Kilmė Tikras Tutanchamono vardas – Tutankhaten – “gyvas Atono atvaizdas”. Tokį vardą jam davė tėvas Achnatonas, pradėjęs vietoj Amono garbinti Atoną. Po tėvo mirties Tutanchamonas grįžo prie tūkstantmetės religinės tradicijos ir savo vardą iš Tutanchateno pasikeitė į Tutanhamoną – „gyvas Atono atvaizdas“ tapo „gyvu Amono atvaizdu“.  Formaliai Tutanchamonas sostą perėmė 9-10-ies metų, o mirė 18-19-os. Valdyti kaip savarankiškas faraonas jis galėjo, geriausiu atveju, kelis metus. Kol faraonas buvo nepilnametis šalį realiai valdė karo vadas viziris Ay. Ay buvo Tutanchamono senelio Amenchotepo III jauniausias brolis. Tutanchamono karūnavimo metu Ay buvo 61-eri. Jis vizirio pareigas ėjo ir Tutanchamono senelio, ir tėvo Echnatono dvare, todėl labai gerai išmanė ir jautė politinę situaciją. Būtent Ay, kaip regentas, darė reformas, kurios formaliai priskiriamos Tutanchamonui. Pagrindinė reforma – religinės revoliucijos, kurią pradėjo Echnatonas ir kurios metu Amono kultas buvo pakeistas Atono kultu, sustabdymas.
Tutanchamono žmona Ankhesenamun buvo jo tėvo ir Nefertitės (pirmoji Echnatono žmona) vyresnioji (iš trijų) dukra. Ankhesenmun buvo 2 metais vyresnė už Tutanchamoną. Pora susilaukė 2 dukterų, bet abu kūdikiai mirė neišnešioti. 2011 m. mumijų tyrimai parodė, kad viena mergaitė mirė 5-6 mėnesių, o kita - 9-rių. Manoma, kad pagrindinė mirčių priežastis – kraujomaiša (incestas). Abiejų neišnešiotų embrionų mumijos buvo rastos Tutanchamono kapavietėje vienoje iš skrynių. Žinoma, kad po staigios jaunojo Tutanchamono mirties karalienė Ankhesenamun parašė laišką hetitų karaliui, kuriame išreiškė pageidavimą tekėti už jo sūnaus, nes „vyro iš saviškių tarpo nenorinti“. Po Tutanchamono mirties vyriška XVIII dinastijos linija nutrūko. Tutanchamono senelis Amenchotepas turėjo keletą dukterų, bet vienintelį sūnų - Echnatoną. Echnatonas taip pat turėjo keletą dukterų, bet vienintelį sūnų - Tutanchamoną. Tutanchamonui staiga mirus liko senelio brolis senasis viziris Ay, kuris turėjo šalyje didžiausią įtaką, bet tapti faraonu galėjo tik tuo atveju, jei būtų vedęs Tutanchamono našlę Ankhesenamun. Neaiškiomis aplinkybėmis hetitų princas, kurio rankos prašė Ankhesenamun, staiga mirė (gal buvo nužudytas), ir Tutanchamono našlę vedė ne kas kitas, o 70-etis viziris Ay. Tutanchamono kapavietėje nutapyta, kaip būtent Ay ritualiniu auksiniu kabliu vadovauja Tutanchamono „burnos atidarymo“ ceremonijai. Šį ritualą dažniausiai atlikdavo asmuo, perėmęs faraono valdžią. Situacija komplikavosi, nes Ankhesenamun buvo Echnatono ir Nefertitės duktė, o Nefertitė, galimas daiktas, buvo vizirio Ay duktė (tai nėra 100% įrodyta). Jei taip, tai reiškia, kad po Tutanchamono mirties Ankhesenamun turėjo ištekėti už savo senelio pagal motinos liniją. Suprantama, kodėl Ankhesenamun rašė hetitams ir siekė santuokos su užsienio princu.
