Egiptas: Ramzis II



Ramzis II-asis (Ramesses II) arba Ramzis Didysis. XIX-os dinastijos atstovas, žymiausias visų laikų faraonas. 11 faraonų Egipto istorijoje turėjo Ramzio vardą, bet tik Ramzis II buvo vadinamas Didžiuoju.

„Faraonų faraonas“ valdė 67 metus (1279 – 1212), t. y. 3 kartus ilgiau, nei vidutiniškai kiti faraonai. Legendos pasakoja (tai patvirtina ir mumijos analizė), kad 92-iejų metų faraonas buvo nužudytas savo horeme. 12 Ramzio II sūnų mirė nesulaukę savo karaliavimo eilės. Galiausiai 13-tas sūnus tapo faraonu.

Žinomi 7-ių Ramzio II žmonų vardai, nors moterų, pagimdžiusių jam vaikų, skaičius gali siekti ir 50. Ilgiausiai (30 metų) vyriausiąja žmona buvo karalienė Nefertari.  Po jos mirties Ramzis II dar karaliavo 40 metų.

15-os Ramzis II jau turėjo generolo titulą ir kartu su tėvu, žymiu faraonu-karvedžiu Sečiu I-uoju dalyvavo karo kampanijose Libijoje ir Sirijoje.

21-erių, dar nebūdamas faraonu, Ramzis II jau turėjo 21 vaiką. Iš viso jis susilaukė daugiau kaip 100 vaikų. Tikslaus skaičiaus niekas nežino, nes haremo moterų jam pagimdytų dukterų to meto raštininkai neskaičiavo.

22-iejų Ramzis II sėkmingai vadovavo Nubijos sukilimo numalšinimui šalies pietuose. 25-erių, po tėvo mirties, tapo faraonu ir ėmė vadovauti didžiausiai pasaulio kariuomenei – 100 000 profesionalių karių. 

Nei vienas faraonas už Ramzį II-ąjį nepastatė daugiau šventyklų, monumentų, obeliskų, skulptūrų. Jau pirmaisiais savo valdymo metais Ramzis II praplėtė tėvo pastatytą Ozyrio šventyklą Abydose (Abydos). Didžiausias pasaulio šventyklų kompleksas Karnake ir Luksore savo aukso amžių išgyveno taip pat valdant šiam faraonui. Monumentaliausius šių kompleksų pilonus, kiemus, sales, obeliskus, skulptūras pastatė būtent Ramzis II. 


Pi-Ramzis (Pi-Ramesses) – naujoji sostinė

Ramzio II laikais stambiausias Egipto religinis centras buvo Tėbai, bet imperijos sostinė buvo Memfis (kiek piečiau Nilo deltos). Ramsis II saugumo tikslais nusprendė deltoje (labai drėgnoje vietoje) pastatyti naują sostinę. Tam reikalui jis panaudojo tėvo, Sečio I, vasaros rezidenciją. 

Senosios karalystės laikais (bronzos amžiuje) didesnės įtakos turėjo pietiniai egiptiečių kaimynai (Nubija, Kušo karalystė). Pradedant Viduriniąja karalyste vis aktualesniais darėsi santykiai su Vidurio Azijos šalimis, nes iš ten keliavo geležis ir su geležimi susijusios naujosios technologijos. Ramzis II savo sostinę įkūrė būtent arčiau tų kraštų, su kuriais Egiptui tuo metu tekdavo dažniausiai kariauti ir kurių konkurenciją buvo vis sunkiau atlaikyti. Iš Pi-Ramzio galima buvo greitai organizuoti karines kampanijas į Siriją, Libaną. 


Azijiečiams, kurių stiprioji pusė buvo sausumos karo vežimai, prasibrauti ir užkariauti Nilo deltoje ant keliolikos salų ir daugybės vandens kanalų įkurtą miestą, buvo labai sunku. Naujoji sostinė užėmė 18 kv./km plotą. Dėl tankaus kanalų tinklo ji istorikų vadinama Egipto Venecija.

