Senosios karalystės laikais prie piramidžių ir prie Nilo statomos laidojimo šventyklos nebuvo įspūdingų mastelių - didžiausi resursai buvo skiriami gigantiškoms piramidėms statyti. Naujosios karalystės laikais akcentai pasikeitė. Kalnų gelmėse iškirstos kapavietės (hipogėjai) tapo beveik nematomos, o faraonų žemiškąją galią pradėta rodyti kiek toliau nuo Karalių slėnio, prie Nilo, statytomis didingomis laidojimo šventyklomis. Naujosios karalystės laikais laidojimo šventyklos buvo statomos vakariniame Nilo krante, Karalių slėnyje, ant ribos tarp potvynių užliejamų žemių ir kalnų masyvo. Nuo Nilo iki šventyklų prieigų būdavo iškasami vandens kanalai, kuriais laidojimo ceremonijų metu faraonų palaikai su įkapėmis ir relikvijomis buvo plukdomos iki laidojimo šventyklų. Laidojimo ceremonija prasidėdavo Karnako šventyklų komplekse Tėbuose (dešinysis Nilo krantas). Laidotuvių dalyviai kartu su velionio palaikais laivais persikeldavo į rytinį - mirusiųjų - krantą. Kai kurie faraonai, siekdami visiškai paslėpti savo palaikų laidojimo vietą, ne tik atsisakydavo prie kapaviečių statyti portikus (portikas - atviras įėjimo prieangis su kolonomis), bet nestatydavo ir laidojimo šventyklų. Žymiausios Naujosios karalystės laikų laidojimo šventyklos yra Hatčepsut šventykla Deir el-Bahri ir Ramzio II (Didžiojo) Ramesseum. Faraonė Hatshepsut ir Deir el-Bahri laidojimo šventyklos kompleksas
Ten kur Hačepsut buvo vaizduojama ne kaip faraonas, ji atrodė moteriškai patraukli ir graži. Hačepsut buvo Tutmozio I-ojo (Thutmose I), nukariavusio Nubiją (dabartinis Sudanas) ir pradėjusio Egipto atgimimą po II-osios suirutės, duktė. Tutmozis I žymus ir tuo, kad yra pirmasis faraonas savo hipogėjaus pavidalo kapavietę iškalęs kalnuose. Būtent jis kapavietei pasirinko vietą, kuri vėliau buvo pavadinta Karalių slėniu. Tutmozis I su „vyriausiąja“ žmona (būtent „vyriausios“ žmonos sūnus paveldėdavo valdovo titulą) turėjo 5 vaikus, bet tik Hatčepsut sulaukė tėvo mirties; kai tėvas mirė, jai buvo 12 metų. Hatčepsut ištekėjo už Tutmozio II-ojo, kuris buvo jos brolis, bet nuo kitos Tutmozio I-ojo žmonos. Santuokos metu Tutmoziui II-ajam buvo 20, o Hatčepsut – 12 metų.
Tutmozis III laimėjo 17 karo kompanijų: nukariavo ne tik visą Siriją, Palestiną, bet ir dalį dabartinio Irako. Jo pergalės garantavo Egiptui saugumą šiaurėje, tuo tarpu Hatčepsut plėtė šalies teritorijas pietuose, nukariaudama Nubiją ir praplėsdama karalystę iki 4-ojo slenksčio. Teritorine prasme, valdomas Hatčepsut ir Tutmozio III, Egiptas pasiekė savo galios viršūnę.
Istorikai apie šią kelionę žino todėl, kad ji buvo pavaizduota Hatčepsut laidojimo šventyklos Deir el-Bahri reljefuose.
Senenmut (Senmut)
Senenmut ir Hatčepsut kapavietės šalia žymiosios Deir el-Bahri šventyklos buvo iškirstos taip, kad ėjo iš skirtingų kalno pusių, bet giliai po žeme beveik „susitiko“ - buvo netoli viena kitos, tame pačiame lygyje. Realiame gyvenime pora negalėjo susituokti, nes Senenmut buvo ne kilmingo kraujo, bet amžinajame pomirtiniame gyvenime jie, matyt, nusprendė būti kartu. Teigiama, kad savo kapavietei (KV 20) Hatčepsut panaudojo tėvo, Tutmozio I, hipogėjų, kuris yra vienas pirmųjų Karalių slėnyje. Kapavietės tunelis buvo gerokai pagilintas, o laidojimo patalpos padidintos. KV 20 šachta yra viena ilgiausių iš žinomų Egipte - apie 210 m.. Galimas daiktas, kad Hatčepsut įsakymu tėvas taip pat buvo perkeltas į naujai iškirstą, saugesnę kapavietę. Deja, kaip ir visos kitos kapavietės, ši kapavietė buvo taip pat išplėšta. Kai 1881 m. netoli Karalių slėnio, piemuo, ganydamas gyvulius, rado kapavietę su 40, kaip vėliau paaiškėjo, karališkų mumijų, joje be Tutmozio I, Tutmozio II, Tutmozio III, Ramzio II (Didžiojo) mumijų buvo rastos ir dvi, įtariama, Hatčepsut ir Senenmut mumijos. Hatčepsut mumijoje truko vieno danties, bet jis vėliau buvo surastas inde su balzamuotais vidaus organais. 