Performansas – tai tarsi spektaklis (nors ir be vaidybos), skirtas publikai. Performanso metu dažnai naudojamas įvairių sričių menas – gali būti atliekama muzika, tapoma, tačiau gali būti tiesiog atliekami veiksmai, kurie turi simbolinę prasmę performaso kontekste.

Performaso pradininkais yra laikomi John Cage (1912-1992) ir Yves Klein (1928-1962). Apie John Cage filosofiją ir kūrybą trumpai rašėme paskaitoje apie Jurgį Mačiūną. Yves Klein, kilęs iš dviejų modernių menininkų šeimos (tėvas -  post-impresionistinis tapytojas, mama – abstrakcionistė), iš pradžių studijavo prekybą ir orientalistiką. Tuo metu pradėjęs domėtis dziudo, jis po studijų Japonijoje išsilaikė juodą dziudo diržą. 1954 m. grįžęs į Paryžių, ten susikoncentravo į kūrybą.

1947-1948 metais Yves sukūrė vienatonę simfoniją (monotone symphony), kuri grojama taip: 10-20 minučių tęsiamas tas pats intervalas, tada 10-20 minučių pauzė, ir taip keletą kartų.  Prisiminkime, John Cage savo garsųjį „4.33“ sukūrė vėliau, 1952 metais, taigi, vienatonė simfonija yra užuomina į jo atradimą.

1955-1957 m. Yves kūrė ir demonstravo „monochromus“. Iš esmės, tai buvo drobės gabalai nudažyti viena spalva. Pirmojoje parodoje buvo demonstruojami įvairių spalvų paveikslai, ir parodos lankytojai galvojo, kad jie sudaro visumą, tarsi mozaika. Todėl antroje parodoje Yves iškabino tiktai mėlynus paveikslus, nudažytus jo atrasta dažų formule (ją jis užpatentavo, ir tarptatiškai ji dabar žinoma kaip International Klein Blue,IKB). Paveikslus jis iškabindavo 20 cm nuo sienos, kad padidintų kosmiškumo efektą. Šiais paveikslais Ives siekė kontempliacijos, žiūrėti į juos yra tarsi būdas leisti sau susikoncentruoti į esmę: savo vidaus, arba viso kosmoso aplink.

1958 metais Yves žengė tolesnį žingsnį – parodoje jis nedemonstravo nieko. Žiūrovai įeidavo pro mėlynas užuolaidas į kambarį, kuris buvo visas išdažytas baltai.

Nuo maždaug 1960 m. Yves Klein pradėjo užsiiminėti „antropometrija“ – tai ir yra ankstyvieji performansai. Jos esmė – kad mėlynai spalvai užtepti ant drobės buvo naudojami ne teptukai ar voleliai, bet nuogi moterų kūnai, tampomi po patiestą drobę, skambant „vienatonei simfonijai“:

Kitas Yves performansas – tai tuštumos pardavimas. Jis parduodavo tuščią erdvę už „gryniausią medžiagą“ – auksą. Pirkėjas gaudavo sertifikatą, liudijantį, kad jis įsigijo tuštumos gabalą:

Tačiau jei pirkėjas sutikdavo sudeginti sertifikatą, Yves išmesdavo pusę gauto aukso į Senos upę. 

Likusį auksą panaudojo mėlyniems paveikslams gražinti.

Paskutiniai Yves darbai – tai skulptūrų dažymas IKB spalva:

Milo Venera

Gaublys

Mirė Yves Klein 1962 metais nuo širdies smūgio žiūrint filmą Kanų kino festivalyje, kuriame ir jis pats pavaizduotas (Mondo Cane – „Šuns pasaulis“). Jam buvo 34 metai.

Allan Kaprow (1927-2006)

Kaprow buvo geras Mačiūno draugas, tačiau dėl pastarojo nesugyvenamo charakterio, jie išsiskyrė. Jis daugiausiai kūrė hapeningus (Happening), kas yra panašu į performansą, tačiau dažniausiai dar reikalauja ir pačios publikos dalyvavimo (performanse publika paprastai nedalyvauja). Savo kūrybos jis niekada nefilmavo ir neregistravo, nes laikė, kad „užfiksuotas menas – tai miręs menas“ (Mačiūnas teigė tą patį).

