Performansas – tai tarsi spektaklis (nors ir be vaidybos), skirtas publikai. Performanso metu dažnai naudojamas įvairių sričių menas – gali būti atliekama muzika, tapoma, tačiau gali būti tiesiog atliekami veiksmai, kurie turi simbolinę prasmę performaso kontekste. Performaso pradininkais yra laikomi John Cage (1912-1992) ir Yves Klein (1928-1962). Apie John Cage filosofiją ir kūrybą trumpai rašėme paskaitoje apie Jurgį Mačiūną. Yves Klein, kilęs iš dviejų modernių menininkų šeimos (tėvas - post-impresionistinis tapytojas, mama – abstrakcionistė), iš pradžių studijavo prekybą ir orientalistiką. Tuo metu pradėjęs domėtis dziudo, jis po studijų Japonijoje išsilaikė juodą dziudo diržą. 1954 m. grįžęs į Paryžių, ten susikoncentravo į kūrybą. 1947-1948 metais Yves sukūrė vienatonę simfoniją (monotone symphony), kuri grojama taip: 10-20 minučių tęsiamas tas pats intervalas, tada 10-20 minučių pauzė, ir taip keletą kartų. Prisiminkime, John Cage savo garsųjį „4.33“ sukūrė vėliau, 1952 metais, taigi, vienatonė simfonija yra užuomina į jo atradimą. 1955-1957 m. Yves kūrė ir demonstravo „monochromus“. Iš esmės, tai buvo drobės gabalai nudažyti viena spalva. Pirmojoje parodoje buvo demonstruojami įvairių spalvų paveikslai, ir parodos lankytojai galvojo, kad jie sudaro visumą, tarsi mozaika. Todėl antroje parodoje Yves iškabino tiktai mėlynus paveikslus, nudažytus jo atrasta dažų formule (ją jis užpatentavo, ir tarptatiškai ji dabar žinoma kaip International Klein Blue,IKB). Paveikslus jis iškabindavo 20 cm nuo sienos, kad padidintų kosmiškumo efektą. Šiais paveikslais Ives siekė kontempliacijos, žiūrėti į juos yra tarsi būdas leisti sau susikoncentruoti į esmę: savo vidaus, arba viso kosmoso aplink. 1958 metais Yves žengė tolesnį žingsnį – parodoje jis nedemonstravo nieko. Žiūrovai įeidavo pro mėlynas užuolaidas į kambarį, kuris buvo visas išdažytas baltai. Nuo maždaug 1960 m. Yves Klein pradėjo užsiiminėti „antropometrija“ – tai ir yra ankstyvieji performansai. Jos esmė – kad mėlynai spalvai užtepti ant drobės buvo naudojami ne teptukai ar voleliai, bet nuogi moterų kūnai, tampomi po patiestą drobę, skambant „vienatonei simfonijai“: Kitas Yves performansas – tai tuštumos pardavimas. Jis parduodavo tuščią erdvę už „gryniausią medžiagą“ – auksą. Pirkėjas gaudavo sertifikatą, liudijantį, kad jis įsigijo tuštumos gabalą: Tačiau jei pirkėjas sutikdavo sudeginti sertifikatą, Yves išmesdavo pusę gauto aukso į Senos upę.
Likusį auksą panaudojo mėlyniems paveikslams gražinti. Paskutiniai Yves darbai – tai skulptūrų dažymas IKB spalva:
Mirė Yves Klein 1962 metais nuo širdies smūgio žiūrint filmą Kanų kino festivalyje, kuriame ir jis pats pavaizduotas (Mondo Cane – „Šuns pasaulis“). Jam buvo 34 metai. Kaprow buvo geras Mačiūno draugas, tačiau dėl pastarojo nesugyvenamo charakterio, jie išsiskyrė. Jis daugiausiai kūrė hapeningus (Happening), kas yra panašu į performansą, tačiau dažniausiai dar reikalauja ir pačios publikos dalyvavimo (performanse publika paprastai nedalyvauja). Savo kūrybos jis niekada nefilmavo ir neregistravo, nes laikė, kad „užfiksuotas menas – tai miręs menas“ (Mačiūnas teigė tą patį). Todėl jo kurti hapeningai dabar yra atkartojami tiktai iš „partitūrų“ – tuometinių hapeningų dalyviams surašytų scenarijų.