Nors Ay valdė labai trumpai, jo kapavietė žymiai didesnė, nei Tutanchamono. Istorikai mano, kad Ay buvo palaidotas ne savo kapavietėje, o, galimas daiktas, kapavietėje, kuri buvo ruošta Tutanchamonui. Dėl staigios mirties Tutanchamono kapavietės nespėjo paruošti arba apdairusis Ay, žinodamas, kad irgi negyvens amžinai, „rezervavo“ šią kapavietę sau, o jaunąjį faraoną palaidojo kukliame kape KV 62. Kapavietė Po to kai 1922 m. lapkričio 2 dieną Karalių slėnyje buvo surastas Tutanchamono kapas (KV 62), daugiau karališkų palaidojimų nerasta. 2005 m. rasta kapavietė KV 63, regis, yra tik Tutanchamono giminės balzamavimo kambarys. Iš 63 kapaviečių Karalių slėnyje ir 110 surastų Karalienių slėnyje tik Tutanchamono kapas buvo neišvogtas. Archeologams vilties teikia faktas, kad šiai dienai daugiau kaip 200 faraonų palaikai dar nerasti. Visos kapavietės buvo apiplėštos dar senovės Egipto laikais. Po plėšikų apsilankymų jose mažai kas belikdavo; dažniausiai smulkesni keramikos dirbiniai ir mažytės medžio, molio skulptūrėlės (taip vadinamos ushabti arba shabti), kurių priskaičiuojama tūkstančiais, todėl jos vagių nedomino. Neaišku kodėl, bet 5 a. rastoje Cheopso (Kufu) motinos (Sneferu jaunesnės žmonos) Hetepheres (apie 2600 m. pr. Kr.) kapavietėje, esančioje priešais Didžiąją piramidę, buvo palikta dalis vertingų daiktų. 1925 m. antrą kartą atkasus kapavietę, joje rastas balto alebastro sarkofagas, dėžė su vidaus organų indais, auksiniai baldakimo strypai, lova, sostas, kėdė, pogalvis, kažkiek juvelyrinių dirbinių, dėžė su audiniais ir t.t.. Visa tai dabar saugoma Kairo muziejuje. Nors karalienės sarkofagas buvo „užplombuotas“, mumijos jame nebuvo. Kodėl sarkofagas tuščias – spėliojama. Sekant tradicijas Hetepheres turėjo būti palaidota jos vyro Sneferu nekropolyje. Gali būti, kad Cheopsas, sužinojęs, kad nekropolis apvogtas, perlaidojo motinos įkapių likučius šalia savo piramidės. Viena iš mažųjų Gizos piramidžių, esančių šalia Didžiosios, yra pavadinta Hetepheres vardu. Tačiau 1925 m. rasta kapavietė buvo ne po šia piramide. Vėlesnių laikų papirusai atskleidžia, kad XX dinastijos laikais, kai Egiptas buvo giliame nuopuolyje, kapų plėšimas tapo organizuota, aukščiausių šalies valdininkų palaikoma ir dangstoma praturtėjimo forma. Tutanchamono hipogėjų nuo plėšimų išgelbėjo tai, kas, pvz., Ramzio II ir jo sūnų kapavietes sunaikino – t. y. liūtys ir purvo, grunto sąnašos. Tutanchamono kapavietė yra žemiausioje slėnio vietoje, kur retų, bet kartais labai stiprių liūčių atveju vanduo sunešdavo nemažus sąnašų sluoksnius. Teigiama, kad ir ši kapavietė buvo kelis kartus apiplėšta. Abiem atvejais vagims kažkas sutrukdė. Pirmą kartą įsilaužta neužilgo po laidotuvių, t. y. kol dar šachta nebuvo užgrūsta skalda ir gruntu. Tokią išvadą tyrėjai padarė, atradę, kad skylė užantspauduotame įėjime į kapavietę iškalta labai žemai, palei pat žemę. Antrą kartą buvo įsilaužta kiek vėliau; antroji skylė pramušta gerokai aukščiau. Tai reiškia, kad vagys šachtoje buvo prasivalę siaurą tunelį iki įėjimo.