Todėl jo kurti hapeningai dabar yra atkartojami tiktai iš „partitūrų“ – tuometinių hapeningų dalyviams surašytų scenarijų.

18 Hapeningų 6 dalimis (1959) Imama patalpa, padalinama į 3 dalis, visi lankytojai/žiūrovai paskirstomi į 3 grupes, kurios viena kitos nematė, bet galėjo girdėti. Tuomet visiems liepia tiesiog „ką nors kurti, ką nors veikti“, tik jokiu būdu nelikti pasyviu stebėtoju. Kažkas grojo su žaisliniais instrumentais, kažkas tiesiog rankomis traiškė apelsiną.

Skysčiai (1967) Vidurvasarį menininkų komanda pastatė pastatą iš ledo blokų. Jis aišku ištirpo, bet juk svarbiausia – ne rezultatas, o veiksmas. Kaip mandala.

Allan Kaprow filosofiją gražiai aprašo savo esė „Menas, kuris negali būti menu“ (anglų kalba).  Ji labai primena Fluxus ir Mačiūno mintis – nenuostabu, kad jie buvo geri draugai.

Carolee Schneemann (g. 1939)

Jos kūryba yra ant ribos tarp performanso ir kūno meno. Carolee pradėjo nuo avangardo tapybos (abstraktaus ekspresionizmo), tačiau, nors buvo pažįstama ir gerbiama daugelio to meto menininkų (įskaitant, bet neapsiribojant – Jaspers, Rauschenberg, Cage, de Kooning), jos darbai populiarumo nesulaukė. Greičiausiai todėl, kad pradiniai jos darbai nebuvo pakankamai novatoriški – buvo naudojamos jau žinomos idėjos. Galiausiai, Carolee atrado savo nišą – ji pirmoji į „kombainus“ (įvairių buitinių daiktų maišalynę) įdėjo save – žmogaus kūną. Tai buvo nauja, ir tai patraukė publikos dėmesį.

Eye body (1963) Paimta lofto patalpa, ir visa perdirbta į meno kūrinį (prinešta daiktų, sudėta sudaužytų veidrodžių, nutapytos sienos. Į šią aplinką „įdėtas“ Carolee kūnas. Čia dar niekas nevyksta, tai ne performansas, o instaliacija.

Meat Joy (1964) Čia jau tikras performansas, kuriame bandomos atkartoti primityvios apeigos, su šamanizmo elementais. Veikėjai raičiojasi ir mėgaujasi liesdami negyvus broilerius ir žuvis. Tarsi atgaminamos „Dionisijos“. Atkreipkit dėmesį, kad moteris čia – vis dar „pasyvi“. Daugiau vyrai su ja kažką daro, o ne ji – su vyrais.

Fuses (1967) Čia yra tiesiog nufilmuoti jos lytiniai santykiai su draugu. Paprastai pornografija yra skirta vyrams, ir padaryta taip, kaip santykius suvokia vyrai. O šiame filme Carolee parodo, kaip lytinius santykius mato moteris.

Up to and including her limits (1973-76) Prisirišusi diržais ji piešė ant drobių, tokiu būdu leisdama piešti savo „kūnui“ – tai tarsi automatizmas.  Daugiau apie tai skaitykite čia.

Interior Scroll (1975) Radikaliausias jos projektas. Čia, ant stalo nuoga, ji dėsto savo manifestą / knygą, kuriame bando paaiškinti, kas yra patriarchalinė kultūra, ir kaip žmogus į ją yra įtraukiamas nuo pat vaikystės. Pačioje pabaigoje ji atsistoja, ištraukia iš savo lytinio organo paskutinį tekstą (nuotraukoje ji kaip jį „ima“ iš ten), ir jį perskaito – tai yra pati radikaliausia vieta.