Dabar Pi-Ramzio vietoje likę vos keletas apdaužytų skulptūrų. Po Ramzio II mirties, Egiptui palaipsniui prarandant galią, miestas buvo apleistas. Be to, Nilo deltos atšaka, ant kurios buvo pastatytas miestas, pakeitė vagą. Pi-Ramzis po truputį „persikraustė“ į kitą vietą – į Djanet (Tanis) miestą. XXI dinastijos faraonams Ramzio II sostinė tapo gigantišku statybinių medžiagų sandėliu.


Ramzio II laidojimo šventykla Ramesseum

Ramzis II mirė savo naujojoje sostinėje, bet buvo palaidotas, kaip ir visi Naujos karalystės laikų faraonai, Karalių slėnyje. Faraono palaikai 3 savaites buvo plukdomi prieš srovę į Tėbus, į Karnako šventyklą. Iš ten - į vakariniame krante pastatytą gigantišką laidojimo šventyklą Ramesseum. Po atsisveikinimo apeigų,  saulei leidžiantis, „faraonų faraono“ sarkofagas su mumija buvo palydėti į Karalių slėnį ir palaidoti kapavietėje KV7. Ši kapavietė yra viena didžiausių Karalių slėnyje. Jos požeminių laidojimo kambarių plotas – 820 kv./m.

Ramzio II laidojimo kompleksas savo masteliais primena aukšta tvora aptvertą miestą. 20 metų šio komplekso statybose darbavosi dešimtys tūkstančių darbininkų. Vien skulptorių buvo pasamdyta 3000. 

Šventyklos puošmena buvo dvi 26 m. aukščio Ramzio II skulptūros, kurios svėrė po 1000 tonų - apie 15 kartų daugiau, nei Laisvės statula Niujorke. 
Kolosai puošė šventyklos įėjimo Didžiuosius pilonus. Dar du beveik tokio pat dydžio kolosai stovėjo Didžiajame kieme prie antrųjų vartų (pilonų).

Deja, iš gigantiško komplekso su keliais milžiniškais kiemais, trimis hipostilinėmis salėmis, monumentaliomis skulptūromis liko tik griuvėsiai. Iš didžiųjų skulptūrų liko vienintelis atskilęs fragmentas, bet ir jis savo masteliais kelia turistų nuostabą. 

Kompleksas imtas intensyviai griauti ankstyvosios krikščionybės laikais. Kažkiek prie griaunamosios veiklos galėjo prisidėti ir žemės drebėjimai.



Abu-simbel

Po eilinės pergalės, numalšinęs nubiečių sukilimą, Ramzis II nusprendė pasienyje su karingais pietų kaimynais pastatyti kelias įspūdingas šventyklas, kurios visiems, atvykstantiems į Egiptą iš pietų, spinduliuotų Ramzio II valdomos imperijos didybę ir galią.

Iš viso prie Nubijos pasienio buvo pastatytos 6 šventyklos, iš kurių žymiausios - dvi Abu-Simbel uolų tipo šventyklos: Ramzio II-ojo ir jo žmonos Nefertari. Ramzio II šventykla didesnė, todėl dar vadinama Didžiąja, o Nefertari – Mažąja. Šis šventyklų kompleksas - vienos gražiausių ir įspūdingiausių Egipte.


1813 m. šveicarų orientalistas Jean-Louis Burckhardt abi šias šventyklas surado užpustytas iki viršutinio frizo. Grįžęs į Europą, jis susisiekė su žymiu italų archeologu Giovanni Belzoni ir tas, pasamdęs darbininkus, per 4 metus (1817 m.) atkasė šventyklą. Legenda pasakoja, kad šveicarui apie šią šventyklą papasakojo kažkoks jaunas piemuo, netyčia užklydęs į tas vietas. Piemens vardas buvęs Abu Simbel.

2-iejų Abu-Simbel šventyklų kompleksas buvo kertamos kalnų masyve apie 20 metų (1264 – 1244). Formaliai Ramzio II šventykla skirta dievams Ra-Harakhty, Ptah ir Amonui, o Nefertari – vaisingumo dievybei Hathor (šventoji karvė, globojanti gimdyves ir kūdikius). Tačiau realiai abejose šventyklose didžiausias dėmesys skiriamas patiems Ramziui II ir Nefertari. Sutuoktiniai vaizduojami kaip dievai tarp kitų dievų.  Egiptiečių supratimu Ramzis II, kaip ir bet kuris kitas iki jo valdęs faraonas, buvo gyvas dievo Horo įsikūnijimas Žemėje. Todėl faktas, kad, pvz., Ramzio II skulptūros buvo kelis kartus didesnės, nei kitų dievų, niekam nekėlė jokių klausimų. Ramzis II, kaip dievas, turėjo globoti savo šalį ir tai darė puikiai - jo laikais Egiptas klestėjo.