Allan Kaprow filosofiją gražiai aprašo savo esė „Menas, kuris negali būti menu“ (anglų kalba). Ji labai primena Fluxus ir Mačiūno mintis – nenuostabu, kad jie buvo geri draugai. Jos kūryba yra ant ribos tarp performanso ir kūno meno. Carolee pradėjo nuo avangardo tapybos (abstraktaus ekspresionizmo), tačiau, nors buvo pažįstama ir gerbiama daugelio to meto menininkų (įskaitant, bet neapsiribojant – Jaspers, Rauschenberg, Cage, de Kooning), jos darbai populiarumo nesulaukė. Greičiausiai todėl, kad pradiniai jos darbai nebuvo pakankamai novatoriški – buvo naudojamos jau žinomos idėjos. Galiausiai, Carolee atrado savo nišą – ji pirmoji į „kombainus“ (įvairių buitinių daiktų maišalynę) įdėjo save – žmogaus kūną. Tai buvo nauja, ir tai patraukė publikos dėmesį.
Carolee kūryba buvo labai orientuota į feminizmą, ji labai gilinosi į moters pasaulėjautą, moterų lygybės problematiką, ir faktą, kad vyrai moterų visiškai nesupranta. | Du gėjai draugai, Gilbert Proesch – italas, George Passmore – britas. Susitikę 1967 metais, kai abu studijavo skulptūrą San marine, jie susidraugavo, nes George buvo vienintelis žmogus, kuris galėjo suprasti Gilberto anglų kalbos tarimą. Nors studijavo skulptūrą, jie greitai nuo jos nutolo ir ėmė tęsti Kaprow ir Mačiūno idėjas. Jų moto buvo – menas yra bet kas, svarbiausia tik – kad būtų kas nors, kas stebi. Pirmasis jų performansas (dar studijuojant) buvo dainuojančios skulptūros (the Singing Sculptures). Pats performansas yra labai paprastas – nusidažę veidus ir rankas metalo spalva, tarsi bronza, jie stovėdavo ant stalo ir dainuodavo „Underneath the Arches“. Iš pradžių jie stovėdavo 5 minutes, tačiau ilgainiui performansas ilgėjo, kol galiausiai jie ištęsdavo jį 8 valandų. Teigiama, kad publika ir jie patys tarsi įeidavo į transą, todėl laikas neprailgdavo. Jie abu visą savo gyvenimą praleido rytų Londone, kurį laikė mikrokosmosų. Jų teigimu, pasaulyje nėra nieko, kas neįvyktų rytų Londone. Abu rengėsi stilingai, stilių keisdavo sinchroniškai. Įsivedė daug gyvenimo taisyklių, kaip pavyzdžiui, niekad neiti į svečius, niekad nevalgyti namie ir pan. Iš esmės, jie save ir savo visą gyvenimą padarė meno kūriniu. Be skulptūrų, jie taip pat kūrė stambaus mastelio nuotraukas / paveikslus, daugiausiai politinėmis arba seksualinėmis kontroversiškomis temomis:
Jų politines ir filosofines pažiūras gražiai apibendrina vienos parodos klipas: Panašiai kaip Gilbertas ir Džordžas, kurie savo visą gyvenimą vertė meno kūriniu, šitas korėjietis elgėsi kartu panašiai, ir priešingai. Jo nuostata yra, kad aukštasis menas privalo keisti žmogų. Tačiau jeigu žmogus sugebėtų ir išmoktų keistis pats, sąmoningai, tai galbūt nebereikėtų meno. Todėl Tehching bandė visą savo gyvenimą gyventi taip intensyviai tarsi kurtų meno kūrinį. Išgarsėjo jis atlikęs 5 metų trukmės performansą. Jis susidėjo iš kelių etapų:
O vėliau buvo 13 metų performansas – 13 metų Tehching metų kūrė meną, bet visus 13 metų jo niekam nerodė. |