Minimalizmas - tai postmodernistinio meno atmaina. Ji yra nepaprastai įvairialypė, pavyzdžiui, minimalistinė muzika apima ir Cage "4.26" tylos muzikos, ir kartu Philip Glass "Einstein on the Beach", kuris trunka 5 valandas. Patys minimalistai nemėgsta būti taip vadinami, nes šis terminas suniveliuoja labai skirtingas technikas, sritis, ir filosofijas turinčius menininkus. Minimalistus vienija iš esmės vienas principas: pastangos pasakyti kaip galima daugiau, naudojant kaip įmanoma mažiau išraiškos. Pačiai pradžiai, žemiau pateikiame minimalistinių kūrinių pavyzdžių kratinį. Galite juo "scroll'inti" žemyn - čia yra 34 paveikslėliai. Taigi, ten viršuje yra pateiktas "modernus menas", galerijose eksponuojami kūriniai. Mums gali būti nesuprantama, kodėl tai - meno kūriniai, jie atrodo visai neypatingi, nesudėtingi. Tačiau galimai patys to nepastebėdami, mes gyvename kartu su jais. Žemiau pateikti pavyzdžiai iš 2015 m. Eurovizijos konkurso scenos. Kažkur matyta?.. Po šio trumpo pratimo, atsitraukime kiek atgal, ir pažiūrėkime į minimalizmo priešistorę: simbolistinę ir abstrakčiąją kūrybą. Simbolizmas (pvz. M. K. Čiurlionis): XIX a. pabaigoje visuomenėje atsirado suvokimas, kad yra dalykų, kurių neįmanima atvaizduoti naudojant realistišką tapybą. Pavyzdžiui, kaip pavaizduoti faktą, kad pasaulis yra didelis? Arba kaip pavaizduoti visą Kosmosą? Arba gravitacijos dėsnį? Žemiau pateikiame Čiurlionio tapytą trijų paveikslų "Rex" ciklą (nepainioti su atskiru paveikslu "Rex"). Čia Čiurlionis žaidžia taip: pradėdamas nuo didelio detalumo paveikslo iš "arti", jis vis tolsta, su kiekvienu paveikslu atvaizduodamas vis abstraktesnį ir labiau visaapimantį pasaulio vaizdinį. Ir nors ketvirtosios paveikslų ciklo dalies nėra, bet čia jau visai tiktų ir Malevičiaus kvadratas (žr. žemiau): Pačioje XX a. pradžioje, visuomenės industrializacija pasiekė tai, kad didelę reikšmę joje pradėjo vaidinti elektra, dinamitas, biurokratinės struktūros. Futuristai pajuto kaimo/miesto, asmeniškumo/bejausmės struktūros konfliktą, o jų supratimu nugalėtojas buvo aiškus. Savo kūryba jie bandė aukštinti naują "dievą": dinamiką, jėgą, triukšmą. Tokiems objektams atvaizduoti neužteko realių formų. Futuristinė kūryba yra daug energingesnė už minimalistinę – futuristai savo filosofija yra revoliucionieriai, jie norėjo sunaikinti seną tradicinį pasaulį (užtat jų kūryba tapo labai nepopuliari po I pasaulinio karo, nes jos filosofija savotiškai prisidėjo prie konflikto eskalacijos). Įdomu tai, kad rusai turėjo savo atskirą futurizmo sritį, "lučizmą", kuris išsiskyrė tuo, kad energijos srautus vaizdavo aštriomis linijomis.
Jis pratęsė impresionistų idėjas, išplėtodamas jas ir žengdamas dar toliau. Impresionistai vis dar vaizdavo "objektą", kad per to objekto vaizdavimo būdą galėtų perteikti savo pačių vidinę būseną,o Kandinskis atsisakė objekto, ir savo būseną su pasauliu vaizdavo tiesiogiai. Malevičiaus pasirinktas tapybos būdas ir objektas remiasi tuo, kad viskas pasaulyje susideda iš keleto pamatinių dalykų, kurių yra ribotas skaičius – iš trijų spalvų susidaro visos spalvos, iš paskirų „atomų“ – susideda daiktai, ir net žmonės. Kaip tik tuo metu, kai Malevičius kūrė, šios idėjos "skynėsi" taką mokslinėje bendruomenėje: prieš keletą metų (1911) Ernestas Rutherford'as atrado atomo sandarą. Malevičiaus kūryba žymi pradžią laiko, kai vaizdavimo technika tampa nebereikalinga, nes daug svarbesnę meno kūrinio dalį sudaro koncepcija.
P. Mondrian ir T. Doesburg: suprematizmas Iš esmės, šie du draugai tęsė Malevičiaus idėjas. Per, regimai, visiškai abstrakčius kūrinius jie bandė atvaizduoti pasaulio sandarą. Ir tikrai rimtai į tai žiūrėjo - jų draugystė baigėsi, kai susiginčijo, ar galimos yra istrižainės linijos paveiksluose, ar ne. Mondrianas paišė tik horizontaliai/vertikaliai, o Doesburg - naudojo ir įstrižainę...
Siurrealistai mėgino atvaizduoti savo pasąmoninį pasaulį, naudodami "automatizmo" kūrybą (piešdami bet ką, mėgindami išjungti smegenis badavimu, narkotikais, alkoholiu). Jie taip pat mėgino piešti "atsitiktinius" piešinius, stengdamiesi pašalinti žmogaus įtaką kūriniui apskritai:
Šis kūrėjas jau praktiškai priėjo prie tikro minimalizmo, pradėdamas tapyti vienos spalvos monochromus, ir parašęs simfoniją, kuri visa susideda iš vieno akordo (su pauzėmis).