Carolee kūryba buvo labai orientuota į feminizmą, ji labai gilinosi į moters pasaulėjautą, moterų lygybės problematiką, ir faktą, kad vyrai moterų visiškai nesupranta.

Gilbert and George

Du gėjai draugai, Gilbert Proesch – italas, George  Passmore – britas. Susitikę 1967 metais, kai abu studijavo skulptūrą San marine, jie susidraugavo, nes George buvo vienintelis žmogus, kuris galėjo suprasti Gilberto anglų kalbos tarimą. Nors studijavo skulptūrą, jie greitai nuo jos nutolo ir ėmė tęsti Kaprow ir Mačiūno idėjas. Jų moto buvo – menas yra bet kas, svarbiausia tik – kad būtų kas nors, kas stebi.

Pirmasis jų performansas (dar studijuojant) buvo dainuojančios skulptūros (the Singing Sculptures). Pats performansas yra labai paprastas – nusidažę veidus ir rankas metalo spalva, tarsi bronza, jie stovėdavo ant stalo ir dainuodavo „Underneath the Arches“. Iš pradžių jie stovėdavo 5 minutes, tačiau ilgainiui performansas ilgėjo, kol galiausiai jie ištęsdavo jį 8 valandų. Teigiama, kad publika ir jie patys tarsi įeidavo į transą, todėl laikas neprailgdavo.

Jie abu visą savo gyvenimą praleido rytų Londone, kurį laikė mikrokosmosų. Jų teigimu, pasaulyje nėra nieko, kas neįvyktų rytų Londone. Abu rengėsi stilingai, stilių keisdavo sinchroniškai. Įsivedė daug gyvenimo taisyklių, kaip pavyzdžiui, niekad neiti į svečius, niekad nevalgyti namie ir pan. Iš esmės, jie save ir savo visą gyvenimą padarė meno kūriniu.

Be skulptūrų, jie taip pat kūrė stambaus mastelio nuotraukas / paveikslus, daugiausiai politinėmis arba seksualinėmis kontroversiškomis temomis:

Troškulys ir alkis (1982) Troškulys                                    Alkis

We are (1985) Nettle dance (2008)

South Africa (2010)

Jų politines ir filosofines pažiūras gražiai apibendrina vienos parodos klipas:

Tehching Hsieh (g. 1950)

Panašiai kaip Gilbertas ir Džordžas, kurie savo visą gyvenimą vertė meno kūriniu, šitas korėjietis elgėsi kartu panašiai, ir priešingai. Jo nuostata yra, kad aukštasis menas privalo keisti žmogų. Tačiau jeigu žmogus sugebėtų ir išmoktų keistis pats, sąmoningai, tai galbūt nebereikėtų meno. Todėl Tehching bandė visą savo gyvenimą gyventi taip intensyviai tarsi kurtų meno kūrinį.

Išgarsėjo jis atlikęs 5 metų trukmės performansą. Jis susidėjo iš kelių etapų:

1978-79 Cage Tehching gyveno narve, kur buvo kriauklė, lova, kibiras šlapintis, ir draugai atnešdavo jam valgyti. Su juo niekas nebendravo. Jis išbuvo ten 1 metus.

1980-81 Time clock piece 1 metus jis kas valandą save fotografavo.

1981-82 Outdoor piece Vienerius metus prabuvo tik lauke, niekad neužeidamas į jokią patalpą. Nebuvo nei pastate, nei į metro, nei traukinyje. Vieną kartą policija jį pagavo, todėl 15 valandų buvo priverstas praleisti patalpoje. Su savim turėjo tik miegmaišį.

1983-84 Rope piece Vienerius metus praleido susirišęs su mergina 1,5 m ilgio virve.

1985-86 no art piece Vienerius metus neturėjo jokio santykio su jokiu menu, nei savo nei svetimu, neužėjo į jokią galeriją, nekalbėjo apie meną, ir jo nekūrė.