Didžioji Abu-Simbel ( arba Ramzio II-ojo) šventykla

Plaukdami iš Nubijos į Egiptą žemyn upe, keliautojai negalėdavo nepamatyti keturių 21 m. aukščio soste sėdinčių Ramzio II figūrų, kurios dominuoja šventyklos fasade. Tai didžiausios visų laikų skulptūros, iškaltos iš akmens monolito. Jei šios figūros „atsistotų“, jos būtų 33 m. aukščio (12-os aukštų namas). Senovės keliautojams, kaip ir dabartiniams turistams, tokie masteliai darė įspūdį. 

Vieno koloso galva ir dalis torso senesniais laikais, greičiausiai žemės drebėjimo metu, atskilo. Šias nuolaužas ir šiandien galima pamatyti šalia šventyklos.

Prie Ramzio II kojų - žymiai mažesnių proporcijų žmonos Nefertari, jos motinos, 2-iejų pirmųjų Ramzio sūnų ir  6-ių pirmųjų dukterų skulptūriniai atvaizdai. Vaizduojant šeimos narius laikytasi santykinių proporcijų; mažiausias vaikas - mažiausias. 

Virš fasado portalo (nišoje) - dievo Horo skulptūra. 


Fasado viršuje - skulptūrinis reljefas, vaizduojantis 22 babuinus (pavianus), sveikinančius kylančią Saulę. Po pavianais yra kobrų reljefas. Pavianai triukšmingai pabunda kartu su saule, galbūt todėl egiptiečių mitologijoje jie  siejami su Saulės dievybėmis. 
Abipus įėjimo į šventyklą yra 2 reljefai, vaizduojantys Ramzio pergales prieš Nubiją. Nubijos kariai, simboliškai surišti per kaklus virve ir lotoso (Viršutinio Egipto simbolis) žiedais. Kariai šliaužia keliais į šventyklą, kurios didžiojoje salėje vaizduojamas žymusis Kadešo mūšis, kuriame Ramzis II įveikė hetitus (hetitai atsitraukė), bet karo, kaip aukščiau minėta, nelaimėjo. Tai seniausios žinomos batalinės scenos. Jos nedviprasmiškai skelbė tų laikų keliautojams iš Nubijos, kas yra kas šioje imperijoje. Akivaizdu, kad šventyklos architektūra, skulptūros, atvaizdai atliko konkrečią ideologinę funkciją.  

Fasade yra akmuo, kuriame parašyta, kad Ramzis II nugalėjęs hetitus, vedė jų karaliaus dukrą. Šventyklos viduje yra reljefai, vaizduojantys mūšių su hetitais scenas. Ramzio II laikais šie mūšiai ideologiškai buvo interpretuojami kaip šlovinga nenugalimo faraono „pergalė“. Dabartiniai istorikai teigia, kad Ramzis II po ilgų kovų hetitų įveikti taip ir nesugebėjo. Buvo pasirašyta pirmoji pasaulyje žinoma taikos sutartis.  

Šventyklos portalą rėmina 2 galingos Ramzio, šlovinančio dievą Ra, statulos. Dievas Ra yra nišoje. Rankoje jis laiko dievybę Ma‘at, kuri simbolizuoja tiesą ir teisingumą. 


Norint patekti į šventyklos didžiąją salę (18 x 17 m), kuri yra jau kalno viduje, reikia praeiti pro 8-uonių Ozyrių Ramzio II veidais skulptūras. Skulptūros 11 m. aukščio – kaip keturaukščiai namai. Kairiojoje pusėje stovintys Ramziai-Oziriai dėvi Viršutinio Egipto karūnas, o dešinėje – abiejų Egiptų dvigubas karūnas. 

