Egiptas: laidojimo šventyklos (Ypač - Hatshepsut)


Piramidžių kompleksai su slėnio šventyklomis, kurios sujungtos su piramidžių šventyklomis

Slėnio šventykla

Hipogėjų epochos šventyklos

Senosios karalystės laikais prie piramidžių ir prie Nilo statomos laidojimo šventyklos nebuvo  įspūdingų mastelių - didžiausi resursai buvo skiriami gigantiškoms piramidėms statyti. Naujosios karalystės laikais akcentai pasikeitė. Kalnų gelmėse iškirstos kapavietės (hipogėjai) tapo beveik nematomos, o faraonų žemiškąją galią pradėta rodyti kiek toliau nuo Karalių slėnio, prie Nilo, statytomis didingomis laidojimo šventyklomis.  

Naujosios karalystės laikais laidojimo šventyklos buvo statomos vakariniame Nilo krante, Karalių slėnyje, ant ribos tarp potvynių užliejamų žemių ir kalnų masyvo. Nuo Nilo iki šventyklų prieigų būdavo iškasami vandens kanalai, kuriais laidojimo ceremonijų metu faraonų palaikai su įkapėmis ir relikvijomis buvo plukdomos iki laidojimo šventyklų. Laidojimo ceremonija prasidėdavo Karnako šventyklų komplekse Tėbuose (dešinysis Nilo krantas). Laidotuvių dalyviai kartu su velionio palaikais laivais persikeldavo į rytinį - mirusiųjų - krantą.

Kai kurie faraonai, siekdami visiškai paslėpti savo palaikų laidojimo vietą, ne tik atsisakydavo prie kapaviečių statyti portikus (portikas - atviras įėjimo prieangis su kolonomis), bet nestatydavo ir laidojimo šventyklų.

Žymiausios Naujosios karalystės laikų laidojimo šventyklos yra Hatčepsut šventykla Deir el-Bahri ir Ramzio II (Didžiojo) Ramesseum.


Faraonė Hatshepsut ir Deir el-Bahri laidojimo šventyklos kompleksas

Hatčepsut (Hatshepsut), 1507 – 1458 pr. m. e. Penktoji XVIII dinastijos valdovė. Išvertus jos vardas reiškia  - „pirmoji iš kilmingų moterų“.

Žinoma 15 atvejų kai Egiptą kažkokia forma valdė moterys. Hatčepsut iš jų galima laikyti sėkmingiausia, įtakingiausia. Ji ir valdžią išlaikė ilgiausiai - kaip 5-asis XVIII dinastijos faraonas, šalį valdė apie 28-erius metus. Iš egiptiečių moterų žinomumu su Hatčepsut gali varžytis tik Nefertitė ir Kleopatra. 


Nugalėjus hiksus, prasidėjo laipsniškas Egipto atsigavimas po II-osios suirutės. Hatčepsut valdymas sutapo su savotišku Egipto renesansu. Jai valdant savo karjerą pradėjo žymiausias visų laikų Egipto karvedys Tutmozis III (dėl mažo ūgio ir šlovingų pergalių dar vadinamas egiptiečių Napoleonu). Kaip Hatčepsut sugebėjo „dalintis“ valdžia su šiuo ambicingu ir labai įtakingu valdovu – neaišku. Bet nepaneigiamas faktas, kad jiems bendradarbiaujant Egiptas pasiekė savo galios zenitą; Rytuose buvo pasiektas Babilonas, o pietuose – 4-asis krioklys.
Pagrindinė Tutmozio III veiklos kryptis buvo šiaurės rytai  - dabartinė Palestina, Izraelis, Sirija, Turkija. Hatčepsut valdė šalį ir palaikė frontą pietuose. Ji organizavo kelias sėkmingas karines kompanijas į Nubiją. Kairo muziejuje yra karo kirvis, kurio geležtėje išlietas karalienės vardas. Greičiausiai mūšio lauke karalienė kirviu „nemosavo“, bet savo karo ginklą, kaip simbolį, turėjo.