H. Carter aptiko, kad kapavietės pirmojo kambario daiktai buvo išvartyti, kai kurios dėžės ištuštintos. Lyginant su kitais kambariais, pirmajame kambaryje akivaizdžiai trūko brangiųjų metalų, stiklo, parfumerijos indų (kvepalai Egipto laikais buvo prabangos dalykas). Pvz., strėlių antgaliai, kurie, greičiausiai buvo padaryti iš paauksuotos bronzos, nulaužti. H. Carter, siekdamas išsiaiškinti, kiek daiktų buvo išnešta, net pasisamdė žinomą kriminologą, kad tas kruopščiai apžiūrėtų kapavietę. Archeologas savo užrašuose konstatavo, kad jo manymu, iš pirmojo kambario išnešta apie 60% daiktų. Vagys būtų išnešę dar daugiau, bet, matyt, skrynios su įkapėmis nepralindo pro siaurą tunelį. Skylė buvo pramušta ir į pagrindinį laidojimo kambarį, kuriame buvo žymieji karstai ir sarkofagai, bet iš ten kažkodėl niekas nepavogta. Manoma, kad į šią patalpą buvo įsilaužta pirmojo apiplėšimo metu. Antrojo įsilaužimo metu vagys į šią patalpą patekti nespėjo, nes po pirmojo plėšimo skylė vėl buvo užmūryta. Greičiausiai abiem atvejais vagys buvo pagauti nusikaltimo vietoje. Po antrojo įsilaužimo šachta vėl užpresuota. Neužilgo, didelės liūties metu kapavietė apskritai buvo užpilta storu purvo sluoksniu.
Carter išsiuntė skubią telegramą lordui Carnarvon. Po 3 savaičių atvyko lordas Carnarvon. Iki to laiko Carter pravalė šachtą iki 2-ųjų užantspauduotų durų. Kapavietė turėjo dvejas duris. Šachta tarp dviejų pirmųjų durų buvo aklinai užpresuota akmenimis, skalda ir smėliu. Už antrųjų durų buvo užmūryta siena – tikrasis įėjimas į kapavietę. Pagal Egipto karališkus standartus Tutanchamono hipogėjus buvo labai mažas – vos 4 nedideli kambariai. Užmūrytą įėjimą į pagrindinį kambarį su sarkofagais saugojo dviejų sargybinių skulptūros.
Kapavietėje objektų buvo tiek daug, kad jų kruopštus registravimas užtrūko iki 1932 metų (10 metų!). Tuo užsiėmė kiti profesionalai, o H. Carter, kaip moderniosios archeologijos žvaigždė, keliavo po pasaulį, skaitydamas sensacingas paskaitas. Kaip ir daugelis faraonų, Tutanchamonas turėjo žindyvę (wet nurse) vardu Maia, kurios vardas buvo įrašytas faraono kapavietėje. Jos pačios kapavietė rasta Sakaroje (Saqqara). Būti faraono žindyve buvo ypatinga garbė – egiptiečių supratimu, tokia moteris savo krūtimi maitino patį dievą. Mitas apie Tutanchamono prakeiksmą
Visų laikų visų faraonų kapavietes „saugojo“ sakraliniai tekstai, užkeikimai, mitinių būtybių atvaizdai, įvairūs amuletai. Daug tokio pobūdžio ženklų, objektų buvo ir Tutanchamono kapavietėje. Kai archeologas Carter 6-tą kartą atvyko į Karalių slėnį, su savimi jis atsivežė sėkmės simbolį – aukso spalvos kanarėlę. Tą dieną, kai buvo atrasta Tutanchamono kapavietė, kobra (kobra yra faraonų globėja) įšliaužė į Carter namus ir prarijo Carter mylimą paukštelį. Mokslininkas tai interpretavo kaip atsitiktinumą, o tarnas egiptietis – kaip prakeiksmą. Tutanchamono kapavietės „atidaryme“ dalyvavęs lordas Carnarvon mirė po 5 mėnesių (dabar teigiama, kad nuo moskito įkandimo). Lordo mirties valandą Kaire 20-iai minučių dingo elektra. Carnarvon sūnus, taip pat buvęs tuo metu Kairo viešbutyje, bet kitame numeryje, pažadintas iš miego prie mirštančio tėvo turėjo bėgti pasišviesdamas