Antroji šventyklos salė skirta dievams. Be dievų atvaizdų (skulptūros ir reljefai) čia yra scenų, vaizduojančių kaip faraonas su savo žmona „plaukia“ Saulės dievų (Amonas ir Ra) laivais. Taip pat nepamirštama parodyti keletą scenų iš Kadešo mūšio, kur Ramzis II nugalėjo Hetitus:



Kaip ir kitose egiptiečių šventyklose, taip ir šioje, patalpos, einant į šventyklos gilumą, mažėja. Tolimiausioje ir mažiausioje patalpoje – altorius. 

Egiptiečių šventyklos tuo pačiu buvo ir kosminiai kalendoriai. Ne išimtis ir Ramzio II šventykla Abu-Simbel. Čia  altorius suprojektuotas taip, kad du kartus per metus - vasario ir spalio 21 dieną - kylanti saulė apšviečia altorių savo spinduliais pro visuomet atvirą šventyklos įėjimą. Altoriuje esantys 4 dievai – Amonas, Ra, Ptah ir Ramzis II– išdėstyti taip, kad saulės spinduliai labiausiai apšviečia Ramzį II, o tamsos dievo Ptah apskritai neapšviečia - jis taip ir lieka šešėlyje. Teigiama, kad šios dvi dienos – faraono gimimo ir karūnavimo diena. Būtent per šias dienas, į Abu Simbel stebėti Saulės pasveikinimo ritualo suvažiuoja daugiausiai turistų. Yra mokslininkų teigiančių, kad senojoje šventykloje tai buvo vasario 22 ir spalio 20 – 60 dienų iki ir po Saulės saulėgrįžos.  





Naujasis reljefų stilius

Egipto istorija liudija, kad neretai vėlesnių dinastijų faraonai ne itin pagarbiai elgėsi su savo pirmtakų palikimu. Būta ir tokiu periodu, kai ankstesnių faraonų palikimas naikintas sistemingai. Faraonai įsakydavo nugramdyti senąsias freskas, reljefus, o jų vietoje atsirasdavo naujųjų faraonų atvaizdai. 

Ramzis II irgi nevengė tokios praktikos. Jis žinomas kaip bene didžiausias, Echnatono palikimo (Amarnos periodas) naikintojas. Naikindamas kitų palikimą, Ramzis II tuo pačiu mąstė, kaip išsaugoti savąjį. Galbūt todėl įsakė meistrams kalti kur kas gilesnius reljefus, kuriuos „ištrinti“ būtų sunkiau. Taip gimė naujas, Ramzio II reljefų stilius. Jame didelį vaidmenį vaidino ne tik figūrų kontūrai, bet ir  šešėliai.

Naujasis reljefu stilius




Nefertari (arba – Mažoji Abu-Simbel) šventykla


Šventykla iškirsta 100 m į šiaurę nuo Didžiosios Ramzio II šventyklos. Kiek žinoma, tai tik 2-as kartas Egipto istorijoje, kad rytinio kranto šventykla būtų skirta karalienei (Echnatonas vieną šventyklą „dedikavo“ Nefertitei). 

Šventykla baigta prieš pat Nefertari mirtį. Gal kiek romantizuota legenda pasakoja, kad serganti karalienė specialiai atplaukė pamatyti savo šventyklos ir netrukus mirė Tėbuose. Kai kurie istorikai neatmeta versijos, kad šios Ramzio II jai statytos šventyklos-dovanos ji galėjo ir nepamatyti. 


Nors šventykla skirta sudievinti Nefertari, jos fasade matome 4-ias Ramzio II-ojo ir tik 2 Nefertari skulptūras. Fasado skulptūros beveik 11 m aukščio. Ramzis II vaizduojamas arba su Viršutinio arba su Žemutinio Egipto karūnomis (kraštinės kairiosios statulos karūna nubyrėjusi), o Nefertari vaizduojama kaip  šventoji, gyvybę ir gimdymą globojanti karvė Hathor; tarp jos ragų - Saulė. 

Kalbant apie monumentalias skulptūras, teigiama, kad tai vienintelis žinomas atvejis Egipto mene, kai tame pačiame statinyje karalienė vaizduojama tokio pat dydžio (mastelio) kaip ir faraonas. 