Tradiciškai Egipte faraonais galėjo būti tik vyrai, todėl Hačepsut „oficialiose“ skulptūrose buvo vaizduojama kaip vyras, su visomis faraonui priklausančiomis regalijomis, įskaitant ir ožio barzdą. Tai išmušė iš vėžių hieroglifų šifruotoją Šampoljoną, kai jis, 1829 m. keliaudamas po Egiptą,  šventykloje perskaitė moterišką vardą, nors priešais save akivaizdžiai matė faraono vyro atvaizdą. XIX a. egiptologai Hatčepsut vardo dar nežinojo, todėl Šompoljonas niekaip negalėjo suprasti, kodėl Deir el-Bahri komplekse (Hatčepsut laidojimo šventykla), aprašant faraono nuopelnus buvo naudojama moteriška giminė.  

Ten kur Hačepsut buvo vaizduojama ne kaip faraonas, ji atrodė moteriškai patraukli ir graži.

Hačepsut buvo Tutmozio I-ojo (Thutmose I), nukariavusio Nubiją (dabartinis Sudanas) ir pradėjusio Egipto atgimimą po II-osios suirutės, duktė. Tutmozis I žymus ir tuo, kad yra pirmasis faraonas savo hipogėjaus pavidalo kapavietę iškalęs kalnuose. Būtent jis kapavietei pasirinko vietą, kuri vėliau buvo pavadinta Karalių slėniu.

Tutmozis I su „vyriausiąja“ žmona (būtent „vyriausios“ žmonos sūnus paveldėdavo valdovo titulą) turėjo 5 vaikus, bet tik Hatčepsut sulaukė tėvo mirties; kai tėvas mirė, jai buvo 12 metų. Hatčepsut ištekėjo už Tutmozio II-ojo, kuris buvo jos brolis, bet nuo kitos Tutmozio I-ojo žmonos. Santuokos metu Tutmoziui II-ajam buvo 20, o Hatčepsut – 12 metų. 

Tutmozis II buvo silpnos sveikatos ir, skirtingai nei Tutmozis I, karinėmis pergalėmis nepasižymėjo. Nepasižymėjo jis ir valdingu būdu, todėl tėvo charakterį paveldėjusi Hatčepsut, metams bėgant vis labiau šalies valdymą koncentravo savo rankose. Tutmozis II su Hatčepsut susilaukė tik vienos  dukters. Kai 40-ies jis mirė, naujuoju faraonu tapo „jaunesnės“ žmonos sūnus Tutmozis III-iasis, kuriam  tuo metu buvo 12-ka. 32-jų metų valdingoji našlė Hatčepsut tapo regente, o dar po 7-erių metų pasiskelbė faraonu. Šis faktas rodo, kad ši moteris to meto Egipte turėjo didelį autoritetą ir palaikymą. Valdžioje, kaip faraonas, ji  išsilaikė iki gyvenimo pabaigos.

Jaunasis Tutmozis III daugiausiai laiko leido Sirijoje, ten kur Egipto pasienyje buvo susikūrusi galinga hetitų valstybė. Gyvendamas mirtinų priešų kaimynystėje jis išsiugdė nuožmaus kario charakterį ir tapo žymiausiu visų laikų Egipto karvedžiu. 

Tutmozis III laimėjo 17 karo kompanijų: nukariavo ne tik visą Siriją, Palestiną, bet ir dalį dabartinio Irako. Jo pergalės garantavo Egiptui saugumą šiaurėje, tuo tarpu Hatčepsut plėtė šalies teritorijas pietuose, nukariaudama Nubiją ir praplėsdama karalystę iki 4-ojo slenksčio. Teritorine prasme, valdomas Hatčepsut ir Tutmozio III, Egiptas pasiekė savo galios viršūnę.

Karinės pergalės ir tarptautinis prestižas, sudarė prielaidas plėtoti prekybinius ryšius ir mainus su tolimomis šalimis. Hatčepsut organizavo eilę prekybinių ekspedicijų, kurių garsiausia buvo į Puntą, stambų to meto prekybinį centrą prie Raudonosios jūros, Sudano ir Etiopijos pasienyje. Šios ekspedicijos metu 210 vyrų dykuma 150 km. nugabeno penkis 21 m. ilgio surenkamus laivus nuo Tėbų iki Raudonosios jūros, o iš ten nuplaukė į pietus iki Punto. 

