Leukipas, apie 500 – 450 m. pr. Kr.
Demokritas, 460-360 arba 470-370 m. pr. Kr.
Demokritui mirus jo materialistines atomisto idėjas tik po šimto metų atgaivino Epikūras. Demokrito atomizmo palyginimas su dabartinėmis teorijomis:
Įdomu tai, kad Demokritas buvo laikomas "linksmuoju filosofu". Daugelis menininkų nuo XVII a. Demokritą pradėjo vaizuoti kaip besijuokiantį velniūkštį: Siela Demokritas sielą traktavo taip pat materialistiškai kaip kūną. Ir psichinius, ir fizinius reiškinius jis aiškino atomų judėjimu ir jungimusi. Pasak Demokrito, siela susideda iš apvalių, labai smulkių, lygių ir judrių lyg ugnis atomų. Šiems atomams išsisklaidžius mirštama. Mirtis yra atomų išsiskaidymas. Po mirties atomai niekur nedingsta, o jungiasi į naujus darinius. Sielos atomai pasklidę po visą kūną. Dėl jų veiklos žmogus mąsto, jaučia, juda. Mąstymas yra sielos atomu judėjimas. Sapnas ir letargas yra dalinė, o mirtis – visiška sielos atomų netektis. Išmintis yra determinuota – ji priklauso nuo to, kiek ir kokie sielos atomai sudaro konkretaus žmogaus sielą. Pažinimas Protinę veiklą Demokritas aiškino kaip sielos atomų judėjimo procesą. Protas savo įrodymus konstruoja remdamasis pojūčiais. Pojūčiai yra išorinio pasaulio atomų įsiskverbimas į jutimo organus. Demokritas rėmėsi Empedoklio suvokimo per „išskyras“ teorija. Pažinimas yra dvejopas: “teisingas“ ir „miglotas“. „Teisingas“ pažinimas remiasi protu, o „miglotas“ – juslėmis. Juslinė patirtis skatina tyrinėjimus (pažinimą), bet tai nėra tikrasis pažinimas. Tobuliausia pažinimo forma yra mąstymas. Protas interpretuoja juslėmis gautą informaciją ir taip artėja prie tikrojo pažinimo. Mąstymu pažįstami ir patys smulkiausi, pojūčiams neprieinami atomai. Taip Demokritas jungė empirizmą su racionalizmu. Subjektyvistinė suvokimo teorija Niekam iki tol nekilo mintis, kad suvokimas galėtų būti subjektyvus (Demokrito laikais žodžio „subjektyvus“ dar nebuvo, buvo vartojamas žodis „sutartinis“). Demokritas teigė, kad tą pačią tikrovę skirtingi žmonės suvokia skirtingai, tai gi, suvokimas yra santykinis. Toks požiūris buvo būdingas ir sofistams. „Saldumas ir kartumas, šiluma ir spalvos yra subjektyvūs dalykai. Manoma, kad suvokiamos savybės egzistuoja, o iš tiesų jų nėra, yra tik atomai ir tuštuma“. Jutimo savybes Demokritas laikė subjektyviomis, tačiau turinčiomis objektyvų materialų pagrindą. Pažinimo metu susiduriame su dvejopo pobūdžio reiškiniais: tais, kurie iš tikrųjų egzistuoja, ir su tais, kurie, tik mūsų nuomone egzistuoja (skonis, kvapas, šiluma, šaltis ir t.t.). Pastarieji reiškiniai yra subjektyvūs, nors ir atspindi realiai egzistuojančius. Religija Demokritas teigė, jog dievų egzistavimas yra gudri išmonė. Jų iš tikrųjų nėra. Platono manymu, tokios teorijos klaidino jaunimą. Demokritas ir jo pasekėjai galėjo laisviau ir radikaliau konfrontuoti su religine tradicija, nes tuo metu graikai dar neturėjo teologijos su visuotinai priimta, aprobuota, aiškia tabu sistema. Kosmologija Demokritas vienas pirmųjų suprato, kad Paukščių takas yra sudarytas iš nutolusių žvaigždžių šviesos. Aristotelis, kaip ir daugelis kitų, šį teiginį neigė. Tik Galilėjas XVII a. Demokrito teoriją pripažino kaip teisingą. Demokritas manė, kad Žemė nėra vienintelė planeta, kurioje yra gyvybė. Pasaulių yra begalė: vieni yra vystymosi, kiti – žuvimo stadijoje. „Kai kuriuose pasauliuose nėra Saulės ir Mėnulio, o kituose jie didesni nei mūsiškiame, dar kituose daug skaitlingesni. (…) pasauliai susidaro ir nyksta. Yra pasaulių, neturinčių gyvūnų ar augalų, ar drėgmės.