Šalia kiekvienos iš 6 fasado monumentalių skulptūrų yra po dvi mažesnes. Šios „mažytės“ skulptūros realiai ne tokios ir mažos - dviejų žmogaus dydžių. Jos, kaip ir Didžiojoje šventykloje, vaizduoja faraono šeimos vaikus. Tokiu būdu aiškėja, kad Abu-Simbel ne tik ideologinis manifestas keliautojams iš Nubijos „įbauginti“, bet ir paminklas vyriausiajai žmonai ir jų abiejų šeimai.

Pirmojoje šventyklos salėje faraonų pora vaizduojama tarp dievų ir deivių. Karalienė groja ritualinių deivės Hathor instrumentu, o Ramzis II renka pievų gėles ir degina smilkalus. 

Antrosios salės vienos sienos reljefuose karališkoji pora renka papirusus, o deivė Hathor (šįkart karvės pavidalu) - valtyje. Kitoje sienoje – pora aukoja dievams. 

Šalia nedidelės altoriaus patalpos yra dar kelios mažos patalpos. Visos jos skirtos dievams. Vienoje vaizduojama deivė Hathor, nusileidžianti nuo kalnų, o ją pasitinka Nefertari (scena akivaizdžiai siejasi su konkrečia šventykla). 

Teigiama, kad kalant gigantiškas abiejų šventyklų skulptūras meistrai specializavosi: vieni kalė pėdas, kiti kojas, dar kiti veidus, torsus ir t.t. Panašiai „veikė“ Rubenso paveikslų „fabrikas“.


Asuano (Aswano) užtvanka

Kaip Ramzio II ir Nefertari šventyklos atrodė originaliai, pamatyti neįmanoma. Siekiant apsaugoti Kairą nuo kasmetinių potvynių, apie 1960-uosius buvo nuspręsta statyti didelę užtvanką, kuria galima būtų reguliuoti potvynio lygį. 
Istoriniai šaltiniai teigia, kad pirmąją Asuano užtvanką arabai pastatė dar XI a.. 1898 – 1902 m šioje vietoje buvo pastatyta pirmoji mūsų laikų užtvanka. bet jos aukščio ne visuomet pakakdavo suvaldyti Nilo potvynio vandenis. Be to, ji jau buvo pasenusi. 

Naujosios užtvankos statyba turėjo tarptautinį politinį kontekstą. Šaltojo karo metais Egiptą rėmusi Sovietų sąjunga skyrė didelius resursus, kad pasauliui ir - ypač - JAV - įrodytų, jog komunistinis režimas yra ne tik kosmose, bet ir statybų technologijose pranašesnis.

Inžinieriai apskaičiavo, kad užtvankos vandenys užlies 22 monumentus, tame tarpe ir Abu-Simbel komplekso šventyklas. Todėl buvo ryžtasi unikaliam architektūriniam eksperimentui – perkelti architektūrinius objektus toliau nuo jų originalios vietos. Už paramą, realizuojant šį itin brangų projektą, Egipto vyriausybė pažadėjo kai kurias mažesnes šventyklas padovanoti projektą rėmusioms šalims.

Abi Abu-Simbel šventyklas buvo perkeltos  200 m. - į 60 m. aukščiau esančią teritoriją. Tarptautinis projektas buvo realizuojamas 1964 – 1970 metais.
Prieš perkėlimą
Po perkėlimo



Šventykloms buvo pastatyti 2 dirbtiniai kalnai, imituojantys autentiškus kalnus. Buvo išlieti gelžbetoniniai „kevalai“, ant „kevalų“ supiltos žemės, o ant jų – sukrauti uolų blokai.

Originalios Abu-Simbel šventyklos (Didžioji ir Mažoji) buvo pjaustomos į blokus po 20 – 30 tonų ir keliamos į naują vietą. Tuo metu šis projektas buvo laikomas sudėtingiausiu statybiniu projektu dabarties istorijoje. 


Tolėliau nuo šventyklų buvo pastatytas nedidelis oro uostas turistams, kurie čia atskrenda apžiūrėti Abu-Simbel kompleksą. Dažniausiai tą dieną kai saulė apšviečia Ramzio II ir kitų dievų atvaizdus Didžiosios šventyklos tolimajame altoriuje.


Comments