Pagrindinis ekspedicijos tikslas buvo įvairūs prieskoniai ir kvapniosios medžiagos, naudotos balzamuojant ir gaminant parfumeriją - pirmiausia mira, ir razinos. Iš kelionės, grįždami tuo pačiu keliu, egiptiečiai, be kita ko, dideliuose ąsočiuose karalienei atgabeno 31 gyvą miros medį. Hatčepsut juos pasisodino savo dvaro sode. Tai pirmas pasaulio istorijoje žinomas atvejis, kai tolimų kraštų augalai buvo perkelti į kitą teritoriją. 

Istorikai apie šią kelionę žino todėl, kad ji buvo pavaizduota Hatčepsut laidojimo šventyklos Deir el-Bahri reljefuose. 

Hatčepsut laikais klestėjo ne tik prekyba, bet ir architektūra. Šalis gyveno saugiai ir turėjo pakankamai resursų statyboms. Karalienė per 28 valdymo metus inicijavo apie 100 architektūrinių projektų. Būtent Hatčepsut laikais Egipte atsirado visiškai naujo tipo šventyklos, panašiai kaip hipogėjai, kertamos kalnų masyvuose. Pirmoji tokia šventykla buvo nedidukė Pakhet šventykla (The Temple of Pakhet). Jos fasadas ir portalas iškirsti kalno išorėje, o salės –  kalno masyvo viduje.



Senenmut (Senmut)

CH1985.02
Hatčepsut  architektūrinių projektų pagrindiniu vykdytoju laikomas valdytojas Senenmut (Senmut). Greičiausiai, kad po Tutmozio II mirties jis su Hatčepsut buvo pora. Tai patvirtina ir faktas, kad iš paprasto luomo kilęs, bet iki aukščiausio valdytojo karjerą padaręs vyras, „įsivaikino“ vienintelę Hatčepsut dukrą. Kokią galią šis vyras turėjo Hatčepsut laikais parodo jo prabangus hipogėjus, iškirstas netoli karalienės laidojimo šventyklos Deir el-Bahri.


Senenmut ir Hatčepsut kapavietės šalia žymiosios Deir el-Bahri šventyklos buvo iškirstos taip, kad ėjo iš skirtingų kalno pusių, bet giliai po žeme beveik „susitiko“ -  buvo netoli viena kitos, tame pačiame lygyje. Realiame gyvenime pora negalėjo susituokti, nes Senenmut buvo ne kilmingo kraujo, bet amžinajame pomirtiniame gyvenime jie, matyt, nusprendė būti kartu. 

Teigiama, kad savo kapavietei (KV 20) Hatčepsut panaudojo tėvo, Tutmozio I, hipogėjų, kuris yra vienas pirmųjų Karalių slėnyje. Kapavietės tunelis buvo gerokai pagilintas, o laidojimo patalpos padidintos. KV 20 šachta yra viena ilgiausių iš žinomų Egipte - apie 210 m.. Galimas daiktas, kad Hatčepsut įsakymu tėvas taip pat buvo perkeltas į naujai iškirstą, saugesnę kapavietę.

Deja, kaip ir visos kitos kapavietės, ši kapavietė buvo taip pat išplėšta. Kai 1881 m. netoli Karalių slėnio, piemuo, ganydamas gyvulius, rado kapavietę su 40, kaip vėliau paaiškėjo, karališkų mumijų,  joje be Tutmozio I, Tutmozio II, Tutmozio III, Ramzio II (Didžiojo) mumijų buvo rastos ir dvi, įtariama, Hatčepsut ir Senenmut mumijos. Hatčepsut mumijoje truko vieno danties, bet jis vėliau buvo surastas inde su balzamuotais vidaus organais. 