žibintuvėliu. Lordas Carnarvon, finansavęs ekspedicijas į Karalių slėnį, mirė visiškoje tamsoje. Vėliau lordo namiškiai papasakojo žurnalistams, kad tą pačią dieną Anglijoje, lordo dvare (už 3000 km), neįprastai garsiai ir ilgai kaukęs, mirė aristokrato mylimas šuo. Kairo spauda paskelbė, kad tai Tutanchamono prakeiksmas. Netrukus po lordo laidotuvių nuo širdies smūgio mirė jo asistentas. Po kelių dienų nusižudė to asistento tėvas, taip pat geras Carnarwon draugas, lordas Westbury. Praėjus 5 mėnesiams nuo lordo Carnarvon mirties mirė jo jaunesnis brolis. Tutanchamono kapavietės atidaryme dalyvavo ir geležinkelių magnatas George Jay Gould. Jis taip pat mirė nedaug laiko praėjus po kapo atidarymo. Vėliau mirė dar keli asmenys dalyvavę kapavietės „atidaryme“. Kai 1926 m. buvo nuspręsta atvynioti Tutanchamono mumiją, tai užtruko, nes impregnuoto lininio audinio sluoksniai buvo kietai sulipę. Mumiją išardžius ir ištraukus joje esančius amuletus, mirė 2 šioje operacijoje dalyvavę mokslininkai. 1929 m. žurnalistai priskaičiavo 13 mirčių, kurios spaudoje „buvo siejamos“ su „Tutanchamono prakeiksmu“. Vėliau aukų skaičius buvo „išaugintas“ iki 22. Bet ... archeologas Carter pragyveno 64 metus. Senatvės sulaukė ir berniukas (vandens nešėjas), kuris, dėl mažo ūgio, buvo pirmasis įkeltas į kapavietę pro iškaltą nedidelį plyšį. Dabartiniai tyrimai atskleidė, kad iš 56 žmonių, kurie 1922 m. buvo įėję į kapavietę, iki II pasaulinio karo mirė tik 8. Sarkofagai  Tutanchamono kapavietėje KV 62 iš keturių kambarių, vienas buvo skirtas faraono palaikams. Faraono mumija buvo įdėta į 8-is sarkofagus ir baldakimą. Iš viso 9 „apsauginiai“ sluoksniai. Skaičius „9“ egiptiečių pasaulėžiūroje simbolizavo amžinybę. Devynių sluoksnių „kevalą“ sudarė: baldakimas, 4 dideli paauksuoto medžio stačiakampio gretasienio formos karstai-kambariai (shrines), stačiakampio gretasienio formos akmeninis sarkofagas ir 3 antropomorfiniai (žmogaus pavidalo) sarkofagai.
Karstai, baldakimas ir sarkofagai (eilės tvarka nuo didžiausio iki mažiausio):
Įskaitant 11 kg sveriančią auksinę mumijos kaukę ir auksą, kuriuo buvo paauksuoti kiti antropomorfiniai sarkofagai ir didieji karstai, iš viso Tutanchamono palaikams pašarvuoti buvo panaudota apie 200 kg gryno aukso. Šiandien už tokį kiekį tauraus metalo reikėtų pakloti daugiau nei 7,5 mln. $. Egipte auksas buvo laikomas Saulės dievo metalu; jo įkapėse turėjo būti kuo daugiau. Visi didieji karstai buvo surinkti iš detalių. Iš viso 51 detalė. Detalės sužymėtos. Iš to daroma išvada, kad didieji Tutanchamono kapavietės karstai buvo surenkami vietoje (laidojimo kambaryje). Tūkstančius metų išstovėjęs medis buvo labai trapus. H. Carter su asistentais karstus išrinkinėjo 3 mėnesius. Prieš pergabenant detales į Kairo muziejų, kiekvieną jų buvo padengta storu sluoksniu parafininio vaško. Karstų išrinkimas ir konservavimas užtrūko 6-erius metus. Dar 2 metus detalės gulėjo ramybės būsenoje parafine ir tik po to laikantis ypatingų atsargumo priemonių nugabentos į muziejų. Auksinė kaukė