Labai panašią chronologiją kaip dailėje, galima rasti ir kituose menuose. Pavyzdžiui - skulptūroje. Apie šį druskininkietį daug esame rašę ir kalbėję. Todėl čia daug neišsiplėsime. Įdomu yra tai, kad jis radikaliausias (kaip kubistas ir abstrakcionistas) buvo iki II pasaulinio karo. Po karo siaubų daugelis menininkų suprato, kad kalbėti reikia ne tik sau patiems, bet ir taip, kad suprastų žmonės. Todėl jo kūriniai tapo suprantamesni, simbolistiškesni.
| Rumunijos kaime gimęs skulptorius, pabėgęs iš namų ir pabaigęs dailės mokyklą būdamas tiktai 20 metų. Turbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl jis galėjo laužyti taisykles - kadangi atėjo į mokyklą jau turėdamas šiokią tokią savo paties pasaulėžiūrą, kurios mokykla nebegalėjo sudėti į savo standartą. Jis yra laikomas abstrakcionistu, nors pats tiesiog teigė, kad "nori atvaizduoti daiktų esmę". Jo kūryba labai gražiai parodo skulptūros evoliuciją link abstrakcionizmo:
1938 m. Brancusi sukūrė skulptūrų kompleksą I pasauliniame kare žuvusiems Rumunijos kariams atminti. Tai buvo jau tikras minimalizmas, nors sukurtas 20 metų anksčiau. Nuo minimalizmo šį kūrinį skiria tik tai, kad jis "turi paskirtį" - yra skirtas atminti konkretiems žmonėms (minimalizmo žmonės nebedomina, tiktai struktūros):
Šis menininkas laikomas pačiu įtakingiausiu žmogumi XX a. mene. Jis buvo labai arti futuristų, kurie siekė žmogų pašalinti iš kūrybos, kurie labiau domėjosi visos visuomenės struktūra, industrine struktūra, nes laikė tai daug galingesnėmis jėgomis negu santykiai, emocijos. Marcel buvo kilęs iš menininkų šeimos, buvo jauniausias, todėl klausėsi daug protingų pokalbių ir skaitė (o pinigus uždirbo žaisdamas už Prancūzijos šachmatų rinktinę). Todėl jo vieni iš pirmų darbų buvo konceptualūs. Pvz., bandė vaizduoti evoliuciją, chaosą, atsitiktinumą:
Rusų konstruktyvistai Įdomu tai, kad XX a. pradžioje iki bolševikų valdžios (ir net turbūt keletą metų po to), Rusijos modernus menas menkai teatsiliko nuo vakarų. Netgi priešingai - leido sau labai radikalių idėjų. Socializmo ideologija persiėmę menininkai kūrė futuristinius paveikslus (žr. šalia) - Larionov darbus, o architektai - monumentalius modernios architektūros projektus (deja, neįgyvendintus). Šios architektūrinės idėjos tuomet buvo radikalios, tačiau šiais laikais - jau yra visai įprastos. Vėliau meninę pažangą užgniaužė Leninas ir Stalinas, kurių nuomonė buvo ta, kad menas turi tarnauti liaudžiai, todėl privalo būti suprantamas ir idelogizuotas. Čia pavaizduota keletas 1919-1921 m. Vladimiro Tatlino projektų:
Ir nors jie čia atrodo gana moderniai, bet pažiūrėkime - ar ne tą patį turime šiais laikais, ir priimame kaip visiškai įprastus dalykus:
Šis skulptorius pakliuvo į bangą, kai po I pasaulinio karo, kuris buvo labai žiaurus, futurizmas išėjo iš mados. Po I pasaulinio karo mene atsirado neo-realizmas, o Henry Moore kaip tik tuo laikotarpiu pradėjo kurti. Jo pirmos skulptū9ros – tai neoklasicistiniai stilizuoti darbai. Tačiau vėliau jis atrado, kad galima daug informacijos perteikti ne per pačią formą, o per tuštumą joje. Pavyzdžiui, žemiau parodyta serija darbų vaizduojančių moterį pusiaugula "reclining woman":
Vėliau jo kūryboje tuštumos ypač įsigalėjo:
Architektūra Iki XIX a. pabaigos architektūra buvo labai simboliškas menas. Kolonos, frontonai, lipdiniai, į nišas įsodintos skulptūros - visos detalės architektūroje kalbėdavo apie architekto pasaulėžiūrą. Netgi pats pastatų išplanavimas buvo simbolinis (žiūrint iš viršaus bažnyčios sudaro kryžiausi formą, ir tai skirta yra ne žmogui matyti, o dievui). Tačiau po XIX a. įvykusios industrinės revoliucijos, pastatuose simbolika po truputį pradėjo nykti, užleisdama vietą funkcijai. Ypač svarbios pasidarė konstrukcijos, šviesa ir erdvė. Būtent šie elementai yra labai svarbūs minimalizmo kūriniuose. Žemiau pateikiame keletą modernios architektūros pavyzdžių. Tiktai neapsigaukite! Moderni architektūra - tai XX a. pradžia, atkreipkite dėmesį į metus. Kad kai dairysitės į savo naują "modernų" namą, galėtumėt įvertinti, ar toli pasistūmėjo Lietuvos architektūra per pastaruosius 100 metų:
Beje, lygiai tas pats matyti ir interjeruose. Žemiau yra keletas tų pačių architektų interjero pavyzdžių:
Ir, galiausiai - baldai. Vėlgi, žiūrint pavyzdžiui, svarbu pasitikrinti metus.
|