2007 m. padaryta DNR analizė parodė, kad tai tikrai Hatčepsut mumija. Mumijos analizė atskleidė, kad karalienė, kaip ir priklauso to meto turtingiems žmonėms, buvo nutukusi, todėl sirgo diabetu. Ją taip pat kankino artritas ir dideli dantų skausmai.

Senenmut neaiškiomis aplinkybėmis mirė 2 metai prieš Hatčepsut. Kaip, kokiomis aplinkybėmis mirė Hatčepsut iki galo irgi neaišku. Tiesa, 2007 m. jos mumijos analizė iškėlė versiją, kad 49-erių karalienė galėjo mirti nuo kaulų vėžio. Vėžį galėjo sukelti odos tepalai, rasti kapavietėje, kuriuos ji, kaip ir mūsų laikų moterys, greičiausiai intensyviai naudojo.



Kerštas ir paveldo naikinimas

Po Hatčepsut mirties jos kartušai, vardai, atvaizdai (skulptūros, reljefai, freskos) kažkieno įsakymu buvo sistemingai naikinami.  Buvo pasikėsinta net į Hatčepsut statytus obeliskus. Kas ir kodėl tai darė - neaišku. Tai įvyko arba Tutmozio III (su kuriuo Hatčepsut iki pat mirties sėkmingai „bendradarbiavo“) valdymo pabaigoje, arba jam mirus. Faktas, kad po Tutmozio III mirties šventyklų sienose iškaltose faraonų genealogijose Hatčepsut kartušų nėra. Gali būti, kad taip buvo atstatytas istorinis „teisingumas“ ir moteris iš faraonų gretų buvo eliminuota.


Pvz., pirmojoje Hatčepsut statytoje naujo tipo kalnų šventykloje Pakhet po kelių amžių save įsiamžino faraonas Setas I (Seti I). Setas I greičiausiai „panaudojo“ kažkieno jau anksčiau suniokotą šventyklą.

Lygiai taip pat kaip Hatčepsut, sistemingai buvo naikinamas ir Senenmut atminimas.

1922 m. (iškart po Tutanchamono kapavietės atradimo) Niujorko Metropoliteno muziejaus finansuojama ekspedicija atkasė kapavietę, kurioje buvo daugybė Hatčepsut skulptūrų liekanų. Šis atradimas, kaip ir Tutanchamono kapavietė, sugrąžino istorijai Hatčepsut vardą. Iš skulptūrų nuolaužų buvo rekonstruoti Hatčepsut atvaizdai. Daugiausiai Hatčepsut skulptūrų yra būtent Niujorko muziejuje.

Sudauzytos Hatshepsut skulpturos




Hatshepsut laidojimo šventykla Deir el-Bahri

Deir el-Bahri - tai didelis 3-jų laidojimo šventyklų kompleksas, kuriame yra ir Hatčepsut šventykla. Deir el-Bahri, savo ruožtu,  yra dar didesnio Tėbų nekropolio dalis. Nekropolis taip vadinamas todėl, kad yra visiškai šalia Tėbų (tuometinė Egipto sostinė ir didžiausias to meto pasaulio miestas) – kitame, vakariniame, Nilo krante.


Pirmasis šioje vietoje savo laidojimo šventyklą pasistatė XI dinastijos faraonas Mentuhotepas II. Jis buvo Viduriniosios karalystės pradininkas, suvienijęs Egiptą po I-osios suirutės. Praėjus 500 metų, jau Naujosios karalystės laikais, šioje vietoje pirmoji savo laidojimo šventyklą pasistatė Hatčepsut. 

Vieta buvo pasirinkta apgalvotai. Žvelgiant nuo Deir el-Bahri į rytus buvo matyti kylanti saulė, sostinė, Karnako ir Luksoro šventyklų kompleksai ir, kas labai svarbu, visiškai šalia, už kalnų keteros, buvo Karalių slėnis, kuriame Naujosios karalystės laikais pradėti laidoti faraonai. Hatčepsut laidojimo šventykla buvo savotiški vartai, vedantys į Karalių slėnį – pro ją ėjo kelias, vedantis į Naujosios karalystės faraonų amžinojo gyvenimo buveinę.