2007 m. padaryta DNR analizė parodė, kad tai tikrai Hatčepsut mumija. Mumijos analizė atskleidė, kad karalienė, kaip ir priklauso to meto turtingiems žmonėms, buvo nutukusi, todėl sirgo diabetu. Ją taip pat kankino artritas ir dideli dantų skausmai. Senenmut neaiškiomis aplinkybėmis mirė 2 metai prieš Hatčepsut. Kaip, kokiomis aplinkybėmis mirė Hatčepsut iki galo irgi neaišku. Tiesa, 2007 m. jos mumijos analizė iškėlė versiją, kad 49-erių karalienė galėjo mirti nuo kaulų vėžio. Vėžį galėjo sukelti odos tepalai, rasti kapavietėje, kuriuos ji, kaip ir mūsų laikų moterys, greičiausiai intensyviai naudojo. Kerštas ir paveldo naikinimas Po Hatčepsut mirties jos kartušai, vardai, atvaizdai (skulptūros, reljefai, freskos) kažkieno įsakymu buvo sistemingai naikinami. Buvo pasikėsinta net į Hatčepsut statytus obeliskus. Kas ir kodėl tai darė - neaišku. Tai įvyko arba Tutmozio III (su kuriuo Hatčepsut iki pat mirties sėkmingai „bendradarbiavo“) valdymo pabaigoje, arba jam mirus. Faktas, kad po Tutmozio III mirties šventyklų sienose iškaltose faraonų genealogijose Hatčepsut kartušų nėra. Gali būti, kad taip buvo atstatytas istorinis „teisingumas“ ir moteris iš faraonų gretų buvo eliminuota. Pvz., pirmojoje Hatčepsut statytoje naujo tipo kalnų šventykloje Pakhet po kelių amžių save įsiamžino faraonas Setas I (Seti I). Setas I greičiausiai „panaudojo“ kažkieno jau anksčiau suniokotą šventyklą. Lygiai taip pat kaip Hatčepsut, sistemingai buvo naikinamas ir Senenmut atminimas. 1922 m. (iškart po Tutanchamono kapavietės atradimo) Niujorko Metropoliteno muziejaus finansuojama ekspedicija atkasė kapavietę, kurioje buvo daugybė Hatčepsut skulptūrų liekanų. Šis atradimas, kaip ir Tutanchamono kapavietė, sugrąžino istorijai Hatčepsut vardą. Iš skulptūrų nuolaužų buvo rekonstruoti Hatčepsut atvaizdai. Daugiausiai Hatčepsut skulptūrų yra būtent Niujorko muziejuje. Sudauzytos Hatshepsut skulpturos1. Sudauzytos skulpturos Hatshepsut laidojimo šventykla Deir el-Bahri
Pirmasis šioje vietoje savo laidojimo šventyklą pasistatė XI dinastijos faraonas Mentuhotepas II. Jis buvo Viduriniosios karalystės pradininkas, suvienijęs Egiptą po I-osios suirutės. Praėjus 500 metų, jau Naujosios karalystės laikais, šioje vietoje pirmoji savo laidojimo šventyklą pasistatė Hatčepsut. Vieta buvo pasirinkta apgalvotai. Žvelgiant nuo Deir el-Bahri į rytus buvo matyti kylanti saulė, sostinė, Karnako ir Luksoro šventyklų kompleksai ir, kas labai svarbu, visiškai šalia, už kalnų keteros, buvo Karalių slėnis, kuriame Naujosios karalystės laikais pradėti laidoti faraonai. Hatčepsut laidojimo šventykla buvo savotiški vartai, vedantys į Karalių slėnį – pro ją ėjo kelias, vedantis į Naujosios karalystės faraonų amžinojo gyvenimo buveinę. Hatčepsut šventykla yra viena didingiausių laidojimo šventyklų Egipte. Kompleksas pradėtas statyti 7-aisiais Hačepsut karaliavimo metais. Statybos užtruko ne mažiau kaip 15 metų. Teigiama, kad šis architektūros perlas - tai vizirio Senenmut dovana savo mylimajai.
Visi trys Deir el-Bahri nekropolio kompleksai turi savo aukštus aptvarus. Hatčepsut šventyklos plotas pats didžiausias. Jos šventykla išsiskyrė ir tuo, kad kelią iki aptvaro, panašiai kaip Luksoro šventykloje, puošė sfinksų alėja. Dabar Deir el-Bahri stovi išdegintoje dykumos plynėje. Hatčepsut laikais šventyklos terasas puošė vešli augmenija. Augalai šventyklos sodams buvo gabenami ir iš tolimų egzotiškų kraštų.
Netoli Hatčepsut kapavietės yra ir Senenmut kapavietė. Kapavietės „susitinka“ giliai po žeme, nors jų įėjimai yra skirtingose kalno pusėse. Kai po Hatčepsut mirties prasidėjo jos palikimo ir atminties naikinimo vajus, ši, viena įspūdingiausių laidojimo šventyklų, buvo stipriai apgriauta ir apleista. 1960 m. buvo nuspręsta šventykla rekonstruoti. Tarptautiniam projektui vadovavo lenkų archeologai. Darbai tęsėsi 35 metus. Buvo naudojamos tos pačios medžiagos ir tokie patys įrankiai bei darbo metodai, kokiais vadovavosi egiptiečiai Hatčepsut laikais. Tiesa, medžiagos buvo gabenamos ne smėlio rogėmis, o vežimais. Po dalinės rekonstrukcijos šventykla buvo atidaryta turistams. Prieš tai ši vieta nebuvo lankoma. |