“ Politika. Politikoje Demokritas, skirtingai nuo Sokrato ir Platono, buvo demokratijos (vergovinės) šalininkas. Demokritui priskiriama mintis, jog „lygybė visais atvejais yra geriau“, tačiau šis principas netaikytinas vergams ir moterims. Pasak Demokrito, socialinės nelygybės priežastis – nevienoda žmonių išmintis. Todėl:
Civilizacija Gyvenimas verčia žmogų dirbti ir daryti išradimus. Bet jei gyvenimas tampa lengvas (lengvai patenkinami egzistenciniai poreikiai), kyla pavojus, kad žmogus taps aptingęs ir nevaldomas, o civilizacija žlugs. Etika Kaip ir daugelis filosofų, Demokritas gyvenimo tikslu laikė laimę, kurią siejo su sielos ramybe ir harmonija. Graikai tokią būseną, gyvenimo būdą vadino eudaimonia. Pasak Demokrito, eudaimonia pasiekiama protu ir saiku. Apie laimę panašiai mąstė ir Sokratas. Net didžiausias malonumas, jei jis besaikis, tampa malonumo priešingybe. Stygius, lygiai kaip ir perteklius, trikdo dvasios ramybę. Elgesio vadovas turi būti protas, kuris turi valdyti aistras. Ir pažinime, ir veikloje Demokritas, kaip ir Sokratas, protui teikė pirmenybę prieš jusles. Priešingai jusliniams malonumams, „proto malonumai turi savyje kažką nemirtinga“. „Dvasia turi pati iš savęs semti savo džiaugsmus“. Opozicija Demokritui Dar Demokritui gyvam esant filosofija pasuko link idealizmo ir finalizmo (teorija, teigianti, kad pasaulis turi Dievo nustatytą galutinį tikslą). Platonas savo idėjinį varžovą Demokritą nutylėjo ir savo raštuose nė karto nepaminėjo. Teigiama, kad Platonas taip nemėgo Demokrito, kad net buvo linkęs sudeginti jo veikalus. Šiek tiek apie Demokritą sužinome iš Aristotelio, bet daugiausiai - iš Epikūro, kuris perėmė Demokrito materialistinę pasaulėžiūrą, bet savo veikaluose, kaip ir daugelis helenizmo filosofų, pagrindinį dėmesį skyrė ne fizikai ar kosmologijai, o etikai. Ciceronas Demokritą prilygino Platonui, tačiau vėlyvosios antikos laikais Demokrito vertinimas radikaliai pakito. Suklestėjus teologijai Demokritas buvo užmirštas, o gal net ir sąmoningai „ištrintas“. Nusistovėjo supratimas, kad graikų filosofija per amžių amžius buvo idealistinė, o 3 didieji mąstytojai yra Pitagoras, Platonas ir Aristotelis. Tokią nuostatą perėmė krikščionybė, Viduramžiai ir Renesansas. Todėl apie Demokrito pasaulėžiūrą daugiausiai sužinome iš tendencingų idealistinės pakraipos filosofų vertinimų, o ne iš jo paties tekstų, kurių beveik neišliko. Rafaelio „Atėnų mokykloje“ Demokrito dar nėra, tačiau nuo XVII a. požiūris į Demokritą palaipsniui ėmė keistis. Tai iliustruoja faktas, kad to meto tapytojai, tame tarpe Velaskesas, Rembrantas, mėgo autoportretuose save vaizduoti Demokrito pavidalu - „ale Demokritas“. Demokrito reikšmė filosofijos istorijoje:
Filosofijos istorijoje Demokritas išliko kaip „linksmasis“ filosofas, trykštantis optimizmu ir gyvybingumu kaip antipodas Herakleitui. |