Įdomu, kad vidurinio antropomorfinio sarkofago ir kaukės veidai taip pat skiriasi. Kai kurie mokslininkai antrąjį sarkofagą priskiria ne Tutanchamonui, o karalienei Nefertitei. Jei taip yra iš tikrųjų, eilinį kartą pasitvirtina versija, kad jaunasis faraonas mirė staiga, o jo laidotuvėms buvo ruoštasi labai skubotai. Po auksine kauke, ant mumijos galvos, buvo diadema su sakalo (Aukštutinis Egiptas) ir kobros (Žemutinis Egiptas) galvomis. Gyvas būdamas šią diademą Tutanchamonas nešiojo ant peruko. Nefertitė Tutanchamono motinos, Nefertitės, biustas turbūt yra antras pagal tobulumą, žymumą bei svarbumą ir grožį Egiptiečių kamerinės skulptūros pavyzdys po Tutanchamono kaukės. Skulptūra rasta 1912 m., kasinėjant Amarnos (Tutanchamono tėvo Echnatoto įkurtos Egipto relinigės sostinės religinei reformai paremti) griuvėsius. Dabar skulptūra saugoma Berlyno muziejuje. Mumija  H. Carter su savo komanda Tutanchamono mumiją pamatė praėjus 2-iems metams po kapavietės atradimo. Tiek laiko užtruko įkapių tvarkymas ir paruošiamieji darbai. H. Carter žinojo, kad nemažai brangių amuletų, juvelyrikos dirbinių galima rasti tarp mumijos lininio audinio sluoksnių. Tačiau mėginimas mumiją išvynioti tapo rimtu išbandymu, nes visi 13 aliejais ir derva impregnuoto lininio audinio sluoksnių buvo sulipę į vientisą „kevalą“.
Lininiame mumijos apvalkale H. Carter rado 143 objektus. Ant mumijos galvos buvo užmauta auksinė kaukė. Po kauke diadema. Iš aukso išlietuose delnuose faraonas laikė regalijas. Mumijos kūnas buvo dekoruotas inkrustuoto aukso juostomis ir auksiniu sakalo Horo atvaizdu. Pirštus puošė aukso žiedai. Ant pėdų - paauksuoti sandalai. Tarp lininių juostų be juvelyrinių dirbinių, amuletų H. Carter komanda rado ir auksinį durtuvą bei karo amunicijos detales. Dabartiniai mokslininkai turi daug priekaištų H. Carter komandai, kad ji mumijos tyrimo darbus atliko skubotai, neprofesionaliai, net aplaidžiai. Trapi ir taip ne itin geros kondicijos mumiją, išimant joje įvyniotus daiktus, buvo gerokai apgadinta. 1968 m. rentgeno analizė atskleidė, kad nuimant auksinę kaukę, nuo stuburo atitrūko galva. Abi mumijos rankos taip pat buvo atsiskyrusios nuo kūno, o kojos išsinėrusios iš klubų. Mumijoje trūko kairiosios pusės viršutinių šonkaulių. Kiti šonkauliai buvo pažeisti. Trūko dalies kairiojo dubens kaulų. Sulaužyti kairiosios kojos kaulai, pažeistas dešinysis kelis. Kairiosios pusės apatinis žandikaulis įskilęs. Kažkur dingo kairioji ausis ir penis, nors H. Carter tyrimų metu darytose nuotraukose matyti, kad abi šios kūno dalys dar yra. Žodžiu, rentgeno analizė atskleidė, kad Tutanchamono mumija yra labai prastos būsenos. Labai keista, bet Tutanchamono mumijoje nebuvo širdies - pagrindinio organo, kuriam egiptiečiai skyrė ypatingą dėmesį. Nebuvo ir širdies plotą dengiančių viršutinių kairiosios pusės šonkaulių. Vietoj širdies į krūtinės ląstą buvo prikišta impregnuoto lininio audinio. Apskritai, kairioji mumijos pusė buvo labai stipriai pažeista. Viena iš teorijų šią problemą aiškina taip. Galimas daiktas, kad faraonas patyrė sunkią traumą, pvz., iškrisdamas iš karo vežimo. Jo iš prigimties trapūs kaulai (incesto pasekmė) neatlaikė smūgio ir sutrupėję šonkauliai pažeidė širdį. Balzamuotojai į amžiną pomirtinį gyvenimą faraono su suknežinta širdimi „išlydėti“ nedrįso ir ją pašalino. Dėl kažkokių priežasčių, po