (ištraukos iš šio albumo yra muzikos pavyzdžiuose). Iki 2004 m. The Art Ensemble of Chicago (AEC) įrašė daugiau kaip 20 studijinių ir koncertinių albumų. Be to, kiekvienas muzikantas turėjo asmeninių projektų. Muzikos pavyzdžiai: Roscoe Mitchell “Sounds”, 1966. Ištrauka iš kompozicijos, kurią groja „Roscoe Mitchell Art Ensemble”. Roscoe Mitchel buvo Čikagos Free Jazz mokyklos ir The Art Ensemble Of Chicago (AEC) idėjinis lyderis. Pavyzdys iliustruoja, kad „Čikagiškas“ free gerokai skiriasi nuo tipinio Niujorko free stiliaus. 3 ištraukos iš 1974 m. albumo „Fanfare for the Warriors”:
|