Hatčepsut šventykla yra viena didingiausių laidojimo šventyklų Egipte. Kompleksas pradėtas statyti 7-aisiais Hačepsut karaliavimo metais. Statybos užtruko ne mažiau kaip 15 metų. Teigiama, kad šis architektūros perlas - tai vizirio Senenmut dovana savo mylimajai.

Šventykla yra trijų lygių – trijų terasų. Kiekviena terasa apie 10  metrų aukščio. Terasas palaiko kolonados. Šios kolonados yra būsimų klasikinių graikų orderių pirmtakės. Skirtingų lygių terasas  tarpusavyje jungia 2 plačios, laidojimo ceremonijai pritaikytos, rampos. Dalis šventyklos patalpų (pvz., Amono šventovė) iškirsta kalno viduje.

Lyginant su Senosios karalystės laikais, Egipte pasikeitė laidojimo tradicijos. Anksčiau laidojimo procesijos persikėlusios į vakarinį krantą link piramidžių eidavo ilgais užtamsintais koridoriais. Naujosios karalystės laikais koridorių nebeliko. „Atviroje“ laidotuvių ceremonijoje kartu su žmonėmis „dalyvaudavo“ ir Saulės dievas. Tam ir buvo suprojektuotos plačios, skulptūromis, sfinksais papuoštos, rampos.

Kaip dažniausiai būdavo senovės Egipte, Hatčepsut laidojimo šventykla tuo pačiu buvo ir astronominis kalendorius. Šios šventyklos išplanavimo ašis atitiko Saulės judėjimo kryptį žiemos saulėgrįžos metu. 

Visi trys Deir el-Bahri nekropolio kompleksai turi savo aukštus aptvarus. Hatčepsut šventyklos plotas pats didžiausias. Jos šventykla išsiskyrė ir tuo, kad kelią iki aptvaro, panašiai kaip Luksoro šventykloje, puošė sfinksų alėja. Dabar Deir el-Bahri stovi išdegintoje dykumos plynėje. Hatčepsut laikais šventyklos terasas puošė vešli augmenija. Augalai šventyklos sodams buvo gabenami ir iš tolimų egzotiškų kraštų.  

Šventykloje buvo daug Hatčepsut monumentalių skulptūrų ir atvaizdų (reljefai, freskos). Didžioji dalis fasado kolonų buvo papuoštos monumentaliais faraonės atvaizdais. Karalienė buvo vaizduojama ir stovinti, ir sėdinti, ir net klūpanti. Skulptūrose ji buvo vaizduojama ne kaip Izydė, o kaip dievas Ozyris ir faraonas-vyras. 

Iš šventyklos negalima tiesiogiai patekti į karalienės kapavietę. Kapavietė yra Karalių slėnyje, t. y. kitoje kalno pusėje. Bet viskas suprojektuota taip, kad 210 m. ilgio kapavietės tunelis galiausiai nuveda po šventykla. Hatčepsut kapavietė yra 97 metrų gylyje po šventykla.

Netoli Hatčepsut kapavietės yra ir Senenmut kapavietė. Kapavietės „susitinka“ giliai po žeme, nors jų įėjimai yra skirtingose kalno pusėse. 

Kai po Hatčepsut mirties prasidėjo jos palikimo ir atminties naikinimo vajus, ši, viena įspūdingiausių laidojimo šventyklų, buvo stipriai apgriauta ir apleista. 1960 m. buvo nuspręsta šventykla rekonstruoti. Tarptautiniam projektui vadovavo lenkų archeologai. Darbai tęsėsi 35 metus. Buvo naudojamos tos pačios medžiagos ir tokie patys įrankiai bei darbo metodai, kokiais vadovavosi egiptiečiai Hatčepsut laikais. Tiesa, medžiagos buvo gabenamos ne smėlio rogėmis, o vežimais. 

Po dalinės rekonstrukcijos šventykla buvo atidaryta turistams. Prieš tai ši vieta nebuvo lankoma.


Comments