to kai iš mumijos buvo ištraukti joje buvę objektai. mumija nebuvo pervyniota (užkonservuota). To pasekmė - per keliasdešimt metų, veikiama drėgmės ir karšto oro, mumija gerokai sunyko. Mūsų dienų mokslininkai nesutaria, kurie mumijos pažeidimai yra neprofesionalaus H. Carter komandos darbo rezultatas, o kurie - Tutanchamono ligų, traumų, gal net skuboto balzamavimo pasekmė. Tai labai apsunkina tyrėjų darbą, nustatant faraono mirties priežastį. Todėl skirtingi mokslininkai pateikia pačius įvairiausius, kartais net vienas kitam prieštaraujančius, faraono mirties scenarijus. Parodos su Tutanchamono įkapėmis surenka milijonines auditorijas. Nuo 8-to deš. jos reguliariai keliauja po visą pasaulį. Tam tikslui iš transportavimui atsparių medžiagų buvo padaryta Tutanchamono mumijos kopija. Originali mumija saugoma kapavietėje KV 62, specialiai padarytoje stiklinėje dėžėje, kurioje palaikoma pastovi temperatūra ir drėgmė. Skrynia su vidaus organais (canopic chest)
Mirties priežastys
Mumijos analizė parodė, kad kairiosios kojos kaulai lūžę ir nespėję suaugti. Tokiu atveju mirties priežastimi galėjo būti infekcija, peraugusi į gangreną. Įskaitant faktą, kad visa mumijos kairioji pusė stipriai pažeista (įskeltas žandikaulis, nėra kai kurių šonkaulių, sutrupinti dubens kaulai ir t.t.), gan įtikinamai skamba versija, kad faraonas galėjo patirti traumą, pvz., važiuodamas dviračiu karo vežimu. 2012 m. buvo iškelta dar viena mirties versija. Faraonas galėjo sirgti epilepsija. Traumą jis galėjo gauti priepuolio metu. Po to prasidėjo komplikacijos. Mūsų dienų mokslininkai Tutanchamono mumijoje aptiko maliarijos bakterijų. Maliarija labai silpnina imuninę sistemą. Ši liga galėjo būti papildoma Tutanchamono mirties priežastimi. Gavęs traumą faraonas nebesugebėjo atsistatyti. Įkapės Tutanchamono kapas nuo jo atradimo 1922 metais buvo tyrinėjamas 10 metų. Kape archeologai rado 3500 likusių objektų. Jų vertė didesnė, nei visus Egipte rastus archeologinius (ne architektūrinius ir skulptūrinius) radinius kartu sudėjus. Įvertinus šios, Egipto masteliais kuklios, kapavietės, kuri priklausė net istorikams nežinomam faraonui, turtus, galima nesunkiai suprasti, kodėl visos kitos kapavietės buvo išplėštos dar gilioje senovėje. Tarp Tutanchamono įkapių yra: Tutanchamono ir dievų statulėlės; keli šimtai mažų skulptūrėlių vaizduojančių mumifikuotus pavaldinius (ushabti arba shabti figūrėlės); 2 paauksuoti sostai; 6 išrinkti natūralaus dydžio karo vežimai (reprezentacinis vežimas - paauksuotas); 35 skirtingų laivų modeliai; kardai, durtuvai, lankai, bumerangai, skydai; aukso indai, taurės; parfumerija (kvepalai, aliejai, tepalai, dažai); maistas, vynas (30 indų); muzikos instrumentai; rašymo reikmenys; lovos ir patalai; apavas, rūbai (50 vienetų), įskaitant tuniką, kiltą, apatinius, pirštines, kaklajuostes, galvos apdangalus); stalo žaidimai; net medinis faraono manekenas... Kokia manekeno paskirtis – nesutariama. Gali būti, kad ant jo buvo kabinami rūbai ir papuošalai... 2016 m. ekspertizė atskleidė, kad vieno iš Tutanchamono durklų geležtė, padarytas iš meteoritinio metalo. Geležtės cheminė sudėtis tokia pati, kaip ir Tėbų apylinkėse rasto meteorito.
Tutanchamono įkapės – populiariausi ir daugiausiai pasaulyje eksponuoti meno objektai. Kai britai 1972 m., minėdami 50-ąsias Tutanchamono kapo atradimo metines, Nacionaliniame muziejuje surengė 40-ies Tutanchamono kapavietės objektų parodą, Londono gyventojai ir svečiai eilėje stovėdavo mažiausiai po 4 valandas. Jubiliejinę parodą pažiūrėjo 1,6 mln. lankytojų. Tai visų laikų Nacionalinio muziejaus rekordas. Juvelyrika: Muzikos instrumentai bei žaidimai: Ushabti (arba shabti) Ushabti (arba shabti) - įvairaus dydžio figūrėlės, randamos kapavietėse nuo Senosios karalystės laikų. Dažniausiai tai kilmingo žmogaus pomirtinio gyvenimo pagalbininkų figūrėlės, nors tokiu pavidalu gali būti vaizduojami ir faraonai, ir jų aplinkos asmenys. Ushabti buvo daromos iš pačių įvairiausių medžiagų: medžio, molio, akmens, kaulo, vario, net aukso. Pats pavadinimas ushabti (shabti) paplito Naujosios karalystės laikais. Iki tol figūrėlės buvo vadinamos „laidojimo figūrėlėmis“. Ushabti reiškia „lydintysis“ arba „atsiliepiantis“ (kaip tarnas). Archajiniais laikais, kaip įkapes, į karalių kapavietes dėdavo tikrus tarnų, žmonų kūnus. Valdovų palydovai ritualinių apeigų metu būdavo nužudomi arba savanoriškai išeidavo anapilin paskui šeimininką, pvz., išgėrę nuodų. Vėliau gyvus žmones pradėjo keisti iš pradžių žmogaus dydžio, galiausiai - mažesnėmis figūrėlėmis. Kuo kapavietė turtingesnė, tuo ushabti daugiau. Kartais tokiomis figūrėlėmis būdavo nuklojama („nustatoma“) visa kapavietės patalpa, kurioje stovėdavo sarkofagas su velionio palaikais. Tutanchamono kapavietėje rasta virš kelių šimtų tokių skulptūrėlių. Kadangi shabti figūrėlių būdavo labai daug, senovėje kapaviečių vagys ne iš tauriųjų metalų padarytų figūrėlių net neimdavo. Todėl šių dienų įvairių šalių muziejuose (jų Egipto meno skyriuose) didžiąją dalį eksponatų sudaro būtent šios nedidukės žmogaus pavidalo skulptūrėlės. Libijos dykumos (arba meteorito) stiklas Tutanchamono įkapių juvelyriniuose dirbiniuose randama detalių iš dykumos stiklo. Sacharos dykumoje yra regionas, kur toks, pusiau skaidrus, gelsvos (kartais žalsvos) spalvos stiklas yra randamas kartais visai nemažais gabalais. Tai nėra vulkaninis stiklas, kuris susiformuoja 1200 laipsnių temperatūroje ir dažniausiai yra tamsus. Dykumos stiklui susiformuoti reikia mažiausiai 1800 laipsnių temperatūros. Mokslininkai mano, kad šis stiklas susiformavo virš dabartinės Sacharos dykumos prieš 26 mln. metų sprogus nemažesniam kaip 120 m. skersmens meteoritui. Su panašiu reiškiniu, kai prie labai aukštos temperatūros smėlis pavirsta stiklu, amerikiečiai susidūrė 1945 m. išbandydami pirmąją atominę bombą Meksikos dykumoje. Po sprogimo jie labai nustebo, kad dykumos paviršius pasidengė plono stiklo pluta. Einant ji trupėjo kaip plonas ledas... |
